Job (Lithuanian)

1

1:1b.JOB.001.001 Uco krašte gyveno vyras, vardu Jobas. Jis buvo tobulas ir teisus vyras, bijojo Dievo ir vengė pikto.

1:2b.JOB.001.002 Jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris,

1:3b.JOB.001.003 septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę šeimyną. Tas vyras buvo žymiausias Rytuose.

1:4b.JOB.001.004 Jo sūnūs keldavo vaišes kiekvienas savo namuose savo dieną, pasikvietę tris seseris kartu su jais valgyti ir gerti.

1:5b.JOB.001.005 Vaišių dienoms pasibaigus, Jobas juos šventindavo. Atsikėlęs anksti rytą, jis aukodavo deginamąsias aukas pagal jų skaičių, galvodamas: “Gal mano sūnūs nusidėjo ir keikė Dievą savo širdyse”. Taip Jobas visuomet darydavo.

1:6b.JOB.001.006 Vieną dieną Dievo sūnūs susirinko pas Viešpatį; atėjo ir šėtonas.

1:7b.JOB.001.007 Viešpats klausė šėtoną: “Iš kur ateini?” Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Aš vaikštinėjau po visą žemę”.

1:8b.JOB.001.008 Viešpats vėl klausė šėtoną: “Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra nė vieno jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto”.

1:9b.JOB.001.009 Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Ne veltui Jobas bijo Dievo.

1:10b.JOB.001.010 Juk Tu saugoji jį, jo namus ir viską, ką jis turi! Jo darbus Tu laimini ir jo turtas didėja.

1:11b.JOB.001.011 Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis”.

1:12b.JOB.001.012 Viešpats tarė šėtonui: “Visa, ką jis turi, atiduodu tavo valdžion, bet prieš jį neištiesk rankos”. Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos.

1:13b.JOB.001.013 Tą dieną Jobo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose.

1:14b.JOB.001.014 Pasiuntinys, atėjęs pas Jobą, pranešė: “Jaučiai arė ir asilai ganėsi šalia jų.

1:15b.JOB.001.015 Šebiečiai užpuolė ir juos pagrobė, o tarnus užmušė kardu; tik aš vienas ištrūkau, kad tau tai praneščiau”.

1:16b.JOB.001.016 Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: “Dievo ugnis krito iš dangaus ir sudegino avis ir tarnus, ir juos prarijo; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau”.

1:17b.JOB.001.017 Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: “Chaldėjai, pasiskirstę trimis grupėmis, puolė kupranugarius ir juos pagrobė, o tarnus nužudė kardu; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau”.

1:18b.JOB.001.018 Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: “Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose.

1:19b.JOB.001.019 Pakilęs smarkus vėjas iš dykumos sugriovė namą ir užmušė visus jaunuolius; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau”.

1:20b.JOB.001.020 Jobas atsikėlė, perplėšė savo apsiaustą, nusiskuto plaukus ir, puolęs ant žemės, pagarbino,

1:21b.JOB.001.021 tardamas: “Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas”.

1:22b.JOB.001.022 Visu tuo Jobas nenusidėjo ir nekalbėjo kvailai prieš Dievą.

2

2:1b.JOB.002.001 Vieną dieną Dievo sūnūs vėl susirinko Viešpaties akivaizdoje; šėtonas atėjo su jais ir stojo prieš Dievą.

2:2b.JOB.002.002 Viešpats paklausė jo: “Iš kur ateini?” Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Aš vaikštinėjau po visą žemę”.

2:3b.JOB.002.003 Viešpats klausė šėtoną: “Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto. Jis ir toliau lieka man ištikimas, nors tu mane sukurstei prieš jį, kad be priežasties jam kenkčiau”.

2:4b.JOB.002.004 Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas.

2:5b.JOB.002.005 Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis”.

2:6b.JOB.002.006 Viešpats tarė šėtonui: “Jis tavo rankose. Tik nepaliesk jo gyvybės”.

2:7b.JOB.002.007 Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo kojų padų iki viršugalvio.

2:8b.JOB.002.008 Jis sėdėjo pelenuose ir, paėmęs šukę, gramdė pūlius.

2:9b.JOB.002.009 Jo žmona jam tarė: “Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk”.

2:10b.JOB.002.010 Jobas jai atsakė: “Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?” Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis.

2:11b.JOB.002.011 Trys Jobo draugai: temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras, išgirdę apie Jobo nelaimę, susitarė ir atėjo gedėti su juo ir jį paguosti.

2:12b.JOB.002.012 Pamatę jį iš tolo, nepažino jo. Jie perplėšė savo apsiaustus, balsiai verkė ir mėtė dulkes virš savo galvų link dangaus.

2:13b.JOB.002.013 Septynias dienas ir septynias naktis jie sėdėjo su juo ant žemės; nė vienas nepratarė žodžio, nes jie matė, kad jo kančia labai didelė.

3

3:1b.JOB.003.001 Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną.

3:2b.JOB.003.002 Jobas prabilo ir tarė:

3:3b.JOB.003.003 “Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas.

3:4b.JOB.003.004 Tegul ta diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos.

3:5b.JOB.003.005 Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią.

3:6b.JOB.003.006 Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus.

3:7b.JOB.003.007 Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso.

3:8b.JOB.003.008 Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną.

3:9b.JOB.003.009 Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių.

3:10b.JOB.003.010 Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs.

3:11b.JOB.003.011 Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?

3:12b.JOB.003.012 Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino krūtimi?

3:13b.JOB.003.013 Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi

3:14b.JOB.003.014 kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas,

3:15b.JOB.003.015 arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro,

3:16b.JOB.003.016 arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos.

3:17b.JOB.003.017 Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi.

3:18b.JOB.003.018 Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso.

3:19b.JOB.003.019 Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo.

3:20b.JOB.003.020 Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai?

3:21b.JOB.003.021 Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų.

3:22b.JOB.003.022 Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.

3:23b.JOB.003.023 Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?

3:24b.JOB.003.024 Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo.

3:25b.JOB.003.025 Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane.

3:26b.JOB.003.026 Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo”.

4

4:1b.JOB.004.001 Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

4:2b.JOB.004.002 “Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?

4:3b.JOB.004.003 Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.

4:4b.JOB.004.004 Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

4:5b.JOB.004.005 Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.

4:6b.JOB.004.006 Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?

4:7b.JOB.004.007 Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?

4:8b.JOB.004.008 Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.

4:9b.JOB.004.009 Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.

4:10b.JOB.004.010 Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.

4:11b.JOB.004.011 Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.

4:12b.JOB.004.012 Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.

4:13b.JOB.004.013 Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,

4:14b.JOB.004.014 mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.

4:15b.JOB.004.015 Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.

4:16b.JOB.004.016 Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:

4:17b.JOB.004.017 ‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?

4:18b.JOB.004.018 Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.

4:19b.JOB.004.019 Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai­dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.

4:20b.JOB.004.020 Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.

4:21b.JOB.004.021 Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ”.

5

5:1b.JOB.005.001 “Šauk, jei kas nors tau atsakys. Į kurį iš šventųjų kreipsies?

5:2b.JOB.005.002 Kvailį sunaikina pyktis, ir prastuolis žūva dėl pavydo.

5:3b.JOB.005.003 Aš mačiau kvailį, kuris suleido šaknis, tačiau tuoj pat prakeikiau jo buveinę.

5:4b.JOB.005.004 Jo vaikai nėra saugūs; jie yra mušami vartuose, ir niekas jų neišgelbsti.

5:5b.JOB.005.005 Alkanas suvalgo jų derlių, erškėčiai nekliudo jam pasiimti. Plėšikas praryja jo nuosavybę.

5:6b.JOB.005.006 Vargas neiškyla iš dulkių ir bėda neišauga iš žemės.

5:7b.JOB.005.007 Tačiau žmogus gimęs vargti, kaip paukštis skrajoti.

5:8b.JOB.005.008 Aš ieškočiau Dievo ir patikėčiau savo bylą Jam,

5:9b.JOB.005.009 kuris daro didelių, neištiriamų ir nuostabių dalykų be skaičiaus.

5:10b.JOB.005.010 Jis duoda žemei lietaus ir siunčia vandens laukams.

5:11b.JOB.005.011 Jis pakelia pažemintus ir liūdinčius nuramina.

5:12b.JOB.005.012 Gudriųjų sumanymus Jis paverčia niekais, todėl jų darbai nesėkmingi.

5:13b.JOB.005.013 Jis sugauna gudriuosius jų pačių klastose, ir sukčių sumanymai nueina niekais.

5:14b.JOB.005.014 Dienos metu jie susiduria su tamsa ir vidudienį vaikšto apgraibomis kaip naktį.

5:15b.JOB.005.015 Jis išgelbsti vargšą nuo kardo, nuo jų kalbų ir stipriųjų rankos.

5:16b.JOB.005.016 Vargšas turi viltį, o neteisybei užčiaupiama burna.

5:17b.JOB.005.017 Laimingas žmogus, kurį Dievas pamoko, todėl nepaniekink Visagalio drausmės.

5:18b.JOB.005.018 Jis sužeidžia, bet ir aptvarsto, Jis sumuša, tačiau ir pagydo.

5:19b.JOB.005.019 Jis išgelbės tave iš šešių nelaimių, o septintoje pikta nepalies tavęs.

5:20b.JOB.005.020 Bado metu Jis išpirks tave iš mirties, o kare­nuo kardo jėgos.

5:21b.JOB.005.021 Tavęs nepalies liežuvių plakimai ir nebaugins gresiantis sunaikinimas.

5:22b.JOB.005.022 Sunaikinimo ir bado metu tu juoksiesi, laukinių žvėrių nebijosi.

5:23b.JOB.005.023 Lauko akmenys bus tavo sąjungininkai, o laukiniai žvėrys bus taikoje su tavimi.

5:24b.JOB.005.024 Tu patirsi, kad tavo palapinė bus saugi, tu lankysiesi savo buveinėje ir nenusidėsi.

5:25b.JOB.005.025 Tu patirsi, kad tavo sėkla bus gausi, o tavo palikuonys kaip žolė lankoje.

5:26b.JOB.005.026 Tu nueisi į kapą senatvėje, būsi kaip javų pėdai, suvežami savo laiku.

5:27b.JOB.005.027 Mes tai ištyrėme ir taip yra. Klausyk ir žinok tai savo labui”.

6

6:1b.JOB.006.001 Jobas atsakydamas tarė:

6:2b.JOB.006.002 “O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus!

6:3b.JOB.006.003 Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius.

6:4b.JOB.006.004 Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.

6:5b.JOB.006.005 Ar žvengia laukinis asilas, turėdamas žolės? Ar baubia jautis prie savo pašaro?

6:6b.JOB.006.006 Ar galima valgyti beskonį dalyką be druskos? Ar kiaušinio baltymas turi skonį?

6:7b.JOB.006.007 Tai, kuo bjaurėdavosi mano siela, yra mano suspaudimo maistas.

6:8b.JOB.006.008 O kad įvyktų, ko prašau, ir Dievas suteiktų man, ko ilgiuosi.

6:9b.JOB.006.009 Kad patiktų Dievui sunaikinti mane, rankos pakėlimu pribaigti mane.

6:10b.JOB.006.010 Tai būtų man paguoda ir aš džiaugčiausi kentėdamas. Tenesigaili Jis manęs, nes aš neišsigyniau Šventojo žodžių.

6:11b.JOB.006.011 Iš kur man jėgos, kad turėčiau viltį? Koks galas, kad aš toliau gyvenčiau?

6:12b.JOB.006.012 Ar mano jėga yra akmens jėga? Ar mano kūnas iš vario?

6:13b.JOB.006.013 Manyje nėra pagalbos ir išmintis pasitraukė nuo manęs.

6:14b.JOB.006.014 Kenčiantis turėtų susilaukti gailestingumo iš savo draugo, tačiau jis atsisako Visagalio baimės.

6:15b.JOB.006.015 Mano broliai yra klastingi kaip upelis, kaip vandens srovės, tekančios pro šalį.

6:16b.JOB.006.016 Jie yra lyg tamsus ledas, padengtas sniegu.

6:17b.JOB.006.017 Saulei kaitinant, jie pradingsta, karščiui užėjus­išnyksta.

6:18b.JOB.006.018 Jų kelias pasuka į šalį, jie teka į tuštumą ir pranyksta.

6:19b.JOB.006.019 Temos ir Šebos karavanai tyrinėjo juos ir pasitikėjo jais.

6:20b.JOB.006.020 Tačiau jų viltis apvylė juos, jie atėjo ir buvo sugėdinti.

6:21b.JOB.006.021 Jūs esate niekas, nes pamatę mano pažeminimą, išsigandote.

6:22b.JOB.006.022 Argi ar prašiau: ‘Duokite man dovanų iš savo turto?’

6:23b.JOB.006.023 Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų. Išpirkite mane iš prispaudėjų’.

6:24b.JOB.006.024 Pamokykite mane, ir aš nutilsiu; duokite man suprasti mano klaidas.

6:25b.JOB.006.025 Kokie stiprūs yra tiesos žodžiai, o jūsų kalbos nieko neįrodo.

6:26b.JOB.006.026 Jūs savo žodžiais man tik prikaišiojate; jie nuliūdusiam praeina lyg vėjas.

6:27b.JOB.006.027 Jūs puolate našlaitį ir savo draugui kasate duobę.

6:28b.JOB.006.028 Dabar pažvelkite į mane ir matysite, ar aš meluoju.

6:29b.JOB.006.029 Atsakykite, kad nebūtų netiesos. Atsakykite, ar aš ne teisus?

6:30b.JOB.006.030 Spręskite, ar aš netiesą kalbu? Ar aš neatskiriu tiesos nuo melo?”

7

7:1b.JOB.007.001 “Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?

7:2b.JOB.007.002 Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,

7:3b.JOB.007.003 taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.

7:4b.JOB.007.004 Kai atsigulu, galvoju: ‘Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?’ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.

7:5b.JOB.007.005 Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.

7:6b.JOB.007.006 Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.

7:7b.JOB.007.007 Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.

7:8b.JOB.007.008 Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.

7:9b.JOB.007.009 Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.

7:10b.JOB.007.010 Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

7:11b.JOB.007.011 Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.

7:12b.JOB.007.012 Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?

7:13b.JOB.007.013 Kai sakau: ‘Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’,

7:14b.JOB.007.014 Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.

7:15b.JOB.007.015 Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.

7:16b.JOB.007.016 Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė.

7:17b.JOB.007.017 Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?

7:18b.JOB.007.018 Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.

7:19b.JOB.007.019 Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?

7:20b.JOB.007.020 Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?

7:21b.JOB.007.021 Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus”.

8

8:1b.JOB.008.001 Šuachas Bildadas atsakydamas tarė:

8:2b.JOB.008.002 “Ar dar ilgai tu šitaip kalbėsi? Tavo žodžiai yra kaip stiprus vėjas.

8:3b.JOB.008.003 Argi Dievas neteisingai teisia, ar Visagalis iškreipia teisingumą?

8:4b.JOB.008.004 Jei tavo sūnūs Jam nusidėjo, Jis juos atidavė jų nusikaltimams.

8:5b.JOB.008.005 Jei tu ieškosi Dievo ir maldausi Visagalį,

8:6b.JOB.008.006 būsi tyras ir doras, tai Jis pakils dėl tavęs ir duos klestėjimą tavo teisumo buveinei.

8:7b.JOB.008.007 Nors tavo pradžia buvo maža, tačiau galiausiai tai labai išaugs.

8:8b.JOB.008.008 Patyrinėk ankstesnius laikus ir sužinok, ką patyrė jų tėvai.

8:9b.JOB.008.009 Mes gyvename tik nuo vakar dienos ir nieko nežinome, nes mūsų dienos žemėje lyg šešėlis.

8:10b.JOB.008.010 Jie tikrai pamokys tave, duos nuoširdžių patarimų.

8:11b.JOB.008.011 Ar auga papirusas, kur nėra drėgmės, ir nendrės be vandens?

8:12b.JOB.008.012 Dar žydėdamas ir nenuskintas, jis sudžiūsta pirma visų žolių.

8:13b.JOB.008.013 Tokie keliai yra visų, kurie pamiršta Dievą; ir veidmainių viltis pražus.

8:14b.JOB.008.014 Jų viltis sunyks ir jų pasitikėjimas­ tik voratinklis.

8:15b.JOB.008.015 Atsirems į savo namus, bet jie sugrius, įsitvers jų, bet jie neatlaikys.

8:16b.JOB.008.016 Jis žaliuoja saulėje, jo atžalos plečiasi sode.

8:17b.JOB.008.017 Akmenų krūvą apraizgo jo šaknys, jos laikosi akmenuotoje žemėje.

8:18b.JOB.008.018 Jei Jis išraus jį iš tos vietos, ši išsigins jo: ‘Aš tavęs niekada nemačiau’.

8:19b.JOB.008.019 Toks yra jo kelių džiaugsmas, o iš žemės auga kiti.

8:20b.JOB.008.020 Dievas neatmes tobulojo ir nepadės piktadariams.

8:21b.JOB.008.021 Jis pripildys tavo burną juoko ir tavo lūpas džiaugsmo.

8:22b.JOB.008.022 Tie, kurie tavęs nekenčia, bus aprengti gėda, ir nedorėlio palapinės sunyks”.

9

9:1b.JOB.009.001 Jobas atsakydamas tarė:

9:2b.JOB.009.002 “Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?

9:3b.JOB.009.003 Jei jis ginčytųsi su Juo, negalėtų Jam atsakyti nė į vieną iš tūkstančio.

9:4b.JOB.009.004 Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?

9:5b.JOB.009.005 Jis perkelia kalnus nepastebimai, rūstaudamas juos sunaikina.

9:6b.JOB.009.006 Jis sudrebina žemę ir supurto jos stulpus.

9:7b.JOB.009.007 Jis įsako saulei, ir ji nepateka, ir žvaigždes užantspauduoja.

9:8b.JOB.009.008 Jis vienas ištiesė dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.

9:9b.JOB.009.009 Jis padarė Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų skliauto žvaigždynus.

9:10b.JOB.009.010 Jis padaro didelių, mums nesuvokiamų dalykų ir nesuskaičiuojamų stebuklų.

9:11b.JOB.009.011 Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau.

9:12b.JOB.009.012 Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: ‘Ką Tu darai?’

9:13b.JOB.009.013 Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį.

9:14b.JOB.009.014 Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius?

9:15b.JOB.009.015 Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.

9:16b.JOB.009.016 Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.

9:17b.JOB.009.017 Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;

9:18b.JOB.009.018 Jis neleidžia man atsikvėpti, bet pripildo mane kartybių.

9:19b.JOB.009.019 Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?

9:20b.JOB.009.020 Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.

9:21b.JOB.009.021 Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.

9:22b.JOB.009.022 Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’.

9:23b.JOB.009.023 Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.

9:24b.JOB.009.024 Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?

9:25b.JOB.009.025 Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero.

9:26b.JOB.009.026 Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.

9:27b.JOB.009.027 Jei sakyčiau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’,

9:28b.JOB.009.028 tai bijausi visų savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.

9:29b.JOB.009.029 Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?

9:30b.JOB.009.030 Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas,

9:31b.JOB.009.031 Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.

9:32b.JOB.009.032 Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.

9:33b.JOB.009.033 Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.

9:34b.JOB.009.034 O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų.

9:35b.JOB.009.035 Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra”.

10

10:1b.JOB.010.001 “Mano siela pavargo nuo gyvenimo, tad skųsiuos atvirai, kalbėsiu iš sielos kartėlio.

10:2b.JOB.010.002 Sakysiu Dievui: ‘Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji.

10:3b.JOB.010.003 Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?

10:4b.JOB.010.004 Ar Tavo akys kūniškos, ar matai taip, kaip žmogus?

10:5b.JOB.010.005 Ar Tavo dienos kaip žmogaus dienos ir Tavo metai kaip žmonių laikas,

10:6b.JOB.010.006 kad ieškai mano kaltės ir teiraujiesi mano nuodėmių,

10:7b.JOB.010.007 nors žinai, kad nesu nedorėlis? Nėra nė vieno, kuris mane išgelbėtų iš Tavo rankų.

10:8b.JOB.010.008 Tavo rankos padarė mane, o dabar nori mane sunaikinti.

10:9b.JOB.010.009 Atsimink, kad mane iš molio padarei ir vėl į dulkes paversi.

10:10b.JOB.010.010 Kaip pieną mane išliejai ir kaip sūrį suspaudei.

10:11b.JOB.010.011 Tu apvilkai mane kūnu ir oda, kaulais ir gyslomis sutvirtinai mane.

10:12b.JOB.010.012 Gyvybę ir palankumą man suteikei, Tavo aplankymas saugojo mano dvasią.

10:13b.JOB.010.013 Visa tai paslėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra su Tavimi.

10:14b.JOB.010.014 Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi.

10:15b.JOB.010.015 Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą,

10:16b.JOB.010.016 nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane.

10:17b.JOB.010.017 Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.

10:18b.JOB.010.018 Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs.

10:19b.JOB.010.019 Aš būčiau tarsi nebuvęs ir iš įsčių būčiau nuneštas į kapą.

10:20b.JOB.010.020 Mano gyvenimo dienų mažai; palik mane, kad nors kiek atsikvėpčiau,

10:21b.JOB.010.021 prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį.

10:22b.JOB.010.022 Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ”.

11

11:1b.JOB.011.001 Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:

11:2b.JOB.011.002 “Ar žodžių gausybė neturi būti atsakyta? Ar, daug kalbėdamas, būsi išteisintas?

11:3b.JOB.011.003 Ar tavo melai galėtų nutildyti vyrus? Kai tu tyčiojiesi, ar niekas tavęs nesugėdins?

11:4b.JOB.011.004 Tu sakei: ‘Mano mokslas yra tikras, aš esu teisus Tavo akyse’.

11:5b.JOB.011.005 O kad Dievas, pravėręs lūpas, prabiltų prieš tave.

11:6b.JOB.011.006 Jis apreikštų tau išminties paslaptis, ir tu pamatytum, kad du kartus daugiau turėtum kentėti. Žinok, kad Dievas iš tavęs reikalauja mažiau, negu verta tavo neteisybė.

11:7b.JOB.011.007 Ar gali tyrinėdamas suprasti Dievą? Ar gali tobulai suprasti Visagalį?

11:8b.JOB.011.008 Jis aukščiau už dangų. Ką tu gali padaryti? Jis giliau už pragarą. Ką tu gali žinoti?

11:9b.JOB.011.009 Jis ilgesnis už žemę ir platesnis už jūrą.

11:10b.JOB.011.010 Jei Jis praeidamas suima ir patraukia tieson, kas Jam užgins?

11:11b.JOB.011.011 Jis pažįsta žmonių tuštybę, mato jų nedorybes. Ar Jis nekreips į tai dėmesio?

11:12b.JOB.011.012 Tuščias žmogus dedasi išmintingas, nors gimsta kaip laukinio asilo jauniklis.

11:13b.JOB.011.013 Jei tu paruoši savo širdį ir ištiesi savo rankas į Jį,

11:14b.JOB.011.014 jei pašalinsi savo kaltes ir neleisi nedorybei gyventi tavyje,

11:15b.JOB.011.015 tada pakelsi savo veidą be dėmės, būsi tvirtas ir nieko nebijosi.

11:16b.JOB.011.016 Tada pamirši buvusį vargą, prisiminsi jį kaip nutekėjusį vandenį.

11:17b.JOB.011.017 Tavo gyvenimas bus šviesus kaip vidudienis, tu nušvisi kaip rytas.

11:18b.JOB.011.018 Tu būsi saugus, nes yra viltis, tu apsiklosi ir ilsėsies ramybėje.

11:19b.JOB.011.019 Tu atsigulsi ir niekas tavęs neišgąsdins, daugelis ieškos tavo pagalbos.

11:20b.JOB.011.020 Tačiau nedorėlių akys užges, jie nepaspruks, jų viltis kaip paskutinis atodūsis”.

12

12:1b.JOB.012.001 Jobas atsakydamas tarė:

12:2b.JOB.012.002 “Iš tikrųjų jūs esate žmonės, su kuriais išmintis mirs!

12:3b.JOB.012.003 Aš turiu supratimą kaip ir jūs ir nesu už jus menkesnis. O kas viso to nežino?

12:4b.JOB.012.004 Mano artimas išjuokia mane. Aš šaukiausi Dievo, ir Jis mane išklausė, o jūs juokiatės iš teisaus ir doro žmogaus.

12:5b.JOB.012.005 Tas, kuris saugus, paniekina žiburį, paruoštą tam, kurio koja paslysta.

12:6b.JOB.012.006 Plėšikų palapinės pilnos ir Dievą rūstinantys saugūs, bet Dievas atidavė viską į jų rankas.

12:7b.JOB.012.007 Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių­jie tau pasakys.

12:8b.JOB.012.008 Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau.

12:9b.JOB.012.009 Kas iš viso to nepažins, kad Viešpaties ranka tai padarė?

12:10b.JOB.012.010 Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas.

12:11b.JOB.012.011 Ausis skiria žodžius, burna jaučia maisto skonį.

12:12b.JOB.012.012 Su senoliais išmintis, ir ilgaamžiai turi supratimą.

12:13b.JOB.012.013 Su Juo išmintis ir galia, Jis išmano ir pamoko.

12:14b.JOB.012.014 Jei Jis sugriauna, niekas nebegali atstatyti; jei Jis uždaro žmogų, niekas nebeatidaro.

12:15b.JOB.012.015 Kai Jis sulaiko vandenis, jie išdžiūsta; kai siunčia juos, sunaikina žemę.

12:16b.JOB.012.016 Jis yra galingas ir išmintingas, Jo žinioje apgavikas ir apgautasis.

12:17b.JOB.012.017 Krašto patarėjams jis atima išmintį, o teisėjus padaro kvailus.

12:18b.JOB.012.018 Jis atpalaiduoja karalių pančius ir juos sujuosia.

12:19b.JOB.012.019 Jis atima kunigaikščiams garbę ir nuverčia galinguosius.

12:20b.JOB.012.020 Jis nutildo patikimus kalbėtojus, o iš vyresniųjų atima supratimą.

12:21b.JOB.012.021 Jis lieja paniekinimą ant kunigaikščių ir susilpnina galiūnų jėgas.

12:22b.JOB.012.022 Jis atidengia, kas paslėpta tamsoje, ir iškelia švieson mirties šešėlį.

12:23b.JOB.012.023 Jis iškelia tautas ir jas sunaikina; išsklaido ir vėl surenka.

12:24b.JOB.012.024 Jis aptemdo protą tautų vadams, ir jie klaidžioja dykumoje be jokio kelio,

12:25b.JOB.012.025 jie grabalioja tamsoje ir blaškosi kaip girti”.

13

13:1b.JOB.013.001 “Mano akys viską matė, ausys girdėjo ir suprato.

13:2b.JOB.013.002 Kiek jūs žinote, tiek ir aš žinau, aš nesu menkesnis už jus.

13:3b.JOB.013.003 Norėčiau kalbėti su Visagaliu ir ginčytis su Dievu.

13:4b.JOB.013.004 Jūs esate melo kalviai, niekam tikę gydytojai.

13:5b.JOB.013.005 Jei jūs tylėtumėte, tuo parodytumėte savo išmintį.

13:6b.JOB.013.006 Pasiklausykite mano svarstymų, įsidėmėkite mano kalbą.

13:7b.JOB.013.007 Ar kalbėsite nedorai už Dievą ir sakysite melą už Jį?

13:8b.JOB.013.008 Ar, būdami šališki, norite Dievą ginti?

13:9b.JOB.013.009 Ar bus gerai, kai Jis jus ištirs? Ar pasijuoksite iš Dievo kaip iš žmogaus?

13:10b.JOB.013.010 Jis jus tikrai sudraus, jei būsite užslėpę šališkumą.

13:11b.JOB.013.011 Ar Jo didybė jūsų negąsdins? Ar Jo baimė neapims jūsų?

13:12b.JOB.013.012 Jūsų kalbos tarsi pelenai, o jūsų kūnai kaip molis.

13:13b.JOB.013.013 Nutilkite ir leiskite man kalbėti, kas man bebūtų.

13:14b.JOB.013.014 Kam aš draskau dantimis savo kūną ir nešioju savo sielą savo rankose?

13:15b.JOB.013.015 Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu ir išlaikysiu savo kelius Jo akivaizdoje.

13:16b.JOB.013.016 Jis bus mano išgelbėjimas, nes veidmainis nepasirodys Dievo akivaizdoje.

13:17b.JOB.013.017 Atidžiai klausykite mano kalbos ir savo ausimis išgirskite mano pasiteisinimą.

13:18b.JOB.013.018 Štai aš iškėliau savo bylą, nes žinau, kad būsiu išteisintas.

13:19b.JOB.013.019 Kas galėtų mane kaltinti? Jei aš nutilčiau, atiduočiau savo dvasią.

13:20b.JOB.013.020 Nedaryk man dviejų dalykų, tada nesislėpsiu nuo Tavęs:

13:21b.JOB.013.021 atitrauk nuo manęs savo ranką ir negąsdink manęs.

13:22b.JOB.013.022 Tada Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; arba leisk man kalbėti ir atsakyk man.

13:23b.JOB.013.023 Kiek nusikaltimų ir nuodėmių padariau? Parodyk man mano kaltes ir nuodėmes.

13:24b.JOB.013.024 Kodėl slepi savo veidą ir mane laikai priešu?

13:25b.JOB.013.025 Kodėl rodai savo jėgą prieš vėjo blaškomą lapą ir persekioji sausą šiaudą?

13:26b.JOB.013.026 Tu rašai prieš mane karčius dalykus ir baudi už jaunystės nuodėmes;

13:27b.JOB.013.027 Tu įtveri mano kojas į šiekštą ir seki visus mano žingsnius ir takus.

13:28b.JOB.013.028 Esu sunaikintas kaip puvėsis, kaip drabužis, suėstas kandžių”.

14

14:1b.JOB.014.001 “Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.

14:2b.JOB.014.002 Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.

14:3b.JOB.014.003 Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?

14:4b.JOB.014.004 Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!

14:5b.JOB.014.005 Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.

14:6b.JOB.014.006 Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.

14:7b.JOB.014.007 Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.

14:8b.JOB.014.008 Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,

14:9b.JOB.014.009 bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.

14:10b.JOB.014.010 O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?

14:11b.JOB.014.011 Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,

14:12b.JOB.014.012 taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.

14:13b.JOB.014.013 O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.

14:14b.JOB.014.014 Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

14:15b.JOB.014.015 Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.

14:16b.JOB.014.016 Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės.

14:17b.JOB.014.017 Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta.

14:18b.JOB.014.018 Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos,

14:19b.JOB.014.019 kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.

14:20b.JOB.014.020 Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.

14:21b.JOB.014.021 Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.

14:22b.JOB.014.022 Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia”.

15

15:1b.JOB.015.001 Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

15:2b.JOB.015.002 “Ar išmintingas žmogus kalba tuščius žodžius ir pripildo savo vidurius rytų vėjo?

15:3b.JOB.015.003 Ar jis kalba netinkamus žodžius ir sako tai, kas neatneša nieko gero?

15:4b.JOB.015.004 Tu atmetei baimę ir nesivaržai, kalbėdamas prieš Dievą.

15:5b.JOB.015.005 Tavo lūpos kalba apie tavo kaltę ir tu pasirinkai klastingą liežuvį.

15:6b.JOB.015.006 Tavo paties burna pasmerkia tave, o ne aš, tavo paties lūpos liudija prieš tave.

15:7b.JOB.015.007 Bene tu esi pirmas gimęs žmogus, sutvertas pirma kalnų?

15:8b.JOB.015.008 Ar tu girdėjai Dievo paslaptis ir turi visą išmintį?

15:9b.JOB.015.009 Ką žinai, ko mes nežinome? Ką supranti, ko mes nesuprantame?

15:10b.JOB.015.010 Tarp mūsų yra ilgaamžių ir žilagalvių, senesnių už tavo tėvą.

15:11b.JOB.015.011 Ar tau neužtenka Dievo paguodos? Ar turi kokią paslaptį?

15:12b.JOB.015.012 Kodėl tavo širdis tave nunešė į šalį ir prieš ką merki savo akį?

15:13b.JOB.015.013 Kodėl nukreipi savo dvasią prieš Dievą ir leidi tokiems žodžiams išeiti iš tavo lūpų?

15:14b.JOB.015.014 Kas yra žmogus, kad būtų tyras; tas, kuris gimęs iš moters, kad būtų teisus?

15:15b.JOB.015.015 Jis nepasitiki savo šventaisiais ir dangūs nėra tyri Jo akivaizdoje,

15:16b.JOB.015.016 tuo labiau bjaurus ir purvinas žmogus, kuris geria nedorybę kaip vandenį.

15:17b.JOB.015.017 Klausyk manęs, aš tave pamokysiu, ką patyriau, pasakysiu,

15:18b.JOB.015.018 ką išminčiai skelbė, sužinoję iš savo tėvų, ir nenuslėpė.

15:19b.JOB.015.019 Jiems vieniems buvo atiduota žemė ir joks svetimšalis nevaikščiojo tarp jų.

15:20b.JOB.015.020 Nedorėlis kenčia per visas savo dienas, metų skaičius paslėptas nuo prispaudėjo.

15:21b.JOB.015.021 Baisūs garsai jo ausyse, taikos metu jį užklumpa naikintojas.

15:22b.JOB.015.022 Jis nesitiki ištrūkti iš tamsos, jis paskirtas kardui.

15:23b.JOB.015.023 Jis klaidžioja, ieškodamas duonos. Bet kur ji? Jis žino, kad jo laukia tamsi diena.

15:24b.JOB.015.024 Jį gąsdina vargas ir pavojus, jie nugalės jį kaip karalius, pasiruošęs kovai.

15:25b.JOB.015.025 Nes jis grasina Dievui, kėsinasi į Visagalį,

15:26b.JOB.015.026 su skydu rankoje puola Jį.

15:27b.JOB.015.027 Jo veidas padengtas riebalais, jis pats aptekęs taukais.

15:28b.JOB.015.028 Jis gyvena sugriautuose miestuose, namuose, kuriuose niekas negyvena, kurie skirti nugriauti.

15:29b.JOB.015.029 Jis nepraturtės, jo nuosavybė neišliks; jo turtai nepasklis po žemę.

15:30b.JOB.015.030 Jis neištrūks iš tamsos, jo šakas sudegins liepsna, nuo Jo burnos kvapo jis pranyks.

15:31b.JOB.015.031 Tenepasitiki apsigaudamas tuštybe, nes tuštybe bus jam atlyginta.

15:32b.JOB.015.032 Jis pražus ne laiku ir jo šakos nežaliuos.

15:33b.JOB.015.033 Jo neprinokusios vynuogės nukris, nubyrės kaip alyvmedžio žiedai.

15:34b.JOB.015.034 Veidmainių susirinkimas bus nevaisingas, ir ugnis sudegins kyšių ėmėjų palapines.

15:35b.JOB.015.035 Jie pastoja piktu sumanymu ir pagimdo blogį; jų pilvas paruošia apgaulę”.

16

16:1b.JOB.016.001 Jobas atsakydamas tarė:

16:2b.JOB.016.002 “Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi.

16:3b.JOB.016.003 Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?

16:4b.JOB.016.004 Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.

16:5b.JOB.016.005 Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.

16:6b.JOB.016.006 Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau.

16:7b.JOB.016.007 Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą.

16:8b.JOB.016.008 Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.

16:9b.JOB.016.009 Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane.

16:10b.JOB.016.010 Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.

16:11b.JOB.016.011 Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas.

16:12b.JOB.016.012 Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.

16:13b.JOB.016.013 Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį.

16:14b.JOB.016.014 Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas.

16:15b.JOB.016.015 Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse.

16:16b.JOB.016.016 Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys­mirties šešėlis,

16:17b.JOB.016.017 nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.

16:18b.JOB.016.018 Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla.

16:19b.JOB.016.019 Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse.

16:20b.JOB.016.020 Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras.

16:21b.JOB.016.021 O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą.

16:22b.JOB.016.022 Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama”.

17

17:1b.JOB.017.001 “Mano kvėpavimas nusilpo, dienos trumpėja, kapai paruošti man.

17:2b.JOB.017.002 Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo bežiūrėdamos į juos.

17:3b.JOB.017.003 Tu pats laiduok už mane, nes kas kitas paduos man ranką?

17:4b.JOB.017.004 Tu paslėpei supratimą nuo jų širdžių, todėl jų neišaukštinsi.

17:5b.JOB.017.005 Kas pataikauja savo draugams, to vaikai nesidžiaugs laimikiu.

17:6b.JOB.017.006 Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, visi spjaudo man į veidą.

17:7b.JOB.017.007 Mano akys aptemo nuo sielvarto, mano kūnas kaip šešėlis.

17:8b.JOB.017.008 Teisieji pasibaisės tuo, o nekaltieji pakils prieš veidmainius.

17:9b.JOB.017.009 Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.

17:10b.JOB.017.010 Ateikite jūs visi dar kartą, nes tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.

17:11b.JOB.017.011 Mano dienos praėjo; sumanymai ir mano širdies siekiai sudužo.

17:12b.JOB.017.012 Jie naktį padarė diena, tačiau trūksta šviesos tamsoje.

17:13b.JOB.017.013 Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje.

17:14b.JOB.017.014 Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėles­motina ir seserimi.

17:15b.JOB.017.015 Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi?

17:16b.JOB.017.016 Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse”.

18

18:1b.JOB.018.001 Šuachas Bildadas atsakydamas tarė:

18:2b.JOB.018.002 “Ar ilgai jūs dar taip kalbėsite? Nutilkite ir leiskite mums kalbėti.

18:3b.JOB.018.003 Kodėl mes laikomi gyvuliais ir neišmanėliais?

18:4b.JOB.018.004 Tu plėšai save pykčiu. Ar dėl tavęs žemė taps tuščia ir uolos pajudės iš savo vietos?

18:5b.JOB.018.005 Nedorėlio šviesa užges ir jo liepsnos kibirkštis nebešvies.

18:6b.JOB.018.006 Jo palapinėje bus tamsu ir jo žiburys užges su juo.

18:7b.JOB.018.007 Jo buvę tvirti žingsniai sutrumpės, jo paties sumanymas jį parblokš.

18:8b.JOB.018.008 Jo kojos įkliuvusios į tinklą, jis eina uždengta duobe.

18:9b.JOB.018.009 Jo kulnis pateks į spąstus, ir jis paklius plėšikui.

18:10b.JOB.018.010 Kilpa padėta jam ant žemės, spąstai ant tako.

18:11b.JOB.018.011 Pavojai gąsdins jį iš visų pusių ir nuvarys jį nuo kojų.

18:12b.JOB.018.012 Jo jėgos išseks nuo bado, žlugimas pasiruošęs prie jo šono.

18:13b.JOB.018.013 Jo odą suės ligos, mirties pirmagimis prarys jo jėgą.

18:14b.JOB.018.014 Jo pasitikėjimas bus išrautas iš jo palapinės ir nuves jį pas siaubų karalių.

18:15b.JOB.018.015 Tai gyvens jo palapinėje, nes ji nebepriklauso jam, jo buveinė bus apibarstyta siera.

18:16b.JOB.018.016 Jo šaknys nudžius žemėje, o šakos bus nukirstos viršuje.

18:17b.JOB.018.017 Jo atsiminimas dings krašte ir jo vardas nebus minimas gatvėje.

18:18b.JOB.018.018 Jis bus išvytas iš šviesos į tamsą ir išvarytas iš pasaulio.

18:19b.JOB.018.019 Palikuonių jis nepaliks tautoje ir niekas nepasiliks jo buveinėje.

18:20b.JOB.018.020 Po jo atėję stebėsis jo diena ir prieš jį buvę bus išgąsdinti.

18:21b.JOB.018.021 Tikrai tokia yra nedorėlio buveinė ir vieta to, kuris nepažįsta Dievo”.

19

19:1b.JOB.019.001 Jobas atsakydamas tarė:

19:2b.JOB.019.002 “Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais?

19:3b.JOB.019.003 Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.

19:4b.JOB.019.004 O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.

19:5b.JOB.019.005 Ar iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir įrodyti mano nusikaltimą?

19:6b.JOB.019.006 Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.

19:7b.JOB.019.007 Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės.

19:8b.JOB.019.008 Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.

19:9b.JOB.019.009 Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos.

19:10b.JOB.019.010 Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.

19:11b.JOB.019.011 Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.

19:12b.JOB.019.012 Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.

19:13b.JOB.019.013 Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs.

19:14b.JOB.019.014 Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.

19:15b.JOB.019.015 Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse.

19:16b.JOB.019.016 Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.

19:17b.JOB.019.017 Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane.

19:18b.JOB.019.018 Maži vaikai niekina mane. Kai noriu atsikelti, jie šaiposi iš manęs.

19:19b.JOB.019.019 Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.

19:20b.JOB.019.020 Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.

19:21b.JOB.019.021 Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.

19:22b.JOB.019.022 Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?

19:23b.JOB.019.023 O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą,

19:24b.JOB.019.024 įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą.

19:25b.JOB.019.025 Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės.

19:26b.JOB.019.026 Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.

19:27b.JOB.019.027 Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.

19:28b.JOB.019.028 Jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, tarsi priežastis būtų manyje.

19:29b.JOB.019.029 Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas”.

20

20:1b.JOB.020.001 Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:

20:2b.JOB.020.002 “Mano mintys verčia mane atsiliepti, ir dėl to aš skubu kalbėti.

20:3b.JOB.020.003 Aš girdėjau priekaištus man ir mano supratimo dvasia verčia mane atsakyti.

20:4b.JOB.020.004 Ar nežinai, kad nuo seno, kai žmogus buvo įkurdintas žemėje,

20:5b.JOB.020.005 nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka?

20:6b.JOB.020.006 Nors jo puikybė pasiektų dangus ir jo galva liestų debesis,

20:7b.JOB.020.007 jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: ‘Kur jis?’

20:8b.JOB.020.008 Kaip sapnas jis dings, pranyks kaip nakties regėjimas.

20:9b.JOB.020.009 Akis, kuri jį matė, nebematys jo daugiau ir jo vieta jo neberegės.

20:10b.JOB.020.010 Jo vaikai ieškos beturčių palankumo, jo rankos sugrąžins jo turtus.

20:11b.JOB.020.011 Jo kaulai pilni jaunystės nuodėmių, kurios gulės dulkėse kartu su juo.

20:12b.JOB.020.012 Nors nedorybė saldi jo burnoje, nors jis slepia ją po savo liežuviu,

20:13b.JOB.020.013 saugo ją ir nepaleidžia, paslėpęs savo burnoje,

20:14b.JOB.020.014 tačiau maistas jo viduriuose virs gyvačių tulžimi.

20:15b.JOB.020.015 Prarytus turtus jis išvems; Dievas iš jo pilvo ištrauks juos.

20:16b.JOB.020.016 Gyvačių nuodus jis čiulps, jį nužudys angies liežuvis.

20:17b.JOB.020.017 Jis nematys upių ir upelių, tekančių medumi ir pienu.

20:18b.JOB.020.018 Ką jis uždirbo, turės atiduoti ir neprarys to. Jis atlygins savo turtais ir nepasidžiaugs jais.

20:19b.JOB.020.019 Nes jis nuskriaudė ir apleido vargšą, pasisavino namus, kurių nestatė.

20:20b.JOB.020.020 Jo godumui nebuvo ribų, bet jis nieko neišgelbės.

20:21b.JOB.020.021 Neliks jo valgio ir niekas nežiūrės į jo gėrybes.

20:22b.JOB.020.022 Kai jis bus apsirūpinęs, jam bus ankšta, nelaimės rankos apims jį.

20:23b.JOB.020.023 Kai jis norės prikimšti savo pilvą, Dievas pasiųs savo rūstybę ant jo, išlies ją, jam bevalgant.

20:24b.JOB.020.024 Jis bėgs nuo geležinio ginklo, bet jį pervers varinis lankas.

20:25b.JOB.020.025 Strėlė bus ištraukta iš jo kūno, žibantis antgalis bus išliejęs jo tulžį; siaubai apniks jį.

20:26b.JOB.020.026 Tamsa paslėpta jo viduje; prarys jį ugnis, kurios niekas neužkūrė. Bus varginami tie, kas liks jo palapinėje.

20:27b.JOB.020.027 Dangus atskleis jo kaltę ir žemė sukils prieš jį.

20:28b.JOB.020.028 Visas jo turtas bus sunaikintas ir nuneštas Jo rūstybės dieną.

20:29b.JOB.020.029 Tokia dalis yra nuo Dievo nedorėliui ir toks palikimas yra Dievo jam skirtas”.

21

21:1b.JOB.021.001 Jobas atsakydamas tarė:

21:2b.JOB.021.002 “Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda.

21:3b.JOB.021.003 Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis.

21:4b.JOB.021.004 Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.

21:5b.JOB.021.005 Pažvelkite į mane ir nusigąskite, uždenkite ranka savo burnas.

21:6b.JOB.021.006 Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.

21:7b.JOB.021.007 Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?

21:8b.JOB.021.008 Jų palikuonys įsikuria jų aplinkoje, jų vaikaičiai gyvena su jais.

21:9b.JOB.021.009 Jų namai saugūs, jie nieko nebijo, ir Dievo lazda jų neplaka.

21:10b.JOB.021.010 Jų galvijai veisiasi, karvės apsiveršiuoja ir neišsimeta.

21:11b.JOB.021.011 Jų vaikai šokinėja kaip ėriukai ir žaidžia.

21:12b.JOB.021.012 Jie paima būgnelius ir arfas ir džiaugiasi, skambant fleitai.

21:13b.JOB.021.013 Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,

21:14b.JOB.021.014 nors jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių.

21:15b.JOB.021.015 Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?’

21:16b.JOB.021.016 Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

21:17b.JOB.021.017 Juk dažnai užgęsta nedorėlių žibintas ir juos prislegia nelaimės! Dievas užsirūstinęs siunčia jiems vargų.

21:18b.JOB.021.018 Jie yra kaip šiaudai prieš vėją, kaip audros nunešami pelai.

21:19b.JOB.021.019 Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.

21:20b.JOB.021.020 Jo akys tepamato savo pražūtį ir jis tegeria Visagalio rūstybę.

21:21b.JOB.021.021 Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?

21:22b.JOB.021.022 Argi galima pamokyti išminties Dievą, kuris teisia valdovus?

21:23b.JOB.021.023 Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus,

21:24b.JOB.021.024 jo viduriai pilni taukų ir jo kaulai prisigėrę smegenų.

21:25b.JOB.021.025 Kitas miršta su apkartusia siela, nieko gero neragavęs.

21:26b.JOB.021.026 Abu paguldomi į dulkes, ir kirmėlės juos apdengia.

21:27b.JOB.021.027 Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane.

21:28b.JOB.021.028 Jūs sakote: ‘Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?’

21:29b.JOB.021.029 Pasiklausykite keliautojų ir pasimokykite iš jų pasakojimų,

21:30b.JOB.021.030 kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus atvestas į rūstybės dieną.

21:31b.JOB.021.031 Kas pasakys jam į akis apie jo kelius? Kas atlygins jam už tai, ką jis padarė?

21:32b.JOB.021.032 Jis bus nuvežtas į kapines ir pasiliks kape.

21:33b.JOB.021.033 Slėnio grumstai bus jam mieli; kiekvienas žmogus nueis paskui jį ir prieš jį buvo nesuskaitoma daugybė.

21:34b.JOB.021.034 Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, nes jūsų atsakymai yra tik apgaulė”.

22

22:1b.JOB.022.001 Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

22:2b.JOB.022.002 “Ar gali žmogus būti naudingas Dievui? Išminčiaus nauda yra jam pačiam.

22:3b.JOB.022.003 Ar Visagaliui malonu, jei esi teisus? Ar Jis turi naudos, jei tavo kelias nepeiktinas?

22:4b.JOB.022.004 Ar dėl to, kad Jo bijai, Jis bara tave ir patraukia tave į teismą?

22:5b.JOB.022.005 Ar ne dėl tavo didelės nedorybės ir nesuskaičiuojamų kalčių?

22:6b.JOB.022.006 Ėmei užstatą iš savo brolių už nieką, nuplėšei nuogiesiems drabužius,

22:7b.JOB.022.007 nepagirdei ištroškusio, alkano nepamaitinai.

22:8b.JOB.022.008 Savo jėga įsigijai nuosavybę, būdamas galingas, pasilaikei ją.

22:9b.JOB.022.009 Našles išvarei be nieko ir našlaičius palikai tuščiomis rankomis.

22:10b.JOB.022.010 Todėl tu patekai į spąstus ir netikėta baimė vargina tave,

22:11b.JOB.022.011 tamsoje tu negali matyti; vandens gausybė apdengė tave.

22:12b.JOB.022.012 Argi Dievo nėra dangaus aukštybėje? Žiūrėk, kaip aukštai yra žvaigždės.

22:13b.JOB.022.013 Tu sakai: ‘Ką Dievas žino? Ar Jis gali teisti pro tamsius debesis?

22:14b.JOB.022.014 Tamsūs debesys dengia Jį, Jis nieko nemato vaikščiodamas dangaus skliautu’.

22:15b.JOB.022.015 Ar vis dar laikaisi seno kelio, kuriuo piktadariai vaikščiojo?

22:16b.JOB.022.016 Todėl jie nelaiku žuvo, jų pamatą nunešė tvanas.

22:17b.JOB.022.017 Jie sakė Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų’. Ką Visagalis padarys jiems?

22:18b.JOB.022.018 Jis pripildė jų namus gėrybių, tačiau nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

22:19b.JOB.022.019 Teisusis mato tai ir džiaugiasi, nekaltieji tyčiojasi iš jų:

22:20b.JOB.022.020 ‘Mūsų turtai nepražuvo, o tai, ką jie turėjo, suėdė ugnis’.

22:21b.JOB.022.021 Susitaikyk su Juo ir nusiramink; tuomet ateis tau gerovė.

22:22b.JOB.022.022 Priimk Jo pamokymus ir įsidėk Jo žodžius į širdį.

22:23b.JOB.022.023 Jei grįši prie Visagalio, būsi sutvirtintas ir pašalinsi nedorybę iš savo palapinių,

22:24b.JOB.022.024 tada krausi auksą kaip dulkes, Ofyro auksą kaip upelių akmenis.

22:25b.JOB.022.025 Visagalis bus tau apsauga ir tu turėsi gausybę sidabro.

22:26b.JOB.022.026 Tada gėrėsies Visagaliu ir pakelsi savo akis į Dievą.

22:27b.JOB.022.027 Kai tu melsi Jį, Jis tave išklausys, ir tu ištesėsi savo įžadus.

22:28b.JOB.022.028 Tu nuspręsi, ir bus tau, šviesa švies tau kelyje.

22:29b.JOB.022.029 Kai žmogus pažemintas, tu sakysi: ‘Yra išaukštinimas’, ir Jis išgelbės nuolankų žmogų.

22:30b.JOB.022.030 Jis išgelbės ir kaltą; jis bus išgelbėtas dėl tavo rankų švarumo”.

23

23:1b.JOB.023.001 Jobas atsakydamas tarė:

23:2b.JOB.023.002 “Mano skundas dar ir šiandien kartus; mano kentėjimai didesni už mano vaitojimą.

23:3b.JOB.023.003 O kad žinočiau, kur Jį rasti, ir galėčiau ateiti prie Jo sosto!

23:4b.JOB.023.004 Jam pateikčiau savo bylą ir savo burną pripildyčiau įrodymų.

23:5b.JOB.023.005 Tada išgirsčiau, ką Jis man atsakytų, ir suprasčiau, ką man kalbėtų.

23:6b.JOB.023.006 Ar Jis priešintųsi man savo galinga jėga? Ne! Jis pažvelgtų į mane.

23:7b.JOB.023.007 Teisusis galėtų aiškintis su Juo, taip aš būčiau išlaisvintas amžiams nuo savo teisėjo.

23:8b.JOB.023.008 Jei einu pirmyn, ten Jo nėra, o jei atgal, Jo nerandu.

23:9b.JOB.023.009 Jei Jis yra kairėje, aš Jo nematau, o jei pasislėpęs dešinėje, Jo nepastebiu.

23:10b.JOB.023.010 Bet Jis žino mano kelią; jei Jis mane ištirtų, būčiau kaip auksas.

23:11b.JOB.023.011 Ėjau Jo pėdomis, iš Jo kelio neiškrypau.

23:12b.JOB.023.012 Nuo Jo įsakymų nepasitraukiau, Jo burnos žodžius vertinau labiau negu būtiną maistą.

23:13b.JOB.023.013 Jis vienintelis, kas gali Jį pakeisti? Ko Jo siela geidžia, tą Jis padaro.

23:14b.JOB.023.014 Jis įvykdys, kas man skirta; daug panašių dalykų Jis turi.

23:15b.JOB.023.015 Todėl man baugu Jo akivaizdoje; apie tai galvodamas, bijau Jo.

23:16b.JOB.023.016 Dievas susilpnina mano širdį; Visagalis gąsdina mane.

23:17b.JOB.023.017 Aš nepražuvau prieš tamsą, Jis nepaslėpė tamsybės nuo mano veido”.

24

24:1b.JOB.024.001 “Visagalis žino laikus, tai kodėl tie, kurie Jį pažįsta, nesulaukia Jo dienos?

24:2b.JOB.024.002 Vieni perkelia ribas, smurtu pagrobia bandas ir jas gano.

24:3b.JOB.024.003 Našlaičių asilą jie nusivaro, našlės jautį paima kaip užstatą.

24:4b.JOB.024.004 Vargšus jie nustumia nuo kelio, krašto beturčiai slepiasi nuo jų.

24:5b.JOB.024.005 Jie eina į savo darbą kaip laukiniai asilai dykumoje, anksti keliasi ieškoti grobio, nes tyruose jie randa maisto sau ir savo vaikams.

24:6b.JOB.024.006 Jie renka varpas ne savo lauke ir nedorėlio vynuogyne pasiskina vynuogių.

24:7b.JOB.024.007 Jie miega neapsikloję ir neturi kuo apsidengti šaltyje.

24:8b.JOB.024.008 Jie šlapi nuo kalnų lietaus ir glaudžiasi prie uolos, ieškodami slėptuvės.

24:9b.JOB.024.009 Anie atplėšia našlaitį nuo krūtinės ir ima užstatą iš vargšo,

24:10b.JOB.024.010 kuris vaikščioja nuogas, neturėdamas drabužių; atima varpas iš alkstančių,

24:11b.JOB.024.011 kurie gamina aliejų šeimininkui, mina vyno spaustuvus, tačiau kenčia troškulį.

24:12b.JOB.024.012 Žmonės dejuoja mieste ir sužeistųjų sielos šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas neapkaltina jų.

24:13b.JOB.024.013 Jie sukyla prieš šviesą, nepažįsta jos kelių, neina jos takais.

24:14b.JOB.024.014 Anksti rytą keliasi žudikas ir žudo beturtį ir vargšą; naktį jis slankioja kaip vagis.

24:15b.JOB.024.015 Svetimautojas laukia sutemų, tikėdamas, kad niekas jo nematys, jis užsidengia savo veidą.

24:16b.JOB.024.016 Tamsoje jie plėšia namus, kuriuos numatė dieną; šviesos jie nežino.

24:17b.JOB.024.017 Nes rytas jiems kaip mirties šešėlis, jei kas pažins juos, tai juos gąsdina kaip mirtis.

24:18b.JOB.024.018 Jis greitas kaip vanduo; jo dalis prakeikta žemėje. Jis neina keliu į vynuogyną.

24:19b.JOB.024.019 Kaip sausra ir kaitra praryja sniego vandenis, taip pragaras praryja nusidėjėlį.

24:20b.JOB.024.020 Įsčios pamirš jį, kirmėlės skaniai maitinsis juo, jo niekas nebeprisimins. Piktadarys kaip nukirstas medis,

24:21b.JOB.024.021 nes išnaudojo nevaisingąją ir našlei nepadėjo.

24:22b.JOB.024.022 Dievas pašalina galiūnus savo jėga; Jis pakyla, ir joks žmogus nėra tikras dėl savo gyvybės.

24:23b.JOB.024.023 Jis teikia jiems saugumą ir poilsį, bet Jo akys stebi jų kelius.

24:24b.JOB.024.024 Jie išaukštinami trumpam laikui, bet pranyksta ir tampa nieku. Jie pašalinami iš kelio ir sudžiūsta kaip javų varpos.

24:25b.JOB.024.025 Argi taip nėra? Kas įrodys, kad aš netiesą kalbu ir esu melagis?”

25

25:1b.JOB.025.001 Šuachas Bildadas atsakydamas tarė:

25:2b.JOB.025.002 “Valdžia ir pagarba priklauso Jam, nes Jis palaiko tvarką aukštybėse.

25:3b.JOB.025.003 Ar Jo pulkai suskaičiuojami? Kam Jo šviesa neužteka?

25:4b.JOB.025.004 Kaip tad žmogus gali būti nuteisintas prieš Dievą? Kaip gali būti švarus, gimęs iš moters?

25:5b.JOB.025.005 Jo akyse net mėnulis ir žvaigždės nėra skaistūs,

25:6b.JOB.025.006 tuo labiau žmogus, kuris yra tik kirmėlė, žmogaus sūnus, kuris yra tik kirminas”.

26

26:1b.JOB.026.001 Jobas atsakydamas tarė:

26:2b.JOB.026.002 “Kaip tu padėjai bejėgiui ir parėmei nusilpusio ranką!

26:3b.JOB.026.003 Koks geras ir išmintingas buvo tavo patarimas!

26:4b.JOB.026.004 Kam tu kalbėjai šiuos žodžius? Kokia dvasia atėjo iš tavęs?

26:5b.JOB.026.005 Prieš Jį dreba mirusieji, vandenys ir jų gyventojai.

26:6b.JOB.026.006 Mirusiųjų pasaulis yra atviras Jam ir pražūtis neuždengta.

26:7b.JOB.026.007 Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko.

26:8b.JOB.026.008 Jis surenka vandenis į tamsius debesis, tačiau debesys neplyšta.

26:9b.JOB.026.009 Jis uždengia savo sosto veidą ir ištiesia savo debesį ant jo.

26:10b.JOB.026.010 Vandens paviršiuje Jis nubrėžė ribą ir atskyrė šviesą nuo tamsos.

26:11b.JOB.026.011 Dangaus kolonos svyruoja ir dreba, kai Jis grūmoja.

26:12b.JOB.026.012 Savo galia Jis sujaudina jūrą, savo išmintimi nutildo jos išdidumą.

26:13b.JOB.026.013 Savo dvasia Jis papuošė dangus, Jo ranka padarė gyvatę.

26:14b.JOB.026.014 Čia tik Jo kelių pašaliai; mes girdime tik Jo šnibždesį. O Jo galybės griaustinį kas supras?”

27

27:1b.JOB.027.001 Jobas tęsė savo palyginimą:

27:2b.JOB.027.002 “Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.

27:3b.JOB.027.003 Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,

27:4b.JOB.027.004 mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.

27:5b.JOB.027.005 Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.

27:6b.JOB.027.006 Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.

27:7b.JOB.027.007 Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.

27:8b.JOB.027.008 Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?

27:9b.JOB.027.009 Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?

27:10b.JOB.027.010 Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?

27:11b.JOB.027.011 Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.

27:12b.JOB.027.012 Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?

27:13b.JOB.027.013 Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:

27:14b.JOB.027.014 jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.

27:15b.JOB.027.015 Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.

27:16b.JOB.027.016 Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,

27:17b.JOB.027.017 bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.

27:18b.JOB.027.018 Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.

27:19b.JOB.027.019 Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.

27:20b.JOB.027.020 Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.

27:21b.JOB.027.021 Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,

27:22b.JOB.027.022 svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.

27:23b.JOB.027.023 Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį”.

28

28:1b.JOB.028.001 “Yra sidabro gyslų ir vietų, kur gryninamas auksas.

28:2b.JOB.028.002 Geležis kasama iš žemės. Iš akmens išlydomas varis.

28:3b.JOB.028.003 Žmogus nustato ribą tamsai ir ieško visose įdubose rūdos­tamsos ir mirties šešėlio akmens.

28:4b.JOB.028.004 Jis įrengia kasyklas vietose, kur nėra žengusi koja, leidžiasi į gelmes toli nuo žmonių.

28:5b.JOB.028.005 Žemės paviršiuje užauga duona, o gelmėje žemė išrausiama kaip po gaisro.

28:6b.JOB.028.006 Safyrą randa jos uolienose, aukso dulkės yra joje.

28:7b.JOB.028.007 Kelio tenai nežino plėšrus paukštis, nematė jo nė vanago akis.

28:8b.JOB.028.008 Liūto jaunikliai jų nemindo, ir liūtas tais takais nevaikštinėja.

28:9b.JOB.028.009 Jis ištiesia ranką į kietas uolas ir kalnų pamatus kasinėja.

28:10b.JOB.028.010 Jis iškerta upes uolose, jo akis pamato kiekvieną brangų daiktą.

28:11b.JOB.028.011 Jis užtvenkia upes ir tai, kas jose paslėpta, iškelia į šviesą.

28:12b.JOB.028.012 Bet kur randama išmintis, kur yra supratimo šaltinis?

28:13b.JOB.028.013 Joks žmogus nežino jos kainos, jos nėra gyvųjų krašte.

28:14b.JOB.028.014 Gelmė sako: ‘Ji ne pas mane’, jūra sako: ‘Jos nėra manyje’.

28:15b.JOB.028.015 Jos negali pirkti už auksą nė įsigyti už sidabrą.

28:16b.JOB.028.016 Negalima jos palyginti su Ofyro auksu nė su oniksu ar safyru.

28:17b.JOB.028.017 Neprilygsta jai auksas ir krištolas ir negalima jos gauti už brangius aukso dirbinius.

28:18b.JOB.028.018 Koralai ir perlai neverti minėti, nes išmintis brangesnė už rubinus.

28:19b.JOB.028.019 Jai neprilygsta Etiopijos topazas, už gryną auksą jos nenupirksi.

28:20b.JOB.028.020 Iš kur tad ateina išmintis ir kur supratimo šaltinis?

28:21b.JOB.028.021 Ji yra paslėpta gyvųjų akims, net padangių paukščiai jos nesuranda.

28:22b.JOB.028.022 Mirtis ir prapultis sako: ‘Mes girdėjome apie jos garsą’.

28:23b.JOB.028.023 Dievas žino jos kelią ir vietą, kur ji yra.

28:24b.JOB.028.024 Jis stebi visus žemės kraštus ir mato po visu dangumi.

28:25b.JOB.028.025 Jis pasveria vėją ir išmatuoja vandenis.

28:26b.JOB.028.026 Jis nustatė lietui laiką ir nurodė žaibui kelią.

28:27b.JOB.028.027 Tada Jis matė ją ir paskelbė ją, paruošė ją ir ją išmėgino.

28:28b.JOB.028.028 Žmogui Jis pasakė: ‘Viešpaties baimė yra išmintis ir šalintis nuo pikta yra supratimas’ ”.

29

29:1b.JOB.029.001 Jobas tęsė savo palyginimą:

29:2b.JOB.029.002 “O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.

29:3b.JOB.029.003 Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

29:4b.JOB.029.004 kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

29:5b.JOB.029.005 Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,

29:6b.JOB.029.006 kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.

29:7b.JOB.029.007 Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,

29:8b.JOB.029.008 jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,

29:9b.JOB.029.009 kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.

29:10b.JOB.029.010 Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.

29:11b.JOB.029.011 Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,

29:12b.JOB.029.012 nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.

29:13b.JOB.029.013 To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

29:14b.JOB.029.014 Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai.

29:15b.JOB.029.015 Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.

29:16b.JOB.029.016 Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

29:17b.JOB.029.017 Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

29:18b.JOB.029.018 Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.

29:19b.JOB.029.019 Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

29:20b.JOB.029.020 Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.

29:21b.JOB.029.021 Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.

29:22b.JOB.029.022 Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.

29:23b.JOB.029.023 Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.

29:24b.JOB.029.024 Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.

29:25b.JOB.029.025 Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas”.

30

30:1b.JOB.030.001 “Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.

30:2b.JOB.030.002 Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.

30:3b.JOB.030.003 Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.

30:4b.JOB.030.004 Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

30:5b.JOB.030.005 Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.

30:6b.JOB.030.006 Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,

30:7b.JOB.030.007 rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.

30:8b.JOB.030.008 Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.

30:9b.JOB.030.009 O dabar tapau priežodis jų dainose,

30:10b.JOB.030.010 jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.

30:11b.JOB.030.011 Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

30:12b.JOB.030.012 Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.

30:13b.JOB.030.013 Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.

30:14b.JOB.030.014 Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

30:15b.JOB.030.015 Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

30:16b.JOB.030.016 Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.

30:17b.JOB.030.017 Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.

30:18b.JOB.030.018 Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.

30:19b.JOB.030.019 Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

30:20b.JOB.030.020 Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.

30:21b.JOB.030.021 Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.

30:22b.JOB.030.022 Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.

30:23b.JOB.030.023 Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

30:24b.JOB.030.024 Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.

30:25b.JOB.030.025 Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?

30:26b.JOB.030.026 Aš ieškojau gero­gavau pikta; laukiau šviesos­atėjo tamsa.

30:27b.JOB.030.027 Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.

30:28b.JOB.030.028 Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.

30:29b.JOB.030.029 Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

30:30b.JOB.030.030 Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.

30:31b.JOB.030.031 Mano arfa virto rauda, o mano fleita­verkiančiojo balsu”.

31

31:1b.JOB.031.001 “Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę.

31:2b.JOB.031.002 Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio?

31:3b.JOB.031.003 Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui?

31:4b.JOB.031.004 Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius.

31:5b.JOB.031.005 Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę?

31:6b.JOB.031.006 Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą.

31:7b.JOB.031.007 Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios,

31:8b.JOB.031.008 tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis.

31:9b.JOB.031.009 Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų,

31:10b.JOB.031.010 tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos.

31:11b.JOB.031.011 Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo;

31:12b.JOB.031.012 tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes.

31:13b.JOB.031.013 Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi,

31:14b.JOB.031.014 tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane?

31:15b.JOB.031.015 Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose?

31:16b.JOB.031.016 Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?

31:17b.JOB.031.017 Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui?

31:18b.JOB.031.018 Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms.

31:19b.JOB.031.019 Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti?

31:20b.JOB.031.020 Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?

31:21b.JOB.031.021 Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius,

31:22b.JOB.031.022 tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta.

31:23b.JOB.031.023 Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti.

31:24b.JOB.031.024 Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’?

31:25b.JOB.031.025 Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?

31:26b.JOB.031.026 Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį,

31:27b.JOB.031.027 mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?

31:28b.JOB.031.028 Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse.

31:29b.JOB.031.029 Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme?

31:30b.JOB.031.030 Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.

31:31b.JOB.031.031 Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’

31:32b.JOB.031.032 Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris.

31:33b.JOB.031.033 Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;

31:34b.JOB.031.034 nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau.

31:35b.JOB.031.035 O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.

31:36b.JOB.031.036 Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos.

31:37b.JOB.031.037 Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau.

31:38b.JOB.031.038 Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi,

31:39b.JOB.031.039 jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą,

31:40b.JOB.031.040 tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje­piktžolės”. Taip Jobas baigė savo kalbą.

32

32:1b.JOB.032.001 Tie trys vyrai liovėsi atsakinėti Jobui, nes jis laikė save teisiu.

32:2b.JOB.032.002 Barachelio sūnus Elihuvas, buzitas iš Ramo giminės, supyko ant Jobo, nes jis teisino save, o ne Dievą.

32:3b.JOB.032.003 Jis supyko ir ant jo trijų draugų, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą.

32:4b.JOB.032.004 Jobui kalbant, Elihus laukė, nes jie buvo vyresni už jį.

32:5b.JOB.032.005 Kai Elihus pamatė, kad tie trys vyrai nesurado atsakymo, užsidegė jo pyktis.

32:6b.JOB.032.006 Barakelio sūnus Elihus, buzitas, atsakydamas tarė: “Aš dar jaunas, jūs senesni amžiumi, todėl bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.

32:7b.JOB.032.007 Aš galvojau: ‘Amžius tegul kalba, metų skaičius tepamoko išminties’.

32:8b.JOB.032.008 Tačiau dvasia yra žmoguje ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.

32:9b.JOB.032.009 Seniai ne visados išmintingi ir ne amžius leidžia suvokti, kas teisinga.

32:10b.JOB.032.010 Todėl pasiklausykite manęs. Aš irgi pareikšiu savo nuomonę.

32:11b.JOB.032.011 Aš laukiau jūsų žodžių, klausiau jūsų svarstymų, kai ieškojote, ką atsakyti.

32:12b.JOB.032.012 Aš atidžiai jus stebėjau, tačiau nė vienas iš jūsų neįtikino Jobo ir neatsakė į jo žodžius.

32:13b.JOB.032.013 Nesakykite, kad atsakėte išmintingai: ‘Dievas jį įveiks, ne žmogus’.

32:14b.JOB.032.014 Jis nesikreipė savo žodžiais į mane, ir aš jam neatsakysiu jūsų žodžiais.

32:15b.JOB.032.015 Jie nustebę stovi, netekę žado, nebežino, ką sakyti.

32:16b.JOB.032.016 Kai aš laukiau, o jie stovėjo tylėdami ir nieko nesakė,

32:17b.JOB.032.017 aš nusprendžiau atsakyti ir pareikšti savo nuomonę.

32:18b.JOB.032.018 Aš turiu žodžių pakankamai, o dvasia mane ragina.

32:19b.JOB.032.019 Mano pilvas kaip vynas, nerandąs išėjimo, plėšantis naujas odines.

32:20b.JOB.032.020 Aš turiu kalbėti, kad man būtų lengviau; praversiu savo lūpas ir atsakysiu.

32:21b.JOB.032.021 Nebūsiu šališkas ir niekam nepataikausiu.

32:22b.JOB.032.022 Jei pataikaučiau, mano Kūrėjas greitai pašalintų mane”.

33

33:1b.JOB.033.001 “Jobai, klausyk mano žodžių ir juos įsidėmėk.

33:2b.JOB.033.002 Atvėriau burną, ir mano liežuvis prabilo.

33:3b.JOB.033.003 Mano žodžiai eis iš neklastingos širdies; mano lūpos kalbės tyrą pažinimą.

33:4b.JOB.033.004 Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalis įkvėpė man gyvybę.

33:5b.JOB.033.005 Atsakyk man, jei gali, parink tinkamus žodžius ir ginkis.

33:6b.JOB.033.006 Štai pagal tavo norą aš esu vietoje Dievo; padarytas iš molio, kaip ir tu.

33:7b.JOB.033.007 Aš tavęs negaliu išgąsdinti ir mano ranka neprislėgs tavęs.

33:8b.JOB.033.008 Ką tu sakei, aš girdėjau, klausiausi tavo žodžių:

33:9b.JOB.033.009 ‘Aš esu tyras, be nuodėmės, esu nenusikaltęs ir nėra manyje neteisybės.

33:10b.JOB.033.010 Jis kaltina mane, laiko mane savo priešu.

33:11b.JOB.033.011 Jis įtvėrė mano kojas į šiekštą, seka visus mano žingsnius’.

33:12b.JOB.033.012 Štai čia tu klysti, nes Dievas yra didesnis už žmogų.

33:13b.JOB.033.013 Kodėl tu ginčijiesi su Juo? Jis neatsiskaito už jokius savo darbus.

33:14b.JOB.033.014 Dievas kalba vienu ar kitu būdu, bet žmogus to nesupranta.

33:15b.JOB.033.015 Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos,

33:16b.JOB.033.016 Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams,

33:17b.JOB.033.017 norėdamas atitraukti žmogų nuo jo poelgių ir puikybės.

33:18b.JOB.033.018 Jis saugo jo sielą nuo pražūties ir gyvybę nuo mirties.

33:19b.JOB.033.019 Žmogus baudžiamas skausmais savo lovoje, visi jo kaulai apimti stipraus skausmo.

33:20b.JOB.033.020 Mėgstamiausio maisto jis nebegali valgyti,

33:21b.JOB.033.021 jo kūnas sunyksta, kad negali jo atpažinti, lieka tik vieni kaulai.

33:22b.JOB.033.022 Jo siela artėja prie kapo, gyvybė­prie mirties.

33:23b.JOB.033.023 Jei pas jį ateitų pasiuntinys kaip tarpininkas, vienas iš tūkstančio, ir parodytų žmogui Jo teisingumą,

33:24b.JOB.033.024 Jis būtų maloningas jam ir sakytų: ‘Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką’.

33:25b.JOB.033.025 Jo kūnas atsinaujins ir jis grįš į jaunystės dienas.

33:26b.JOB.033.026 Jis melsis Dievui, ir Tas bus maloningas jam. Su džiaugsmu jis regės Jo veidą, nes Jis sugrąžins žmogui savo teisumą.

33:27b.JOB.033.027 Jis žiūrės į žmones ir sakys: ‘Buvau nusidėjęs ir nukrypęs nuo tiesos, bet man už tai neatlygino’.

33:28b.JOB.033.028 Jis išgelbės jo sielą iš duobės ir jis gyvendamas matys šviesą.

33:29b.JOB.033.029 Dievas visa tai kartoja žmogui du ar tris kartus,

33:30b.JOB.033.030 norėdamas išgelbėti jo sielą, kad jis matytų šviesą ir gyventų.

33:31b.JOB.033.031 Jobai, tylėk, klausyk ir įsidėmėk, ką aš sakysiu.

33:32b.JOB.033.032 Jei turi ką pasakyti, kalbėk, nes aš trokštu tave pateisinti.

33:33b.JOB.033.033 Jei ne, paklausyk manęs, ir aš pamokysiu tave išminties”.

34

34:1b.JOB.034.001 Elihuvas tęsė:

34:2b.JOB.034.002 “Išminčiai, paklausykite mano žodžių ir supraskite juos, turintieji išmanymą.

34:3b.JOB.034.003 Ausis skiria žodžius, kaip burna jaučia maisto skonį.

34:4b.JOB.034.004 Kartu patyrinėkime, kas tiesa, ir nustatykime, kas gera.

34:5b.JOB.034.005 Juk Jobas sakė: ‘Aš esu teisus, bet Dievas nedaro man teisybės.

34:6b.JOB.034.006 Nors esu teisus, mane laiko melagiu; mano žaizda nepagydoma, nors esu nekaltas’.

34:7b.JOB.034.007 Ar yra kitas toks žmogus kaip Jobas, kuris geria paniekinimus kaip vandenį,

34:8b.JOB.034.008 kuris draugauja su piktadariais ir bendrauja su nedorėliais?

34:9b.JOB.034.009 Jis sakė: ‘Žmogui jokios naudos, jei jis stengiasi patikti Dievui’.

34:10b.JOB.034.010 Vyrai, kurie išmanote, paklausykite manęs. Negali būti, kad Dievas darytų neteisybę ir Visagalis nusikalstų.

34:11b.JOB.034.011 Jis atlygina žmogui pagal jo darbus ir užmoka pagal jo kelius.

34:12b.JOB.034.012 Tikrai Dievas nedaro neteisybės ir Visagalis neiškraipo teisės.

34:13b.JOB.034.013 Kas Jam patikėjo žemę ir kas pavedė Jam visatą?

34:14b.JOB.034.014 Jei Jis savo dvasią ir kvapą atimtų iš žmogaus,

34:15b.JOB.034.015 tai žmogaus kūnas pražūtų ir virstų dulkėmis.

34:16b.JOB.034.016 Jei ką nors supranti, tai paklausyk, ką sakau.

34:17b.JOB.034.017 Ar gali būti valdovu tas, kuris nepakenčia teisingumo? Ar galėtum pasmerkti Tą, kuris yra visų teisiausias?

34:18b.JOB.034.018 Kas sako karaliui, kad jis nedorėlis, arba kunigaikščiui, kad jis bedievis?

34:19b.JOB.034.019 O Jis neatsižvelgia į kunigaikštį ir neteikia turtuoliams pirmenybės prieš vargšus, nes jie visi yra Jo kūriniai?

34:20b.JOB.034.020 Staiga jie mirs, tautos bus išgąsdintos naktį ir pranyks. Galiūnus Jis pašalins, žmogui nepridėjus rankos.

34:21b.JOB.034.021 Jis stebi žmogaus kelius ir mato visus jo žingsnius.

34:22b.JOB.034.022 Jam nėra sutemų nei tamsos, kurioje piktadariai galėtų pasislėpti.

34:23b.JOB.034.023 Todėl Jis nereikalauja iš žmogaus, kad tas eitų į teismą su Dievu.

34:24b.JOB.034.024 Jis sutrupins galinguosius ir paskirs kitus į jų vietą.

34:25b.JOB.034.025 Jis žino jų darbus, todėl parbloškia juos naktį ir sunaikina.

34:26b.JOB.034.026 Jis baudžia juos kaip piktadarius visų akivaizdoje,

34:27b.JOB.034.027 nes jie pasitraukė nuo Jo ir nepaisė Jo kelių.

34:28b.JOB.034.028 Vargšų šauksmas pasiekė Jį ir Jis išklausė nuskriaustuosius.

34:29b.JOB.034.029 Kai Jis duoda ramybę, kas gali varginti? Kas Jį suras, jei Jis pasislėps nuo tautos ar nuo atskiro žmogaus?

34:30b.JOB.034.030 Jis apsaugo žmones, kad jiems nekaraliautų veidmainis.

34:31b.JOB.034.031 Derėtų sakyti Dievui: ‘Aš nusipelniau Tavo bausmės, ateityje nebenusikalsiu.

34:32b.JOB.034.032 Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu’.

34:33b.JOB.034.033 Ar Jis turėtų atlyginti pagal tavo supratimą dėl to, kad tu prieštarauji? Tu pasirenki, o ne aš. Todėl kalbėk, ką žinai.

34:34b.JOB.034.034 Supratingi žmonės sako man, išminčiai, kurie klauso manęs:

34:35b.JOB.034.035 ‘Jobas kalba nesuprasdamas ir jo žodžiai neapgalvoti’.

34:36b.JOB.034.036 Jobo žodžius reikia iki galo ištirti, nes jis kalba kaip piktadarys.

34:37b.JOB.034.037 Jis prideda maištą prie savo nuodėmės, ploja rankomis tarp mūsų ir kalba žodžių gausybę prieš Dievą”.

35

35:1b.JOB.035.001 Elihuvas tęsė:

35:2b.JOB.035.002 “Ar manai, kad tu teisingai kalbi sakydamas: ‘Aš esu teisesnis už Dievą’?

35:3b.JOB.035.003 Nes tu sakai: ‘Kokia nauda man iš to, jei aš nenusidedu?’

35:4b.JOB.035.004 Aš atsakysiu tau ir tavo draugams.

35:5b.JOB.035.005 Pažvelk į dangaus debesis, kurie yra aukštai.

35:6b.JOB.035.006 Jei nusikaltai, ar Jam pakenkei? Jei savo nuodėmes daugini, ar Jam ką padarai?

35:7b.JOB.035.007 Jei teisus esi, kokia nauda Jam? Ką Jis gaus iš tavęs?

35:8b.JOB.035.008 Tavo nedorybės kenkia tokiems kaip tu, ir tavo teisumas naudingas žmogaus sūnui.

35:9b.JOB.035.009 Didelių vargų prispausti, žmonės šaukiasi pagalbos prieš smurtininkus.

35:10b.JOB.035.010 Bet niekas neklausia: ‘Kur yra Dievas, mano Kūrėjas, kuris duoda giesmes naktį,

35:11b.JOB.035.011 kuris sutvėrė mus išmintingesnius už gyvulius ir padangių paukščius?’

35:12b.JOB.035.012 Ten jie šaukia, bet niekas neatsako dėl piktadarių išdidumo.

35:13b.JOB.035.013 Dievas nepaiso tuščių kalbų ir Visagalis nekreipia į jas dėmesio.

35:14b.JOB.035.014 Nors tu sakai, kad Jo nematai, bet teisingumas yra prieš Jį, todėl pasitikėk Juo.

35:15b.JOB.035.015 Kadangi Jis neaplankė savo rūstybėje ir nekreipė dėmesio į kvailybę,

35:16b.JOB.035.016 todėl Jobas tuščiai atveria savo burną, išdidžiais žodžiais neišmintingai kalba”.

36

36:1b.JOB.036.001 Elihuvas kalbėjo toliau:

36:2b.JOB.036.002 “Turėk kantrybės dar valandėlę, kad aš kalbėčiau už Dievą.

36:3b.JOB.036.003 Aš remsiuosi praeitimi ir įrodysiu, kad mano Kūrėjas yra teisus.

36:4b.JOB.036.004 Mano žodžiai teisingi, turintis tobulą pažinimą yra priešais tave.

36:5b.JOB.036.005 Dievas yra galingas ir stiprus, tačiau neniekina nieko.

36:6b.JOB.036.006 Jis nepalieka nedorėlio gyvo, bet apgina nuskriaustojo teises.

36:7b.JOB.036.007 Jis neatitraukia nuo teisiųjų savo akių, bet su karaliais pasodina soste, įtvirtina ir išaukština juos.

36:8b.JOB.036.008 Jei jie sukaustomi grandinėmis ir priespaudos metu surišami virvėmis,

36:9b.JOB.036.009 tai Jis parodo jiems jų darbus ir nusikaltimus.

36:10b.JOB.036.010 Dievas atveria jų ausis pamokymui ir įsako atsisakyti nusikaltimų.

36:11b.JOB.036.011 Jei jie paklauso ir tarnauja Jam, praleis savo dienas klestėdami ir metus besidžiaugdami.

36:12b.JOB.036.012 Bet jei jie nepaklūsta, pražus nuo kardo, mirs, neįgavę išminties.

36:13b.JOB.036.013 Veidmainiai kaupia širdyje rūstybę, jie nesišaukia Jo, net būdami surišti.

36:14b.JOB.036.014 Tokie miršta jaunystėje, jų gyvenimas tarp netyrųjų.

36:15b.JOB.036.015 Jis išgelbsti vargšą iš jo vargo ir atveria jam ausis priespaudos metu.

36:16b.JOB.036.016 Jis ir tave išlaisvintų ir padengtų tau stalą gėrybėmis.

36:17b.JOB.036.017 Tu susilaukei nedorėlio bausmės, teismas ir teisingumas pasiekė tave.

36:18b.JOB.036.018 Būk atsargus, kad Jis nepašalintų tavęs savo rūstybėje, nes tada ir didelė išpirka neišgelbės tavęs.

36:19b.JOB.036.019 Ar Jis atsižvelgs į tavo turtus? Ne! Nei į auksą, nei į tavo galybę.

36:20b.JOB.036.020 Nelauk nakties, kai tautos bus pašalintos ir sunaikintos.

36:21b.JOB.036.021 Saugokis, nepalink į neteisybę, kurią tu pasirinktum vietoje kentėjimų.

36:22b.JOB.036.022 Dievas išaukštintas savo galybe, kas gali pamokyti kaip Jis?

36:23b.JOB.036.023 Kas Jam nurodė Jo kelius ir kas Jam pasakytų: ‘Tu klysti’?

36:24b.JOB.036.024 Atsimink, kad galėtum išaukštinti Jo darbus, kuriuos žmonės matė.

36:25b.JOB.036.025 Visi žmonės gali juos matyti ir pastebėti iš tolo.

36:26b.JOB.036.026 Dievas yra didis, ne mums Jį suprasti; Jo metų tu negali suskaičiuoti.

36:27b.JOB.036.027 Jis padaro iš vandens lašus, iš rūko lietų,

36:28b.JOB.036.028 kurį debesys lieja gausiai ant žmonių.

36:29b.JOB.036.029 Kas supras debesų išsidėstymą ir Jo palapinės garsus?

36:30b.JOB.036.030 Jis paskleidžia savo šviesą ir apdengia jūros gelmes.

36:31b.JOB.036.031 Jis teisia žmones ir teikia jiems maisto apsčiai.

36:32b.JOB.036.032 Jis pažaboja žaibus ir įsako jiems smogti į tikslą.

36:33b.JOB.036.033 Griaustinis praneša apie tai, ir gyvuliai jaučia, kas vyksta”.

37

37:1b.JOB.037.001 “Dėl to mano širdis dreba ir pasitraukė iš savo vietos.

37:2b.JOB.037.002 Klausykite Jo balso, griaudėjimo, kuris sklinda iš Jo burnos.

37:3b.JOB.037.003 Jis siunčia jį po visą padangę, Jo žaibai iki žemės pakraščių.

37:4b.JOB.037.004 Po to aidi balsas. Jis sugriaudžia savo didybės balsu ir nieko nepasilieka, kai Jo balsas pasigirsta.

37:5b.JOB.037.005 Dievas didingai griaudėja savo balsu, Jis daro mums nesuvokiamų dalykų.

37:6b.JOB.037.006 Sniegui Jis įsako snigti, silpnas ir stiprus lietus priklauso nuo Jo.

37:7b.JOB.037.007 Kad žmonės pažintų Jo darbą, Jis užantspauduoja žmonių rankas.

37:8b.JOB.037.008 Tuomet ir žvėrys slepiasi savo lindynėse.

37:9b.JOB.037.009 Iš pietų ateina audra, iš šiaurės­šaltis.

37:10b.JOB.037.010 Dievo kvapu padaromas ledas, ir platūs vandenys sustingsta.

37:11b.JOB.037.011 Jis pripildo debesis drėgmės, iš jų sklinda žaibai.

37:12b.JOB.037.012 Jie plaukia, kur Jis nukreipia, ir vykdo, ką Jis įsako, visuose žemės kraštuose.

37:13b.JOB.037.013 Jis tai daro norėdamas sudrausti, palaiminti arba pasigailėti.

37:14b.JOB.037.014 Jobai, stebėk ir apsvarstyk Dievo nuostabius darbus.

37:15b.JOB.037.015 Ar žinai, kaip Dievas juos suvaldo ir parodo savo debesies šviesą?

37:16b.JOB.037.016 Ar žinai, kaip debesys laikosi, šitie nuostabūs darbai To, kuris turi tobulą pažinimą?

37:17b.JOB.037.017 Ar žinai, kodėl drabužiai įkaista, kai Jis ramina žemę pietų vėju?

37:18b.JOB.037.018 Ar tu su Juo ištiesei dangaus skliautą tvirtą kaip veidrodį, iš vario nulietą?

37:19b.JOB.037.019 Pamokyk mus, ką turime Jam sakyti, nes mes nesusigaudome tamsoje.

37:20b.JOB.037.020 Ar bus Jam pranešta, ką kalbu? Jei žmogus kalbėtų, jis būtų prarytas.

37:21b.JOB.037.021 Kai debesys uždengia saulę, šviesos nematyti, bet, vėjui papūtus, dangus nuskaidrėja.

37:22b.JOB.037.022 Iš šiaurės ateina giedra, o Dievas yra bauginančiai didingas.

37:23b.JOB.037.023 Visagalis mums nepasiekiamas; Jis galingas jėga, tiesa ir teisingumu, Jis neišnaudoja.

37:24b.JOB.037.024 Todėl žmonės Jo bijo. Jis nepaiso tų, kurie dedasi išmintingi”.

38

38:1b.JOB.038.001 Viešpats atsiliepė Jobui iš audros ir tarė:

38:2b.JOB.038.002 “Kas aptemdo patarimą neprotingais žodžiais?

38:3b.JOB.038.003 Susijuosk dabar kaip vyras; Aš klausiu tave, o tu atsakyk man.

38:4b.JOB.038.004 Kur buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus? Atsakyk, jei supranti.

38:5b.JOB.038.005 Ar žinai, kas nustatė jos dydį, kas ją išmatavo?

38:6b.JOB.038.006 Ant ko pritvirtintas jos pamatas arba kas padėjo jos kertinį akmenį,

38:7b.JOB.038.007 kai kartu giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs?

38:8b.JOB.038.008 Kas uždarė jūros duris, kai ji veržėsi, tarsi išeidama iš įsčių?

38:9b.JOB.038.009 Aš aprengiau ją debesimis lyg drabužiu ir apsupau tamsa lyg vystyklais,

38:10b.JOB.038.010 kai jai paskyriau ribas, įdėjau skląstį bei duris

38:11b.JOB.038.011 ir pasakiau: ‘Iki čia ateisi, ne toliau; čia sustos tavo puikiosios bangos’.

38:12b.JOB.038.012 Ar kada nors savo gyvenime įsakei rytui ir nurodei aušrai jos vietą,

38:13b.JOB.038.013 kad ji, pasiekus žemės pakraščius, nukratytų nedorėlius nuo jos?

38:14b.JOB.038.014 Žemė keičiasi kaip molis po antspaudu, susiklosto kaip drabužis.

38:15b.JOB.038.015 Nedorėliams saulė nebešviečia, jų pakelta ranka sulaužoma.

38:16b.JOB.038.016 Ar kada pasiekei jūros šaltinius ir vaikštinėjai tyrinėdamas gelmes?

38:17b.JOB.038.017 Ar mirties vartai tau buvo atverti, ar matei mirties šešėlio duris?

38:18b.JOB.038.018 Ar išmatavai žemės platybes? Atsakyk, jei visa tai žinai.

38:19b.JOB.038.019 Kur yra kelias į šviesą, kur gyvena tamsa?

38:20b.JOB.038.020 Ar gali pasiekti jų ribas ir surasti taką į jų namus?

38:21b.JOB.038.021 Aišku, tu žinai, nes tada jau buvai gimęs ir gyveni nuo amžių!

38:22b.JOB.038.022 Ar buvai nuėjęs į sniego sandėlius ir sandėlius krušos,

38:23b.JOB.038.023 kurią laikau sielvarto metui, karo ir kovos dienai?

38:24b.JOB.038.024 Kur yra kelias, kuriuo ateina šviesa ir iš kur pakyla žemėje rytys?

38:25b.JOB.038.025 Kas nustatė lietui ir žaibui kryptį,

38:26b.JOB.038.026 kad lytų negyvenamose vietose, dykumose, kur nėra žmonių,

38:27b.JOB.038.027 drėkintų tuščią ir apleistą žemę, kad želtų žolė?

38:28b.JOB.038.028 Ar lietus turi tėvą? Kas pagimdė rasos lašus?

38:29b.JOB.038.029 Kur gimė ledas? Kas pagimdė šerkšną po dangumi?

38:30b.JOB.038.030 Kodėl vanduo sukietėja į akmenį ir gelmių paviršius užšąla?

38:31b.JOB.038.031 Ar gali surišti Sietyno raiščius ir atrišti Oriono?

38:32b.JOB.038.032 Ar gali liepti užtekėti Zodiakui ir Grįžulo ratams jų laiku?

38:33b.JOB.038.033 Ar pažįsti dangaus nuostatus ir gali juos pritaikyti žemei?

38:34b.JOB.038.034 Ar gali įsakyti debesiui, kad jo srovės išsilietų ant tavęs?

38:35b.JOB.038.035 Ar gali pasiųsti žaibus, kad jie išeitų, sakydami: ‘Štai mes čia’?

38:36b.JOB.038.036 Kas įdėjo išmintį į širdį ir davė supratimą protui?

38:37b.JOB.038.037 Kas gali suskaičiuoti debesis? Kas gali uždaryti dangaus indus,

38:38b.JOB.038.038 kai dulkės tampa purvu ir grumstai sulimpa?

38:39b.JOB.038.039 Ar gali sumedžioti liūtei grobį ir pasotinti jos jauniklius,

38:40b.JOB.038.040 gulinčius olose ir lindynėse?

38:41b.JOB.038.041 Kas paruošia varnui peną, kai jo jaunikliai šaukiasi Dievo, klaidžiodami be maisto?”

39

39:1b.JOB.039.001 “Ar žinai kalnų ožių atsivedimo laiką? Ar stebėjai stirnų gimimą?

39:2b.JOB.039.002 Ar gali suskaičiuoti jų nėštumo mėnesius ir ar žinai laiką, kada jos atsives?

39:3b.JOB.039.003 Jos susiriečia, dejuoja ir atsiveda vaikų.

39:4b.JOB.039.004 Jų jaunikliai, sustiprėję ir užaugę atvirame lauke, atsiskiria ir nebesugrįžta.

39:5b.JOB.039.005 Kas leido laukiniam asilui laisvai bėgioti ir kas atrišo jo pančius?

39:6b.JOB.039.006 Aš paskyriau jam namais tyrus, nederlingoje žemėje jį apgyvendinau.

39:7b.JOB.039.007 Jis juokiasi iš miesto spūsties, vežiko šauksmų negirdi.

39:8b.JOB.039.008 Aukštai kalnuose jis randa sau ganyklą, ieško žaliuojančių plotų.

39:9b.JOB.039.009 Ar stumbras tau tarnaus, ar jis stovės naktį prie tavo ėdžių?

39:10b.JOB.039.010 Ar gali jį pakinkyti ir ar jis ars slėnį paskui tave?

39:11b.JOB.039.011 Ar pasitikėsi juo ir jo didele jėga? Ar paliksi jam savo darbą?

39:12b.JOB.039.012 Ar tiki, kad jis suveš tavo pasėlius į klojimą?

39:13b.JOB.039.013 Ar tu davei povui gražius sparnus ir plunksnas bei sparnus stručiui?

39:14b.JOB.039.014 Jis pakasa žemėje savo kiaušinius ir smėlyje leidžia jiems šilti.

39:15b.JOB.039.015 Jis nesupranta, kad koja gali juos sutraiškyti ir laukinis žvėris sumindyti.

39:16b.JOB.039.016 Jis šiurkščiai elgiasi su savo vaikais, tarsi jie būtų svetimi; jis nebijo, kad darbuojasi veltui,

39:17b.JOB.039.017 nes Dievas neapdovanojo jo išmintimi ir nedavė jam supratimo.

39:18b.JOB.039.018 Jei jis pasikelia bėgti, pasijuokia iš žirgo ir raitelio.

39:19b.JOB.039.019 Ar tu suteikei žirgui stiprybės? Ar papuošei jo sprandą karčiais?

39:20b.JOB.039.020 Ar gali jį išgąsdinti kaip žiogą? Jo šnervių prunkštimas baisus.

39:21b.JOB.039.021 Jis kasa žemę ir džiaugiasi savo jėga, bėga prieš ginkluotų žmonių būrį.

39:22b.JOB.039.022 Jis nepažįsta baimės ir nenusigąsta, jis nesitraukia nuo kardo.

39:23b.JOB.039.023 Jei žvanga strėlinės, žiba ietys ir skydai,

39:24b.JOB.039.024 jis trypia ir kasa žemę, nerimsta gaudžiant trimitui.

39:25b.JOB.039.025 Trimitams pasigirdus, jis žvengia: Y-ha-ha! Jis iš tolo nujaučia kovą, girdi vado įsakymus ir kovos šauksmą.

39:26b.JOB.039.026 Ar tavo išmintimi pakyla sakalas, išskleidžia savo sparnus ir skrenda link pietų?

39:27b.JOB.039.027 Ar tavo įsakymu sklando erelis ir krauna savo lizdą aukštumose?

39:28b.JOB.039.028 Jis gyvena ant aukščiausios uolos neprieinamoje vietoje.

39:29b.JOB.039.029 Iš ten jis dairosi grobio, jo akys pamato jį iš tolo.

39:30b.JOB.039.030 Jo jaunikliai geria kraują; kur yra žuvusių, ten ir jis”.

40

40:1b.JOB.040.001 Viešpats, atsakydamas Jobui, tarė:

40:2b.JOB.040.002 “Ar tas, kuris ginčijasi su Visagaliu, pamokys Jį? Teatsako tas, kuris priekaištauja Dievui”.

40:3b.JOB.040.003 Jobas atsakė Viešpačiui:

40:4b.JOB.040.004 “Aš per menkas Tau atsakyti. Aš uždengsiu ranka savo burną.

40:5b.JOB.040.005 Kartą kalbėjau, bet daugiau nebekalbėsiu ir nebeatsakysiu”.

40:6b.JOB.040.006 Tuomet Viešpats kalbėjo Jobui iš audros:

40:7b.JOB.040.007 “Susijuosk dabar kaip vyras, Aš klausiu tavęs, o tu atsakyk man.

40:8b.JOB.040.008 Ar tu panaikinsi mano sprendimą? Ar mane smerksi, o save teisinsi?

40:9b.JOB.040.009 Ar tavo ranka tokia kaip Dievo? Ar tavo balsas toks stiprus kaip Jo balsas?

40:10b.JOB.040.010 Pasipuošk garbe ir kilnumu, apsisiausk šlove ir spindesiu.

40:11b.JOB.040.011 Išliek savo rūstybę, pažvelk į kiekvieną išdidų ir pažemink jį.

40:12b.JOB.040.012 Pažemink visus išdidžiuosius ir sutrypk nedorėlius ten, kur jie yra.

40:13b.JOB.040.013 Paslėpk juos visus dulkėse ir nuvesk į mirties tamsą.

40:14b.JOB.040.014 Tada Aš pripažinsiu, kad tavo dešinė gali tave išgelbėti.

40:15b.JOB.040.015 Štai begemotas, kurį padariau kartu su tavimi; jis ėda žolę kaip jautis.

40:16b.JOB.040.016 Jo jėga strėnose ir pilvo raumenyse.

40:17b.JOB.040.017 Jis iškelia savo uodegą kaip kedrą; jo šlaunų raumenys tvirtai susipynę.

40:18b.JOB.040.018 Jo kaulai kaip variniai vamzdžiai, o skeletas kaip geležiniai virbai.

40:19b.JOB.040.019 Jis yra Dievo kelių pradžia. Tik Tas, kuris jį sukūrė, gali jį įveikti.

40:20b.JOB.040.020 Kalnuose, kur gyvena laukiniai žvėrys, auga jam maistas.

40:21b.JOB.040.021 Jis guli po ūksmingais medžiais, pasislėpęs tarp nendrių pelkėse.

40:22b.JOB.040.022 Jį dengia ūksmingų medžių šešėliai, paupio gluosniai jį supa.

40:23b.JOB.040.023 Jis geria iš upės neskubėdamas, jam atrodo, kad Jordanas sutilps į jo nasrus.

40:24b.JOB.040.024 Kas galėtų jį pagauti kabliais arba žabangais?”

41

41:1b.JOB.041.001 “Ar gali pagauti leviataną kabliu ir užnerti virvę jam ant liežuvio?

41:2b.JOB.041.002 Ar gali perverti kabliu jo šnerves ir akstinu perdurti jo žiaunas?

41:3b.JOB.041.003 Ar jis maldaus tave, ar kalbės švelniais žodžiais?

41:4b.JOB.041.004 Ar jis sudarys sutartį su tavimi ir tarnaus tau amžinai?

41:5b.JOB.041.005 Ar gali žaisti su juo kaip su paukščiu ir jį pririšti savo mergaitėms?

41:6b.JOB.041.006 Ar dėl jo tarsis žvejai ir pasidalins jį pirkliai?

41:7b.JOB.041.007 Ar gali prismaigstyti strėlių į jo odą ir žeberklu persmeigti jo galvą?

41:8b.JOB.041.008 Jei paliesi jį ranka, atsiminsi ir daugiau to nebedarysi.

41:9b.JOB.041.009 Tuščia viltis jį nugalėti, nes vien į jį pažvelgus, baimė ima.

41:10b.JOB.041.010 Niekas nedrįstų jo erzinti. Kas tad galėtų atsilaikyti prieš mane?

41:11b.JOB.041.011 Kas davė man pirmas, kad jam atlyginčiau? Viskas po dangumi priklauso man.

41:12b.JOB.041.012 Neslėpsiu jo didybės, galios ir tobulos sandaros.

41:13b.JOB.041.013 Kas atidengs jo drabužio kraštą? Kas sieks tarp jo dantų?

41:14b.JOB.041.014 Kas jį pražiodys? Jo dantys baisūs.

41:15b.JOB.041.015 Jis didžiuojasi savo žvynais, kurie sutvirtinti lyg antspaudu.

41:16b.JOB.041.016 Jie taip arti vienas kito, kad nė oras nepatenka į jų tarpą.

41:17b.JOB.041.017 Jie vienas su kitu neatskiriamai sujungti.

41:18b.JOB.041.018 Nuo jo čiaudėjimo blykčioja žaibai, jo akys spindi lyg aušra.

41:19b.JOB.041.019 Iš jo nasrų eina ugnis, skraido ugnies kibirkštys.

41:20b.JOB.041.020 Iš jo šnervių kyla garai kaip iš verdančio katilo.

41:21b.JOB.041.021 Jo kvapas uždega anglis, liepsna veržiasi iš jo nasrų.

41:22b.JOB.041.022 Jo jėga sprande; jo išvaizda baugina.

41:23b.JOB.041.023 Jo kūno dalys tvirtai sujungtos, jos nepajudinamos.

41:24b.JOB.041.024 Širdis jo kieta kaip akmuo, tvirta kaip apatinė girnų pusė.

41:25b.JOB.041.025 Prieš jį dreba galiūnai, išgąsdinti pasitraukia.

41:26b.JOB.041.026 Nei kardu, nei strėle ar ietimi jo nesužeisi.

41:27b.JOB.041.027 Geležis jam kaip šiaudai, varis kaip supuvęs medis.

41:28b.JOB.041.028 Strėlės jo negąsdina, mėtyklės akmenys jam tik pelai.

41:29b.JOB.041.029 Lazdos jam kaip ražienos, jis juokiasi iš švilpiančių iečių.

41:30b.JOB.041.030 Po juo aštrūs akmenys, ant aštrių šukių jis guli kaip ant dumblo.

41:31b.JOB.041.031 Jis užvirina gelmę kaip puodą, jūrą padaro kaip tepalų puodą.

41:32b.JOB.041.032 Jam nuplaukus, lieka šviesus takas, gelmė atrodo pražilusi.

41:33b.JOB.041.033 Žemėje nėra jam lygaus; jis nepažįsta baimės.

41:34b.JOB.041.034 Jis žiūri į viską iš aukšto; jis karalius visų išdidumo vaikų”.

42

42:1b.JOB.042.001 Jobas atsakė Viešpačiui, tardamas:

42:2b.JOB.042.002 “Žinau, kad Tu esi Visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei.

42:3b.JOB.042.003 Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma.

42:4b.JOB.042.004 Paklausyk, ir aš kalbėsiu, aš klausiu, o Tu man atsakyk.

42:5b.JOB.042.005 Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave.

42:6b.JOB.042.006 Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose”.

42:7b.JOB.042.007 Po pasikalbėjimo su Jobu Viešpats tarė temaniui Elifazui: “Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir abu tavo draugus, nes jūs nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas.

42:8b.JOB.042.008 Dabar imkite septynis jaučius bei septynis avinus, eikite pas mano tarną Jobą ir juos aukokite kaip deginamąją auką už save, o mano tarnas Jobas melsis už jus. Aš išklausysiu jo maldas ir nebausiu jūsų, kaip esate nusipelnę, nes jūs nekalbėjote apie mane teisingai kaip mano tarnas Jobas”.

42:9b.JOB.042.009 Tuomet temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras padarė, ką Viešpats buvo jiems įsakęs, o Viešpats išklausė Jobą.

42:10b.JOB.042.010 Kai jis meldėsi už savo draugus, Viešpats išvadavo Jobą ir davė jam visko dvigubai, negu jis anksčiau turėjo.

42:11b.JOB.042.011 Pas jį atėjo jo broliai, seserys ir visi jo pirmiau buvę pažįstami; jie valgė duoną su juo jo namuose, užjautė jį ir guodė nelaimėje, kurią Viešpats jam buvo siuntęs; kiekvienas dovanojo jam pinigų ir auksinį auskarą.

42:12b.JOB.042.012 Viešpats laimino Jobo senatvę labiau negu jaunystę. Jis turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių.

42:13b.JOB.042.013 Be to, jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris.

42:14b.JOB.042.014 Pirmosios vardas buvo Jamima, antrosios­Kecija ir trečiosios­ Keren Hapucha.

42:15b.JOB.042.015 Visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris. Jų tėvas davė joms paveldėjimą tarp jų brolių.

42:16b.JOB.042.016 Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos.

42:17b.JOB.042.017 Jobas mirė senatvėje, pasisotinęs gyvenimo dienomis.