Hebrews (Lithuanian)

1

1:1b.HEB.001.001 Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus,

1:2b.HEB.001.002 o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.

1:3b.HEB.001.003 Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,

1:4b.HEB.001.004 tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.

1:5b.HEB.001.005 Kuriam gi angelų kada nors Jis yra pasakęs: “Tu esi mano Sūnus, šiandien pagimdžiau Tave”?! Ir vėl: “Aš Jam būsiu Tėvas, o Jis bus man Sūnus”.

1:6b.HEB.001.006 Ir vėl, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, Jis sako: “Tepagarbina Jį visi Dievo angelai”.

1:7b.HEB.001.007 O apie angelus sako: “Jis daro savo angelus vėjais ir savo tarnus­ugnies liepsnomis”.

1:8b.HEB.001.008 O Sūnui: “Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams, ir teisingumo skeptras yra tavo karalystės skeptras.

1:9b.HEB.001.009 Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi gausiau negu Tavo bičiulius”.

1:10b.HEB.001.010 Ir: “Iš pradžių Tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei, ir dangūs­ Tavo rankų darbas.

1:11b.HEB.001.011 Jie pražus, o Tu pasiliksi, jie visi sudils lyg drabužis,

1:12b.HEB.001.012 ir kaip apsiaustą Tu juos suvyniosi, ir jie bus pakeisti. Bet Tu esi tas pats, ir Tavo metai nesibaigs”.

1:13b.HEB.001.013 O kuriam iš angelų Jis yra kada sakęs: “Sėskis mano dešinėje, kol Aš patiesiu Tavo priešus, kaip pakojį po Tavo kojomis”?

1:14b.HEB.001.014 Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?

2

2:1b.HEB.002.001 Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį.

2:2b.HEB.002.002 Nes jei per angelus paskelbtas žodis buvo tvirtas ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėto atlygio,

2:3b.HEB.002.003 tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo? Jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo,

2:4b.HEB.002.004 Dievui liudijant ženklais ir stebuklais, visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis Jo valia.

2:5b.HEB.002.005 Ne angelams Jis pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame.

2:6b.HEB.002.006 Bet kažkas kažkur paliudijo, sakydamas: “Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ar žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?

2:7b.HEB.002.007 Padarei jį trumpam laikui žemesnį už angelus, šlove ir garbe jį apvainikavai ir pastatei jį virš savo rankų darbų,

2:8b.HEB.002.008 visa paklojai po jo kojomis”. Jeigu jau visa paklojo, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam paklota. Vis dėlto dabar mes dar nematome, jog visa jam paklota.

2:9b.HEB.002.009 Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus­Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą šlove ir garbe. Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną Jis paragautų mirties.

2:10b.HEB.002.010 Nes Tam, dėl kurio ir iš kurio yra viskas, priderėjo, vedant daugybę vaikų į garbę, kentėjimais ištobulinti jų išgelbėjimo Vadovą.

2:11b.HEB.002.011 Juk šventintojas ir šventinamieji­visi kyla iš vieno. Todėl Jis nesigėdija juos vadinti broliais,

2:12b.HEB.002.012 sakydamas: “Aš paskelbsiu Tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo Tave šlovinsiu giesme”.

2:13b.HEB.002.013 Ir vėl: “Aš Juo pasitikėsiu”. Ir vėl: “Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Dievas”.

2:14b.HEB.002.014 Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią,

2:15b.HEB.002.015 ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.

2:16b.HEB.002.016 Iš tiesų Jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys.

2:17b.HEB.002.017 Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir permaldautų už žmonių nuodėmes.

2:18b.HEB.002.018 Pats iškentęs gundymus, Jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.

3

3:1b.HEB.003.001 Todėl, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų,

3:2b.HEB.003.002 kuris buvo ištikimas Jį paskyrusiam, kaip ir Mozė visuose Jo namuose.

3:3b.HEB.003.003 Juk Jis yra pripažintas vertu didesnės šlovės už Mozę, kaip didesnės pagarbos vertas statytojas už namą.

3:4b.HEB.003.004 Mat kiekvienas namas kažkieno pastatytas, o viską pastatęs yra Dievas.

3:5b.HEB.003.005 Ir Mozė buvo ištikimas visuose Jo namuose kaip tarnas, kad paliudytų tai, kas ateity turėjo būti pasakyta.

3:6b.HEB.003.006 O Kristus kaip Sūnus viešpatauja Jo namuose, ir tie namai esame mes, jei pasitikėjimą ir tvirtą vilties pasigyrimą išsaugosime iki galo.

3:7b.HEB.003.007 Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: “Jei šiandien išgirsite Jo balsą,

3:8b.HEB.003.008 neužkietinkite savo širdžių, kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje,

3:9b.HEB.003.009 kur jūsų tėvai gundė mane, mėgino ir matė mano darbus per keturiasdešimt metų.

3:10b.HEB.003.010 Todėl Aš užpykau ant tos kartos ir pasakiau: ‘Visada jie klysta savo širdyje ir nepažino mano kelių’.

3:11b.HEB.003.011 Taigi Aš prisiekiau savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį!’ ”

3:12b.HEB.003.012 Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo.

3:13b.HEB.003.013 Verčiau raginkite vieni kitus kasdien,­kol dar sakoma “šiandien”,­kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta.

3:14b.HEB.003.014 Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais,­jei tik išlaikysime tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo,

3:15b.HEB.003.015 kol yra sakoma: “Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą”.

3:16b.HEB.003.016 Kas gi buvo tie, kurie išgirdę maištavo? Ar ne visi Mozės išvestieji iš Egipto?

3:17b.HEB.003.017 Ant ko Jis buvo užpykęs per keturiasdešimt metų? Ar ne ant nusidėjusių, kurių lavonai krito dykumoje?

3:18b.HEB.003.018 O kam prisiekė, jog neįeis į Jo poilsį, jei ne tiems, kurie nepakluso?

3:19b.HEB.003.019 Taigi matome, kad jie negalėjo įeiti dėl netikėjimo.

4

4:1b.HEB.004.001 Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti į Jo poilsį, bijokime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs.

4:2b.HEB.004.002 Mums, kaip ir jiems, buvo paskelbta Evangelija. Bet išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes nebuvo sujungtas su girdėjusiųjų tikėjimu.

4:3b.HEB.004.003 O mes, įtikėjusieji, einame į tą poilsį, kaip Jo pasakyta: “Aš prisiekiau savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį’ ”, nors darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo.

4:4b.HEB.004.004 Jis vienoje vietoje pasakė apie septintąją dieną: “Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų”.

4:5b.HEB.004.005 Ir vėl anoje vietoje: “Jie neįeis į mano poilsį”.

4:6b.HEB.004.006 Kadangi kai kuriems belieka įeiti, o tie, kuriems pirma buvo paskelbta Evangelija, neįėjo dėl neklusnumo,

4:7b.HEB.004.007 Jis vėl nustato tam tikrą dieną, po tiek daug laiko, kartodamas Dovydo lūpomis,­“šiandien”,­kaip ir buvo pasakyta: “Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių”.

4:8b.HEB.004.008 Jeigu Jozuė būtų juos įvedęs į poilsį, Dievas nebūtų po to kalbėjęs apie kitą dieną.

4:9b.HEB.004.009 Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai,

4:10b.HEB.004.010 nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų.

4:11b.HEB.004.011 Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu.

4:12b.HEB.004.012 Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus.

4:13b.HEB.004.013 Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.

4:14b.HEB.004.014 Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo.

4:15b.HEB.004.015 Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.

4:16b.HEB.004.016 Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu.

5

5:1b.HEB.005.001 Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad aukotų dovanas ir aukas už nuodėmes.

5:2b.HEB.005.002 Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo

5:3b.HEB.005.003 ir dėl to turi aukoti aukas­tiek už tautos, tiek ir už savo nuodėmes.

5:4b.HEB.005.004 Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo pašauktas kaip Aaronas.

5:5b.HEB.005.005 Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė šlovę tapti vyriausiuoju Kunigu, bet Tas, kuris Jam pasakė: “Tu esi mano Sūnus, šiandien Aš Tave pagimdžiau”.

5:6b.HEB.005.006 Ir kitoje vietoje sako: “Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu”.

5:7b.HEB.005.007 Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.

5:8b.HEB.005.008 Nors būdamas Sūnus, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo

5:9b.HEB.005.009 ir ištobulintas tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie Jam paklūsta,

5:10b.HEB.005.010 Dievo pavadintas vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu.

5:11b.HEB.005.011 Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti.

5:12b.HEB.005.012 Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio.

5:13b.HEB.005.013 Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis.

5:14b.HEB.005.014 Tik subrendusiems dera stiprus maistas­tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo.

6

6:1b.HEB.006.001 Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu,

6:2b.HEB.006.002 iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo.

6:3b.HEB.006.003 Jei Dievas leis, ir tai padarysime.

6:4b.HEB.006.004 Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais,

6:5b.HEB.006.005 paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų

6:6b.HEB.006.006 ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai.

6:7b.HEB.006.007 Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaiminimo,

6:8b.HEB.006.008 bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta.

6:9b.HEB.006.009 Nors taip kalbame, bet jums, mylimieji, tikimės geresnių, vedančių į išgelbėjimą dalykų.

6:10b.HEB.006.010 Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir meilės triūsą, kurį parodėte Jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems.

6:11b.HEB.006.011 Todėl trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą iki galo, kol pasieks visišką vilties užtikrintumą,­

6:12b.HEB.006.012 kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus.

6:13b.HEB.006.013 Kai Dievas davė Abraomui pažadą, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė savimi,

6:14b.HEB.006.014 sakydamas: “Iš tiesų, Aš laiminte palaiminsiu tave, dauginte padauginsiu tave”.

6:15b.HEB.006.015 Ir Abraomas, kantriai laukdamas, gavo, kas buvo pažadėta.

6:16b.HEB.006.016 Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos.

6:17b.HEB.006.017 Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios nekintamumą, pridėjo priesaiką.

6:18b.HEB.006.018 Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, atradusius prieglobstį mums skirtoje viltyje.

6:19b.HEB.006.019 Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun,

6:20b.HEB.006.020 kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu.

7

7:1b.HEB.007.001 Tasai Melchizedekas, Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas, sutiko Abraomą, kai jis grįžo, sumušęs karalius, ir palaimino jį.

7:2b.HEB.007.002 Abraomas atidavė jam nuo visko dešimtinę. Išvertus jo vardą, jis pirmiausia teisumo karalius, paskui Salemo, arba ramybės, karalius,­

7:3b.HEB.007.003 be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas visam laikui.

7:4b.HEB.007.004 Pažvelkite, koks didis tas, kuriam ir patriarchas Abraomas davė dešimtinę nuo karo grobio!

7:5b.HEB.007.005 Beje, ir Levio sūnūs, kurie gauna kunigystę, pagal įstatymą turi įsakymą imti dešimtines iš žmonių, tai yra imti iš savo brolių, nors ir jie kilę iš Abraomo strėnų.

7:6b.HEB.007.006 O tas, kuris nėra kilęs iš jų, ėmė dešimtinę iš Abraomo ir palaimino tą, kuris turėjo pažadus.

7:7b.HEB.007.007 Be jokių abejonių, visada žemesnį laimina aukštesnis.

7:8b.HEB.007.008 Čia dešimtines ima mirtingi žmonės, o tenai­tas, apie kurį paliudyta, jog jis gyvena.

7:9b.HEB.007.009 Ir, taip sakant, per Abraomą ir Levis mokėjo dešimtines, pats būdamas dešimtinių ėmėjas.

7:10b.HEB.007.010 Žinoma, jis dar tebebuvo strėnose tėvo, kai šį pasitiko Melchizedekas.

7:11b.HEB.007.011 Jeigu tobulumas būtų buvęs pasiekiamas levitų kunigystės dėka,­o tauta jos pagrindu buvo gavusi įstatymą,­tai kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui Melchizedeko būdu ir nesivadinti kunigu Aarono būdu?

7:12b.HEB.007.012 Juk, besikeičiant kunigystei, keičiasi ir įstatymas.

7:13b.HEB.007.013 O tas, apie kurį tai sakoma, priklausė kitai giminei, iš kurios niekas netarnavo aukurui.

7:14b.HEB.007.014 Juk aišku, kad mūsų Viešpats kilo iš Judo giminės, apie kurią Mozė nieko nėra kalbėjęs dėl kunigystės.

7:15b.HEB.007.015 Tai dar labiau paaiškėja, kai iškyla kitas kunigas, panašus į Melchizedeką,

7:16b.HEB.007.016 tapęs kunigu ne kūniško įstatymo įsakymu, bet nesibaigiančio gyvenimo jėga.

7:17b.HEB.007.017 Juk Jis liudija: “Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu”.

7:18b.HEB.007.018 Šitaip atšaukiamas ankstyvesnis įsakymas dėl savo silpnumo ir bergždumo,­

7:19b.HEB.007.019 įstatymas juk nieko nepadarė tobulo,­ir įvedama tvirtesnė viltis, kuria priartėjame prie Dievo.

7:20b.HEB.007.020 Juo labiau, kad tai neįvyko be priesaikos,

7:21b.HEB.007.021 mat anie tapdavo kunigais be priesaikos, o šis su priesaika To, kuris Jam pasakė: “Viešpats prisiekė, ir Jis nesigailės: ‘Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu’ ”.

7:22b.HEB.007.022 Taigi Jėzus yra tapęs geresnės Sandoros garantu.

7:23b.HEB.007.023 Anų kunigų buvo daug, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti.

7:24b.HEB.007.024 O kadangi šis išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę.

7:25b.HEB.007.025 Todėl Jis ir gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.

7:26b.HEB.007.026 Mums ir priderėjo turėti tokį vyriausiąjį Kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangų.

7:27b.HEB.007.027 Jam nereikia, kaip tiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save.

7:28b.HEB.007.028 Įstatymas skiria vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o priesaikos žodis, duotas po įstatymo, paskyrė amžiams ištobulintą Sūnų.

8

8:1b.HEB.008.001 Bet iš to, ką sakome, svarbiausia yra štai kas: mes turime tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje

8:2b.HEB.008.002 ir tarnauja šventykloje bei tikroje palapinėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats.

8:3b.HEB.008.003 Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas aukoti dovanas ir aukas, tad ir šis privalo turėti, ką aukoti.

8:4b.HEB.008.004 Jeigu Jis būtų žemėje, Jis nebūtų kunigas, nes čia yra kunigai, kurie pagal įstatymą aukoja dovanas.

8:5b.HEB.008.005 Jie tarnauja dangiškųjų dalykų paveikslui ir šešėliui, panašiai kaip buvo pamokytas Mozė, kai rengėsi statyti palapinę: “Žiūrėk,­sako Jis,­kad visa padarytum pagal tą pavyzdį, kuris tau buvo parodytas ant kalno”.

8:6b.HEB.008.006 Bet dabar Jis gavo juo prakilnesnį tarnavimą, juo tobulesnės, geresniais pažadais besiremiančios Sandoros tarpininkas yra.

8:7b.HEB.008.007 Jeigu ta pirmoji Sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai.

8:8b.HEB.008.008 Jis sakė, peikdamas juos: “Štai ateina dienos,­sako Viešpats,­ kai Aš su Izraelio namais ir Judo namais sudarysiu naują Sandorą.

8:9b.HEB.008.009 Ne tokią Sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmiau juos už rankos, norėdamas išvesti iš Egipto žemės. Jie neišsaugojo mano Sandoros, ir Aš juos apleidau,­sako Viešpats.­

8:10b.HEB.008.010 Štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms,­sako Viešpats:­Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, ir būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta.

8:11b.HEB.008.011 Ir nė vienas nebemokys savo artimo nei savo brolio, sakydamas: ‘Pažink Viešpatį!’, nes visi mane pažins nuo mažiausio iki didžiausio.

8:12b.HEB.008.012 Aš būsiu gailestingas dėl jų neteisumo ir jų nuodėmių bei nedorybių daugiau nebeprisiminsiu”.

8:13b.HEB.008.013 Sakydamas “naują Sandorą”, Jis nurodė, kad pirmoji yra pasenusi. O kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks.

9

9:1b.HEB.009.001 Tiesa, ir pirmoji Sandora turėjo tarnavimo Dievui potvarkius ir žemišką šventyklą.

9:2b.HEB.009.002 Buvo įrengta palapinė: priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi Šventoji.

9:3b.HEB.009.003 Už antrosios uždangos buvo palapinės dalis, vadinama Šventų švenčiausioji.

9:4b.HEB.009.004 Ten stovėjo auksinis smilkytuvas ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros skrynia, kurioje buvo auksinis ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės.

9:5b.HEB.009.005 Viršum jos buvo šlovės cherubai, kurie gaubė sutaikinimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti.

9:6b.HEB.009.006 Esant tokiai sąrangai, į priekinę palapinės dalį visada eina kunigai atlikti apeigų,

9:7b.HEB.009.007 o į antrąją­kartą per metus vienas tik vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį aukoja už save ir už tautos nuodėmes, padarytas dėl nežinojimo.

9:8b.HEB.009.008 Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į Šventų švenčiausiąją dar nėra atviras, kol tebestovi pirmoji palapinė,

9:9b.HEB.009.009 kuri yra dabartinio laikotarpio atvaizdas. Joje aukojamos dovanos ir aukos, kurios negali padaryti aukotojo sąžinėje tobulo,

9:10b.HEB.009.010 bet apima tik valgius, gėrimus, įvairius apiplovimus ir kūniškus potvarkius, galiojančius iki atnaujinimo.

9:11b.HEB.009.011 Bet Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių vyriausiasis Kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę palapinę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos,

9:12b.HEB.009.012 taip pat ne ožių ar veršių krauju, o savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Švenčiausiąją ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.

9:13b.HEB.009.013 Jeigu jaučių bei ožių kraujas ir telyčios pelenai per apšlakstymą pašventina susitepusius, kad kūnas būtų švarus,

9:14b.HEB.009.014 tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui.

9:15b.HEB.009.015 Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai pirmojoje Sandoroje padarytiems nusikaltimams atpirkti, pašauktieji gautų amžinojo palikimo pažadą.

9:16b.HEB.009.016 Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį.

9:17b.HEB.009.017 Testamentas įgyja galią, mirus jo sudarytojui, o jam tebesant gyvam, testamentas negalioja.

9:18b.HEB.009.018 Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo patvirtinta be kraujo.

9:19b.HEB.009.019 Paskelbęs visai tautai visus įstatymo nuostatus, Mozė, paėmęs veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu, apšlakstė pačią knygą ir visą tautą,

9:20b.HEB.009.020 sakydamas: “Tai yra kraujas Sandoros, kurią įsakė jums Dievas!”

9:21b.HEB.009.021 Jis taip pat apšlakstė krauju palapinę ir visus tarnavimo indus.

9:22b.HEB.009.022 Taip pat beveik viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.

9:23b.HEB.009.023 Todėl dangiškųjų dalykų atvaizdai turėjo būti šitaip apvalomi, o patys dangaus dalykai­geresnėmis aukomis negu šitos.

9:24b.HEB.009.024 Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą­tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad dabar pasirodytų už mus Dievo akivaizdoje.

9:25b.HEB.009.025 Ir ne tam, kad pakartotinai aukotų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į Švenčiausiąją su svetimu krauju,­

9:26b.HEB.009.026 tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę.

9:27b.HEB.009.027 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to­teismas,

9:28b.HEB.009.028 taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui.

10

10:1b.HEB.010.001 Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, padaryti tobulus tuos, kurie artinasi.

10:2b.HEB.010.002 Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių?

10:3b.HEB.010.003 Priešingai: jos metai iš metų vis primena nuodėmes.

10:4b.HEB.010.004 Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes.

10:5b.HEB.010.005 Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: “Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną.

10:6b.HEB.010.006 Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.

10:7b.HEB.010.007 Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!’ ”

10:8b.HEB.010.008 Anksčiau pasakęs: “Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai”,­jos aukojamos pagal Įstatymą,­

10:9b.HEB.010.009 paskui paskelbė: “Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios”. Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita.

10:10b.HEB.010.010 Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.

10:11b.HEB.010.011 Kiekvienas kunigas diena iš dienos tarnauja ir daug kartų aukoja tas pačias aukas, kurios niekada negali panaikinti nuodėmių.

10:12b.HEB.010.012 O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje,

10:13b.HEB.010.013 nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo kojų.

10:14b.HEB.010.014 Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.

10:15b.HEB.010.015 Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi:

10:16b.HEB.010.016 “Štai Sandora, kurią su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms,­sako Viešpats:­Aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir juos įrašysiu jų mintyse,

10:17b.HEB.010.017 ir jų nuodėmių bei jų nedorybių daugiau nebeprisiminsiu”.

10:18b.HEB.010.018 O kur jos atleistos, ten nebereikia atnašos už nuodėmę.

10:19b.HEB.010.019 Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl Jėzaus kraujo

10:20b.HEB.010.020 nauju ir gyvu keliu, kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra savąjį kūną,

10:21b.HEB.010.021 ir turėdami didį Kunigą Dievo namams,

10:22b.HEB.010.022 artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!

10:23b.HEB.010.023 Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris pažadėjo.

10:24b.HEB.010.024 Žiūrėkime vieni kitų, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.

10:25b.HEB.010.025 Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.

10:26b.HEB.010.026 Jeigu, pasiekę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes,

10:27b.HEB.010.027 bet kažkoks baisus laukimas teismo ir liepsnojančio pykčio, kuris praris priešininkus.

10:28b.HEB.010.028 Jei kas atstumia Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trims liudytojams paliudijus.

10:29b.HEB.010.029 Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią!

10:30b.HEB.010.030 Juk pažįstame Tą, kuris pasakė: “Mano kerštas, Aš atsilyginsiu,­ sako Viešpats”. Ir vėl: “Viešpats teis savo tautą”.

10:31b.HEB.010.031 Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!

10:32b.HEB.010.032 Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didelę kentėjimų kovą,

10:33b.HEB.010.033 tiek patys išstatyti viešam reginiui su paniekinimais ir smurtu, tiek būdami dalininkai tų, su kuriais buvo taip elgiamasi.

10:34b.HEB.010.034 Jūs užjautėte mane, kalinį, ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite danguje geresnį ir išliekantį turtą.

10:35b.HEB.010.035 Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis!

10:36b.HEB.010.036 Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.

10:37b.HEB.010.037 Nes “dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks.

10:38b.HEB.010.038 Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės”.

10:39b.HEB.010.039 Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą.

11

11:1b.HEB.011.001 Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.

11:2b.HEB.011.002 Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.

11:3b.HEB.011.003 Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.

11:4b.HEB.011.004 Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.

11:5b.HEB.011.005 Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties, ir “jo neberado, nes Dievas jį perkėlė”. Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui.

11:6b.HEB.011.006 O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.

11:7b.HEB.011.007 Tikėjimu Nojus, Dievo perspėtas apie tuo metu dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas, pastatė arką savo šeimai išgelbėti; tikėjimu jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.

11:8b.HEB.011.008 Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.

11:9b.HEB.011.009 Tikėjimu jis apsigyveno pažado žemėje, tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais.

11:10b.HEB.011.010 Mat jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.

11:11b.HEB.011.011 Tikėjimu ir pati Sara­nevaisinga ir nebe to amžiaus­gavo galios pastoti ir pagimdė vaiką, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo.

11:12b.HEB.011.012 Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.

11:13b.HEB.011.013 Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai.

11:14b.HEB.011.014 Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės.

11:15b.HEB.011.015 Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal.

11:16b.HEB.011.016 Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!

11:17b.HEB.011.017 Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų,

11:18b.HEB.011.018 apie kurį buvo pasakyta: “Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys”.

11:19b.HEB.011.019 Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių.

11:20b.HEB.011.020 Tikėjimu Izaokas palaimino ateičiai Jokūbą ir Ezavą.

11:21b.HEB.011.021 Tikėjimu Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį.

11:22b.HEB.011.022 Tikėjimu merdintis Juozapas priminė apie Izraelio vaikų iškeliavimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.

11:23b.HEB.011.023 Tikėjimu Mozė tris mėnesius buvo tėvų paslėptas, nes jie matė, koks kūdikis dailus, ir neišsigando karaliaus įsakymo.

11:24b.HEB.011.024 Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi.

11:25b.HEB.011.025 Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.

11:26b.HEB.011.026 Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį.

11:27b.HEB.011.027 Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės, nes liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.

11:28b.HEB.011.028 Tikėjimu jis įsteigė Paschą ir apšlakstymą krauju, kad naikintojas nepaliestų jų pirmagimių.

11:29b.HEB.011.029 Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.

11:30b.HEB.011.030 Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui.

11:31b.HEB.011.031 Tikėjimu paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais; mat ji taikingai buvo priėmusi žvalgus.

11:32b.HEB.011.032 Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus,

11:33b.HEB.011.033 kurie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus,

11:34b.HEB.011.034 užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus.

11:35b.HEB.011.035 Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą.

11:36b.HEB.011.036 Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą.

11:37b.HEB.011.037 Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.

11:38b.HEB.011.038 Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose.

11:39b.HEB.011.039 Ir jie visi, per tikėjimą gavę gerą liudijimą, negavo to, kas buvo pažadėta,

11:40b.HEB.011.040 nes Dievas geresnius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.

12

12:1b.HEB.012.001 Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse,

12:2b.HEB.012.002 žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.

12:3b.HEB.012.003 Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis!

12:4b.HEB.012.004 Jums dar neteko priešintis iki kraujų, kovojant su nuodėme.

12:5b.HEB.012.005 Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: “Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas:

12:6b.HEB.012.006 nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima”.

12:7b.HEB.012.007 Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?

12:8b.HEB.012.008 Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai.

12:9b.HEB.012.009 Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?

12:10b.HEB.012.010 Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais.

12:11b.HEB.012.011 Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.

12:12b.HEB.012.012 Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius

12:13b.HEB.012.013 ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.

12:14b.HEB.012.014 Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.

12:15b.HEB.012.015 Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį;

12:16b.HEB.012.016 kad neatsirastų ištvirkėlių ir bedievių kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises.

12:17b.HEB.012.017 Jūs žinote, kad jis ir paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado progos atgailai, nors su ašaromis jos ieškojo.

12:18b.HEB.012.018 Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ir liepsnojančio ugnimi kalno ar prie tamsos, ar ūkanų, ar viesulo,

12:19b.HEB.012.019 ar trimito skardenimo, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė, kad daugiau nebūtų ištarta nė žodžio.

12:20b.HEB.012.020 Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: “Net jeigu gyvulys paliestų kalną, jis privalo būti užmuštas akmenimis arba nušautas strėle”.

12:21b.HEB.012.021 Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: “Labai išsigandau ir visas drebu!”

12:22b.HEB.012.022 Bet jūs prisiartinote prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų

12:23b.HEB.012.023 ir šventiško susirinkimo, prie danguje įrašytųjų pirmagimių bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių

12:24b.HEB.012.024 ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo kraujo, kuris kalba apie geresnius dalykus negu Abelio kraujas.

12:25b.HEB.012.025 Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo, nes jeigu anie neištrūko, kai atmetė Tą, kuris žemėje davė įspėjimų, tai juo labiau neištrūksime mes, nusigręžę nuo To, kuris kalba iš dangaus.

12:26b.HEB.012.026 Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar Jis pažadėjo, sakydamas: “Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų!”

12:27b.HEB.012.027 Žodžiai “dar kartą” rodo, kad iš sutvertųjų dalykų bus pašalinti sudrebinamieji, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama.

12:28b.HEB.012.028 Todėl, gaudami nesudrebinamą karalystę, tvirtai laikykimės malonės, kuria galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime,

12:29b.HEB.012.029 nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.

13

13:1b.HEB.013.001 Teišsilaiko broliška meilė.

13:2b.HEB.013.002 Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priėmė viešnagėn angelus.

13:3b.HEB.013.003 Prisiminkite kalinius, tarsi kartu būdami įkalinti, prisiminkite tuos, su kuriais piktai elgiamasi, nes patys tebesate kūne.

13:4b.HEB.013.004 Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas.

13:5b.HEB.013.005 Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: “Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu”.

13:6b.HEB.013.006 Todėl galime su pasitikėjimu tarti: “Viešpats mano padėjėjas­aš nebijosiu! Ką gali padaryti man žmogus?”

13:7b.HEB.013.007 Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu.

13:8b.HEB.013.008 Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius.

13:9b.HEB.013.009 Nesiduokite suklaidinami įvairių ir svetimų mokslų, nes gera, kai širdis sustiprinama malone, o ne valgiais, kurie nedavė naudos tiems, kurie jų laikėsi.

13:10b.HEB.013.010 Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tarnauja palapinei.

13:11b.HEB.013.011 Juk kūnai gyvulių, kurių kraujas vyriausiojo kunigo įnešamas į šventyklą už nuodėmes, sudeginami už stovyklos.

13:12b.HEB.013.012 Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už vartų.

13:13b.HEB.013.013 Taigi išeikime pas Jį už stovyklos, nešdami Jo paniekinimą.

13:14b.HEB.013.014 Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo.

13:15b.HEB.013.015 Todėl per Jį visada aukokime Dievui šlovinimo auką, tai yra Jo vardą garbinančių lūpų vaisių.

13:16b.HEB.013.016 Nepamirškite daryti gera ir dalintis su kitais, nes tokios aukos patinka Dievui.

13:17b.HEB.013.017 Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; jie tai tedaro su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga.

13:18b.HEB.013.018 Melskite už mus, nes esame įsitikinę turį gerą sąžinę ir norį visame kame dorai elgtis.

13:19b.HEB.013.019 Itin prašau melsti, kad būčiau greičiau jums sugrąžintas.

13:20b.HEB.013.020 Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją­mūsų Viešpatį Jėzų,

13:21b.HEB.013.021 teištobulina jus kiekvienam geram darbui, kad vykdytumėte Jo valią, Jam veikiant jumyse, kas Jo akims patinka per Jėzų Kristų. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.

13:22b.HEB.013.022 Aš maldauju jus, broliai, kantriai priimkite šį paraginimo žodį: juk parašiau jums trumpai.

13:23b.HEB.013.023 Žinokite, kad mūsų brolis Timotiejus yra išleistas laisvėn. Jei jis greitai atvyks, ir aš su juo drauge pamatysiu jus.

13:24b.HEB.013.024 Sveikinkite visus savo vadovus ir visus šventuosius. Jus sveikina broliai iš Italijos.

13:25b.HEB.013.025 Malonė teesie su jumis visais! Amen.