Mark (Lithuanian)

1

1:1b.MAR.001.001 Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios naujienos pradžia,

1:2b.MAR.001.002 kaip pranašų parašyta: “Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią.

1:3b.MAR.001.003 Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’ ”

1:4b.MAR.001.004 Jonas pasirodė dykumoje, krikštijo ir skelbė atgailos krikštą nuodėmėms atleisti.

1:5b.MAR.001.005 Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo savo nuodėmes ir visi buvo krikštijami Jordano upėje.

1:6b.MAR.001.006 Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi.

1:7b.MAR.001.007 Jis skelbė: “Po manęs ateina galingesnis už mane­aš nevertas nusilenkęs atrišti Jo sandalų dirželio.

1:8b.MAR.001.008 Aš jus krikštijau vandeniu, o Jis krikštys jus Šventąja Dvasia”.

1:9b.MAR.001.009 Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas pakrikštijo Jį Jordane.

1:10b.MAR.001.010 Vos tik išbridęs iš vandens, Jis pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo.

1:11b.MAR.001.011 Ir iš dangaus pasigirdo balsas: “Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”.

1:12b.MAR.001.012 Ir tuojau Dvasia Jį nuvedė į dykumą.

1:13b.MAR.001.013 Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo.

1:14b.MAR.001.014 Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus atėjo į Galilėją ir skelbė Dievo karalystės Evangeliją:

1:15b.MAR.001.015 “Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!”

1:16b.MAR.001.016 Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.

1:17b.MAR.001.017 Jėzus jiems tarė: “Sekite paskui mane, ir Aš jus padarysiu žmonių žvejais”.

1:18b.MAR.001.018 Ir tuojau, palikę tinklus, jie nusekė paskui Jį.

1:19b.MAR.001.019 Paėjęs truputį toliau, Jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus.

1:20b.MAR.001.020 Tuoj pat Jis pašaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų valtyje su samdiniais, jie nusekė paskui Jį.

1:21b.MAR.001.021 Jie atėjo į Kafarnaumą, ir iškart, sabato dieną, Jis nuėjo į sinagogą ir ėmė mokyti.

1:22b.MAR.001.022 Žmonės stebėjosi Jo mokymu, nes Jis mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai.

1:23b.MAR.001.023 Jų sinagogoje buvo žmogus, turintis netyrąją dvasią. Jis sušuko:

1:24b.MAR.001.024 “Palik mus! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo Šventasis!”

1:25b.MAR.001.025 Jėzus sudraudė jį: “Nutilk ir išeik iš jo!”

1:26b.MAR.001.026 Tada netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.

1:27b.MAR.001.027 Visi apstulbo ir klausinėjo vienas kitą: “Kas tai? Koks čia naujas mokymas? Jis įsakinėja su valdžia net netyrosioms dvasioms, ir tos Jam paklūsta!”

1:28b.MAR.001.028 Garsas apie Jį kaipmat pasklido po visą Galilėjos kraštą.

1:29b.MAR.001.029 Išėję iš sinagogos, jie su Jokūbu ir Jonu atėjo į Simono ir Andriejaus namus.

1:30b.MAR.001.030 Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai Jam pasakė.

1:31b.MAR.001.031 Jis priėjęs paėmė ją už rankos ir pakėlė; karštis tučtuojau paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.

1:32b.MAR.001.032 Vakare, saulei nusileidus, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius.

1:33b.MAR.001.033 Visas miestas buvo susirinkęs prie durų.

1:34b.MAR.001.034 Jis pagydė daug sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų ir neleido demonams kalbėti, nes jie pažino Jį.

1:35b.MAR.001.035 Anksti rytą, gerokai prieš aušrą, Jėzus atsikėlęs nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi.

1:36b.MAR.001.036 Simonas ir buvę su juo nusekė iš paskos

1:37b.MAR.001.037 ir, suradę Jį, pasakė: “Visi Tavęs ieško”.

1:38b.MAR.001.038 Jis atsakė: “Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten pamokslaučiau, nes tam esu atėjęs”.

1:39b.MAR.001.039 Ir Jis pamokslavo jų sinagogose po visą Galilėją ir išvarinėjo demonus.

1:40b.MAR.001.040 Pas Jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: “Jeigu nori, gali mane padaryti švarų”.

1:41b.MAR.001.041 Jėzus, apimtas gailesčio, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!”

1:42b.MAR.001.042 Jam tai ištarus, raupsai iškart pranyko, ir jis tapo švarus.

1:43b.MAR.001.043 Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir griežtai įspėjo:

1:44b.MAR.001.044 “Žiūrėk, kad niekam nieko nepasakotum! Eik, pasirodyk kunigui ir aukok už apvalymą Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”.

1:45b.MAR.001.045 Bet šis išėjęs pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti tą įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas Jį.

2

2:1b.MAR.002.001 Po kelių dienų Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą. Žmonės, išgirdę Jį esant namuose,

2:2b.MAR.002.002 nedelsiant susirinko, ir taip gausiai, jog nė prie durų nebeliko vietos. O Jis skelbė jiems žodį.

2:3b.MAR.002.003 Tada keturi vyrai atnešė pas Jį paralyžiuotą žmogų.

2:4b.MAR.002.004 Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur Jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.

2:5b.MAR.002.005 Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: “Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!”

2:6b.MAR.002.006 Tenai sėdėjo keletas Rašto žinovų ir svarstė savo širdyse:

2:7b.MAR.002.007 “Kodėl Jis taip piktžodžiauja? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!”

2:8b.MAR.002.008 Jėzus, iš karto savo dvasia supratęs jų mintis, tarė: “Kam taip svarstote savo širdyse?

2:9b.MAR.002.009 Kas lengviau­ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk neštuvus ir vaikščiok’?

2:10b.MAR.002.010 Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turintį valdžią atleisti žemėje nuodėmes,­čia Jis tarė paralyžiuotajam,­

2:11b.MAR.002.011 sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!”

2:12b.MAR.002.012 Šis tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą, sakydami: “Tokių dalykų mes niekad nesame matę”.

2:13b.MAR.002.013 Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Didelė minia rinkosi prie Jo, ir Jis juos mokė.

2:14b.MAR.002.014 Praeidamas Jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: “Sek paskui mane!” Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.

2:15b.MAR.002.015 Kai Jėzus Levio namuose valgė, drauge prie stalo su Jėzumi ir mokiniais sėdėjo daug muitininkų bei nusidėjėlių, nes tokių buvo daug ir jie sekė paskui Jį.

2:16b.MAR.002.016 Rašto žinovai ir fariziejai, išvydę Jį valgantį su muitininkais ir nusidėjėliais, klausė Jo mokinių: “Kodėl Jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?”

2:17b.MAR.002.017 Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai”.

2:18b.MAR.002.018 Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Jie atėję klausė Jėzų: “Kodėl Jono ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o Tavieji ne?”

2:19b.MAR.002.019 Jėzus atsakė: “Argi gali vestuvininkai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savim jaunikį, jie negali pasninkauti.

2:20b.MAR.002.020 Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.

2:21b.MAR.002.021 Niekas nesiuva lopo iš naujo audinio ant sudėvėto drabužio; antraip naujasis atplėštų nuo senojo gabalą, ir pasidarytų dar didesnė skylė.

2:22b.MAR.002.022 Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui būtini nauji vynmaišiai!”

2:23b.MAR.002.023 Sabato dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir Jo mokiniai eidami skabė varpas.

2:24b.MAR.002.024 Fariziejai Jam sakė: “Žiūrėk, kodėl jie daro per sabatą tai, kas draudžiama?”

2:25b.MAR.002.025 Jėzus atsakė: “Nejaugi niekad neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę?

2:26b.MAR.002.026 Prie vyriausiojo kunigo Abjataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos ir davė savo palydovams, nors niekam neleistina jos valgyti, tik kunigams”.

2:27b.MAR.002.027 Ir pridūrė: “Sabatas padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui;

2:28b.MAR.002.028 taigi Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats”.

3

3:1b.MAR.003.001 Jis vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka.

3:2b.MAR.003.002 Jie stebėjo Jį, ar Jis gydys šį sabato dieną, kad galėtų Jėzų apkaltinti.

3:3b.MAR.003.003 Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: “Stok į vidurį!”

3:4b.MAR.003.004 O juos paklausė: “Ar sabato dieną leistina daryti gera, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?” Bet anie tylėjo.

3:5b.MAR.003.005 Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: “Ištiesk ranką!” Šis ištiesė, ir ranka tapo sveika kaip ir kita.

3:6b.MAR.003.006 Išėję fariziejai tuojau pradėjo tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.

3:7b.MAR.003.007 O Jėzus su savo mokiniais pasitraukė prie ežero. Jį sekė didelė minia iš Galilėjos. Ir iš Judėjos,

3:8b.MAR.003.008 Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie Jo didelius darbus.

3:9b.MAR.003.009 Jėzus liepė mokiniams laikyti Jam paruoštą nedidelę valtį, kad minia Jo nesuspaustų.

3:10b.MAR.003.010 Mat Jis buvo daugelį išgydęs, ir visi, kuriuos kankino ligos, veržėsi prie Jo, norėdami Jį paliesti.

3:11b.MAR.003.011 Taip pat netyrosios dvasios, vos tik Jį pamačiusios, parpuldavo priešais Jį ir šaukdavo: “Tu esi Dievo Sūnus!”

3:12b.MAR.003.012 Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad Jo negarsintų.

3:13b.MAR.003.013 Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas Jį.

3:14b.MAR.003.014 Jis paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti

3:15b.MAR.003.015 ir jie turėtų valdžią gydyti ligas ir išvarinėti demonus:

3:16b.MAR.003.016 Simoną, pavadinęs jį Petru;

3:17b.MAR.003.017 Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadinęs Boanerges, tai yra “griaustinio vaikai”);

3:18b.MAR.003.018 Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį

3:19b.MAR.003.019 ir Judą Iskarijotą, kuris Jį ir išdavė. Ir jie grįžo namo.

3:20b.MAR.003.020 Vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti.

3:21b.MAR.003.021 Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti Jo, sakydami, kad Jis išėjęs iš proto.

3:22b.MAR.003.022 Atvykę iš Jeruzalės Rašto žinovai sakė: “Jis turi Belzebulą”, ir: “Demonų kunigaikščio jėga Jis išvaro demonus”.

3:23b.MAR.003.023 O Jėzus, pasivadinęs juos, kalbėjo palyginimais: “Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną?

3:24b.MAR.003.024 Jei karalystė suskilusi, tokia karalystė negali išsilaikyti.

3:25b.MAR.003.025 Ir jei namai suskilę, tokie namai negali išsilaikyti.

3:26b.MAR.003.026 Ir jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis negali išsilaikyti ir žlunga.

3:27b.MAR.003.027 Niekas negali įeiti į galiūno namus ir pasigrobti jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada jis apiplėš jo namus.

3:28b.MAR.003.028 Iš tiesų sakau jums: bus atleistos žmonių vaikams visos nuodėmės ir piktžodžiavimai, kaip jie bepiktžodžiautų;

3:29b.MAR.003.029 bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam niekada nebus atleista, ir jis amžiams bus pasmerktas”.

3:30b.MAR.003.030 Mat jie sakė: “Jis turi netyrąją dvasią”.

3:31b.MAR.003.031 Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, prašė Jį pakviesti.

3:32b.MAR.003.032 Aplink Jį sėdėjo minia, kai Jam pranešė: “Štai Tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško Tavęs”.

3:33b.MAR.003.033 O Jis atsakė: “Kas yra mano motina ir mano broliai?”

3:34b.MAR.003.034 Ir, apžvelgęs aplinkui sėdinčius, tarė: “Štai mano motina ir mano broliai!

3:35b.MAR.003.035 Kas vykdo Dievo valią, tas mano brolis, ir sesuo, ir motina”.

4

4:1b.MAR.004.001 Jis vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie Jo susirinko didžiausia minia, kad Jis net įlipo į valtį ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko ant kranto palei ežerą.

4:2b.MAR.004.002 Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas sakė:

4:3b.MAR.004.003 “Paklausykite! Štai sėjėjas išėjo sėti.

4:4b.MAR.004.004 Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę padangių paukščiai juos sulesė.

4:5b.MAR.004.005 Kiti nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo nedaug žemės, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.

4:6b.MAR.004.006 Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

4:7b.MAR.004.007 Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus.

4:8b.MAR.004.008 Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą”.

4:9b.MAR.004.009 Jis pasakė jiems: “Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

4:10b.MAR.004.010 Kai Jėzus pasiliko vienas, aplink Jį esantys kartu su dvylika paklausė apie palyginimą.

4:11b.MAR.004.011 Jis atsakė: “Jums duota suprasti Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais,

4:12b.MAR.004.012 kad jie ‘regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nuodėmės nebūtų jiems atleistos’ ”.

4:13b.MAR.004.013 Ir Jis paklausė: “Nejaugi nesuprantate šito palyginimo? Tai kaip suprasite visus kitus palyginimus?

4:14b.MAR.004.014 Sėjėjas sėja žodį.

4:15b.MAR.004.015 Palei kelią sėjamas žodis­tai tie, kuriems vos išgirdus, tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtąjį žodį.

4:16b.MAR.004.016 Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolėtoje dirvoje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima.

4:17b.MAR.004.017 Bet jie neturi savyje šaknų ir išsilaiko neilgai. Ištikus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina.

4:18b.MAR.004.018 Kiti sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį,

4:19b.MAR.004.019 bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį ir jis tampa nevaisingas.

4:20b.MAR.004.020 Geroje žemėje pasėta sėkla­tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas šimteriopą”.

4:21b.MAR.004.021 Jis kalbėjo jiems: “Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?

4:22b.MAR.004.022 Juk nėra nieko paslėpta, kas nebūtų apreikšta, ir nieko paslaptyje laikomo, kas neišeitų aikštėn.

4:23b.MAR.004.023 Jei kas turi ausis klausyti­teklauso!”

4:24b.MAR.004.024 Jis sakė jiems: “Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta, ir jums, kurie girdite, bus dar pridėta.

4:25b.MAR.004.025 Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turi”.

4:26b.MAR.004.026 Jis kalbėjo: “Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą.

4:27b.MAR.004.027 Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip.

4:28b.MAR.004.028 Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.

4:29b.MAR.004.029 Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo”.

4:30b.MAR.004.030 Jėzus dar sakė: “Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?

4:31b.MAR.004.031 Ji kaip garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon. Jis yra mažiausias iš visų sėklų žemėje,

4:32b.MAR.004.032 bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visus augalus ir išleidžia plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai”.

4:33b.MAR.004.033 Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė jiems žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.

4:34b.MAR.004.034 Be palyginimų Jis jiems nekalbėdavo, bet kai pasilikdavo vienas su savo mokiniais, viską jiems išaiškindavo.

4:35b.MAR.004.035 Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jis tarė mokiniams: “Irkimės į aną pusę!”

4:36b.MAR.004.036 Atleidę žmones, jie Jį pasiėmė, nes Jis tebebuvo valtyje. Kartu plaukė ir kitos mažos valtys.

4:37b.MAR.004.037 Pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė.

4:38b.MAR.004.038 Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį, šaukdami: “Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!”

4:39b.MAR.004.039 Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: “Nutilk, nusiramink!” Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.

4:40b.MAR.004.040 Jis tarė jiems: “Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?”

4:41b.MAR.004.041 Juos apėmė didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: “Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso!”

5

5:1b.MAR.005.001 Jie priplaukė ežero krantą gadariečių krašte.

5:2b.MAR.005.002 Jam išlipus iš valties, tuojau prieš Jį iš kapinių atbėgo vyras, turintis netyrąją dvasią.

5:3b.MAR.005.003 Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti.

5:4b.MAR.005.004 Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nutraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti.

5:5b.MAR.005.005 Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kalnus ir kapines, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.

5:6b.MAR.005.006 Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė prieš Jį

5:7b.MAR.005.007 ir ėmė garsiai šaukti: “Ko Tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!”

5:8b.MAR.005.008 Jėzus mat buvo paliepęs: “Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!”

5:9b.MAR.005.009 Jėzus dar paklausė: “O kaip tu vadiniesi?” Ji atsakė: “Mano vardas­Legionas, nes mūsų daug”.

5:10b.MAR.005.010 Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.

5:11b.MAR.005.011 Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių banda.

5:12b.MAR.005.012 Visi demonai maldavo Jį, sakydami: “Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!”

5:13b.MAR.005.013 Jėzus iškart jiems leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.

5:14b.MAR.005.014 Tie, kurie jas ganė, išbėgiojo ir pranešė apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko.

5:15b.MAR.005.015 Atėję prie Jėzaus, pamatė sėdintį demonų apsėstąjį­tą, kuriame buvo Legionas,­apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė.

5:16b.MAR.005.016 Mačiusieji papasakojo jiems, kas nutiko su apsėstuoju, ir apie kiaules.

5:17b.MAR.005.017 Tada žmonės ėmė Jėzų maldauti, kad Jis pasišalintų iš jų krašto.

5:18b.MAR.005.018 Jėzui lipant į valtį, buvęs demonų apsėstasis prašė leisti pasilikti su Juo,

5:19b.MAR.005.019 bet Jėzus nesutiko ir pasakė: “Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių didžių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo”.

5:20b.MAR.005.020 Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam padarė, ir visi stebėjosi.

5:21b.MAR.005.021 Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, prie Jo susirinko didžiulė minia, ir Jis buvo paežerėje.

5:22b.MAR.005.022 Štai ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs Jį, puola Jam po kojų,

5:23b.MAR.005.023 karštai maldaudamas: “Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų”.

5:24b.MAR.005.024 Jėzus nuėjo su juo. Paskui Jį sekė didžiulė minia ir Jį spauste spaudė.

5:25b.MAR.005.025 Ten buvo viena moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu.

5:26b.MAR.005.026 Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet ėjo vis blogyn.

5:27b.MAR.005.027 Išgirdusi apie Jėzų, ji prasispraudė iš minios galo ir prisilietė prie Jo apsiausto.

5:28b.MAR.005.028 Mat ji kalbėjo: “Jeigu paliesiu bent Jo drabužį­išgysiu!”

5:29b.MAR.005.029 Tuojau kraujas nustojo jai plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi nuo savo ligos.

5:30b.MAR.005.030 Ir Jėzus iš karto pajuto, kad iš Jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: “Kas prisilietė prie mano apsiausto?”

5:31b.MAR.005.031 Jo mokiniai Jam atsakė: “Matai, kaip minia Tave spaudžia, o Tu klausi: ‘Kas mane palietė?’ ”

5:32b.MAR.005.032 Bet Jis dairėsi tos, kuri taip buvo padariusi.

5:33b.MAR.005.033 Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš Jį, papasakojo visą tiesą.

5:34b.MAR.005.034 O Jis tarė jai: “Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave, eik rami ir būk sveika nuo savo ligos”.

5:35b.MAR.005.035 Jam dar tebekalbant, atėjo sinagogos vyresniojo žmonės ir pranešė: “Tavo duktė numirė, kam dar vargini Mokytoją?”

5:36b.MAR.005.036 Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus tarė sinagogos vyresniajam: “Nebijok, vien tik tikėk!”

5:37b.MAR.005.037 Ir Jis niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.

5:38b.MAR.005.038 Atėjęs į sinagogos vyresniojo namus, Jėzus pamatė sujudimą ir garsiai verkiančius bei raudančius.

5:39b.MAR.005.039 Įžengęs vidun, Jis tarė: “Kam tas triukšmas ir verksmas?! Vaikas nėra miręs, o miega”.

5:40b.MAR.005.040 Žmonės šaipėsi iš Jo. Tada, išvaręs juos visus, Jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo.

5:41b.MAR.005.041 Paėmęs mergaitę už rankos, pasakė jai: “Talitį kum”; išvertus reiškia: “Mergaite, sakau tau, kelkis!”

5:42b.MAR.005.042 Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Jie nustėro iš nuostabos.

5:43b.MAR.005.043 Jis griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.

6

6:1b.MAR.006.001 Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.

6:2b.MAR.006.002 Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: “Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?

6:3b.MAR.006.003 Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!” Ir jie piktinosi Juo.

6:4b.MAR.006.004 O Jėzus jiems tarė: “Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose”.

6:5b.MAR.006.005 Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

6:6b.MAR.006.006 Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

6:7b.MAR.006.007 Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

6:8b.MAR.006.008 Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę­nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže,­

6:9b.MAR.006.009 tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.

6:10b.MAR.006.010 Ir sakė jiems: “Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.

6:11b.MAR.006.011 Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos”.

6:12b.MAR.006.012 Jie išėjo ir skelbė atgailą,

6:13b.MAR.006.013 išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

6:14b.MAR.006.014 Karalius Erodas išgirdęs,­nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas,­kalbėjo: “Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”.

6:15b.MAR.006.015 Kiti tvirtino: “Jis­Elijas!” Dar kiti sakė: “Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai”.

6:16b.MAR.006.016 Tai išgirdęs, Erodas sakė: “Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą,­jis prisikėlė!”

6:17b.MAR.006.017 Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.

6:18b.MAR.006.018 Jonas mat sakė Erodui: “Nevalia tau gyventi su brolio žmona”.

6:19b.MAR.006.019 Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,

6:20b.MAR.006.020 nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

6:21b.MAR.006.021 Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

6:22b.MAR.006.022 Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: “Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu”.

6:23b.MAR.006.023 Ir jis prisiekė: “Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!”

6:24b.MAR.006.024 Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: “Ko man prašyti?” O ši tarė: “Jono Krikštytojo galvos!”

6:25b.MAR.006.025 Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: “Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.

6:26b.MAR.006.026 Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.

6:27b.MAR.006.027 Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą

6:28b.MAR.006.028 ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

6:29b.MAR.006.029 Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.

6:30b.MAR.006.030 Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

6:31b.MAR.006.031 O Jis tarė jiems: “Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite”. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.

6:32b.MAR.006.032 Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.

6:33b.MAR.006.033 Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.

6:34b.MAR.006.034 Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

6:35b.MAR.006.035 Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: “Čia dykvietė, ir jau vėlyvas laikas.

6:36b.MAR.006.036 Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti”.

6:37b.MAR.006.037 Bet Jėzus tarė: “Jūs duokite jiems valgyti”. Mokiniai tada klausia: “Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?”

6:38b.MAR.006.038 Jis sako: “Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite”. Patikrinę jie atsakė: “Penkis ir dvi žuvis”.

6:39b.MAR.006.039 Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.

6:40b.MAR.006.040 Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.

6:41b.MAR.006.041 Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.

6:42b.MAR.006.042 Ir visi valgė ir pasisotino.

6:43b.MAR.006.043 Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.

6:44b.MAR.006.044 O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.

6:45b.MAR.006.045 Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.

6:46b.MAR.006.046 Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.

6:47b.MAR.006.047 Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.

6:48b.MAR.006.048 Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,­nes vėjas buvo jiems priešingas,­apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.

6:49b.MAR.006.049 Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.

6:50b.MAR.006.050 Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”

6:51b.MAR.006.051 Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,

6:52b.MAR.006.052 nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.

6:53b.MAR.006.053 Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.

6:54b.MAR.006.054 Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,

6:55b.MAR.006.055 apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.

6:56b.MAR.006.056 Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.

7

7:1b.MAR.007.001 Pas Jį susirinko fariziejų ir keli Rašto žinovai, atvykę iš Jeruzalės.

7:2b.MAR.007.002 Jie, pamatę kai kuriuos Jo mokinius valgant duoną suterštomis (tai yra neplautomis) rankomis, pradėjo priekaištauti.

7:3b.MAR.007.003 Mat fariziejai ir visi žydai, laikydamiesi prosenių tradicijos, valgo tik nusiplovę rankas.

7:4b.MAR.007.004 Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra daug kitų nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami tradicija, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.

7:5b.MAR.007.005 Taigi fariziejai ir Rašto žinovai Jį klausė: “Kodėl Tavo mokiniai nesilaiko prosenių tradicijos ir valgo duoną neplautomis rankomis?”

7:6b.MAR.007.006 Jis jiems atsakė: “Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta gerbia mane lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs.

7:7b.MAR.007.007 Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’.

7:8b.MAR.007.008 Palikdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijų­ puodelių ir taurių plovimo, ir daug kitų panašių dalykų darote”.

7:9b.MAR.007.009 Ir Jis pridūrė: “Puikiai jūs paverčiate niekais Dievo įsakymą, kad tik išsaugotumėte savo tradicijas!

7:10b.MAR.007.010 Antai Mozė įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta’.

7:11b.MAR.007.011 O jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie Korbįn (tai yra: dovana Dievui),­

7:12b.MAR.007.012 tada jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai,

7:13b.MAR.007.013 savo perduodama tradicija Dievo žodį darydami negaliojantį. Ir daug panašių dalykų darote”.

7:14b.MAR.007.014 Sušaukęs visus žmones, Jėzus kalbėjo: “Paklausykite manęs visi ir supraskite:

7:15b.MAR.007.015 nėra nieko, kas, iš išorės patekęs į žmogų, galėtų jį suteršti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš žmogaus išeina.

7:16b.MAR.007.016 Kas turi ausis klausyti­teklauso”.

7:17b.MAR.007.017 Kai sugrįžo nuo minios į namus, Jo mokiniai paklausė apie palyginimą.

7:18b.MAR.007.018 Jis jiems sako: “Nejaugi ir jūs nesuprantate? Argi neaišku jums, kad visa, kas patenka į žmogų iš lauko, negali jo suteršti,

7:19b.MAR.007.019 nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan, ir taip išvalomas visas maistas?”

7:20b.MAR.007.020 Ir Jis pasakė: “Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina.

7:21b.MAR.007.021 Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės,

7:22b.MAR.007.022 godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė.

7:23b.MAR.007.023 Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų”.

7:24b.MAR.007.024 Išvykęs iš ten, Jis nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Užėjęs į vienus namus, Jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet Jam nepavyko to nuslėpti.

7:25b.MAR.007.025 Išgirdus apie Jį, moteris, kurios duktė turėjo netyrąją dvasią, atėjo ir puolė Jam po kojų.

7:26b.MAR.007.026 Moteris buvo graikė, kilimo sirofinikietė. Ji maldavo, kad Jis išvarytų iš jos dukrelės demoną.

7:27b.MAR.007.027 Jėzus jai tarė: “Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”.

7:28b.MAR.007.028 Moteris tarė: “Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius”.

7:29b.MAR.007.029 Tada Jis tarė: “Dėl šitų žodžių eik namo,­demonas jau išėjęs iš tavo dukters”.

7:30b.MAR.007.030 Parėjusi namo, ji rado dukrelę gulinčią patale ir demoną išėjusį.

7:31b.MAR.007.031 Palikęs Tyro ir Sidono sritis, Jis vėl atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.

7:32b.MAR.007.032 Ten atvedė Jam kurčią nebylį ir prašė uždėti ant jo ranką.

7:33b.MAR.007.033 Jis pasivedė jį nuošaliau nuo minios, įkišo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį,

7:34b.MAR.007.034 pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: “Efatį!”, tai yra: “Atsiverk!”

7:35b.MAR.007.035 Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsipalaidavo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.

7:36b.MAR.007.036 Jėzus jiems įsakė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau Jis draudė, tuo jie plačiau Jį garsino.

7:37b.MAR.007.037 Žmonės labai stebėjosi ir kalbėjo: “Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba!”

8

8:1b.MAR.008.001 Anomis dienomis, susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs savo mokinius, tarė:

8:2b.MAR.008.002 “Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės yra su manimi ir neturi ko valgyti.

8:3b.MAR.008.003 Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli”.

8:4b.MAR.008.004 Mokiniai Jam atsakė: “Iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?”

8:5b.MAR.008.005 Jėzus paklausė: “Kiek kepalų turite?” Jie atsakė: “Septynis”.

8:6b.MAR.008.006 Tada Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalus, palaimino, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai.

8:7b.MAR.008.007 Jie dar turėjo kelias žuveles. Jis palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.

8:8b.MAR.008.008 Žmonės pavalgė iki soties, ir jie surinko dar septynias pintines likučių.

8:9b.MAR.008.009 O valgytojų buvo apie keturis tūkstančius. Jėzus paleido juos

8:10b.MAR.008.010 ir tuojau, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.

8:11b.MAR.008.011 Čia priėjo fariziejų ir pradėjo su Juo ginčytis. Mėgindami Jį, jie reikalavo ženklo iš dangaus.

8:12b.MAR.008.012 Atsidusęs iš dvasios gilumos, Jis tarė: “Ir kam šita karta reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai kartai nebus duota!”

8:13b.MAR.008.013 Ir, palikęs juos, Jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.

8:14b.MAR.008.014 Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalą.

8:15b.MAR.008.015 Jėzus juos įspėjo: “Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo”.

8:16b.MAR.008.016 Jie svarstė tarpusavy, sakydami: “Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos”.

8:17b.MAR.008.017 Tai supratęs, Jėzus tarė: “Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar neišmanote ir nesuprantate ir jūsų širdys vis dar užkietėjusios?

8:18b.MAR.008.018 Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite? Argi neatsimenate,

8:19b.MAR.008.019 jog penkis kepalus Aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?” Jie atsakė: “Dvylika”.

8:20b.MAR.008.020 “O kai septynis kepalus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?” Jie atsakė: “Septynias”.

8:21b.MAR.008.021 Tada Jis tarė: “Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!”

8:22b.MAR.008.022 Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų neregį ir prašo jį palytėti.

8:23b.MAR.008.023 Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten spjovė jam į akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: “Ar ką nors matai?”

8:24b.MAR.008.024 Šis apsižvalgęs tarė: “Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius”.

8:25b.MAR.008.025 Jis vėl rankomis palietė jo akis ir liepė apsižvalgyti. Ir šis tapo sveikas ir viską aiškiai matė.

8:26b.MAR.008.026 Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: “Neužeik į kaimą ir niekam ten nepasakok!”

8:27b.MAR.008.027 Jėzus su savo mokiniais išėjo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: “Kuo mane žmonės laiko?”

8:28b.MAR.008.028 Jie atsakė: “Vieni­Jonu Krikštytoju, kiti­Eliju, treti­vienu iš pranašų”.

8:29b.MAR.008.029 Tada Jis paklausė: “O jūs kuo mane laikote?” Petras Jam atsakė: “Tu esi Kristus”.

8:30b.MAR.008.030 Tada Jėzus griežtai įsakė niekam apie Jį nekalbėti.

8:31b.MAR.008.031 Jis pradėjo juos mokyti, jog Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, būti vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikelti.

8:32b.MAR.008.032 Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė Jį drausti.

8:33b.MAR.008.033 Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir sudraudė Petrą: “Eik šalin, šėtone, nes tu mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!”

8:34b.MAR.008.034 Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.

8:35b.MAR.008.035 Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.

8:36b.MAR.008.036 Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?

8:37b.MAR.008.037 Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?!

8:38b.MAR.008.038 Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais”.

9

9:1b.MAR.009.001 Jis jiems kalbėjo: “Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe”.

9:2b.MAR.009.002 Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai į aukštą kalną. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje.

9:3b.MAR.009.003 Jo drabužiai pradėjo spindėti tarsi sniegas, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.

9:4b.MAR.009.004 Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, ir jie kalbėjosi su Jėzumi.

9:5b.MAR.009.005 Petras tarė Jėzui: “Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui”.

9:6b.MAR.009.006 Jis nežinojo, ką sakyti, nes jie buvo labai persigandę.

9:7b.MAR.009.007 Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite!”

9:8b.MAR.009.008 Ir tuojau apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.

9:9b.MAR.009.009 Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie matė, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš numirusių.

9:10b.MAR.009.010 Jie įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia “prisikelti iš numirusių”.

9:11b.MAR.009.011 Jie klausė Jį: “Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?”

9:12b.MAR.009.012 Jėzus jiems atsakė: “Tikrai, Elijas ateina pirmas ir viską atstato. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog Jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?

9:13b.MAR.009.013 Todėl sakau jums: Elijas buvo atėjęs, ir jie pasielgė su juo kaip norėjo­taip, kaip apie jį parašyta”.

9:14b.MAR.009.014 Sugrįžęs pas mokinius, Jis pamatė apie juos susirinkusią didelę minią ir besiginčijančius su jais Rašto žinovus.

9:15b.MAR.009.015 Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo Jį pasveikinti.

9:16b.MAR.009.016 Jis paklausė Rašto žinovų: “Apie ką ginčijatės su jais?”

9:17b.MAR.009.017 Vienas iš minios Jam atsakė: “Mokytojau, aš atvedžiau pas Tave savo sūnų, kuris turi nebylę dvasią.

9:18b.MAR.009.018 Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nepajėgė”.

9:19b.MAR.009.019 Tada Jėzus tarė: “O netikinti karta! Kiek dar man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!”

9:20b.MAR.009.020 Jie atvedė. Vos Jį pamačiusi, dvasia pradėjo tąsyti berniuką; šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi.

9:21b.MAR.009.021 Jėzus paklausė tėvą: “Ar seniai jam taip darosi?” Šis atsakė: “Nuo pat vaikystės.

9:22b.MAR.009.022 Dvasia dažnai įstumdavo jį į vandenį ir į ugnį, norėdama nužudyti. Bet, jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums!”

9:23b.MAR.009.023 Jėzus jam atsakė: “Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!”

9:24b.MAR.009.024 Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: “Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!”

9:25b.MAR.009.025 Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: “Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!”

9:26b.MAR.009.026 Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O jis liko tarsi negyvas, ir daugelis sakė: “Jis mirė”.

9:27b.MAR.009.027 Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir šis atsistojo.

9:28b.MAR.009.028 Kai Jis sugrįžo namo, mokiniai, pasilikę su Juo vieni, klausė: “Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?”

9:29b.MAR.009.029 Jis atsakė: “Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku”.

9:30b.MAR.009.030 Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.

9:31b.MAR.009.031 Mokydamas savo mokinius, Jis sakė jiems: “Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį. Nužudytas Jis po trijų dienų prisikels”.

9:32b.MAR.009.032 Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet bijojo Jį klausti.

9:33b.MAR.009.033 Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie Jėzus juos paklausė: “Apie ką kalbėjotės kelyje?”

9:34b.MAR.009.034 Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.

9:35b.MAR.009.035 Atsisėdęs Jis pasišaukė dvylika ir tarė: “Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!”

9:36b.MAR.009.036 Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė jiems:

9:37b.MAR.009.037 “Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė”.

9:38b.MAR.009.038 Jonas Jam tarė: “Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka”.

9:39b.MAR.009.039 Jėzus atsakė: “Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.

9:40b.MAR.009.040 Kas ne prieš mus, tas už mus.

9:41b.MAR.009.041 Kas duos jums atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums, tas nepraras savo atlygio”.

9:42b.MAR.009.042 “Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manimi, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą.

9:43b.MAR.009.043 Jei tavo ranka traukia tave nusidėti,­nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį,

9:44b.MAR.009.044 kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

9:45b.MAR.009.045 Ir jei tavo koja traukia tave į nuodėmę, nukirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į negęstančią ugnį,

9:46b.MAR.009.046 kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

9:47b.MAR.009.047 Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti,­išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą,

9:48b.MAR.009.048 kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

9:49b.MAR.009.049 Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus druska pasūdyta.

9:50b.MAR.009.050 Druska­geras daiktas, bet jeigu ji netektų sūrumo, kuo ją pasūdyti? Turėkite savyje druskos ir taikiai gyvenkite tarpusavy”.

10

10:1b.MAR.010.001 Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Žmonių būriai vėl susirinko pas Jį, ir Jis vėl mokė, kaip buvo pratęs.

10:2b.MAR.010.002 Tada atėjo fariziejų, kurie, mėgindami Jį, klausė, ar galima vyrui atleisti žmoną.

10:3b.MAR.010.003 Jis jiems atsakė: “O ką jums įsakė Mozė?”

10:4b.MAR.010.004 Jie tarė: “Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti”.

10:5b.MAR.010.005 Tuomet Jėzus pasakė: “Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą.

10:6b.MAR.010.006 O nuo sutvėrimo pradžios Dievas ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį’.

10:7b.MAR.010.007 ‘Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona,

10:8b.MAR.010.008 ir du taps vienu kūnu’. Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas.

10:9b.MAR.010.009 Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”.

10:10b.MAR.010.010 Namie mokiniai vėl klausė Jį apie tai.

10:11b.MAR.010.011 Jis atsakė: “Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.

10:12b.MAR.010.012 Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja”.

10:13b.MAR.010.013 Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė.

10:14b.MAR.010.014 Tai pamatęs, Jėzus pyktelėjo ir tarė jiems: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.

10:15b.MAR.010.015 Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas,­niekaip neįeis į ją”.

10:16b.MAR.010.016 Ir Jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.

10:17b.MAR.010.017 Jėzui išeinant į kelią, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: “Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?”

10:18b.MAR.010.018 Jėzus jam tarė: “Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas.

10:19b.MAR.010.019 Žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną’ ”.

10:20b.MAR.010.020 Tas atsakė: “Mokytojau, aš viso to laikausi nuo savo jaunystės”.

10:21b.MAR.010.021 Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: “Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane”.

10:22b.MAR.010.022 Po šitų žodžių jis nuliūdo ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

10:23b.MAR.010.023 Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: “Kaip sunkiai turtingi įeis į Dievo karalystę!”

10:24b.MAR.010.024 Mokiniai buvo priblokšti Jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: “Vaikeliai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę!

10:25b.MAR.010.025 Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę”.

10:26b.MAR.010.026 Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: “Kas tada gali būti išgelbėtas?”

10:27b.MAR.010.027 Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: “Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui viskas įmanoma”.

10:28b.MAR.010.028 Tada Petras sakė Jam: “Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave!”

10:29b.MAR.010.029 Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus dėl manęs ir dėl Evangelijos

10:30b.MAR.010.030 ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų kartu su persekiojimais ir būsimajame amžiuje­amžinojo gyvenimo.

10:31b.MAR.010.031 Tačiau daug pirmųjų bus paskutiniai, ir paskutiniai­pirmi”.

10:32b.MAR.010.032 Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus ėjo priekyje, o mokiniai stebėjosi. Sekdami iš paskos, jie nuogąstavo. Vėl pasišaukęs dvylika, pradėjo jiems sakyti, kas Jo laukia:

10:33b.MAR.010.033 “Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti ir atiduos pagonims,

10:34b.MAR.010.034 tie tyčiosis iš Jo, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, ir trečią dieną Jis prisikels”.

10:35b.MAR.010.035 Prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipėsi: “Mokytojau, mes norime, kad padarytum mums viską, ko tik prašysime”.

10:36b.MAR.010.036 Jis atsakė: “Ko norite, kad jums padaryčiau?”

10:37b.MAR.010.037 Jie tarė: “Leisk mums sėdėti vienam Tavo dešinėje, kitam­kairėje, Tavo šlovėje!”

10:38b.MAR.010.038 Jėzus atsakė: “Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš geriu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?”

10:39b.MAR.010.039 Jie sakė: “Galime”. Jėzus jiems tarė: “Tiesa, taurę, kurią Aš geriu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, jūs irgi būsite pakrikštyti.

10:40b.MAR.010.040 Bet vietą savo dešinėje ar kairėje ne Aš duodu,­tai bus tiems, kuriems paskirta”.

10:41b.MAR.010.041 Tai išgirdę, kiti dešimt labai supyko ant Jokūbo ir Jono.

10:42b.MAR.010.042 O Jėzus, pasikvietęs juos, tarė: “Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi pagonių valdovais, viešpatauja jiems, ir jų didieji juos valdo.

10:43b.MAR.010.043 Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas,

10:44b.MAR.010.044 ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas.

10:45b.MAR.010.045 Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.

10:46b.MAR.010.046 Jie atėjo į Jerichą. O iškeliaujant Jam su mokiniais ir gausia minia iš Jericho, neregys Bartimiejus, Timiejaus sūnus, sėdėjo šalikelėje elgetaudamas.

10:47b.MAR.010.047 Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”

10:48b.MAR.010.048 Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”

10:49b.MAR.010.049 Jėzus sustojo ir tarė: “Pašaukite jį”. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: “Pasitikėk! Kelkis, Jis tave šaukia”.

10:50b.MAR.010.050 Tas, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir atėjo prie Jėzaus.

10:51b.MAR.010.051 Jėzus jo paklausė: “Ko nori, kad tau padaryčiau?” Neregys atsakė: “Rabuni, kad praregėčiau!”

10:52b.MAR.010.052 Tada Jėzus jam tarė: “Eik, tavo tikėjimas išgydė tave”. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.

11

11:1b.MAR.011.001 Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius,

11:2b.MAR.011.002 liepdamas: “Eikite į priešais esantį kaimą ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite”.

11:3b.MAR.011.003 Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’, ir iš karto jį paleis.

11:4b.MAR.011.004 Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį.

11:5b.MAR.011.005 Kai kurie iš ten stovinčių jų paklausė: “Ką darote, kam atrišate asilaitį?”

11:6b.MAR.011.006 O jie atsakė taip, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis.

11:7b.MAR.011.007 Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėdo ant jo.

11:8b.MAR.011.008 Daugelis tiesė ant kelio savo drabužius, kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.

11:9b.MAR.011.009 Iš priekio ir iš paskos einantys šaukė: “Osana! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu!

11:10b.MAR.011.010 Palaiminta mūsų tėvo Dovydo karalystė, ateinanti Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!”

11:11b.MAR.011.011 Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs,­ kadangi buvo jau vakaro valanda,­Jis su dvylika išėjo į Betaniją.

11:12b.MAR.011.012 Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus išalko.

11:13b.MAR.011.013 Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, Jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, Jis nerado nieko, tiktai lapus, nes dar nebuvo figų metas.

11:14b.MAR.011.014 Atsakydamas Jėzus tarė medžiui: “Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!” Jo mokiniai tai girdėjo.

11:15b.MAR.011.015 Jie atėjo į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus

11:16b.MAR.011.016 ir neleido nešti prekių per šventyklą.

11:17b.MAR.011.017 Jis mokė, sakydamas jiems: “Argi neparašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms’? O jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne’ ”.

11:18b.MAR.011.018 Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai tarėsi, kaip Jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo didžiai nustebinti Jo mokymo.

11:19b.MAR.011.019 Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.

11:20b.MAR.011.020 Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų.

11:21b.MAR.011.021 Prisiminęs Petras tarė Jėzui: “Rabi, žiūrėk! Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!”

11:22b.MAR.011.022 Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: “Turėkite tikėjimą Dievu!

11:23b.MAR.011.023 Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje neabejotų, bet tikėtų, kad įvyks tai, ką sako,­jis turės, ką besakytų.

11:24b.MAR.011.024 Todėl sakau jums: ko tik prašote melsdamiesi, tikėkite, kad gaunate, ir jūs turėsite.

11:25b.MAR.011.025 Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus.

11:26b.MAR.011.026 Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų”.

11:27b.MAR.011.027 Jie vėl sugrįžo į Jeruzalę. Jam vaikščiojant po šventyklą, prie Jo priėjo aukštųjų kunigų, Rašto žinovų bei vyresniųjų

11:28b.MAR.011.028 ir klausė: “Kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė valdžią tai daryti?”

11:29b.MAR.011.029 Jėzus jiems atsakė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir Aš jums pasakysiu, kokia valdžia tai darau.

11:30b.MAR.011.030 Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!”

11:31b.MAR.011.031 Jie samprotavo tarpusavy: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mums sakys: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’

11:32b.MAR.011.032 O jei pasakysime­iš žmonių...” Jie bijojo minios, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas.

11:33b.MAR.011.033 Todėl jie atsakė Jėzui: “Mes nežinome”. Tada Jėzus tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.

12

12:1b.MAR.012.001 Jėzus pradėjo kalbėti jiems palyginimais: “Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.

12:2b.MAR.012.002 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savo vaisių.

12:3b.MAR.012.003 Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.

12:4b.MAR.012.004 Tada jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie, apmėtę akmenimis, sužeidė jį į galvą ir išniekinę paleido.

12:5b.MAR.012.005 Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.

12:6b.MAR.012.006 Dar vieną turėjo­mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie gerbs mano sūnų’.

12:7b.MAR.012.007 Bet vynininkai tarėsi: ‘Tai paveldėtojas. Eikime, užmuškime jį, ir jo palikimas bus mūsų’.

12:8b.MAR.012.008 Nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.

12:9b.MAR.012.009 Ką tada darys vynuogyno šeimininkas? Jis ateis, nužudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.

12:10b.MAR.012.010 Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.

12:11b.MAR.012.011 Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’?”

12:12b.MAR.012.012 Anie norėjo Jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę Jį, pasitraukė.

12:13b.MAR.012.013 Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti Jo kalboje.

12:14b.MAR.012.014 Šitie atėję sako Jam: “Mokytojau, žinome, jog Tu esi tiesus ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis ir mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa. Ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?

12:15b.MAR.012.015 Mokėti ar nemokėti?” Žinodamas jų veidmainystę, Jis tarė: “Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą”.

12:16b.MAR.012.016 Jie padavė. Jis jų klausia: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?” Jie atsakė: “Ciesoriaus”.

12:17b.MAR.012.017 Tuomet Jėzus jiems tarė: “Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo­Dievui”. Ir jie labai Juo stebėjosi.

12:18b.MAR.012.018 Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia:

12:19b.MAR.012.019 “Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaikų, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’.

12:20b.MAR.012.020 Ir štai buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų.

12:21b.MAR.012.021 Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis. Taip atsitiko ir su trečiuoju,

12:22b.MAR.012.022 ir visi septyni nepaliko vaikų. Po jų visų numirė ir ta moteris.

12:23b.MAR.012.023 Taigi prisikėlime, kai jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji buvo visų septynių žmona”.

12:24b.MAR.012.024 Jėzus jiems atsakė: “Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos?

12:25b.MAR.012.025 Kai prisikels iš numirusiųjų, jie nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje.

12:26b.MAR.012.026 O kad mirusieji keliasi,­ar neskaitėte Mozės knygoje, kaip Mozei Dievas pasakė iš krūmo: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas!’?

12:27b.MAR.012.027 Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas. Taigi jūs labai klystate”.

12:28b.MAR.012.028 Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jį: “Koks yra visų pirmasis įsakymas?”

12:29b.MAR.012.029 Jėzus jam atsakė: “Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli,­Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats;

12:30b.MAR.012.030 tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’,­tai pirmasis įsakymas.

12:31b.MAR.012.031 Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu”.

12:32b.MAR.012.032 Tada Rašto žinovas Jam atsakė: “Gerai, Mokytojau, Tu tiesą pasakei: yra vienas Dievas ir nėra kito, tik Jis;

12:33b.MAR.012.033 o mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios atnašos ir aukos”.

12:34b.MAR.012.034 Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: “Tu netoli nuo Dievo karalystės!” Ir niekas daugiau nebedrįso Jo klausti.

12:35b.MAR.012.035 Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: “Kaip Rašto žinovai gali sakyti, jog Kristus yra Dovydo Sūnus?

12:36b.MAR.012.036 Juk pats Dovydas Šventąja Dvasia pasakė: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

12:37b.MAR.012.037 Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip Jis gali būti jo Sūnus?” Didelė minia džiugiai Jo klausėsi.

12:38b.MAR.012.038 Mokydamas Jis kalbėjo: “Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais ir būti sveikinami aikštėse,

12:39b.MAR.012.039 užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbingas vietas pokyliuose.

12:40b.MAR.012.040 Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą”.

12:41b.MAR.012.041 Atsisėdęs ties iždine, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į ją pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai.

12:42b.MAR.012.042 Atėjo viena beturtė našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.

12:43b.MAR.012.043 Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė jiems: “Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į iždinę.

12:44b.MAR.012.044 Visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji iš savo nepritekliaus įmetė visa, ką turėjo, visą savo pragyvenimą”.

13

13:1b.MAR.013.001 Jam išeinant iš šventyklos, vienas iš mokinių Jam sako: “Mokytojau, pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!”

13:2b.MAR.013.002 Jėzus jam atsakė: “Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”.

13:3b.MAR.013.003 Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų klausė Jį:

13:4b.MAR.013.004 “Pasakyk mums, kada tai įvyks ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?”

13:5b.MAR.013.005 Jėzus, jiems atsakydamas, pradėjo kalbėti: “Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų.

13:6b.MAR.013.006 Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Tai Aš’, ir daugelį suklaidins.

13:7b.MAR.013.007 Išgirdę apie karus ir karų gandus, neišsigąskite. Tai turi įvykti, bet dar ne galas.

13:8b.MAR.013.008 Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus žemės drebėjimų, bus badmečių ir neramumų. Tai gimdymo skausmų pradžia.

13:9b.MAR.013.009 Jūs saugokitės, nes atidavinės jus teismams, plaks sinagogose, ir jūs turėsite dėl manęs stoti prieš valdytojus ir karalius jiems liudyti.

13:10b.MAR.013.010 Ir Evangelija pirmiau turės būti paskelbta visoms tautoms.

13:11b.MAR.013.011 Kai suėmę jus ves, nesirūpinkite ir negalvokite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite tai, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite ne jūs, o Šventoji Dvasia.

13:12b.MAR.013.012 Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas­savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš savo gimdytojus ir juos žudys.

13:13b.MAR.013.013 Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas”.

13:14b.MAR.013.014 “Kai pamatysite per pranašą Danielių paskelbtą naikinimo bjaurastį, stovinčią ten, kur jos neturi būti (kas skaito­teišmano), tada, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus;

13:15b.MAR.013.015 kas bus ant stogo, tenelipa žemyn į namus ir tegul neina ko nors pasiimti iš savo namų;

13:16b.MAR.013.016 o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.

13:17b.MAR.013.017 Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!

13:18b.MAR.013.018 Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą!

13:19b.MAR.013.019 Tomis dienomis bus toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sutvėrė, iki šiol, ir daugiau nebebus.

13:20b.MAR.013.020 Ir, jeigu Viešpats nebūtų sutrumpinęs tų dienų, neišsigelbėtų nė vienas kūnas. Tačiau dėl išrinktųjų, kuriuos išsirinko, Jis sutrumpino tas dienas.

13:21b.MAR.013.021 Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba: ‘Jis tenai!’,­netikėkite,

13:22b.MAR.013.022 nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius.

13:23b.MAR.013.023 Todėl būkite atidūs; štai Aš jums iš anksto visa tai pasakiau”.

13:24b.MAR.013.024 “Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos,

13:25b.MAR.013.025 dangaus žvaigždės kris ir dangaus jėgos bus sudrebintos.

13:26b.MAR.013.026 Tada jie pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia jėga ir šlove.

13:27b.MAR.013.027 Jis pasiųs savo angelus, ir tie surinks Jo išrinktuosius iš keturių žemės pusių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.

13:28b.MAR.013.028 Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, žinote, jog artėja vasara.

13:29b.MAR.013.029 Taip pat jūs, išvydę visa tai dedantis, žinokite, jog Jis jau arti, prie durų.

13:30b.MAR.013.030 Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis, iki visa tai įvyks.

13:31b.MAR.013.031 Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

13:32b.MAR.013.032 Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas”.

13:33b.MAR.013.033 “Žiūrėkite, budėkite ir melskitės, nes nežinote, kada ateis laikas!

13:34b.MAR.013.034 Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo toli, paliko namus, suteikė tarnams valdžią, kiekvienam paskyrė darbą, o durininkui įsakė budėti.

13:35b.MAR.013.035 Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidžiui giedant, ar rytmety,

13:36b.MAR.013.036 kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių.

13:37b.MAR.013.037 Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!”

14

14:1b.MAR.014.001 Iki Paschos ir Neraugintos duonos šventės buvo likę dvi dienos. Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo klasta suimti Jėzų ir nužudyti.

14:2b.MAR.014.002 Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

14:3b.MAR.014.003 Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint prie stalo, atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus gryno nardo tepalo indu. Sudaužiusi indą, ji išpylė tepalą Jam ant galvos.

14:4b.MAR.014.004 Kai kurie ten esantys pasipiktino ir kalbėjo vienas kitam: “Kam toks tepalo eikvojimas?

14:5b.MAR.014.005 Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!” Ir jie murmėjo prieš tą moterį.

14:6b.MAR.014.006 Bet Jėzus atsiliepė: “Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.

14:7b.MAR.014.007 Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galėsite jiems gera daryti, o mane ne visuomet turėsite.

14:8b.MAR.014.008 Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.

14:9b.MAR.014.009 Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė”.

14:10b.MAR.014.010 Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus išduoti Jėzų.

14:11b.MAR.014.011 Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

14:12b.MAR.014.012 Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada pjaunamas Paschos avinėlis, mokiniai klausė Jėzų: “Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?”

14:13b.MAR.014.013 Jis pasiunčia du mokinius, tardamas: “Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį

14:14b.MAR.014.014 ir, kur jis įeis, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: kur yra svečių kambarys, kuriame su savo mokiniais galėčiau valgyti Paschą?’

14:15b.MAR.014.015 Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite mums”.

14:16b.MAR.014.016 Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą.

14:17b.MAR.014.017 Vakare Jis atėjo su dvylika.

14:18b.MAR.014.018 Jiems sėdint už stalo ir valgant, Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane”.

14:19b.MAR.014.019 Jie labai nuliūdo ir vienas paskui kitą ėmė Jo klausinėti: “Nejaugi aš?”, “Nejaugi aš?”

14:20b.MAR.014.020 O Jis jiems tarė: “Vienas iš dvylikos, kuris dažo su manimi dubenyje.

14:21b.MAR.014.021 Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.

14:22b.MAR.014.022 Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas!”

14:23b.MAR.014.023 Po to paėmė taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.

14:24b.MAR.014.024 Jis jiems tarė: “Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.

14:25b.MAR.014.025 Iš tiesų sakau jums: Aš daugiau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje”.

14:26b.MAR.014.026 Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

14:27b.MAR.014.027 Jėzus jiems tarė: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys’.

14:28b.MAR.014.028 Bet prisikėlęs Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją”.

14:29b.MAR.014.029 Petras atsiliepė: “Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!”

14:30b.MAR.014.030 Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”.

14:31b.MAR.014.031 Bet Petras dar atkakliau tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu”. Tą patį kalbėjo ir visi kiti.

14:32b.MAR.014.032 Jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane. Jėzus sako savo mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol Aš melsiuosi”.

14:33b.MAR.014.033 Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jis pradėjo nuogąstauti ir sielvartauti.

14:34b.MAR.014.034 Jis jiems sakė: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!”

14:35b.MAR.014.035 Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir meldėsi, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų toji valanda.

14:36b.MAR.014.036 Jis sakė: “Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu”.

14:37b.MAR.014.037 Po to grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: “Simonai, tu miegi? Nepajėgei nė vienos valandos pabudėti?

14:38b.MAR.014.038 Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”.

14:39b.MAR.014.039 Jis vėl nuėjo ir meldėsi tais pačiais žodžiais.

14:40b.MAR.014.040 Sugrįžęs Jis vėl rado juos miegančius­jų akys buvo apsunkusios, ir jie nežinojo, ką atsakyti.

14:41b.MAR.014.041 Jis atėjo trečią kartą ir tarė jiems: “Vis dar tebemiegate ir ilsitės? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.

14:42b.MAR.014.042 Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”.

14:43b.MAR.014.043 Ir tuojau, dar Jam tebekalbant, pasirodė vienas iš dvylikos­Judas, o kartu su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų, Rašto žinovų ir vyresniųjų.

14:44b.MAR.014.044 Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas. Suimkite Jį ir veskite saugodami!”

14:45b.MAR.014.045 Atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: “Rabi!”, ir pabučiavo Jį.

14:46b.MAR.014.046 O kiti čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.

14:47b.MAR.014.047 Vienas iš ten stovinčiųjų, išsitraukęs kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį.

14:48b.MAR.014.048 O Jėzus jiems tarė: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs.

14:49b.MAR.014.049 Aš kasdien buvau su jumis šventykloje ir mokiau, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau turi išsipildyti Raštai”.

14:50b.MAR.014.050 Tada visi paliko Jį ir pabėgo.

14:51b.MAR.014.051 Vienas jaunuolis sekė Jį iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį,

14:52b.MAR.014.052 bet šis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.

14:53b.MAR.014.053 Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, vyresnieji ir Rašto žinovai.

14:54b.MAR.014.054 Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.

14:55b.MAR.014.055 Aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti, bet nerado.

14:56b.MAR.014.056 Nors daugelis melagingai liudijo prieš Jį, tačiau jų liudijimai nesutapo.

14:57b.MAR.014.057 Kai kurie atsistoję melagingai kaltino Jį, teigdami:

14:58b.MAR.014.058 “Mes girdėjome Jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’ ”.

14:59b.MAR.014.059 Bet ir šie kaltinimai nesutapo.

14:60b.MAR.014.060 Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?”

14:61b.MAR.014.061 Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: “Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!”

14:62b.MAR.014.062 Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”.

14:63b.MAR.014.063 Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai?

14:64b.MAR.014.064 Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties.

14:65b.MAR.014.065 Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!” O tarnai daužė Jį per veidą.

14:66b.MAR.014.066 Petrui esant žemai, kieme, atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė

14:67b.MAR.014.067 ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: “Ir tu buvai su šituo Nazariečiu Jėzumi”.

14:68b.MAR.014.068 Bet Petras išsigynė, sakydamas: “Nei žinau, nei suprantu, ką sakai”. Jis išėjo į prieškiemį, ir pragydo gaidys.

14:69b.MAR.014.069 Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplink stovėjusiems: “Šitas yra iš jų!”

14:70b.MAR.014.070 Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau šalia stovintieji sakė Petrui: “Tu tikrai vienas iš jų, juk tu irgi galilėjietis, ir tarmė tavo tokia”.

14:71b.MAR.014.071 Tada jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate!”

14:72b.MAR.014.072 Gaidys pragydo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam sakė Jėzus: “Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Tai prisiminęs, jis pravirko.

15

15:1b.MAR.015.001 Tuojau iš ryto aukštieji kunigai pasitarė su vyresniaisiais ir Rašto žinovais bei visu sinedrionu ir, surišę Jėzų, jie Jį nuvedė ir perdavė Pilotui.

15:2b.MAR.015.002 Pilotas paklausė Jį: “Ar Tu esi žydų karalius?” Jis atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.

15:3b.MAR.015.003 Aukštieji kunigai Jį daug kuo kaltino, bet Jis nieko neatsakinėjo.

15:4b.MAR.015.004 Pilotas vėl klausė Jį: “Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kiek daug kaltinimų jie Tau pateikia”.

15:5b.MAR.015.005 Tačiau Jėzus nieko nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi.

15:6b.MAR.015.006 Per šventes jis paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo.

15:7b.MAR.015.007 Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie maišto metu nužudė žmogų.

15:8b.MAR.015.008 Susirinkusi minia, garsiai šaukdama, pradėjo prašyti to, ką Pilotas visuomet darydavo.

15:9b.MAR.015.009 Pilotas paklausė: “Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?”

15:10b.MAR.015.010 Nes jis žinojo, kad aukštieji kunigai Jį įskundė iš pavydo.

15:11b.MAR.015.011 Tačiau aukštieji kunigai sukurstė minią reikalauti, kad geriau paleistų Barabą.

15:12b.MAR.015.012 Tada Pilotas vėl kreipėsi į juos: “O kaip jūs norite, kad aš pasielgčiau su Tuo, kurį vadinate žydų karaliumi?”

15:13b.MAR.015.013 Tie šaukė: “Nukryžiuok Jį!”

15:14b.MAR.015.014 Pilotas jų klausė: “Ką bloga Jis padarė?” Tada jie pradėjo dar garsiau rėkti: “Nukryžiuok Jį!”

15:15b.MAR.015.015 Norėdamas įtikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti.

15:16b.MAR.015.016 Kareiviai nusivedė Jį į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą.

15:17b.MAR.015.017 Jie apvilko Jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo Jam erškėčių vainiką

15:18b.MAR.015.018 ir pradėjo Jį sveikinti: “Sveikas, žydų karaliau!”

15:19b.MAR.015.019 Jie daužė Jam per galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami garbino Jį.

15:20b.MAR.015.020 Pasityčioję nuvilko Jam purpurinį apsiaustą, apvilko Jo paties drabužiais ir išvedė nukryžiuoti.

15:21b.MAR.015.021 Jie privertė vieną grįžtantį iš lauko praeivį­Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą,­nešti Jo kryžių.

15:22b.MAR.015.022 Ir jie nuvedė Jį į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: “Kaukolės vieta”.

15:23b.MAR.015.023 Ten davė Jam mira atmiešto vyno, bet Jis negėrė.

15:24b.MAR.015.024 Nukryžiavę Jį, jie pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti.

15:25b.MAR.015.025 Buvo trečia valanda, kai Jį nukryžiavo.

15:26b.MAR.015.026 Taip pat buvo užrašytas Jo kaltinimas: “Žydų karalius”.

15:27b.MAR.015.027 Kartu su Juo nukryžiavo du plėšikus: vieną dešinėje, kitą kairėje.

15:28b.MAR.015.028 Taip išsipildė Rašto žodis: “Jis buvo priskaitytas prie piktadarių”.

15:29b.MAR.015.029 Einantys pro šalį plūdo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai.

15:30b.MAR.015.030 Išgelbėk save, nuženk nuo kryžiaus!”

15:31b.MAR.015.031 Panašiai tyčiojosi ir aukštieji kunigai su Rašto žinovais, kalbėdami tarp savęs: “Kitus gelbėdavo, o savęs negali išgelbėti.

15:32b.MAR.015.032 Tegul Kristus, Izraelio karalius, dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume”. Kartu nukryžiuotieji irgi užgauliojo Jį.

15:33b.MAR.015.033 Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos.

15:34b.MAR.015.034 Devintą valandą Jėzus garsiu balsu sušuko: “Elojí, Elojí, lemá sabachtáni?” Tai reiškia: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!”

15:35b.MAR.015.035 Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: “Žiūrėk, Jis šaukiasi Elijo”.

15:36b.MAR.015.036 Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę rūgštaus vyno, užmovė ją ant nendrės ir davė Jam gerti, sakydamas: “Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas Jo nuimti”.

15:37b.MAR.015.037 Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.

15:38b.MAR.015.038 Ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios.

15:39b.MAR.015.039 Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip Jis šaukdamas mirė, tarė: “Tikrai šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!”

15:40b.MAR.015.040 Ten taip pat buvo moterų, kurios žiūrėjo iš toli; tarp jų ir Marija Magdalietė, Marija­Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina­ir Salomė.

15:41b.MAR.015.041 Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos Jį lydėjo ir Jam tarnavo. Ten buvo ir daug kitų moterų, kartu su Juo atvykusių į Jeruzalę.

15:42b.MAR.015.042 Vakarui atėjus, kadangi buvo Prisirengimas,­sabato išvakarės,­

15:43b.MAR.015.043 atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys, kuris irgi laukė Dievo karalystės. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.

15:44b.MAR.015.044 Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau miręs.

15:45b.MAR.015.045 Sužinojęs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną.

15:46b.MAR.015.046 Šis nupirko drobulę, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę, paguldė Jį kape, kuris buvo iškaltas uoloje, ir užritino angą akmeniu.

15:47b.MAR.015.047 Marija Magdalena ir Marija, Jozės motina, matė, kur Jis buvo palaidotas.

16

16:1b.MAR.016.001 Sabatui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nupirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.

16:2b.MAR.016.002 Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, saulei tekant, jos atėjo prie kapo

16:3b.MAR.016.003 ir kalbėjosi tarp savęs: “Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?”

16:4b.MAR.016.004 Bet pažvelgusios pamatė, kad akmuo nuristas. O jis buvo labai didelis.

16:5b.MAR.016.005 Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį ilgais baltais drabužiais ir nustėro.

16:6b.MAR.016.006 Jis joms tarė: “Neišsigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra. Štai vieta, kur Jį buvo paguldę.

16:7b.MAR.016.007 Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs”.

16:8b.MAR.016.008 Jos skubiai išėjo ir nubėgo nuo kapo, nes drebėjo ir buvo apstulbusios. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

16:9b.MAR.016.009 Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus.

16:10b.MAR.016.010 Ji nuėjusi pranešė Jo bičiuliams, kurie liūdėjo ir verkė.

16:11b.MAR.016.011 Tie, išgirdę, kad Jis gyvas ir kad ji pati Jį mačiusi, netikėjo.

16:12b.MAR.016.012 Po to Jis pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu.

16:13b.MAR.016.013 Ir šitie sugrįžę pranešė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo.

16:14b.MAR.016.014 Pagaliau Jėzus pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo. Jis barė juos už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį.

16:15b.MAR.016.015 Jis tarė jiems: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.

16:16b.MAR.016.016 Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.

16:17b.MAR.016.017 Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis,

16:18b.MAR.016.018 ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks”.

16:19b.MAR.016.019 Baigęs jiems kalbėti, Viešpats buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.

16:20b.MAR.016.020 O jie ėjo ir visur pamokslavo, Viešpačiui drauge veikiant ir patvirtinant žodį lydinčiais stebuklais. Amen.