Ecclesiastes (Lithuanian)

1

1:1b.ECC.001.001 Dovydo sūnaus, pamokslininko, kuris buvo Jeruzalės karalius, žodžiai.

1:2b.ECC.001.002 Tuštybių tuštybė,­sako pamokslininkas.­Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė.

1:3b.ECC.001.003 Kokia nauda žmogui iš viso jo triūso, kurį jis turi po saule.

1:4b.ECC.001.004 Viena karta praeina, kita­ateina, o žemė lieka per amžius.

1:5b.ECC.001.005 Saulė teka, leidžiasi ir skuba į vietą, iš kur ji užtekėjo.

1:6b.ECC.001.006 Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę; pučia šen ir ten, sukasi aplinkui ir vėl grįžta į vietą, iš kur pakilo.

1:7b.ECC.001.007 Visos upės teka į jūrą, bet jūra vis nepilna. Upės grįžta atgal, iš kur ištekėjo.

1:8b.ECC.001.008 Akys nepasisotins stebėdamos ir ausys neprisipildys girdėdamos.

1:9b.ECC.001.009 Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.

1:10b.ECC.001.010 Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: “Žiūrėk, tai nauja!”, tai jau buvo senais laikais prieš mus.

1:11b.ECC.001.011 Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančių nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų.

1:12b.ECC.001.012 Aš, pamokslininkas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje.

1:13b.ECC.001.013 Aš nusprendžiau savo širdyje stebėti ir tyrinėti išmintimi visa, kas darosi šiame pasaulyje. Šią varginančią užduotį Dievas davė žmonių sūnums, kad ją vykdytų.

1:14b.ECC.001.014 Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas.

1:15b.ECC.001.015 Kas kreiva, negalima ištiesinti, ir ko nėra, negalima suskaičiuoti.

1:16b.ECC.001.016 Aš galvojau savo širdyje, kad esu įsigijęs daugiau išminties už visus, prieš mane buvusius Jeruzalėje. Mano širdis įgavo daug išminties ir pažinimo.

1:17b.ECC.001.017 Aš nusprendžiau savo širdyje suprasti, kas yra išmintis ir kas beprotybė bei kvailystė, bet patyriau, kad tai taip pat vėjo gaudymas.

1:18b.ECC.001.018 Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.

2

2:1b.ECC.002.001 Tariau savo širdyje: “Dabar išbandysiu tave linksmumu, todėl džiaukis malonumais”. Bet ir tai yra tuštybė.

2:2b.ECC.002.002 Apie juoką pasakiau: “Kvailystė”, o apie linksmybes: “Kokia iš jų nauda?”

2:3b.ECC.002.003 Aš nusprendžiau mėgautis vynu, tačiau neatsisakyti išminties savo širdyje, ir suprasti, kas yra kvailystė, kol pamatysiu, ką gero žmonių vaikai galėtų daryti, gyvendami po dangumi per visas savo dienas.

2:4b.ECC.002.004 Aš ėmiausi didelių darbų, pasistačiau namų, užsiveisiau vynuogynų,

2:5b.ECC.002.005 sodų, parkų ir prisodinau juose įvairiausių vaismedžių.

2:6b.ECC.002.006 Pasidariau tvenkinių ir jų vandeniu laisčiau miško medžius.

2:7b.ECC.002.007 Pirkau vergų ir vergių, turėjau ir savo namuose gimusių vergų; laikiau dideles bandas galvijų ir avių, didesnes negu prieš mane gyvenusieji Jeruzalėje.

2:8b.ECC.002.008 Aš įsigijau sidabro, aukso ir kitų turtų iš karalių ir kraštų; pasirūpinau giesmininkų ir giesmininkių, to, ką mėgsta žmonių sūnūs, ir įvairiausių muzikos instrumentų.

2:9b.ECC.002.009 Aš tapau didis ir išgarsėjau labiau už visus, prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano išmintis taip pat pasiliko su manimi.

2:10b.ECC.002.010 Ko mano akys geidė, nieko joms neatsakiau, nedraudžiau savo širdžiai jokios linksmybės. Mano širdis džiaugėsi mano darbais, ir tai buvo atlyginimas už mano triūsą.

2:11b.ECC.002.011 Aš pažiūrėjau į visus savo darbus ir triūsą, ir štai, viskas buvo tuštybė ir vėjo gaudymas; iš to nebuvo jokios naudos po saule.

2:12b.ECC.002.012 Aš gręžiausi ieškoti skirtumo tarp išminties, kvailystės ir beprotybės. Ką darys žmogus, kuris gyvens po karaliaus? Tai, kas jau yra padaryta.

2:13b.ECC.002.013 Pamačiau, kad išmintis yra vertingesnė už kvailystę tiek, kiek šviesa už tamsą.

2:14b.ECC.002.014 Išmintingas turi akis, o kvailys vaikščioja tamsoje. Taip pat supratau, kad abiejų laukia toks pat likimas.

2:15b.ECC.002.015 Tada tariau širdyje: “Jei kvailio likimas yra toks pat kaip mano, tai kodėl aš siekiu išminties?” Supratau, kad ir tai yra tuštybė.

2:16b.ECC.002.016 Išmintingo, kaip ir kvailio, neatsimins ateityje; tai, kas yra dabar, užmirš būsiančios kartos. Išmintingas miršta lygiai taip pat, kaip kvailys.

2:17b.ECC.002.017 Aš ėmiau nekęsti gyvenimo; man nepatiko, kas darosi po saule, nes viskas tuštybė ir vėjo gaudymas.

2:18b.ECC.002.018 Aš ėmiau nekęsti viso savo triūso šioje žemėje, nes turėsiu viską palikti žmogui, kuris bus po manęs.

2:19b.ECC.002.019 Kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Jis valdys visa, ką sukroviau savo darbu, naudodamasis savo išmintimi po saule. Ir tai yra tuštybė.

2:20b.ECC.002.020 Gailėjausi įdėjęs tiek triūso po saule.

2:21b.ECC.002.021 Žmogus, kuris dirbo išmintingai, protingai ir sėkmingai, turės viską palikti kitam, kuris niekuo neprisidėjo. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė.

2:22b.ECC.002.022 Kokia nauda žmogui dirbti ir vargti pasaulyje?

2:23b.ECC.002.023 Visas jo gyvenimas pilnas vargo, sielvarto ir kančių; net naktį jis neturi poilsio. Tai taip pat tuštybė.

2:24b.ECC.002.024 Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu. Aš mačiau, kad visa tai ateina iš Dievo rankų.

2:25b.ECC.002.025 Ar kas be Jo gali valgyti ir mėgautis?

2:26b.ECC.002.026 Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui. Tai taip pat tuštybė ir vėjo gaudymas.

3

3:1b.ECC.003.001 Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi.

3:2b.ECC.003.002 Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta.

3:3b.ECC.003.003 Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti.

3:4b.ECC.003.004 Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti.

3:5b.ECC.003.005 Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo.

3:6b.ECC.003.006 Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti.

3:7b.ECC.003.007 Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti.

3:8b.ECC.003.008 Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai.

3:9b.ECC.003.009 Kokią naudą turi tas, kuris dirba, iš savo triūso?

3:10b.ECC.003.010 Aš regėjau užduotį, kurią Dievas davė žmonių vaikams.

3:11b.ECC.003.011 Jis skirtu laiku viską puikiai padarė. Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas žmogus nesuvoktų Dievo darbų nuo pradžios iki galo.

3:12b.ECC.003.012 Aš supratau, kad žmonėms nėra nieko geresnio, kaip linksmintis ir daryti gera savo gyvenime.

3:13b.ECC.003.013 Tai yra Dievo dovana, kad žmogus valgo, geria ir džiaugiasi savo darbo gėrybėmis.

3:14b.ECC.003.014 Aš žinau, kad visa, ką Dievas daro, yra amžina,­nieko negalima nei pridėti, nei atimti. Dievas daro tai, kad žmonės Jo bijotų.

3:15b.ECC.003.015 Kas buvo, tas ir yra, o kas bus, jau yra buvę. Dievas pašaukia praeitį.

3:16b.ECC.003.016 Aš mačiau po saule: teismo vietoje­nedorybė, teisingumo vietoje­neteisybė.

3:17b.ECC.003.017 Tariau savo širdyje: “Dievas teis teisųjį ir nedorėlį, nes Jis paskyrė laiką kiekvienam įvykiui ir darbui”.

3:18b.ECC.003.018 Aš galvojau savo širdyje apie žmones: “Dievas bando juos ir leidžia jiems suprasti, kad jie patys iš savęs tėra gyvuliai”.

3:19b.ECC.003.019 Žmonėms atsitinka kaip ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė.

3:20b.ECC.003.020 Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis.

3:21b.ECC.003.021 Kas žino žmogaus dvasią, kuri kyla aukštyn, ir gyvulių kvapą, kuris eina žemyn, į žemę?

3:22b.ECC.003.022 Aš supratau, kad žmogui nėra nieko geresnio, kaip džiaugtis savo darbais, nes tai yra jo dalia. Nes kas gi jam parodys, kas bus po jo?

4

4:1b.ECC.004.001 Aš mačiau visą priespaudą, kuri yra šiame pasaulyje. Štai ašaros prispaustųjų ir niekas jų nepaguodžia. Skriaudėjai galingi, bet nėra kam paguosti.

4:2b.ECC.004.002 Aš nusprendžiau, kad mirusieji laimingesni už gyvuosius.

4:3b.ECC.004.003 Dar laimingesnis už juos tas, kuris dar negimęs, nes jis dar nematė piktadarysčių, kurios vyksta pasaulyje.

4:4b.ECC.004.004 Toliau stebėjau žmonių darbą ir jų pastangas, dėl kurių žmogui pavydi jo kaimynas. Tai irgi tuštybė ir vėjo gaudymas.

4:5b.ECC.004.005 Kvailys sėdi sudėjęs rankas ir valgo savo kūną.

4:6b.ECC.004.006 Geriau turėti saują su ramybe negu pilnas rieškučias vargstant ir gaudant vėjus.

4:7b.ECC.004.007 Pastebėjau dar vieną tuštybę po saule.

4:8b.ECC.004.008 Vienišas žmogus, neturįs nei sūnaus, nei brolio, triūsia be galo, ir jo akys nepasisotina turtais. Jis nepagalvoja: “Kodėl aš triūsiu ir užginu gėrybių savo sielai?” Tai taip pat tuštybė ir nereikalingas vargas!

4:9b.ECC.004.009 Du yra geriau negu vienas, nes jie turi gerą atlygį už savo triūsą.

4:10b.ECC.004.010 Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Bet vargas vienam, jei jis krinta, nes nėra kam padėti.

4:11b.ECC.004.011 Jei dviese miega, vienas kitą šildo. Bet kaip sušilti vienam?

4:12b.ECC.004.012 Jei vienas užpuolamas, dviese pasipriešina. Trigubą virvę sunku pertraukti.

4:13b.ECC.004.013 Geriau neturtingas, bet išmintingas jaunuolis, negu senas kvailas karalius, kuris nepriima patarimų.

4:14b.ECC.004.014 Nes jis, išėjęs iš kalėjimo, tapo karaliumi, o kitas, gimęs karaliumi, nuskursta.

4:15b.ECC.004.015 Aš galvojau apie žmones, gyvenančius pasaulyje, ir kitą jaunuolį, kuris užims ano vietą.

4:16b.ECC.004.016 Daugybė žmonių buvo prieš jį, ir vėliau atėjusieji nesidžiaugs juo. Ir tai yra tuštybė ir vėjo gaudymas.

4:17b.ECC.004.017 Būk atsargus, kai eini į Dievo namus, ir būk pasiruošęs klausyti. Tai bus geriau negu kvailių auka, kurie net nežino, kad daro pikta.

5

5:1b.ECC.005.001 Neskubėk savo burna, ir tegu neskuba tavo širdis kalbėti Dievo akivaizdoje, nes Dievas yra danguje, o tu žemėje. Todėl tenebūna daug tavo žodžių.

5:2b.ECC.005.002 Kaip nuo daugybės rūpesčių kyla sapnai, taip kvailio balsą pažinsi iš žodžių gausos.

5:3b.ECC.005.003 Kai padarai įžadą Dievui, įvykdyk jį nedelsdamas, nes Jam nepatinka kvailiai.

5:4b.ECC.005.004 Geriau nežadėti negu pažadėjus neįvykdyti.

5:5b.ECC.005.005 Nevesk savo burna kūno į nuodėmę. Nesakyk angelo akivaizdoje, kad suklydai. Kodėl Dievas, supykęs dėl tavo žodžių, turėtų sunaikinti tavo darbą?

5:6b.ECC.005.006 Sapnų gausybė, kaip ir žodžių gausybė, yra tuštybė. Tu bijok Dievo.

5:7b.ECC.005.007 Jei matai spaudžiamą vargšą ir teisingumo bei tiesos iškraipymą krašte, nesistebėk, nes aukštą stebi aukštesnis už jį, o virš jų yra dar aukštesnis.

5:8b.ECC.005.008 Nauda iš žemės yra visiems, ir karalius aprūpinamas iš laukų.

5:9b.ECC.005.009 Kas myli sidabrą, niekad nepasitenkins sidabru; kas myli turtus, nepasitenkins tuo, ką turi; tai taip pat tuštybė.

5:10b.ECC.005.010 Kur daug gėrybių, ten daug ir valgančių. Tad kokia nauda yra savininkui iš turtų? Nebent ta, kad jis mato juos savo akimis.

5:11b.ECC.005.011 Darbininkas, daugiau ar mažiau pavalgęs, saldžiai miega, o turtuoliui jo turtai neleidžia užmigti.

5:12b.ECC.005.012 Didelę blogybę pastebėjau pasaulyje: turtų savininkas kaupia juos, kad sau pakenktų.

5:13b.ECC.005.013 Pražūna turtai atsitikus nelaimei, ir kai jam gimsta sūnus, jis nieko neturi.

5:14b.ECC.005.014 Kaip jis gimė nuogas, taip nuogas ir išeis­nieko nepasiims savo rankoje, ką užsidirbo.

5:15b.ECC.005.015 Tai yra didelė blogybė: kaip jis atėjo, taip ir išeis. Kokia jam nauda iš to, kad jis dirbo vėjams?

5:16b.ECC.005.016 Visą savo gyvenimą jis vargo, krimtosi, sirgo ir buvo tamsoje.

5:17b.ECC.005.017 Štai ką mačiau: gera ir malonu žmogui yra valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu, kurį jam Dievas paskyrė dirbti per visas jo dienas. Tai yra jo dalia.

5:18b.ECC.005.018 Kiekvienam žmogui, kuriam Dievas suteikė turto ir lobių ir leido jam valgyti, imti savo dalį ir džiaugtis savo darbu, tai yra Dievo dovana.

5:19b.ECC.005.019 Nes jis nedaug atsimins savo gyvenimo dienų, kadangi Dievas džiugina jo širdį.

6

6:1b.ECC.006.001 Pastebėjau kitą blogybę pasaulyje, kuri yra dažna tarp žmonių.

6:2b.ECC.006.002 Kai kam Dievas duoda turtų, lobio ir garbės. Jis turi visko, ko siela geidžia, bet jis negali tuo pasinaudoti­svetimas naudojasi tuo. Tai yra tuštybė ir didelė nelaimė.

6:3b.ECC.006.003 Jei žmogui gimtų šimtas vaikų ir jis gyventų daug metų, bet jo siela nepasitenkintų gėrybėmis ir jis neturėtų net kapo, tai negyvas gimęs kūdikis yra laimingesnis už jį.

6:4b.ECC.006.004 Jis atėjo į tuštybę ir nueina į tamsą; jo vardą uždengia tamsa.

6:5b.ECC.006.005 Jis nematė saulės ir nieko nežino; jam ramiau negu tam,

6:6b.ECC.006.006 kuris gyventų žemėje du tūkstančius metų, bet nematytų gero; visi eina į tą pačią vietą.

6:7b.ECC.006.007 Žmogus dirba dėl savo burnos, bet jo siela nepasitenkina.

6:8b.ECC.006.008 Kuo išmintingasis pranašesnis už kvailį? Kokia nauda beturčiui, kuris žino, kaip gyventi?

6:9b.ECC.006.009 Geriau matyti akimis negu mintimis klajoti; tai taip pat tuštybė ir vėjo gaudymas.

6:10b.ECC.006.010 Visa, kas yra, jau pavadinta ir žinoma, kad tai yra žmogus. Jis negali varžytis su stipresniu už save.

6:11b.ECC.006.011 Daug dalykų, nuo kurių gausėja tuštybės. Kokia nauda iš to žmogui?

6:12b.ECC.006.012 Kas žino, kas žmogui gyvenime naudinga per visas jo gyvenimo dienas, kurios prabėga kaip šešėlis? Kas gali pasakyti, kas bus pasaulyje po jo?

7

7:1b.ECC.007.001 Geras vardas yra geriau negu brangus tepalas ir mirties diena negu gimimo diena.

7:2b.ECC.007.002 Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto.

7:3b.ECC.007.003 Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę.

7:4b.ECC.007.004 Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių­linksmybės namuose.

7:5b.ECC.007.005 Geriau yra išgirsti išmintingo barimą negu klausytis kvailųjų giedojimo.

7:6b.ECC.007.006 Kvailio juokas yra kaip deginamų erškėčių spragsėjimas po puodu. Ir tai yra tuštybė.

7:7b.ECC.007.007 Priespauda ir išmintingą padaro beprotį, o kyšiai sugadina širdį.

7:8b.ECC.007.008 Pabaiga geriau negu pradžia; kantrumas geriau negu išdidumas.

7:9b.ECC.007.009 Nebūk greitas pykti, nes pyktis yra kvailio antyje.

7:10b.ECC.007.010 Nesakyk: “Kodėl seniau buvo geriau negu dabar?” Tai neišmintingas klausimas.

7:11b.ECC.007.011 Gerai yra išmintis su paveldėjimu, ypač tiems, kurie mato saulę.

7:12b.ECC.007.012 Išmintis yra tokia pat apsauga kaip pinigai, bet pažinimo pranašumas tas, kad išmintis suteikia gyvenimą tam, kuris ją turi.

7:13b.ECC.007.013 Pažvelk į Dievo darbus! Kas galėtų ištiesinti tai, ką Jis padarė kreivą?

7:14b.ECC.007.014 Gerą dieną džiaukis, o nelaimės dieną susimąstyk: Dievas padarė vieną ir kitą, kad žmogus nežinotų, kas jo laukia.

7:15b.ECC.007.015 Per savo beprasmes dienas mačiau, kaip teisusis žūva savo teisume, o nedorėlis ilgai gyvena, darydamas pikta.

7:16b.ECC.007.016 Nebūk per daug teisus nė per daug išmintingas; nepakenk pats sau.

7:17b.ECC.007.017 Nebūk per daug nedoras nė kvailas, kad nemirtum prieš laiką.

7:18b.ECC.007.018 Gera laikytis vieno ir nepaleisti kito, nes bijantis Dievo išvengs viso to.

7:19b.ECC.007.019 Išmintingas yra stipresnis už dešimt galiūnų.

7:20b.ECC.007.020 Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų.

7:21b.ECC.007.021 Nekreipk dėmesio į visas kalbas, kad neišgirstum savo tarno tave keikiant.

7:22b.ECC.007.022 Nes tavo širdis žino, kad ir tu dažnai keiki kitus.

7:23b.ECC.007.023 Aš viską išmintingai tyrinėjau ir galvojau, kad būsiu išmintingesnis, bet tai buvo toli nuo manęs.

7:24b.ECC.007.024 Visa tai yra toli ir labai giliai. Kas visa tai ištirs?

7:25b.ECC.007.025 Aš nusprendžiau savo širdyje pažinti, ištirti ir surasti išmintį bei priežastis, suprasti kvailumo, beprotystės ir neišmanymo pragaištingumą.

7:26b.ECC.007.026 Aš supratau, kad kartesnė už mirtį yra moteris, kurios širdyje yra spąstai ir tinklai, o rankose­ virvės. Kas patinka Dievui, tas pabėgs nuo jos, bet nusidėjėlį ji sugauna.

7:27b.ECC.007.027 Tai aš supratau,­sako pamokslininkas,­lygindamas vieną dalyką su kitu, kol radau atsakymą.

7:28b.ECC.007.028 Ko mano siela ieškojo, bet aš neradau? Suradau vieną vyrą iš tūkstančio, bet moters tarp visų neradau nė vienos.

7:29b.ECC.007.029 Štai ką aš supratau: Dievas sukūrė visus žmones teisius, bet jie patys daug dalykų prasimano.

8

8:1b.ECC.008.001 Kas yra toks išmintingas, kad galėtų viską išaiškinti? Išmintis nušviečia žmogaus veidą ir sušvelnina jo bruožus.

8:2b.ECC.008.002 Klausyk karaliaus įsakymų dėl Dievui duotos priesaikos.

8:3b.ECC.008.003 Neskubėk išeiti iš jo akivaizdos. Nedalyvauk nedorame darbe, nes jis gali daryti, ką nori.

8:4b.ECC.008.004 Karaliaus žodis yra galingas; kas gali jam sakyti: “Ką tu darai?”

8:5b.ECC.008.005 Klausydamas jo įsakymų, nepatirsi pikta. Išmintingas žmogus žino, kada ir kaip elgtis.

8:6b.ECC.008.006 Kiekvienam dalykui yra laikas ir sprendimas, tačiau žmogui tai didelis vargas,

8:7b.ECC.008.007 nes nė vienas nežino, kas bus ir kada tai įvyks?

8:8b.ECC.008.008 Nė vienas žmogus neturi galios sulaikyti dvasią nei pakeisti mirties laiko. Negali būti atleistas nuo šitos kovos, ir nedorybė neišgelbės to, kuris jai atsidavęs.

8:9b.ECC.008.009 Aš viską stebėjau, kreipiau dėmesį į kiekvieną dalyką pasaulyje. Kartais žmogus gali valdyti kitą žmogų ir pats sau kenkti.

8:10b.ECC.008.010 Aš mačiau nedorėlius laidojant; jie eidavo į šventyklą, tačiau buvo pamiršti mieste, kuriame taip elgėsi. Tai irgi yra tuštybė.

8:11b.ECC.008.011 Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta.

8:12b.ECC.008.012 Nors nusidėjėlis ir šimtą kartų nusikaltęs ilgai gyventų, tačiau aš žinau, kad tie, kurie bijo Dievo, tikrai patirs gera.

8:13b.ECC.008.013 Bet nedorėliui nebus gerai ir netruks ilgai jo dienos, kurios tėra šešėlis, nes jis nebijo Dievo.

8:14b.ECC.008.014 Žemėje kartais teisusis gauna, ką nedorėlis yra nusipelnęs, o nedorėlis gauna, ką yra nusipelnęs teisusis. Aš sakiau, kad tai taip pat tuštybė.

8:15b.ECC.008.015 Tada aš gyriau linksmybę, nes žmogui nėra nieko geresnio po saule, kaip valgyti, gerti ir būti patenkintam. Tai pasiliks su juo jo darbuose per visas dienas, kurias Dievas jam davė po saule.

8:16b.ECC.008.016 Kai aš stengiausi suprasti išmintį ir tai, kas vyksta žemėje, kodėl žmonės nei dieną, nei naktį nesudeda akių,

8:17b.ECC.008.017 aš pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras.

9

9:1b.ECC.009.001 Visa apsvarstęs, supratau, kad teisusis, išmintingasis ir jų darbai yra Dievo rankose. Žmogus nežino, ar jo laukia meilė, ar neapykanta.

9:2b.ECC.009.002 Visiems yra vienodas likimas: teisiajam ir nedorėliui, geram ir blogam, švariam ir nešvariam, aukojančiam aukas ir neaukojančiam, doram ir nusidėjėliui, prisiekiančiam ir nedrįstančiam prisiekti.

9:3b.ECC.009.003 Tai yra pasaulio blogybė­tas pats likimas visiems. Visų širdys yra pilnos piktybių, ir beprotybė pasilieka žmonių širdyse, kol jie gyvena, o po to­pas mirusiuosius.

9:4b.ECC.009.004 Kol žmogus gyvas, jis turi vilties. Gyvas šuo vertingesnis už negyvą liūtą.

9:5b.ECC.009.005 Gyvieji žino, kad jie mirs, bet mirusieji nieko nebežino. Jie nebesulauks jokio atlyginimo ir bus užmiršti.

9:6b.ECC.009.006 Jų meilė, neapykanta ir pavydas dingo; jie nebeturi jokios dalies pasaulyje.

9:7b.ECC.009.007 Valgyk linksmas savo duoną, gerai nusiteikęs, gerk vyną, nes Dievas dabar priima tavo darbus.

9:8b.ECC.009.008 Tebūna tavo drabužiai visados balti ir tegul netrūksta tavo galvai aliejaus.

9:9b.ECC.009.009 Džiaukis gyvenimu, kurį tau Dievas davė, kartu su žmona, kurią myli. Tokia yra tavo gyvenimo dalis šiame pasaulyje.

9:10b.ECC.009.010 Ką gali, daryk dabar, nes kape, į kurį eisi, nebus nei darbo, nei minčių, nei supratimo, nei išminties.

9:11b.ECC.009.011 Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.

9:12b.ECC.009.012 Žmonės nežino savo laiko kaip ir žuvys, kurios sugaunamos tinklu, arba kaip paukščiai, kurie pagaunami spąstais. Žmonės patenka į nelaimės spąstus, kai jie to visai nesitiki.

9:13b.ECC.009.013 Aš mačiau tokią išmintį po saule, ir man ji pasirodė didelė.

9:14b.ECC.009.014 Buvo mažas miestas, kuriame gyveno nedaug žmonių. Atėjo galingas karalius, apsupo jį ir pristatė didelių įtvirtinimų.

9:15b.ECC.009.015 Mieste gyveno neturtingas, bet išmintingas žmogus. Savo išmintimi jis išlaisvino miestą. Tačiau niekas neatsiminė to beturčio žmogaus.

9:16b.ECC.009.016 Tada aš tariau: “Išmintis vertingesnė už jėgą”. Bet beturčio išmintis buvo paniekinta, ir niekas jo žodžių neklausė.

9:17b.ECC.009.017 Išmintingojo ramiai pasakytų žodžių klausoma labiau negu šauksmo to, kuris vadovauja kvailiams.

9:18b.ECC.009.018 Išmintis vertingesnė už ginklus. Vienas nusidėjėlis gali daug blogo padaryti.

10

10:1b.ECC.010.001 Negyva musė sugadina vaistininko tepalą, menka kvailystė pakenkia išmintingam ir gerbiamam žmogui.

10:2b.ECC.010.002 Išmintingojo širdis linksta į dešinę, o kvailio­į kairę.

10:3b.ECC.010.003 Kvailys, keliu eidamas, elgiasi neprotingai ir kiekvienam pasirodo, kad yra kvailas.

10:4b.ECC.010.004 Jei tavo valdovas supyko ant tavęs, nepalik savo vietos, nes romumas padengia dideles klaidas.

10:5b.ECC.010.005 Pasaulyje mačiau tokią blogybę, kuri yra tarsi valdovo klaida:

10:6b.ECC.010.006 kvailiai sėdi garbės vietose, o turtingieji­pažeminti;

10:7b.ECC.010.007 mačiau tarnus, jojančius ant žirgų, o kunigaikščius, einančius pėsčiomis.

10:8b.ECC.010.008 Kas kasa duobę, pats į ją įkris, o kas ardo mūrą, tam įgels gyvatė.

10:9b.ECC.010.009 Kas tašo akmenis, gali susižeisti jais, o kas skaldo malkas, gali nuo jų nukentėti.

10:10b.ECC.010.010 Jei kirvis atbukęs ir nepagaląstas, reikės įdėti daugiau jėgų. Geriausia viską išmintingai apgalvoti.

10:11b.ECC.010.011 Gyvatė gali įgelti, kol ji dar neužkalbėta, ir plepys už ją ne geresnis.

10:12b.ECC.010.012 Išmintingojo žodžiai maloningi, o kvailio kalbos pražudo jį patį;

10:13b.ECC.010.013 jo kalbos pradžia yra kvailystė, o pabaiga­beprotybė.

10:14b.ECC.010.014 Kvailys daug kalba. Nė vienas žmogus nežino, kas bus; kas gali jam pasakyti, kas bus po jo?

10:15b.ECC.010.015 Kvailys nuo darbo greitai pavargsta, nes jis net kelio į miestą nežino.

10:16b.ECC.010.016 Vargas kraštui, kurio karalius yra vaikas ir kurio kunigaikščiai puotauja rytą.

10:17b.ECC.010.017 Palaimintas kraštas, kurio karalius yra kilmingas ir kurio kunigaikščiai valgo laiku; ne pasigerdami, o pasistiprindami.

10:18b.ECC.010.018 Dėl tinginystės namas griūna ir dėl rankų neveiklumo vanduo varva į namus.

10:19b.ECC.010.019 Puotos ir vynas palinksmina, o pinigas už viską atsako.

10:20b.ECC.010.020 Net mintyse nekeik karaliaus ir turtuolio savo miegamajame, nes padangių paukščiai nuneš žodį ir paskelbs, kas buvo pasakyta.

11

11:1b.ECC.011.001 Mesk savo duoną ant vandens, nes tu ją rasi po daugelio dienų.

11:2b.ECC.011.002 Padalyk ją į septynias ar aštuonias dalis, nes nežinai, kokia nelaimė gali įvykti žemėje.

11:3b.ECC.011.003 Kai debesys pilni, jie duoda žemei lietaus. Kokia kryptimi medis griūva, taip jis ir guli.

11:4b.ECC.011.004 Kas žiūri vėjo­nesėja, kas stebi debesis­nepjauna.

11:5b.ECC.011.005 Kaip nežinai dvasios kelių ir kūdikio kaulų augimo įsčiose, taip nežinai ir darbų Dievo, kuris viską sukūrė.

11:6b.ECC.011.006 Sėk sėklą rytą ir vakare, nes nežinai, kuri geriau užderės; o gal abi bus vienodai geros.

11:7b.ECC.011.007 Šviesa yra maloni, akys mėgsta saulę.

11:8b.ECC.011.008 Kiek ilgai žmogus begyventų, tegul džiaugiasi visą laiką ir nepamiršta, kad tamsių dienų bus daugybė. Visa, kas bus, yra tuštybė.

11:9b.ECC.011.009 Jaunuoli, džiaukis savo jaunyste! Tegul tavo širdis džiugina tave ir eik, kur tavo širdis traukia ir kur akys mato, bet žinok, kad už viską turėsi atsiskaityti prieš Dievą.

11:10b.ECC.011.010 Nesirūpink, atitolink pikta nuo savo kūno, nes vaikystė ir jaunystė yra tuštybė.

12

12:1b.ECC.012.001 Prisimink savo Kūrėją jaunystėje, nelauk, kol ateis piktos dienos ir metai, apie kuriuos sakysi: “Man jie nepatinka”.

12:2b.ECC.012.002 Nelauk, kol aptems saulės šviesa, mėnulis bei žvaigždės ir nauji debesys užeis po lietaus.

12:3b.ECC.012.003 Tuomet namų sargai drebės, stiprieji susilenks, malėjos nebedirbs, nes jų bus maža išlikę, o tie, kurie žiūrės pro langus, nieko nebematys;

12:4b.ECC.012.004 durys į gatvę užsidarys, girnų garsas nusilps; paukščiai prikels savo giesmėmis, o dukterų giesmių nesigirdės.

12:5b.ECC.012.005 Tuomet jie bijos aukštumų ir baimė bus kelyje. Migdolų medžiai pražys, skėriai taps našta. Žmogus nieko nebenori, jis žengia į savo amžinus namus, ir raudotojai jau vaikščioja gatvėse.

12:6b.ECC.012.006 Sidabrinis siūlas nutrūks, auksinis dubuo suduš, ąsotis prie šulinio subyrės ir šulinio ratas sulūš.

12:7b.ECC.012.007 Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia­pas Dievą, kuris ją davė.

12:8b.ECC.012.008 Tuštybių tuštybė,­sako pamokslininkas,­viskas yra tuštybė.

12:9b.ECC.012.009 Kadangi pamokslininkas buvo išmintingas, jis visą laiką mokė žmones pažinimo. Jis viską ištyrė, apsvarstė ir sudėjo daug patarlių.

12:10b.ECC.012.010 Pamokslininkas stengėsi surasti tinkamus pasakymus ir tiksliai užrašyti tiesos žodžius.

12:11b.ECC.012.011 Išmintingųjų žodžiai yra lyg akstinai, jų pamokymai lyg tvirtai įkaltos vinys, ir visa tai davė vienas ganytojas.

12:12b.ECC.012.012 Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną.

12:13b.ECC.012.013 Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui.

12:14b.ECC.012.014 Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus­gerus ir blogus.