1 Samuel (Lithuanian)

1

1:1b.1SA.001.001 Efraimo aukštumoje, Ramoje gyveno vyras, vardu Elkana, efraimas. Jis buvo Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus.

1:2b.1SA.001.002 Jis turėjo dvi žmonas: Oną ir Peniną. Penina turėjo vaikų, o Ona neturėjo.

1:3b.1SA.001.003 Elkana kasmet eidavo iš savo miesto į Šilojų melstis ir aukoti kareivijų Viešpačiui. Du Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, ten buvo Viešpaties kunigais.

1:4b.1SA.001.004 Kai Elkana aukodavo, jis duodavo aukos dalį savo žmonai Peninai ir visiems jos sūnums bei dukterims.

1:5b.1SA.001.005 Bet Onai jis duodavo geriausią dalį, nes ją, nors Viešpats buvo uždaręs jos įsčias, mylėjo.

1:6b.1SA.001.006 Jos priešininkė ją užgauliodavo ir erzindavo, nes Viešpats buvo uždaręs jos įsčias.

1:7b.1SA.001.007 Taip būdavo kiekvienais metais, kai ji eidavo į Viešpaties namus. Toji taip užgauliodavo ją, kad ji verkdavo ir nevalgydavo.

1:8b.1SA.001.008 Jos vyras Elkana klausė: “Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Ko liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimtį sūnų?”

1:9b.1SA.001.009 Ona atsistojo, kai jie pavalgė ir atsigėrė Šilojuje. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo prie Viešpaties šventyklos durų.

1:10b.1SA.001.010 Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė.

1:11b.1SA.001.011 Ji davė įžadą: “Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos”.

1:12b.1SA.001.012 Ji ilgai meldėsi Viešpaties akivaizdoje, o Elis stebėjo jos lūpas.

1:13b.1SA.001.013 Ona kalbėjo savo širdyje, jos lūpos judėjo, bet balso nesigirdėjo. Todėl Elis palaikė ją girta

1:14b.1SA.001.014 ir tarė: “Ar ilgai būsi girta? Išsipagiriok”.

1:15b.1SA.001.015 Ona atsakė: “Ne, viešpatie, aš esu nelaiminga moteris; aš negėriau nei vyno, nei stipraus gėrimo, tik išliejau savo širdį Viešpačiui.

1:16b.1SA.001.016 Nelaikyk savo tarnaitės Belialo dukra, nes iš didelio sielvarto ir skausmo aš kalbėjau”.

1:17b.1SA.001.017 Elis tarė: “Eik ramybėje, o Izraelio Dievas teįvykdo tavo prašymą”.

1:18b.1SA.001.018 Ji atsakė: “Duok savo tarnaitei atrasti malonę tavo akyse”. Po to ji nuėjo, valgė ir nebeliūdėjo.

1:19b.1SA.001.019 Anksti rytą atsikėlę ir pagarbinę Viešpatį, jie grįžo į savo namus, į Ramą. Elkana pažino savo žmoną Oną, ir Viešpats atsiminė ją.

1:20b.1SA.001.020 Po kurio laiko Ona pagimdė sūnų ir jį pavadino Samueliu, sakydama: “Iš Viešpaties jį išmeldžiau”.

1:21b.1SA.001.021 Kai Elkana ėjo su visais savo namiškiais aukoti Viešpačiui kasmetinę auką ir atlikti įžadą,

1:22b.1SA.001.022 Ona nėjo. Ji sakė savo vyrui: “Aš neisiu, iki berniuką nujunkysiu. Po to jį nuvesiu Viešpaties akivaizdon ir ten paliksiu visam laikui”.

1:23b.1SA.001.023 Jos vyras Elkana jai atsakė: “Daryk, kaip tau atrodo teisinga, pasilik namuose, iki jį nujunkysi. Viešpats tepatvirtina savo žodį”. Ji pasiliko ir žindė sūnų, iki jį nujunkė.

1:24b.1SA.001.024 Nujunkiusi jį, ji paėmė berniuką, tris jaučius, efą miltų bei odinę vyno ir nuvedė jį į Šilojų Viešpaties šventyklon. Berniukas buvo dar mažas.

1:25b.1SA.001.025 Papjovė jautį ir nuvedė berniuką pas Elį.

1:26b.1SA.001.026 Ona sakė: “Mano viešpatie, kaip tu gyvas, aš esu ta pati moteris, kuri čia stovėjo tavo akivaizdoje ir meldėsi Viešpačiui.

1:27b.1SA.001.027 Aš prašiau šito sūnaus. Viešpats išklausė mano prašymą ir suteikė, ko prašiau.

1:28b.1SA.001.028 Aš jį atvedu Viešpačiui, kad visą savo gyvenimą jis Jam priklausytų”. Ir jis pagarbino ten Viešpatį.

2

2:1b.1SA.002.001 Ona meldėsi: “Mano širdis džiaugiasi Viešpatyje ir mano ragas išaukštintas Jame. Aš plačiai atveriu savo burną prieš savo priešus, nes džiaugiuosi Tavo išgelbėjimu.

2:2b.1SA.002.002 Niekas nėra toks šventas, kaip Viešpats! Šalia Tavęs nėra kito ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas.

2:3b.1SA.002.003 Nekalbėkite taip išdidžiai ir įžūliai. Viešpats yra Dievas, kuris žino viską, ir Jis pasveria visus darbus.

2:4b.1SA.002.004 Galingųjų lankas sulaužomas, o tie, kurie klumpa, apjuosiami jėga.

2:5b.1SA.002.005 Sotieji parsisamdė už maistą, o alkanieji nurimo. Nevaisingoji pagimdė septynetą, o turinčioji daug vaikų nusilpo.

2:6b.1SA.002.006 Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina.

2:7b.1SA.002.007 Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština.

2:8b.1SA.002.008 Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį.

2:9b.1SA.002.009 Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga.

2:10b.1SA.002.010 Viešpats sudaužys į gabalus savo priešus. Jis sugriaudės prieš juos iš dangaus. Viešpats teis žemės kraštus. Jis duos jėgų savo karaliui ir išaukštins pateptojo ragą”.

2:11b.1SA.002.011 Elkana grįžo į Ramą, į savo namus, o berniukas Samuelis tarnavo Viešpačiui, prižiūrimas kunigo Elio.

2:12b.1SA.002.012 Elio sūnūs buvo Belialo vaikai ir nepažino Viešpaties.

2:13b.1SA.002.013 Kam nors aukojant auką, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas, laikydamas rankoje trišakę,

2:14b.1SA.002.014 ir smeigdavo ją į katilą, puodą ar keptuvę. Visa, ką ištraukdavo šake, pasiimdavo Elio sūnūs. Taip jie darė visiems izraelitams, aukojantiems Šilojuje.

2:15b.1SA.002.015 Prieš sudeginant taukus, atėjęs kunigo tarnas sakydavo aukotojui: “Duok mėsos kunigui iškepti; jis nenori virtos, bet žalios”.

2:16b.1SA.002.016 Jei aukotojas sakydavo: “Pirmiausia tegul sudegina taukus, paskui tegul ima, kiek nori”. Tarnas atsakydavo: “Duok dabar. Jei neduosi, atimsiu”.

2:17b.1SA.002.017 Elio sūnų nuodėmė buvo labai didelė Viešpaties akyse, nes žmonės ėmė bjaurėtis aukomis Viešpačiui.

2:18b.1SA.002.018 Samuelis tarnavo Viešpačiui, apsirengęs lininį efodą.

2:19b.1SA.002.019 Jo motina jam pasiūdavo drabužį ir kasmet atnešdavo ateidama su savo vyru aukoti kasmetinės aukos.

2:20b.1SA.002.020 Elis laimindavo Elkaną ir jo žmoną: “Viešpats teduoda tau dar vaikų su šita moterimi už tą, kurį ji paaukojo Viešpačiui”. Po to jie grįždavo į namus.

2:21b.1SA.002.021 Viešpats aplankė Oną, ir ji pagimdė dar tris sūnus ir dvi dukteris. Berniukas Samuelis augo Viešpaties akivaizdoje.

2:22b.1SA.002.022 Elis labai paseno. Jis girdėjo, ką jo sūnūs darė Izraeliui, kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susitikimo palapinės.

2:23b.1SA.002.023 Tėvas klausė: “Kodėl taip darote? Aš girdžiu apie jūsų piktus darbus iš žmonių.

2:24b.1SA.002.024 Negerus dalykus aš girdžiu apie jus, mano sūnūs. Jūs vedate Viešpaties tautą į nusikaltimą.

2:25b.1SA.002.025 Jei žmogus nusikalsta žmogui, jį teis teisėjas, bet jei žmogus nusideda Viešpačiui, kas jį užtars?” Jie neklausė savo tėvo, todėl Viešpats nusprendė juos nužudyti.

2:26b.1SA.002.026 Berniukas Samuelis augo, ir jam palankiai buvo nusiteikę ir Viešpats, ir žmonės.

2:27b.1SA.002.027 Dievo žmogus atėjo pas Elį ir jam tarė: “Taip sako Viešpats: ‘Aš apsireiškiau tavo tėvams, kai jie buvo Egipte ir tarnavo faraonui.

2:28b.1SA.002.028 Aš tavo tėvą išsirinkau kunigu iš visų Izraelio giminių, kad jis aukotų ant mano aukuro, smilkytų smilkalus ir nešiotų efodą mano akivaizdoje. Aš paskyriau kunigams izraelitų deginamųjų aukų dalį.

2:29b.1SA.002.029 Kodėl jūs mindžiojate kojomis aukas ir dovanas, kurias įsakiau man aukoti? Kodėl labiau už mane gerbi savo sūnus, kurie tunka mano tautos Izraelio geriausiomis aukų dalimis?’

2:30b.1SA.002.030 Todėl Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Tikrai buvau pažadėjęs, kad tavo tėvo ir tavo namai per amžius bus mano akivaizdoje, bet dabar sakau, kad taip nebus. Aš pagerbsiu tuos, kurie mane gerbia, o kurie mane niekina, bus paniekinti.

2:31b.1SA.002.031 Ateina diena, kada tavo ir tavo namų ramstį sunaikinsiu; nė vienas nesulauks senatvės.

2:32b.1SA.002.032 Tu matysi priešą mano namuose, nepaisant to, kad Dievas daro gera Izraeliui; tavo namuose niekas nesulauks senatvės per amžius.

2:33b.1SA.002.033 Aš nesunaikinsiu ir nepašalinsiu nuo savo aukuro visų tavųjų, bet tavo akys aptems ir siela krimsis; ir visi tavo palikuonys mirs savo gražiausiame amžiuje.

2:34b.1SA.002.034 Tai bus ženklas tau, kai abu tavo sūnūs Hofnis ir Finehasas mirs tą pačią dieną.

2:35b.1SA.002.035 Aš pakelsiu sau ištikimą kunigą, kuris darys tai, kas yra mano širdyje ir mano mintyse. Aš jam pastatysiu tvirtus namus, ir jis vaikščios prieš mano pateptąjį per amžius.

2:36b.1SA.002.036 Tada išlikę tavo šeimos nariai atėję parpuls prieš jį už sidabrinį pinigėlį ar duonos kąsnį ir prašys, kad paskirtų juos kunigais ir jie galėtų užsidirbti pavalgyti’ ”.

3

3:1b.1SA.003.001 Berniukas Samuelis tarnavo Viešpačiui Elio priežiūroje. Viešpaties žodis buvo brangus tuo laiku ir regėjimai buvo reti.

3:2b.1SA.003.002 Kartą Elis gulėjo. Jo akys buvo nusilpę ir jis nebegalėjo gerai matyti.

3:3b.1SA.003.003 Šventyklos lempa dar nebuvo užgesusi. Samuelis miegojo Viešpaties šventykloje, kur buvo Dievo skrynia.

3:4b.1SA.003.004 Viešpats pašaukė Samuelį. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

3:5b.1SA.003.005 Nubėgęs pas Elį, Samuelis tarė: “Aš čia. Tu mane šaukei”. Tas atsakė: “Aš tavęs nešaukiau, eik ir miegok”. Jis grįžo ir atsigulė.

3:6b.1SA.003.006 Viešpats antrą kartą pašaukė Samuelį. Atsikėlęs Samuelis vėl nuėjo pas Elį ir tarė: “Aš čia. Tu mane šaukei”. Tas atsakė: “Aš nešaukiau tavęs, mano sūnau, eik ir miegok”.

3:7b.1SA.003.007 Samuelis dar nepažino Viešpaties ir jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis.

3:8b.1SA.003.008 Viešpats pašaukė Samuelį trečią kartą. Atsikėlęs jis vėl nuėjo pas Elį ir sakė: “Aš čia. Tu mane šaukei”. Elis suprato, kad Viešpats šaukia berniuką,

3:9b.1SA.003.009 ir tarė Samueliui: “Eik ir atsigulk. Jei tave vėl šauks, sakyk: ‘Kalbėk, Viešpatie, Tavo tarnas klauso’ ”. Nuėjęs Samuelis atsigulė.

3:10b.1SA.003.010 Viešpats atėjo, atsistojo ir pašaukė, kaip pirma: “Samueli, Samueli!” Samuelis atsiliepė: “Kalbėk, Tavo tarnas klauso”.

3:11b.1SA.003.011 Viešpats tarė Samueliui: “Štai Aš darau darbą Izraelyje. Kas apie jį išgirs, tam suspengs abiejose ausyse.

3:12b.1SA.003.012 Tą dieną įvykdysiu visa, ką kalbėjau prieš Elį ir jo giminę. Kai Aš pradedu, Aš ir pabaigsiu.

3:13b.1SA.003.013 Aš paskelbiau jam, kad nubausiu jo namus už nusikaltimą, apie kurį jis žino, nes jo sūnūs bjauriai elgėsi, o jis jų nesudraudė.

3:14b.1SA.003.014 Aš prisiekiau, kad Elio šeimos kaltė nebus nuplauta nei aukomis, nei dovanomis per amžius”.

3:15b.1SA.003.015 Samuelis gulėjo iki ryto. Atsikėlęs atidarė šventyklos duris. Jis bijojo papasakoti Eliui tą regėjimą.

3:16b.1SA.003.016 Elis pasišaukė Samuelį: “Samueli, mano sūnau!” Jis atsakė: “Aš čia”.

3:17b.1SA.003.017 Jis paklausė: “Ką tau sakė? Neslėpk nuo manęs. Dievas tepadaro tau tai ir dar daugiau, jei paslėpsi nuo manęs nors vieną žodį iš to, ką Jis tau sakė”.

3:18b.1SA.003.018 Ir Samuelis jam papasakojo viską, nieko neslėpdamas. Tada Elis tarė: “Jis­Viešpats. Tedaro, kaip Jam atrodo geriausia”.

3:19b.1SA.003.019 Samuelis augo, ir Viešpats buvo su juo. Ir nė vienas jo žodis nelikdavo neišsipildęs.

3:20b.1SA.003.020 Visas Izraelis nuo Dano ir Beer Šebos sužinojo, kad Samuelis yra Viešpaties paskirtas pranašas.

3:21b.1SA.003.021 Viešpats ir toliau pasirodydavo Šilojuje, kur apsireikšdavo Samueliui savo žodžiu.

4

4:1b.1SA.004.001 Samuelio žodis pasiekė visą Izraelį. Izraelis pasistatė stovyklą prie Eben Ezero ir ruošėsi kariauti su filistinais, o filistinai pasistatė stovyklą prie Afeko.

4:2b.1SA.004.002 Jie išsirikiavo prieš Izraelį, puolė ir sumušė jį, nužudydami mūšyje apie keturis tūkstančius vyrų.

4:3b.1SA.004.003 Kai žmonės sugrįžo į stovyklą, Izraelio vyresnieji tarė: “Kodėl Viešpats leido šiandien filistinams nugalėti? Atsigabenkime iš Šilojo Viešpaties Sandoros skrynią, kad ji būtų su mumis ir mus išgelbėtų nuo priešų”.

4:4b.1SA.004.004 Buvo pasiųsti į Šiloją pasiuntiniai, kurie atgabeno kareivijų Viešpaties, gyvenančio tarp cherubų, Sandoros skrynią. Abu Elio sūnūs Hofnis ir Finehasas buvo prie Dievo Sandoros skrynios.

4:5b.1SA.004.005 Kai Viešpaties Sandoros skrynia pasiekė stovyklą, visi izraelitai šaukė taip garsiai, kad net žemė drebėjo.

4:6b.1SA.004.006 Filistinai, išgirdę šauksmą, klausė: “Ką reiškia šitas riksmas hebrajų stovykloje?” Ir jie sužinojo, kad buvo atgabenta Viešpaties skrynia.

4:7b.1SA.004.007 Filistinai išsigando, nes sakė: “Dievas atėjo pas juos į stovyklą. Vargas mums, nes anksčiau taip nebuvo!

4:8b.1SA.004.008 Vargas mums! Kas mus išgelbės iš šitų galingų dievų? Tai dievai, kurie baudė Egiptą įvairiomis bausmėmis dykumoje.

4:9b.1SA.004.009 Filistinai, būkite drąsūs, kad nereikėtų tarnauti hebrajams, kaip jie mums tarnavo. Nusiraminkite ir kariaukite”.

4:10b.1SA.004.010 Filistinai kovojo ir vėl nugalėjo izraelitus, kurie visi išbėgiojo į savo palapines. Įvyko didelės žudynės, ir krito trisdešimt tūkstančių pėstininkų iš Izraelio.

4:11b.1SA.004.011 Dievo skrynia buvo priešų paimta, o Elio sūnūs Hofnis ir Finehasas žuvo.

4:12b.1SA.004.012 Vienas benjaminas, pabėgęs iš mūšio lauko, tą pačią dieną atvyko į Šiloją su perplėštais drabužiais ir žemėm apibarstyta galva.

4:13b.1SA.004.013 Jam atvykus į miestą, Elis sėdėjo krasėje šalia kelio ir jo širdis drebėjo dėl Dievo skrynios. Kai vyras atbėgo į miestą ir viską pranešė, visas miestas ėmė raudoti.

4:14b.1SA.004.014 Elis, išgirdęs verksmą, paklausė: “Ką reiškia šitas triukšmas?” Tas vyras atskubėjo prie Elio ir jam pranešė.

4:15b.1SA.004.015 Elis buvo devyniasdešimt aštuonerių metų, jo akys buvo nusilpusios ir jis nebematė.

4:16b.1SA.004.016 Tas vyras kalbėjo Eliui: “Aš šiandien pabėgau iš mūšio lauko ir atvykau čia”. Elis paklausė: “Kas ten atsitiko, mano sūnau?”

4:17b.1SA.004.017 Pasiuntinys atsakė: “Izraelis bėgo nuo filistinų, įvyko didelės žudynės. Tavo abu sūnūs Hofnis ir Finehasas žuvo, ir Dievo skrynia priešų rankose”.

4:18b.1SA.004.018 Jam paminėjus Dievo skrynią, Elis atbulas krito nuo krasės šalia vartų. Jo sprandas lūžo ir jis mirė, nes buvo senas ir sunkus. Jis teisė Izraelį keturiasdešimt metų.

4:19b.1SA.004.019 Jo marti, Finehaso žmona, buvo nėščia ir greitai turėjo gimdyti. Išgirdus, kad Dievo skrynia paimta ir kad jos uošvis ir vyras mirę, ji susilenkė ir pagimdė, nes ją suėmė gimdymo skausmai.

4:20b.1SA.004.020 Jai mirštant, prie jos stovėjusios moterys sakė: “Nebijok, tu pagimdei sūnų”. Tačiau ji nieko neatsakė ir nebekreipė dėmesio.

4:21b.1SA.004.021 Ji pavadino vaiką Ikabodu, sakydama: “Šlovė paliko Izraelį”, nes Dievo skrynia buvo paimta ir jos uošvis bei vyras mirę.

4:22b.1SA.004.022 Ji pasakė: “Šlovė paliko Izraelį, nes Dievo skrynia paimta”.

5

5:1b.1SA.005.001 Filistinai paėmė Dievo skrynią ir nugabeno ją iš Eben Ezero į Ašdodą.

5:2b.1SA.005.002 Filistinai paėmė Dievo skrynią, įnešė ją į Dagono šventyklą ir pastatė šalia Dagono.

5:3b.1SA.005.003 Ašdodo gyventojai kitą rytą, atsikėlę anksti, įėjo į Dagono šventyklą ir pamatė Dagoną, kniūbsčią gulintį ant žemės prieš Viešpaties skrynią. Pakėlę Dagoną, jie pastatė jį atgal į jo vietą.

5:4b.1SA.005.004 Kitą dieną anksti atsikėlę, jie vėl rado Dagoną gulintį ant žemės prieš Viešpaties skrynią; jo galva ir abi rankos gulėjo nukirstos ant slenksčio. Tik Dagono liemuo buvo likęs.

5:5b.1SA.005.005 Todėl Dagono kunigai ir visi, įeinantieji į Dagono šventyklą, peržengia Dagono slenkstį Ašdode iki šios dienos.

5:6b.1SA.005.006 Viešpaties ranka sunkiai slėgė Ašdodo gyventojus. Jis naikino juos ir baudė skaudžiais augliais Ašdode ir jo apylinkėse.

5:7b.1SA.005.007 Ašdodo vyrai, matydami, kas darosi, tarė: “Izraelio Dievo skrynia negali pasilikti pas mus, nes Jo ranka labai spaudžia mus ir mūsų dievą Dagoną”.

5:8b.1SA.005.008 Jie sukvietė visus filistinų kunigaikščius ir klausė: “Ką mums daryti su Izraelio Dievo skrynia?” Tie atsakė: “Izraelio Dievo skrynią reikia nugabenti į Gatą”. Jie taip ir padarė.

5:9b.1SA.005.009 Kai ją atgabeno, Viešpaties ranka ištiko miestą labai dideliu naikinimu. Jis baudė visus to miesto žmones, mažus ir didelius, skaudžiais augliais.

5:10b.1SA.005.010 Tuomet jie išsiuntė Dievo skrynią į Ekroną. Kai Dievo skrynia buvo atgabenta į Ekroną, ekroniečiai ėmė šaukti: “Jie atgabeno pas mus Izraelio Dievo skrynią, norėdami nužudyti mus”.

5:11b.1SA.005.011 Taigi jie, sušaukę visus filistinų kunigaikščius, sakė: “Išsiųskime Izraelio Dievo skrynią, kad ji būtų sugrąžinta į savo vietą ir kad neišžudytų mūsų ir mūsų žmonių”. Nes pražūtingas naikinimas apėmė visą miestą ir Dievo ranka buvo labai sunki.

5:12b.1SA.005.012 Išlikę gyvi buvo ištikti auglių, ir miesto šauksmas kilo į dangų.

6

6:1b.1SA.006.001 Viešpaties skrynia filistinų krašte išbuvo septynis mėnesius.

6:2b.1SA.006.002 Filistinai pasikvietė kunigus bei žynius ir klausė: “Ką mums daryti su Viešpaties skrynia? Kaip ją pasiųsti atgal į jos vietą?”

6:3b.1SA.006.003 Tie atsakė: “Jei siųsite atgal Izraelio Dievo skrynią, nesiųskite tuščios, bet būtinai grąžinkite su auka už kaltes. Tada pagysite ir jums paaiškės, kodėl Jo ranka neatsitraukia nuo jūsų”.

6:4b.1SA.006.004 Jie klausė: “Kokią auką turime duoti už savo nusikaltimą?” Tie atsakė: “Penkis auksinius auglius ir penkias auksines peles pagal filistinų kunigaikščių skaičių, nes ta pati liga vargino jus ir jūsų kunigaikščius.

6:5b.1SA.006.005 Padarykite penkis auglių atvaizdus ir pelių, kurios naikina kraštą, atvaizdus ir atiduokite Izraelio Dievui. Gal tada Jis atims savo ranką nuo jūsų, jūsų dievų ir šalies.

6:6b.1SA.006.006 Neužkietinkite savo širdžių, kaip užkietino egiptiečiai ir faraonas. Kai Viešpats darė stebuklus tarp jų, jie buvo priversti išleisti izraelitus.

6:7b.1SA.006.007 Imkite dvi žindančias karves, ant kurių dar nebuvo uždėtas jungas, ir įkinkykite jas į naują vežimą, o jų veršiukus parsiveskite namo.

6:8b.1SA.006.008 Viešpaties skrynią įkelkite į vežimą, o auksinius dirbinius, kuriuos duodate kaip auką, įdėkite į atskirą dėžę ir paleiskite karves.

6:9b.1SA.006.009 Ir žiūrėkite: jei jos eis keliu, vedančiu Bet Šemešo link, tai Viešpats yra mums siuntęs šitą didelę nelaimę; o jei ne, tada žinosime, kad ne Jo ranka ištiko mus, o taip įvyko atsitiktinai”.

6:10b.1SA.006.010 Filistinai taip ir padarė. Dvi žindančias karves įkinkė į vežimą, o jų veršiukus uždarė namuose.

6:11b.1SA.006.011 Jie įkėlė Viešpaties skrynią ir dėžę su auksinėmis pelėmis ir auglių atvaizdais į vežimą.

6:12b.1SA.006.012 Karvės ėjo tiesiai į Bet Šemešą. Eidamos vieškeliu jos baubė, bet nepasuko nei dešinėn, nei kairėn. Filistinų kunigaikščiai ėjo paskui jas iki Bet Šemešo sienos.

6:13b.1SA.006.013 Bet šemešiečiai pjovė kviečius slėnyje. Pakėlę akis, jie pamatė skrynią ir džiaugėsi ja.

6:14b.1SA.006.014 Vežimas atvažiavo į Jozuės, bet šemešiečio, lauką ir sustojo. Ten buvo didelis akmuo. Jie suskaldė vežimą, o karves aukojo kaip deginamąją auką Viešpačiui.

6:15b.1SA.006.015 Levitai nukėlė Viešpaties skrynią ir prie jos buvusią dėžę, kurioje buvo auksiniai dirbiniai, ir padėjo ant to didelio akmens. Bet Šemešo žmonės tą dieną aukojo deginamąsias ir kitas aukas Viešpačiui.

6:16b.1SA.006.016 Penki filistinų kunigaikščiai, tai matydami, sugrįžo tą pačią dieną į Ekroną.

6:17b.1SA.006.017 Filistinai aukojo už savo nusikaltimą auksinius auglius: vieną už Ašdodą, vieną už Gazą, vieną už Aškeloną, vieną už Gatą ir vieną už Ekroną.

6:18b.1SA.006.018 Auksinės pelės buvo nuo penkių filistinų miestų, priklausančių penkiems kunigaikščiams, pradedant sutvirtintais miestais ir baigiant atvirais kaimais iki didelio akmens, ant kurio jie padėjo Viešpaties skrynią ir kuris iki šios dienos tebeguli bet šemešiečio Jozuės lauke.

6:19b.1SA.006.019 Jis baudė Bet Šemešo gyventojus, nes jie pažiūrėjo į Viešpaties skrynios vidų, ir nužudė penkiasdešimt tūkstančių septyniasdešimt žmonių. Žmonės verkė dėl tokių didelių žudynių.

6:20b.1SA.006.020 Bet Šemešo žmonės kalbėjo: “Kas gali išstovėti Viešpaties, švento Dievo, akivaizdoje? Kur Jis eis iš mūsų?”

6:21b.1SA.006.021 Jie pasiuntė pasiuntinius į Kirjat Jearimą, sakydami: “Filistinai sugrąžino Viešpaties skrynią. Ateikite ir parsigabenkite ją”.

7

7:1b.1SA.007.001 Kirjat Jearimo vyrai parsigabeno Viešpaties skrynią ir ją įnešė į Abinadabo namus, esančius ant kalvos. Jo sūnų Eleazarą jie paskyrė saugoti Viešpaties skrynią.

7:2b.1SA.007.002 Praėjo dvidešimt metų nuo tos dienos, kai Viešpaties skrynia buvo atgabenta į Kirjat Jearimą. Visas Izraelis atsigręžė į Viešpatį.

7:3b.1SA.007.003 Ir Samuelis tarė visiems izraelitams: “Jei jūs visa širdimi norite grįžti prie Viešpaties, pašalinkite iš savo tarpo svetimus dievus bei Astartę, paruoškite savo širdis Viešpačiui ir tarnaukite Jam vienam; tada Jis jus išgelbės iš filistinų”.

7:4b.1SA.007.004 Izraelitai pašalino Baalą bei Astartę ir tarnavo vienam Viešpačiui.

7:5b.1SA.007.005 Po to Samuelis sakė: “Sušaukite visą Izraelį į Micpą; aš melsiuosi už jus Viešpačiui”.

7:6b.1SA.007.006 Jie, susirinkę Micpoje, sėmė vandenį ir jį išliejo Viešpaties akivaizdoje, pasninkavo visą dieną ir sakė: “Mes nusidėjome Viešpačiui”. Samuelis teisė izraelitus Micpoje.

7:7b.1SA.007.007 Filistinai išgirdo, kad izraelitai susirinko į Micpą, ir jų kunigaikščiai pakilo prieš Izraelį. Izraelitai, tai išgirdę, nusigando

7:8b.1SA.007.008 ir tarė Samueliui: “Nepaliauk melsti Viešpatį, mūsų Dievą, kad Jis mus išgelbėtų iš filistinų”.

7:9b.1SA.007.009 Samuelis paėmė žindomą ėriuką ir paaukojo visą Viešpačiui kaip deginamąją auką. Samuelis šaukėsi Viešpaties dėl Izraelio, ir Viešpats jį išklausė.

7:10b.1SA.007.010 Samueliui aukojant deginamąją auką, filistinai pradėjo kovą su Izraeliu. Bet tą dieną Viešpats išgąsdino filistinus didele perkūnija taip, kad jie pakriko, ir izraelitai nugalėjo juos.

7:11b.1SA.007.011 Išėję iš Micpos, izraelitai persekiojo filistinus ir juos žudė iki Bet Karo.

7:12b.1SA.007.012 Tarp Micpos ir Seno Samuelis pastatė akmenį ir jį pavadino Eben Ezeriu, sakydamas: “Viešpats mums padėjo iki šios vietos”.

7:13b.1SA.007.013 Filistinai buvo nugalėti ir daugiau nepuolė Izraelio; ir Viešpaties ranka buvo prieš filistinus per visas Samuelio dienas.

7:14b.1SA.007.014 Miestai nuo Ekrono iki Gato, kuriuos filistinai buvo užėmę, grįžo Izraeliui. Taip pat ir jų apylinkes Izraelis atsiėmė iš filistinų. Buvo taika tarp Izraelio ir amoritų.

7:15b.1SA.007.015 Samuelis teisė Izraelį per visas savo dienas.

7:16b.1SA.007.016 Jis eidavo kas metai į Betelį, Gilgalą bei Micpą ir teisdavo Izraelį tose vietose.

7:17b.1SA.007.017 Po to jis grįždavo į Ramą, nes ten buvo jo namai. Čia jis teisė Izraelį ir čia jis pastatė aukurą Viešpačiui.

8

8:1b.1SA.008.001 Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus.

8:2b.1SA.008.002 Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis­Abija. Jie buvo teisėjai Beer Šeboje.

8:3b.1SA.008.003 Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą.

8:4b.1SA.008.004 Visi Izraelio vyresnieji susirinkę atėjo pas Samuelį į Ramą

8:5b.1SA.008.005 ir sakė jam: “Tu pasenai, o tavo sūnūs nevaikšto tavo keliais. Paskirk mums karalių, kuris mus teistų, kaip yra visose tautose”.

8:6b.1SA.008.006 Samueliui tokia kalba nepatiko, nes jie sakė: “Duok mums karalių, kuris mus teistų”. Ir Samuelis meldėsi Viešpačiui.

8:7b.1SA.008.007 O Viešpats jam atsakė: “Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau.

8:8b.1SA.008.008 Taip jie elgėsi nuo tos dienos, kai juos išvedžiau iš Egipto, iki šios dienos. Jie palikdavo mane ir tarnaudavo kitiems dievams. Dabar jie ir tau daro tą patį.

8:9b.1SA.008.009 Klausyk jų balso, tačiau iš anksto rimtai juos įspėk ir jiems paskelbk teises karaliaus, kuris jiems karaliaus”.

8:10b.1SA.008.010 Žmonėms, kurie prašė karaliaus, Samuelis pasakė visa, ką Viešpats kalbėjo.

8:11b.1SA.008.011 Ir jis sakė: “Karalius, kuris jums karaliaus, paims jūsų sūnus ir paskirs prie savo kovos vežimų ir žirgų, ir jie turės bėgti jo vežimų priekyje.

8:12b.1SA.008.012 Jis paskirs juos tūkstantininkais ir penkiasdešimtininkais; jie ars jo laukus, pjaus javus ir gamins ginklus bei reikmenis karo vežimams.

8:13b.1SA.008.013 Jūsų dukterys gamins jam kvepalus ir bus virėjos bei kepėjos.

8:14b.1SA.008.014 Geriausius jūsų laukus, vynuogynus ir alyvmedžių sodus jis atiduos savo tarnams.

8:15b.1SA.008.015 Be to, jis ims jūsų pasėlių ir vynuogynų vaisių dešimtąją dalį ir atiduos savo valdininkams bei tarnams.

8:16b.1SA.008.016 Jūsų tarnus ir tarnaites, geriausius jaunuolius ir jūsų asilus panaudos savo darbams.

8:17b.1SA.008.017 Jis paims jūsų avių dešimtąją dalį, ir jūs būsite jo tarnai.

8:18b.1SA.008.018 Tada jūs šauksite dėl karaliaus, kurį išsirinkote, bet Viešpats jūsų neišklausys”.

8:19b.1SA.008.019 Tačiau tauta atsisakė paklusti Samuelio balsui ir sakė: “Mes norime turėti karalių,

8:20b.1SA.008.020 kad būtume kaip visos kitos tautos, kad mūsų karalius mus teistų ir mums vadovautų kovose”.

8:21b.1SA.008.021 Samuelis išklausė tautos žodžius ir perdavė juos Viešpačiui.

8:22b.1SA.008.022 Ir Viešpats tarė Samueliui: “Klausyk jų balso ir paskirk jiems karalių”. Tada Samuelis tarė izraelitams: “Grįžkite kiekvienas į savo miestą”.

9

9:1b.1SA.009.001 Benjamine gyveno turtingas vyras, vardu Kišas, sūnus Abielio, sūnaus Ceroro, sūnaus Bekorato, sūnaus Afiacho.

9:2b.1SA.009.002 Kišas turėjo sūnų Saulių, jauną ir gražų. Nebuvo nė vieno izraelito, gražesnio už jį; visa galva jis buvo aukštesnis už kitus savo tautos žmones.

9:3b.1SA.009.003 Sauliaus tėvui Kišui dingo asilės. Ir Kišas sakė savo sūnui Sauliui: “Imk tarną ir eik ieškoti asilių”.

9:4b.1SA.009.004 Jie išvaikščiojo Efraimo aukštumas ir Šališos kraštą, bet jų nerado. Paskui jie apėjo Šaalimo kraštą, bet ir ten jų nebuvo. Jie išvaikščiojo ir Benjamino žemes, bet jų nerado.

9:5b.1SA.009.005 Kai atėjo į Cūfo šalį, Saulius tarė savo tarnui: “Grįžkime, kad mano tėvas, užuot rūpinęsis asilėmis, nepradėtų rūpintis dėl mūsų”.

9:6b.1SA.009.006 Tarnas jam atsakė: “Šitame mieste gyvena Dievo vyras, kurį visi gerbia; visa, ką jis pasako, įvyksta. Užeikime pas jį. Gal jis pasakys, kuriuo keliu mums eiti”.

9:7b.1SA.009.007 Saulius atsakė: “Ką mes nunešime tam vyrui eidami? Duona pasibaigė mūsų maišuose, ir mes neturime jokios dovanos, kurią galėtume nunešti Dievo vyrui”.

9:8b.1SA.009.008 Tarnas atsakė Sauliui: “Aš turiu ketvirtį šekelio sidabro ir jį atiduosiu Dievo vyrui, kad jis parodytų mums kelią”.

9:9b.1SA.009.009 Anksčiau, kai Izraelyje kas eidavo pasiklausti Dievo, sakydavo: “Einu pas regėtoją”. Nes tą, kurį šiandien vadina pranašu, anksčiau vadino regėtoju.

9:10b.1SA.009.010 Saulius atsakė tarnui: “Gerai sakai, eikime”. Jie nuėjo į miestą, kur gyveno Dievo vyras.

9:11b.1SA.009.011 Beeidami šlaitu miesto link, jie susitiko mergaičių, einančių pasisemti vandens, ir paklausė: “Ar yra čia regėtojas?”

9:12b.1SA.009.012 Jos atsakė: “Yra. Jis kaip tik priešais jus. Skubėkite, nes jis šiandien atėjo į miestą, kadangi žmonės šiandien aukoja aukštumoje.

9:13b.1SA.009.013 Įėję į miestą, jūs tuojau jį surasite, nes jis eis į aukštumą valgyti. Žmonės nepradės valgyti, kol jis ateis, nes jis palaimina auką; po to valgo pakviestieji. Eikite, nes dabar jį dar rasite”.

9:14b.1SA.009.014 Įeidami į miestą, jie sutiko Samuelį, ateinantį priešais, kuris ėjo į aukštumą.

9:15b.1SA.009.015 Viešpats buvo pasakęs Samueliui prieš dieną iki Sauliaus atėjimo:

9:16b.1SA.009.016 “Rytoj apie tą laiką atsiųsiu pas tave vyrą iš Benjamino žemės, kad jį pateptum mano tautos Izraelio valdovu. Jis išgelbės mano tautą iš filistinų. Aš pažvelgiau į savo tautą, nes jų šauksmas pasiekė mane”.

9:17b.1SA.009.017 Kai Samuelis pamatė Saulių, Viešpats jam tarė: “Štai vyras, apie kurį tau kalbėjau! Šitas karaliaus mano tautai”.

9:18b.1SA.009.018 Saulius, sutikęs Samuelį tarpuvartėje, klausė: “Pasakyk man, kur gyvena regėtojas”.

9:19b.1SA.009.019 Samuelis atsakė Sauliui: “Aš esu regėtojas. Eik pirma manęs į aukštumą, ten šiandien valgysite su manimi; rytoj tave išleisiu ir pasakysiu, kas yra tavo širdyje.

9:20b.1SA.009.020 Dėl asilių, kurios dingo prieš tris dienas, nesirūpink­jos jau atsirado. O kam priklausys visa, kas geriausia Izraelyje? Argi ne tau ir tavo tėvo namams?”

9:21b.1SA.009.021 Saulius atsakė: “Juk aš esu benjaminas, iš mažiausios Izraelio giminės, ir mano šeima yra menkiausia iš visų Benjamino šeimų. Kodėl man taip sakai?”

9:22b.1SA.009.022 Samuelis Saulių ir jo tarną įsivedė į kambarį ir pasodino juos garbingiausioje vietoje tarp pakviestųjų, kurių buvo apie trisdešimt vyrų.

9:23b.1SA.009.023 Samuelis tarė virėjui: “Duok tą dalį, kurią tau liepiau atidėti”.

9:24b.1SA.009.024 Virėjas atnešė gyvulio petį ir padėjo prieš Saulių. Samuelis tarė: “Štai ką palikau tau, valgyk su pakviestaisiais”. Taip Saulius tą dieną valgė su Samueliu.

9:25b.1SA.009.025 Jiems sugrįžus nuo aukštumos į miestą, Samuelis kalbėjosi su Sauliumi ant stogo.

9:26b.1SA.009.026 Aušrai brėkštant, Samuelis pašaukė ant stogo Saulių ir tarė: “Kelkis, kad galėčiau tave išleisti”. Saulius atsikėlė ir juodu išėjo į gatvę.

9:27b.1SA.009.027 Kai jie ėjo į miesto pakraštį, Samuelis tarė Sauliui: “Liepk tarnui eiti pirma mūsų, o tu sustok. Paskelbsiu tau Viešpaties žodį”.

10

10:1b.1SA.010.001 Samuelis išliejo indą aliejaus Sauliui ant galvos, pabučiavo jį ir tarė: “Viešpats patepė tave savo paveldėjimo vadu.

10:2b.1SA.010.002 Šiandien, išsiskyręs su manimi, sutiksi du vyrus prie Rachelės kapo, Benjamino pasienyje, Celcache; jie tau sakys: ‘Asilės, kurių išėjai ieškoti, jau atsirado. Tavo tėvas, pamiršęs asiles, rūpinasi, kas su jumis atsitiko’.

10:3b.1SA.010.003 Eidamas toliau, prieisi Taboro ąžuolą. Ten tave sutiks trys vyrai, einantys pas Dievą į Betelį. Vienas neš tris ožiukus, antras­tris duonos kepalus, o trečias­vyno odinę.

10:4b.1SA.010.004 Jie tave pasveikins ir duos tau du duonos kepalus, kuriuos paimsi iš jų rankos.

10:5b.1SA.010.005 Po to prieisi Dievo kalvą, kur yra filistinų įgulos stovykla. Įeidamas į miestą, sutiksi būrį pranašų, ateinančių nuo aukštumos su arfomis, būgnais, vamzdeliais ir psalteriais; ir jie pranašaus.

10:6b.1SA.010.006 Ant tavęs nužengs Viešpaties Dvasia, ir tu pranašausi kartu su jais ir tapsi kitu žmogumi.

10:7b.1SA.010.007 Kai visi tie ženklai įvyks su tavimi, elkis pagal aplinkybes, nes Dievas su tavimi.

10:8b.1SA.010.008 Nueik pirma manęs į Gilgalą. Aš atėjęs aukosiu deginamąsias ir padėkos aukas. Lauk manęs septynias dienas, iki aš ateisiu ir nurodysiu, ką turi daryti”.

10:9b.1SA.010.009 Sauliui pasisukus eiti nuo Samuelio, Dievas davė jam kitą širdį, ir visi tie ženklai įvyko tą pačią dieną.

10:10b.1SA.010.010 Jam atėjus prie kalvos, jį pasitiko pranašų būrys. Ir Dievo Dvasia nužengė ant jo, ir jis pranašavo kartu su jais.

10:11b.1SA.010.011 Žmonės, kurie Saulių pažino anksčiau, matydami jį su pranašais pranašaujant, kalbėjosi: “Kas atsitiko Kišo sūnui? Ar ir Saulius tarp pranašų?”

10:12b.1SA.010.012 Vienas iš ten buvusiųjų atsakė: “O kas kitų tėvas?” Todėl tai tapo priežodžiu: “Ar ir Saulius tarp pranašų?”

10:13b.1SA.010.013 Baigęs pranašauti, jis atėjo į aukštumą.

10:14b.1SA.010.014 Jo dėdė klausė: “Kur buvote?” Jis atsakė: “Asilių ieškojome. Kai jų niekur neradome, nuėjome pas Samuelį”.

10:15b.1SA.010.015 Sauliaus dėdė vėl klausė: “Prašau, pasakyk, ką jums Samuelis sakė?”

10:16b.1SA.010.016 Saulius atsakė: “Jis mums pasakė, kad asilės atsirado”. Bet ką Samuelis jam sakė apie karalystę, Saulius jam nepasakė.

10:17b.1SA.010.017 Samuelis sušaukė tautą į Micpą pas Viešpatį.

10:18b.1SA.010.018 Ir jis kalbėjo izraelitams: “Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš išvedžiau Izraelį iš Egipto ir išgelbėjau iš egiptiečių rankos ir iš visų karalysčių, kurios jus spaudė, rankos’.

10:19b.1SA.010.019 Bet jūs šiandien atmetėte Dievą, kuris jus išgelbėjo iš visų jūsų nelaimių, sakydami: ‘Paskirk mums karalių’. Dabar ateikite į Viešpaties akivaizdą giminėmis ir šeimomis”.

10:20b.1SA.010.020 Kai Samuelis pašaukė prieiti kiekvieną Izraelio giminę, buvo išrinkta Benjamino giminė.

10:21b.1SA.010.021 Kai Samuelis pašaukė Benjamino giminę šeimomis, buvo išrinkta Matrio šeima ir iš jos buvo išrinktas Kišo sūnus Saulius. Jie ieškojo jo, bet negalėjo surasti.

10:22b.1SA.010.022 Todėl jie klausė Viešpaties: “Ar jis čia dar ateis?” Viešpats atsakė: “Jis pasislėpęs tarp mantos”.

10:23b.1SA.010.023 Nubėgę vyrai atvedė jį. Kai jis atsistojo tarp žmonių, buvo visa galva aukštesnis už kitus.

10:24b.1SA.010.024 Tada Samuelis tarė susirinkusiems: “Ar matote tą, kurį Viešpats išsirinko? Nėra jam lygaus visoje tautoje”. Tada žmonės pradėjo šaukti: “Tegyvuoja karalius!”

10:25b.1SA.010.025 Tada Samuelis išdėstė tautai karalystės nuostatus, juos surašė į knygą ir padėjo priešais Viešpatį. Po to Samuelis leido tautai grįžti į savo namus.

10:26b.1SA.010.026 Taip pat ir Saulius grįžo namo į Gibėją. Su juo nuėjo ir vyrai, kurių širdis palietė Dievas.

10:27b.1SA.010.027 Bet Belialo vaikai sakė: “Kaip šitas žmogus mus išgelbės?” Jie paniekino jį ir neatnešė jam dovanų. Bet Saulius išlaikė ramybę.

11

11:1b.1SA.011.001 Amonitas Nahašas atžygiavo ir apsupo Jabeš Gileadą. Tada Jabešo gyventojai sakė Nahašui: “Sudarykime sandorą, ir mes tau tarnausime”.

11:2b.1SA.011.002 Amonitas Nahašas jiems atsakė: “Aš sudarysiu su jumis sandorą su tokia sąlyga: kiekvienam iš jūsų išdursiu dešinę akį ir taip pažeminsiu visą Izraelį”.

11:3b.1SA.011.003 Jabešo vyresnieji jam tarė: “Duok mums septynias dienas, kad galėtume pasiųsti pasiuntinius į visą Izraelio kraštą. Jei nerasime, kas mus išgelbėtų, mes tau pasiduosime”.

11:4b.1SA.011.004 Kai pasiuntiniai atvyko į Gibėją, kur gyveno Saulius, ir pranešė šiuos žodžius žmonėms, visi žmonės pakėlė balsus ir verkė.

11:5b.1SA.011.005 Tuo metu Saulius grįžo iš lauko su savo jaučiais. Jis paklausė: “Kas atsitiko, kad žmonės verkia?” Ir jie papasakojo jam žinias iš Jabešo.

11:6b.1SA.011.006 Kai jis tai išgirdo, Dievo Dvasia nužengė ant Sauliaus ir jis užsidegė dideliu pykčiu.

11:7b.1SA.011.007 Jis iškinkė jungą jaučių ir, juos sukapojęs, išsiuntinėjo gabalus po visą Izraelio kraštą, sakydamas: “Kas neis su Sauliumi ir Samueliu, taip bus padaryta jo jaučiams”. Viešpaties baimė apėmė tautą, ir jie atėjo visi kaip vienas.

11:8b.1SA.011.008 Kai jis suskaičiavo juos Bezeke, izraelitų buvo trys šimtai tūkstančių, o Judo vyrų­trisdešimt tūkstančių.

11:9b.1SA.011.009 Atvykusiems pasiuntiniams jie tarė: “Rytoj, kai saulė pradės kaitinti, jūs sulauksite pagalbos”. Pasiuntiniai sugrįžę pranešė apie tai Jabešo gyventojams, ir jie visi pradžiugo.

11:10b.1SA.011.010 Jabešo vyrai sakė: “Rytoj pasiduosime jums, ir jūs galėsite daryti su mumis, ką norėsite”.

11:11b.1SA.011.011 Kitą dieną Saulius suskirstė vyrus į tris būrius ir rytinės sargybos metu jie įsiveržė į stovyklą ir žudė amonitus, iki pradėjo kaitinti saulė. O likusieji buvo taip išblaškyti, kad dviejų neliko kartu.

11:12b.1SA.011.012 Izraelitai klausė Samuelio: “Kas yra tie, kurie sakė: ‘Ar Saulius mums karalius?’ Atveskite juos mums, kad mes juos nužudytume”.

11:13b.1SA.011.013 Saulius tarė: “Nė vienas nebus nužudytas šiandien, nes šiandien Viešpats išgelbėjo Izraelį”.

11:14b.1SA.011.014 Po to Samuelis tarė tautai: “Eikime į Gilgalą ir ten atnaujinkime karalystę”.

11:15b.1SA.011.015 Visa tauta nuėjo į Gilgalą. Jie ten paskelbė Saulių karaliumi Viešpaties akivaizdoje ir aukojo padėkos aukas Viešpačiui. Ir labai džiaugėsi ten Saulius ir visi izraelitai.

12

12:1b.1SA.012.001 Samuelis kalbėjo visiems izraelitams: “Aš paklausiau jūsų balso visame, ką man sakėte, ir paskyriau jums karalių.

12:2b.1SA.012.002 Ir dabar karalius eina priekyje jūsų. Aš pasenau ir pražilau, ir mano sūnūs yra tarp jūsų. Aš gyvenau tarp jūsų nuo savo vaikystės iki šios dienos.

12:3b.1SA.012.003 Štai aš čia. Paliudykite prieš mane Viešpaties ir Jo pateptojo akivaizdoje. Ar aš paėmiau kieno nors jautį ar asilą? Ar ką nuskriaudžiau? Ar ką išnaudojau? Iš ko paėmiau kyšį, kad užmerkčiau savo akis? Jei taip padariau, atsilyginsiu”.

12:4b.1SA.012.004 Jie atsakė: “Tu mūsų neskriaudei, mūsų neišnaudojai ir nieko iš mūsų neėmei”.

12:5b.1SA.012.005 Samuelis jiems tarė: “Viešpats ir Jo pateptasis yra šiandien liudytojai, kad jūs neradote nieko mano rankoje”. Jie atsakė: “Liudytojai”.

12:6b.1SA.012.006 Samuelis toliau kalbėjo tautai: “Liudytojas yra Viešpats, kuris paskyrė Mozę bei Aaroną ir išvedė jūsų tėvus iš Egipto šalies.

12:7b.1SA.012.007 Dabar sustokite ir klausykite, o aš bylinėsiuosi su jumis dėl visų Viešpaties teisių darbų, kuriuos Jis padarė jums ir jūsų tėvams.

12:8b.1SA.012.008 Kai Jokūbas nuvyko į Egiptą ir jūsų tėvai šaukėsi Viešpaties, Viešpats siuntė Mozę ir Aaroną, kurie išvedė jūsų tėvus iš Egipto ir apgyvendino šitoje šalyje.

12:9b.1SA.012.009 Kai jie užmiršo Viešpatį, savo Dievą, Jis atidavė juos į Siseros, Hacoro kariuomenės vado, rankas, į rankas filistinų ir Moabo karaliaus ir jie kariavo prieš jus.

12:10b.1SA.012.010 Jie šaukėsi Viešpaties, sakydami: ‘Mes nusidėjome, nes apleidome Viešpatį ir tarnavome Baalui ir Astartei. Išgelbėk mus iš mūsų priešų rankos , ir mes Tau tarnausime’.

12:11b.1SA.012.011 Viešpats siuntė Jerubaalą, Baraką, Jeftę ir Samuelį ir išgelbėjo jus iš jūsų priešų rankos, kurie supo jus, ir jūs gyvenote saugiai.

12:12b.1SA.012.012 Pamatę amonitų karalių Nahašą atžygiuojantį prieš jus, jūs sakėte: ‘Karalius mums tekaraliauja’, nors Viešpats, jūsų Dievas, yra jūsų karalius.

12:13b.1SA.012.013 Todėl dabar štai jūsų karalius, kurio reikalavote ir išsirinkote; Viešpats davė jums karalių.

12:14b.1SA.012.014 Jei bijosite Viešpaties, Jam tarnausite, klausysite Jo balso ir nesipriešinsite Jo įsakymams, tai jūs ir jūsų karalius, kuris jus valdo, seksite Viešpatį, savo Dievą.

12:15b.1SA.012.015 Bet jei neklausysite Viešpaties balso ir priešinsitės Jo įsakymams, tai Viešpaties ranka bus prieš jus, kaip buvo prieš jūsų tėvus.

12:16b.1SA.012.016 Stovėkite ir žiūrėkite į tą didelį dalyką, kurį Viešpats darys jums matant.

12:17b.1SA.012.017 Argi šiandien ne kviečių pjūtis? Aš šauksiuosi Viešpaties, ir Jis siųs perkūniją ir lietų, kad jūs suprastumėte ir pasimokytumėte, kokį didelį nusikaltimą padarėte Viešpaties akyse, prašydami sau karaliaus”.

12:18b.1SA.012.018 Samuelis šaukėsi Viešpaties, ir Viešpats tą dieną siuntė perkūniją ir lietų. Visi izraelitai labai išsigando Viešpaties ir Samuelio.

12:19b.1SA.012.019 Ir jie sakė Samueliui: “Melsk už savo tarnus Viešpatį, savo Dievą, kad nemirtume, nes prie visų savo nusikaltimų pridėjome dar vieną, prašydami sau karaliaus!”

12:20b.1SA.012.020 Samuelis atsakė tautai: “Nebijokite. Tiesa, jūs nusikaltote, tačiau nepaliaukite sekę Viešpatį ir tarnaukite Jam visa širdimi.

12:21b.1SA.012.021 Nenukrypkite prie tuščių dalykų, kurie negali duoti naudos nė išgelbėti, nes yra tušti.

12:22b.1SA.012.022 Viešpats neatstums jūsų dėl savo didžio vardo, nes Viešpačiui patiko išsirinkti jus savo tauta.

12:23b.1SA.012.023 O dėl manęs, tai taip nebus, kad aš nusidėčiau prieš Viešpatį, paliaudamas melstis už jus. Aš jus mokysiu eiti teisingu ir geru keliu.

12:24b.1SA.012.024 Tik bijokite Viešpaties ir Jam ištikimai tarnaukite visa savo širdimi. Jūs matėte, kokių didelių dalykų Jis padarė dėl jūsų.

12:25b.1SA.012.025 Bet jei elgsitės nedorai, pražūsite jūs ir jūsų karalius”.

13

13:1b.1SA.013.001 Saulius karaliavo Izraelyje metus ir antraisiais karaliavimo metais

13:2b.1SA.013.002 Saulius išsirinko tris tūkstančius vyrų iš Izraelio; du tūkstančiai buvo su juo Michmašo ir Betelio kalnuose, o tūkstantis buvo su Jehonatanu Benjamino Gibėjoje. Likusius vyrus jis pasiuntė namo.

13:3b.1SA.013.003 Jehonatanas sumušė filistinų įgulą Geboje, ir apie tai išgirdo visi filistinai. Saulius trimitavo visoje šalyje, sakydamas: “Teišgirsta hebrajai”.

13:4b.1SA.013.004 Visas Izraelis išgirdo, kad Saulius sumušė filistinų įgulą ir kad Izraelis tapo pasibjaurėjimu filistinams. Visa tauta buvo pašaukta pas Saulių į Gilgalą.

13:5b.1SA.013.005 Filistinai susirinko kovoti prieš Izraelį. Jų buvo trisdešimt tūkstančių kovos vežimų, šeši tūkstančiai raitelių ir pėstininkų kaip smilčių ant jūros kranto. Jie atžygiavo ir pasistatė stovyklą Michmaše, į rytus nuo Bet Aveno.

13:6b.1SA.013.006 Izraelitai pamatė, kad jiems gresia pavojus; priešo spaudžiami, žmonės slapstėsi olose, urvuose, tarp uolų, aukštumose ir daubose.

13:7b.1SA.013.007 Kai kurie perėjo Jordaną ir pabėgo į Gado ir Gileado šalį. Tačiau Saulius pasiliko Gilgale, ir visi žmonės drebėdami sekė jį.

13:8b.1SA.013.008 Jis laukė septynias dienas, kaip Samuelis buvo paskyręs. Samueliui nepasirodžius Gilgale, žmonės pradėjo skirstytis.

13:9b.1SA.013.009 Saulius įsakė atnešti deginamąją ir padėkos aukas, ir jis aukojo deginamąją auką.

13:10b.1SA.013.010 Jam baigus aukoti deginamąją auką, pasirodė Samuelis. Saulius išėjo jį sutikti ir pasveikinti.

13:11b.1SA.013.011 Samuelis klausė: “Ką tu padarei?” Saulius atsakė: “Pamačiau, kad mano žmonės pradėjo skirstytis, o tu neatvykai skirtu laiku; ir filistinai susirinko Michmaše.

13:12b.1SA.013.012 Aš galvojau: ‘Filistinai ateis į Gilgalą, o aš dar nebūsiu maldavęs Viešpaties’. Aš įsidrąsinau ir aukojau deginamąją auką”.

13:13b.1SA.013.013 Samuelis tarė Sauliui: “Tu neprotingai pasielgei, nesilaikydamas Viešpaties, savo Dievo, įsakymo. Viešpats būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje amžiams.

13:14b.1SA.013.014 Dabar tavo karalystė nebus ilga. Viešpats surado vyrą pagal savo širdį ir paskyrė jį vadu savo tautai, nes tu nesilaikei Viešpaties įsakymo”.

13:15b.1SA.013.015 Po to Samuelis grįžo iš Gilgalo į Benjamino Gibėją. Saulius suskaičiavo žmones, esančius su juo, kurių buvo apie šešis šimtus vyrų.

13:16b.1SA.013.016 Saulius, jo sūnus Jehonatanas ir su jais buvusieji vyrai apsistojo Benjamino Gibėjoje, o filistinai pasistatė stovyklą Michmaše.

13:17b.1SA.013.017 Iš filistinų stovyklos išėjo trys būriai naikinti krašto. Vienas būrys pasuko Ofros kryptimi, į Šualo šalį,

13:18b.1SA.013.018 antras patraukė Bet Horono link, o trečias­į aukštumas, esančias prie Ceboimo slėnio, šalia dykumos.

13:19b.1SA.013.019 Nė vieno kalvio nebuvo visoje Izraelio šalyje, nes filistinai sakė: “Kad hebrajai nepasidarytų kardų ir iečių”.

13:20b.1SA.013.020 Kiekvienas izraelitas, norėdamas galąsti žagrę, kaplį, kirvį ar pjautuvą, turėjo eiti pas filistinus.

13:21b.1SA.013.021 Todėl buvo atbukę jų žagrės, kapliai, šakės bei kirviai ir nesmailinti akstinai.

13:22b.1SA.013.022 Mūšio dienai atėjus, nė vienas Sauliaus karys neturėjo nei kardo, nei ieties, išskyrus Saulių ir jo sūnų Jehonataną.

13:23b.1SA.013.023 Ir filistinų būrys išėjo į Michmašo tarpeklį.

14

14:1b.1SA.014.001 Kartą Sauliaus sūnus Jehonatanas kalbėjo jaunuoliui, savo ginklanešiui: “Eikime prie filistinų įgulos, kuri stovi anoje pusėje”. Savo tėvui jis nieko nesakė.

14:2b.1SA.014.002 Saulius buvo apsistojęs prie Gibėjos, po granatmedžiu Migrone, ir su juo buvo apie šešis šimtus vyrų.

14:3b.1SA.014.003 Achija, sūnus Ikabodo brolio Ahitubo, sūnaus Finehaso, sūnaus Šilojo kunigo Elio, nešiojo efodą. Žmonės nežinojo, kad Jehonatanas išėjo.

14:4b.1SA.014.004 Prie tarpeklio, per kurį Jehonatanas turėjo pereiti, kad pasiektų filistinų įgulą, buvo smailios uolos vienoje ir kitoje pusėje. Viena vadinosi Bocecas, o antroji­Senė.

14:5b.1SA.014.005 Viena kyšojo šiaurėje, prieš Michmašą, o antroji­pietuose, prieš Gibėją.

14:6b.1SA.014.006 Jehonatanas tarė jaunuoliui, kuris nešiojo jo ginklus: “Nueikime prie šitų neapipjaustytųjų įgulos. Gal Viešpats mums padės; juk Viešpačiui nesunku išgelbėti per kelis žmones, kaip ir per daugelį”.

14:7b.1SA.014.007 Jo ginklanešys jam atsakė: “Daryk visa, kas yra tavo širdyje. Eik ten, o aš būsiu su tavimi, kur tu panorėsi”.

14:8b.1SA.014.008 Jehonatanas tarė: “Mes, nuėję pas tuos vyrus, jiems pasirodysime.

14:9b.1SA.014.009 Jei jie mums sakys: ‘Palaukite, kol mes pas jus ateisime’, tai mes stovėsime savo vietoje ir neisime prie jų.

14:10b.1SA.014.010 O jei jie sakys: ‘Užlipkite pas mus’, tai mes užlipsime, nes Viešpats bus juos atidavęs į mūsų rankas, ir tai bus mums ženklas”.

14:11b.1SA.014.011 Ir jie pasirodė filistinų įgulai. Filistinai sakė: “Žiūrėkite, hebrajai išlenda iš plyšių, kuriuose jie buvo pasislėpę”.

14:12b.1SA.014.012 Filistinų įgulos vyrai šaukė Jehonatanui ir jo ginklanešiui, sakydami: “Užlipkite pas mus, mes jums kai ką parodysime”. Tuomet Jehonatanas tarė savo ginklanešiui: “Lipk paskui mane, nes Viešpats juos atidavė į Izraelio rankas”.

14:13b.1SA.014.013 Jehonatanas lipo, kabindamasis rankomis ir kojomis, o jo ginklanešys sekė paskui jį. Filistinai krito prieš Jehonataną, o jo ginklanešys juos pribaigdavo.

14:14b.1SA.014.014 Pirmojo puolimo metu, kurį įvykdė Jehonatanas ir jo ginklanešys, žuvo apie dvidešimt vyrų plote, kurį per pusę dienos galima suarti su pora jaučių.

14:15b.1SA.014.015 Kilo panika stovykloje, laukuose ir tarp visų žmonių. Būriai, naikinę kraštą, taip tirtėjo, kad net žemė ėmė drebėti. Visus apėmė didelė baimė.

14:16b.1SA.014.016 Benjamino Gibėjos stovykloje Sauliaus sargybiniai pamatė, kad filistinai pakriko ir lakstė į visas puses.

14:17b.1SA.014.017 Saulius įsakė vyrams: “Suskaičiuokite ir pažiūrėkite, kas išėjęs iš mūsų”. Suskaičiavus pasirodė, kad nėra Jehonatano ir jo ginklanešio.

14:18b.1SA.014.018 Tada Saulius įsakė Achijai: “Atgabenk Dievo skrynią”. Tuo metu Dievo skrynia buvo pas izraelitus.

14:19b.1SA.014.019 Kol Saulius kalbėjo su kunigu, triukšmas filistinų stovykloje augo. Tada Saulius tarė kunigui: “Atitrauk savo ranką”.

14:20b.1SA.014.020 Saulius ir visi jo žmonės susirinko ir išėjo į mūšį. Ten buvo labai didelė sumaištis ir filistinai žudė vienas kitą.

14:21b.1SA.014.021 Hebrajai, kurie anksčiau buvo pas filistinus ir kartu su jais atėjo į stovyklą, prisidėjo prie izraelitų, kurie buvo su Sauliumi ir Jehonatanu.

14:22b.1SA.014.022 Taip pat ir tie izraelitai, kurie buvo pasislėpę Efraimo kalnuose, kai išgirdo, kad filistinai bėga, persekiojo juos kovodami.

14:23b.1SA.014.023 Taip Viešpats tą dieną išgelbėjo Izraelį. Kova nusitęsė net iki Bet Aveno.

14:24b.1SA.014.024 Izraelio vyrai tą dieną buvo pavargę, nes Saulius prisaikdino žmones, sakydamas: “Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris valgytų iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams”. Todėl niekas nelietė maisto.

14:25b.1SA.014.025 Žmonės nuėjo į mišką ir rado medaus ant žemės.

14:26b.1SA.014.026 Žmonės, įėję į mišką, matė varvantį medų, tačiau nė vienas neragavo jo, nes bijojo prakeikimo.

14:27b.1SA.014.027 Jehonatanas negirdėjo, kaip jo tėvas prisaikdino tautą. Jis lazdos galu pakabino medaus ir pakėlė ranką prie savo burnos. Ir jo akys nušvito.

14:28b.1SA.014.028 Vienas iš žmonių tarė: “Tavo tėvas prisaikdino tautą, sakydamas: ‘Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris šiandien valgytų’ ”. Ir žmonės buvo išsekę.

14:29b.1SA.014.029 Jehonatanas atsakė: “Mano tėvas pridarė bėdos žemėje. Žiūrėkite, kaip nušvito mano akys, kai paragavau truputį medaus.

14:30b.1SA.014.030 Jei šiandien žmonės būtų sočiai pavalgę iš priešo grobio, kurį rado, jie būtų išžudę daug daugiau filistinų”.

14:31b.1SA.014.031 Tą dieną jie naikino filistinus nuo Michmašo iki Ajalono, ir žmonės buvo labai išsekę.

14:32b.1SA.014.032 Jie griebė avis, jaučius ir karves, pjovė ant žemės ir valgė su krauju.

14:33b.1SA.014.033 Sauliui buvo pranešta, kad žmonės nusideda Viešpačiui, valgydami kraują. Jis tarė: “Jūs nusikaltote. Atriskite man didelį akmenį”.

14:34b.1SA.014.034 Ir Saulius įsakė: “Atveskite kiekvieną jautį ir avį čia, papjaukite ir valgykite, kad nenusidėtumėte Viešpačiui, valgydami kraują”. Visi žmonės atvesdavo savo jaučius tą vakarą ir ten papjaudavo.

14:35b.1SA.014.035 Saulius pastatė Viešpačiui aukurą; tai buvo pirmas aukuras, kurį jis pastatė Viešpačiui.

14:36b.1SA.014.036 Saulius sakė: “Pulkime filistinus naktį, plėškime iki ryto ir nepalikime jų nė vieno gyvo”. Jie atsakė: “Daryk, kaip tau atrodo tinkama”. Tada kunigas tarė: “Artinkimės čia prie Dievo”.

14:37b.1SA.014.037 Tuomet Saulius klausė Viešpatį: “Ar man pulti filistinus? Ar atiduosi juos į Izraelio rankas?” Bet Viešpats jam neatsakė tą dieną.

14:38b.1SA.014.038 Saulius įsakė: “Susirinkite čia visi vyresnieji ir išaiškinkime, kas šiandien nusikalto.

14:39b.1SA.014.039 Prisiekiu, kaip gyvas Viešpats, Izraelio gelbėtojas, nors tai būtų ir mano sūnus Jehonatanas, turės mirti”. Tačiau visi žmonės nieko neatsakė.

14:40b.1SA.014.040 Tada jis tarė visiems izraelitams: “Jūs būkite vienoje pusėje, o aš ir mano sūnus Jehonatanas būsime kitoje pusėje”. Žmonės atsakė Sauliui: “Daryk, kaip tau atrodo tinkama”.

14:41b.1SA.014.041 Tuomet Saulius kreipėsi į Viešpatį: “Izraelio Dieve, duok ženklą”. Jehonatanas ir Saulius buvo apkaltinti, o tauta pripažinta nekalta.

14:42b.1SA.014.042 Saulius tarė: “Meskite burtą tarp manęs ir mano sūnaus Jehonatano”. Kaltė krito Jehonatanui.

14:43b.1SA.014.043 Saulius klausė Jehonataną: “Pasakyk, ką padarei”. Jehonatanas jam atsakė: “Aš paragavau medaus, pasikabinęs lazdos galu. Ir štai aš turiu mirti”.

14:44b.1SA.014.044 Saulius tarė: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, nes tu, Jehonatanai, tikrai mirsi”.

14:45b.1SA.014.045 Ir tauta sakė Sauliui: “Argi Jehonatanas, laimėjęs Izraeliui išgelbėjimą, turėtų mirti? Jokiu būdu! Kaip Viešpats gyvas, nė vienas plaukas nenukris nuo jo galvos. Juk šiandien jis veikė kartu su Dievu”. Taip žmonės išgelbėjo Jehonataną iš mirties.

14:46b.1SA.014.046 Saulius nebepersekiojo filistinų ir filistinai sugrįžo į savo vietas.

14:47b.1SA.014.047 Saulius, įsitvirtinęs karaliumi Izraelyje, kariavo su visais savo priešais: su Moabu, su amonitais, su Edomu, su Cobos karaliais ir su filistinais. Prieš ką jis pasukdavo, ten laimėdavo.

14:48b.1SA.014.048 Jis surinko kariuomenę ir nugalėjo Amaleką, ir išgelbėjo Izraelį iš rankos tų, kurie jį plėšė.

14:49b.1SA.014.049 Sauliaus sūnūs buvo Jehonatanas, Išvis ir Malkišūva, o jo dviejų dukterų vardai: vyresniosios­Meraba ir jaunesniosios­Mikalė.

14:50b.1SA.014.050 Sauliaus žmona buvo Ahinoama, Achimaaco duktė. Jo kariuomenės vadas buvo Abneras, Sauliaus dėdės Nero sūnus.

14:51b.1SA.014.051 Sauliaus tėvas buvo Kišas, o Abnero­Neras, Abielio sūnus.

14:52b.1SA.014.052 Per visas Sauliaus dienas vyko smarkus karas su filistinais. Pamatęs tvirtą ir narsų vyrą, Saulius paimdavo jį pas save.

15

15:1b.1SA.015.001 Samuelis tarė Sauliui: “Mane Viešpats siuntė tave patepti karaliumi Jo tautai Izraeliui. Taigi dabar klausyk Viešpaties žodžių.

15:2b.1SA.015.002 Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš prisimenu, ką Amalekas padarė Izraeliui: kaip jis tykojo kelyje, kai tas žygiavo iš Egipto.

15:3b.1SA.015.003 Dabar eik ir užpulk Amaleką, ir visiškai sunaikink viską, kas jam priklauso, nieko nesigailėdamas. Išžudyk vyrus, moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, avis, kupranugarius ir asilus’ ”.

15:4b.1SA.015.004 Saulius surinko žmones Telaime ir juos suskaičiavo; buvo du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių vyrų iš Judo giminės.

15:5b.1SA.015.005 Tuomet jis atėjo prie Amaleko miesto ir slėnyje paliko pasalą.

15:6b.1SA.015.006 Kenitams jis tarė: “Pasitraukite nuo amalekiečių, kad jūsų nesunaikinčiau kartu su jais. Jūs buvote draugiški izraelitams, jiems einant iš Egipto”. Kenitai pasitraukė nuo amalekiečių.

15:7b.1SA.015.007 Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Šūro apylinkių, į rytus nuo Egipto.

15:8b.1SA.015.008 Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu.

15:9b.1SA.015.009 Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino.

15:10b.1SA.015.010 Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui:

15:11b.1SA.015.011 “Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų”. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį.

15:12b.1SA.015.012 Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: “Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą”.

15:13b.1SA.015.013 Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: “Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą”.

15:14b.1SA.015.014 Samuelis klausė: “Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?”

15:15b.1SA.015.015 Saulius atsakė: “Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome”.

15:16b.1SA.015.016 Samuelis tarė Sauliui: “Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo”. Ir jis atsakė: “Kalbėk”.

15:17b.1SA.015.017 Samuelis tarė: “Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi.

15:18b.1SA.015.018 Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’.

15:19b.1SA.015.019 Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?”

15:20b.1SA.015.020 Saulius atsakė Samueliui: “Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau.

15:21b.1SA.015.021 Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale”.

15:22b.1SA.015.022 Samuelis atsakė: “Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus.

15:23b.1SA.015.023 Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi”.

15:24b.1SA.015.024 Saulius atsakė Samueliui: “Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui.

15:25b.1SA.015.025 Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį”.

15:26b.1SA.015.026 Bet Samuelis atsakė Sauliui: “Aš neisiu su tavimi. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi”.

15:27b.1SA.015.027 Samueliui apsisukus eiti, Saulius nutvėrė už jo apsiausto skverno ir tas suplyšo.

15:28b.1SA.015.028 Ir Samuelis jam pasakė: “Viešpats šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave.

15:29b.1SA.015.029 Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų”.

15:30b.1SA.015.030 Saulius tarė: “Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą”.

15:31b.1SA.015.031 Samuelis sugrįžo su Sauliumi, ir Saulius pagarbino Viešpatį.

15:32b.1SA.015.032 Samuelis įsakė: “Atveskite pas mane amalekiečių karalių Agagą”. Agagas atėjo drebėdamas pas jį ir tarė: “Tikrai mirties kartumas jau praėjo”.

15:33b.1SA.015.033 Samuelis tarė: “Kaip tavo kardas atimdavo moterims vaikus, taip tavo motina tepasilieka bevaikė”. Ir Samuelis sukapojo Agagą į gabalus Viešpaties akivaizdoje Gilgale.

15:34b.1SA.015.034 Samuelis nuėjo į Ramą, o Saulius­ į savo namus Gibėjoje.

15:35b.1SA.015.035 Samuelis iki mirties nebematė Sauliaus. Tačiau Samuelis liūdėjo dėl Sauliaus, ir Viešpats gailėjosi padaręs Saulių Izraelio karaliumi.

16

16:1b.1SA.016.001 Viešpats tarė: “Ar ilgai liūdėsi dėl Sauliaus, kurį Aš atmečiau, kad nebūtų Izraelio karaliumi? Prisipildyk savo ragą aliejaus ir eik; Aš pasiųsiu tave į Betliejų pas Jesę, nes vieną jo sūnų pasirinkau karaliumi”.

16:2b.1SA.016.002 Samuelis atsakė: “Kaip aš galiu eiti? Jei išgirs Saulius, jis mane nužudys”. Viešpats tarė: “Pasiimk veršį ir nuėjęs sakyk: ‘Atėjau Viešpačiui aukoti’.

16:3b.1SA.016.003 Pasikviesk Jesę prie aukos, o Aš tau parodysiu, ką reikia daryti. Tu patepsi tą, kurį tau nurodysiu”.

16:4b.1SA.016.004 Samuelis padarė, kaip Viešpats jam sakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto vyresnieji nusigando ir, jį pasitikę, klausė: “Ar su taika ateini?”

16:5b.1SA.016.005 Jis atsakė: “Su taika! Atėjau Viešpačiui aukoti. Pasišventinkite ir eikite su manimi prie aukos”. Jis pašventino Jesę bei jo sūnus ir juos pakvietė prie aukos.

16:6b.1SA.016.006 Kai jie atėjo, Samuelis pažiūrėjo į Eliabą ir sakė: “Tikrai šis yra Viešpaties pateptasis”.

16:7b.1SA.016.007 Viešpats tarė Samueliui: “Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį”.

16:8b.1SA.016.008 Tada Jesė pašaukė Abinadabą ir jam leido praeiti pro Samuelį. Ir jis sakė: “Ir šito Viešpats neišsirinko”.

16:9b.1SA.016.009 Jesė leido praeiti Šamui. Ir jis sakė: “Šito Viešpats irgi neišsirinko”.

16:10b.1SA.016.010 Taip Jesė leido visiems septyniems sūnums praeiti pro Samuelį. Samuelis tarė Jesei: “Viešpats šitų neišsirinko”.

16:11b.1SA.016.011 Ir Samuelis sakė Jesei: “Ar čia jau visi tavo sūnūs?” Jesė atsakė: “Liko dar jauniausias, jis gano avis”. Samuelis tarė: “Pasiųsk ir atvesk jį, nes mes nesėsime, kol jis neateis”.

16:12b.1SA.016.012 Jis pasiuntė ir atvedė jį. Jis buvo raudonskruostis, gražaus veido ir dailios išvaizdos jaunuolis. Viešpats tarė: “Patepk jį, nes tai jis”.

16:13b.1SA.016.013 Samuelis paėmė ragą su aliejumi ir jį patepė tarp jo brolių. Tą dieną Viešpaties Dvasia nužengė ant Dovydo ir pasiliko su juo. Samuelis sugrįžo į Ramą.

16:14b.1SA.016.014 Bet Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir piktoji dvasia nuo Dievo kankino jį.

16:15b.1SA.016.015 Sauliaus tarnai kalbėjo jam: “Štai piktoji dvasia nuo Dievo kankina tave.

16:16b.1SA.016.016 Tegul mūsų valdovas įsako savo tarnams suieškoti vyrą, kuris gražiai skambina arfa. Kai tave apims piktoji dvasia nuo Dievo, jis skambins ir nuramins tave”.

16:17b.1SA.016.017 Saulius atsakė savo tarnams: “Suraskite vyrą, mokantį gerai skambinti, ir atveskite jį pas mane”.

16:18b.1SA.016.018 Vienas tarnas atsiliepė: “Aš mačiau Jesės sūnų iš Betliejaus, kuris moka gražiai skambinti. Jis vyras drąsus, karingas, išmintingas kalboje, gražus ir Viešpats yra su juo”.

16:19b.1SA.016.019 Todėl Saulius pasiuntė pasiuntinius pas Jesę, sakydamas: “Atsiųsk pas mane savo sūnų Dovydą, kuris gano avis”.

16:20b.1SA.016.020 Jesė, užkrovęs ant asilo duonos, odinę vyno ir ožiuką, pasiuntė savo sūnų Dovydą Sauliui.

16:21b.1SA.016.021 Dovydas atvyko pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo ir paskyrė savo ginklanešiu.

16:22b.1SA.016.022 Saulius siuntė pas Jesę, sakydamas: “Telieka Dovydas tarnauti pas mane, nes jis rado malonę mano akyse”.

16:23b.1SA.016.023 Kai piktoji dvasia nuo Dievo apimdavo Saulių, Dovydas skambindavo arfa. Sauliui palengvėdavo, ir piktoji dvasia nuo jo pasitraukdavo.

17

17:1b.1SA.017.001 Filistinai surinko savo kariuomenę karui. Jie susirinko Sochojo mieste, kuris priklauso Judui, ir pastatė stovyklą tarp Sochojo ir Azekos, Efesdomime.

17:2b.1SA.017.002 Saulius ir Izraelio vyrai susirinko ir pasistatė stovyklą Elos slėnyje, ir pasiruošė kautynėms su filistinais.

17:3b.1SA.017.003 Filistinai stovėjo ant kalno vienoje kelio pusėje, o izraelitai­ant kalno kitoje; tarp jų buvo slėnis.

17:4b.1SA.017.004 Iš filistinų stovyklos išėjo galiūnas, vardu Galijotas iš Gato, šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio.

17:5b.1SA.017.005 Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir buvo apsivilkęs šarvų marškiniais, kurie svėrė penkis tūkstančius šekelių vario.

17:6b.1SA.017.006 Variniai antblauzdžiai dengė jo blauzdas ir varinis skydas pečius.

17:7b.1SA.017.007 Jo ieties kotas buvo kaip audėjo staklių riestuvas, o jo ieties smaigalys svėrė šešis šimtus šekelių geležies; prieš jį ėjo ginklanešys.

17:8b.1SA.017.008 Jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenei, sakydamas: “Kodėl išėjote kariauti? Argi aš ne filistinas, o jūs ne Sauliaus tarnai? Išrinkite vyrą, ir tegul jis ateina pas mane.

17:9b.1SA.017.009 Jei jis sugebės nugalėti ir užmušti mane, tai mes jums tarnausime, o jei aš jį nugalėsiu ir užmušiu, tai jūs tapsite mūsų tarnais”.

17:10b.1SA.017.010 Filistinas tarė: “Aš šiandien tyčiojuos iš Izraelio kariuomenės; duokite vyrą, kad su manim kautųsi”.

17:11b.1SA.017.011 Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, labai nusigando.

17:12b.1SA.017.012 Dovydas buvo efratiečio Jesės iš Judo Betliejaus sūnus. Jesė turėjo aštuonis sūnus, jis pats Sauliaus dienomis buvo pasenęs ir vienas iš seniausių vyrų.

17:13b.1SA.017.013 Trys vyresnieji Jesės sūnūs išėjo su Sauliumi į karą: pirmagimis Eliabas, antrasis Abinadabas ir Šama.

17:14b.1SA.017.014 Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji išėjo su Sauliumi,

17:15b.1SA.017.015 o Dovydas sugrįžo iš Sauliaus pas tėvą į Betliejų avių ganyti.

17:16b.1SA.017.016 Filistinas keturiasdešimt dienų kiekvieną rytą ir vakarą išeidavo ir rodydavo save.

17:17b.1SA.017.017 Jesė sakė savo sūnui Dovydui: “Imk efą paskrudintų grūdų bei dešimt duonos kepalų ir skubiai nunešk į stovyklą savo broliams.

17:18b.1SA.017.018 Dešimt šitų sūrių nunešk savo brolių tūkstantininkui. Pasiteirauk, kaip sekasi tavo broliams, ir sugrįžęs pranešk man”.

17:19b.1SA.017.019 Saulius, Dovydo broliai ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje ir kariavo su filistinais.

17:20b.1SA.017.020 Dovydas, atsikėlęs anksti rytą ir palikęs avis sargui, paėmė maistą ir išėjo, kaip tėvas buvo įsakęs. Jam atėjus į stovyklą, kariuomenė buvo išsirikiavusi kautynėms ir šaukė prieš mūšį.

17:21b.1SA.017.021 Izraelitai ir filistinai stovėjo išsirikiavę kautynėms vieni prieš kitus.

17:22b.1SA.017.022 Dovydas, palikęs daiktus pas kariuomenės mantos sargą, nubėgo į kautynių lauką ir pasveikino savo brolius.

17:23b.1SA.017.023 Jam su jais besikalbant, pasirodė galiūnas, filistinas Galijotas iš Gato. Jis išėjo iš filistinų eilių į priekį ir kalbėjo tuos pačius žodžius. Dovydas tai girdėjo.

17:24b.1SA.017.024 Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo ir labai bijojo.

17:25b.1SA.017.025 Jie kalbėjosi: “Ar matote šitą vyrą? Jis ateina tyčiotis iš Izraelio. Kas jį užmuš, tą karalius apdovanos dideliais turtais, duos jam savo dukterį ir jo tėvo namus atleis nuo mokesčių Izraelyje”.

17:26b.1SA.017.026 Dovydas klausė šalia jo stovėjusių vyrų: “Ką gaus tas vyras, kuris nukaus šitą filistiną ir pašalins Izraelio gėdą? Kas yra šitas neapipjaustytas filistinas, kad tyčiotųsi iš gyvojo Dievo kariuomenės?”

17:27b.1SA.017.027 Vyrai jam atsakė tais žodžiais, sakydami: “Tai bus vyrui, kuris jį nužudys”.

17:28b.1SA.017.028 Jo vyriausias brolis Eliabas, išgirdęs Dovydą kalbant su vyrais, labai supyko ir tarė: “Ko čia atėjai, palikęs savo kelias avis dykumoje? Aš žinau tavo išdidumą ir tavo širdies sugedimą. Tu atėjai norėdamas pamatyti mūšį”.

17:29b.1SA.017.029 Dovydas atsakė: “Ką aš padariau? Ar tai nėra tik žodžiai?”

17:30b.1SA.017.030 Nusisukęs nuo jo, Dovydas atsisuko į kitą ir kalbėjo tą patį. Žmonės jam atsakydavo kaip pirma.

17:31b.1SA.017.031 Dovydo žodžiai buvo perduoti Sauliui. Jis įsakė atvesti Dovydą.

17:32b.1SA.017.032 Dovydas tarė Sauliui: “Te nė vieno žmogaus širdis nenusigąsta jo. Tavo tarnas eis ir kausis su šituo filistinu”.

17:33b.1SA.017.033 Saulius atsakė Dovydui: “Tu negali kautis su šituo filistinu, nes esi jaunas, o jis yra karys nuo pat jaunystės”.

17:34b.1SA.017.034 Dovydas atsakė Sauliui: “Tavo tarnas ganė savo tėvo avis. Jei ateidavo liūtas ar lokys ir pagriebdavo ėriuką iš bandos,

17:35b.1SA.017.035 aš pasileisdavau jam iš paskos, mušdavau jį ir išplėšdavau grobį iš nasrų. Jei jis puldavo mane, nutverdavau jį už barzdos ir užmušdavau.

17:36b.1SA.017.036 Tavo tarnas yra užmušęs liūtą ir lokį, ir šitam neapipjaustytam filistinui atsitiks taip, kaip jiems, nes jis tyčiojasi iš gyvojo Dievo kariuomenės.

17:37b.1SA.017.037 Viešpats, kuris išgelbėjo mane iš liūto ir lokio nagų, išgelbės ir iš šito filistino rankų”. Saulius tarė Dovydui: “Eik, ir Viešpats tebūna su tavimi”.

17:38b.1SA.017.038 Saulius apginklavo Dovydą savo ginklais, uždėjo varinį šalmą jam ant galvos ir apvilko šarvų marškiniais.

17:39b.1SA.017.039 Dovydas prisijuosė ir jo kardą prie savo aprangos ir bandė eiti, nes nebuvo įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: “Aš negaliu paeiti, nes esu neįpratęs”. Ir Dovydas nusirengė visa tai.

17:40b.1SA.017.040 Jis pasiėmė lazdą, pasirinko iš upelio penkis glotnius akmenis, juos įsidėjo į piemens maišelį, kurį turėjo su savimi, ir laikydamas mėtyklę rankoje artėjo prie filistino.

17:41b.1SA.017.041 Ir filistinas išėjo, ir artinosi prie Dovydo, o priešais jį ėjo ginklanešys su skydu.

17:42b.1SA.017.042 Kai filistinas apsidairė ir pamatė Dovydą, paniekino jį, nes šis buvo raudonskruostis gražaus veido jaunuolis.

17:43b.1SA.017.043 Filistinas sakė Dovydui: “Ar aš šuo, kad tu eini prieš mane su lazda?” Ir filistinas keikė Dovydą savo dievais.

17:44b.1SA.017.044 Filistinas sakė Dovydui: “Ateik, aš atiduosiu tavo kūną padangių paukščiams ir lauko žvėrims”.

17:45b.1SA.017.045 Dovydas atsakė filistinui: “Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu.

17:46b.1SA.017.046 Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą ir atiduosiu visų filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir lauko žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje.

17:47b.1SA.017.047 Ir kad visi čia susirinkę žinotų, jog ne kardu ir ietimi Viešpats gelbsti. Kova yra Viešpaties, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas”.

17:48b.1SA.017.048 Filistinui artėjant prie Dovydo, šis skubiai bėgo jam priešais.

17:49b.1SA.017.049 Įkišęs ranką į maišelį, jis išsiėmė akmenį ir metė iš mėtyklės, ir pataikė filistinui į kaktą taip, kad akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis griuvo kniūbsčias ant žemės.

17:50b.1SA.017.050 Taip Dovydas nugalėjo filistiną mėtykle ir akmeniu, partrenkė ir nužudė jį. Dovydas neturėjo kardo,

17:51b.1SA.017.051 todėl pribėgo prie filistino, ištraukė iš makšties jo kardą ir nukirto jam galvą. Filistinai, pamatę, kad jų galiūnas negyvas, pasileido bėgti.

17:52b.1SA.017.052 Izraelio ir Judo vyrai šaukdami vijo filistinus iki Gato ir Ekrono vartų. Filistinų lavonai gulėjo nuo Šaaraimo iki Gato ir Ekrono.

17:53b.1SA.017.053 Izraelitai, baigę persekioti filistinus, sugrįžo ir išplėšė jų stovyklą.

17:54b.1SA.017.054 Paėmęs filistino galvą, Dovydas ją nunešė į Jeruzalę, o ginklus padėjo savo palapinėje.

17:55b.1SA.017.055 Kai Saulius matė Dovydą, išeinantį prieš filistiną, klausė kariuomenės vado Abnero: “Abnerai, kieno sūnus yra tas jaunuolis?” Abneras atsakė: “Kaip tu gyvas, karaliau, aš nežinau”.

17:56b.1SA.017.056 Karalius įsakė: “Sužinok, kieno sūnus tas jaunuolis”.

17:57b.1SA.017.057 Kai Dovydas, nukovęs filistiną, sugrįžo, Abneras atvedė jį pas Saulių; jis tebelaikė filistino galvą rankose.

17:58b.1SA.017.058 Saulius jo klausė: “Jaunuoli, kieno tu sūnus?” Dovydas atsakė: “Aš esu tavo tarno Jesės iš Betliejaus sūnus”.

18

18:1b.1SA.018.001 Dovydui kalbant su Sauliumi, Jehonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos, ir Jehonatanas pamilo jį kaip savo sielą. Ir Dovydas jį pamilo visa širdimi.

18:2b.1SA.018.002 Nuo to laiko Saulius priėmė jį ir nebeleido grįžti į tėvo namus.

18:3b.1SA.018.003 Jehonatanas padarė sandorą su Dovydu, nes mylėjo jį kaip savo sielą.

18:4b.1SA.018.004 Jehonatanas atidavė Dovydui savo apsiaustą, drabužius, net ir kardą, lanką bei diržą.

18:5b.1SA.018.005 Dovydas išmintingai elgėsi visur, kur tik Saulius jį pasiųsdavo; todėl Saulius jį paskyrė karių viršininku, ir tai patiko visai tautai ir Sauliaus tarnams.

18:6b.1SA.018.006 Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais.

18:7b.1SA.018.007 Moterys dainuodamos kartojo: “Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas­dešimtis tūkstančių”.

18:8b.1SA.018.008 Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: “Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės”.

18:9b.1SA.018.009 Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą.

18:10b.1SA.018.010 Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį.

18:11b.1SA.018.011 Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: “Prismeigsiu jį prie sienos”. Bet Dovydas išsisuko du kartus.

18:12b.1SA.018.012 Saulius bijojo Dovydo, nes Viešpats buvo su juo, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs.

18:13b.1SA.018.013 Saulius pašalino Dovydą nuo savęs ir paskyrė tūkstantininku. Dovydas įeidavo ir išeidavo priešais tautą.

18:14b.1SA.018.014 Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose, ir Viešpats buvo su juo.

18:15b.1SA.018.015 Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo.

18:16b.1SA.018.016 Visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis įeidavo ir išeidavo priešais juos.

18:17b.1SA.018.017 Kartą Saulius tarė: “Štai mano vyresnioji duktė Meraba! Ją duosiu tau į žmonas. Tik būk narsus ir kovok Viešpaties kovas”. Saulius galvojo: “Tegul ne mano ranka būna prieš jį, bet filistinų ranka”.

18:18b.1SA.018.018 Dovydas atsakė Sauliui: “Kas aš, kas yra mano gyvenimas ir kas mano tėvo giminė Izraelyje, kad būčiau karaliaus žentu?”

18:19b.1SA.018.019 Bet tuo metu, kai Meraba, Sauliaus duktė, turėjo būti atiduota Dovydui, ją vedė Adrielis iš Meholos.

18:20b.1SA.018.020 Sauliaus duktė Mikalė pamilo Dovydą. Kai Saulius sužinojo, jam tai patiko.

18:21b.1SA.018.021 Ir Saulius sakė: “Aš jam duosiu ją, kad ji būtų jam spąstai ir kad filistinų ranka būtų prieš jį”. Saulius sakė Dovydui: “Šiandien tu tapsi mano žentu su antrąja”.

18:22b.1SA.018.022 Jis įsakė savo tarnams: “Kalbėkite Dovydui slaptai: ‘Karalius mėgsta tave ir visiems jo tarnams tu patinki. Todėl būk karaliaus žentu’ ”.

18:23b.1SA.018.023 Sauliaus tarnai kalbėjo Dovydui šiuos žodžius. Dovydas atsakė: “Ar jūs manote, kad lengva būti karaliaus žentu? Aš juk esu neturtingas ir menkas žmogus”.

18:24b.1SA.018.024 Tarnai pranešė Sauliui, ką girdėjo iš Dovydo.

18:25b.1SA.018.025 Tada Saulius sakė: “Taip sakykite Dovydui: ‘Karalius nenori jokio kraičio, tik šimto filistinų odelių nuo apipjaustymo, kad būtų atkeršyta karaliaus priešams’ ”. Saulius galvojo, kad Dovydas žus nuo filistinų rankos.

18:26b.1SA.018.026 Kai jo tarnai perdavė Dovydui tuos žodžius, Dovydui patiko tapti karaliaus žentu. Dar nebuvo praėjęs paskirtas laikas,

18:27b.1SA.018.027 kai Dovydas su savo vyrais nuėjęs nužudė du šimtus filistinų. Dovydas atnešė jų odeles ir atidavė visas karaliui, kad galėtų tapti jo žentu. Ir Saulius atidavė jam savo dukterį Mikalę į žmonas.

18:28b.1SA.018.028 Saulius matė ir suprato, kad Viešpats buvo su Dovydu ir kad jo duktė Mikalė myli jį.

18:29b.1SA.018.029 Ir Saulius dar labiau ėmė bijoti Dovydo; ir Saulius tapo Dovydo priešu visam gyvenimui.

18:30b.1SA.018.030 Filistinų kunigaikščiai kariavo su izraelitais, ir nuo karo pradžios Dovydas elgėsi išmintingiau už visus Sauliaus tarnus, ir jo vardas išgarsėjo.

19

19:1b.1SA.019.001 Saulius kalbėjo savo sūnui Jehonatanui ir visiems tarnams, kad jie nužudytų Dovydą. Bet Sauliaus sūnus Jehonatanas labai mėgo Dovydą.

19:2b.1SA.019.002 Jehonatanas perspėjo Dovydą: “Mano tėvas Saulius ketina tave nužudyti. Todėl saugokis ir būk pasislėpęs iki ryto.

19:3b.1SA.019.003 Aš išėjęs stovėsiu šalia savo tėvo lauke, kalbėsiu su tėvu apie tave. Ką sužinosiu, tau pranešiu”.

19:4b.1SA.019.004 Jehonatanas kalbėjo gera apie Dovydą savo tėvui Sauliui: “Karaliau, nenusikalsk prieš savo tarną Dovydą, nes jis nenusikalto tau ir jo darbai tau buvo labai naudingi.

19:5b.1SA.019.005 Jis statė į pavojų savo gyvybę, kovodamas su filistinu, ir jo dėka Viešpats suteikė didelį išgelbėjimą Izraeliui. Tu matei tai ir džiaugeisi. Kodėl dabar nori nusidėti prieš nekaltą kraują ir be priežasties nužudyti Dovydą?”

19:6b.1SA.019.006 Saulius paklausė Jehonatano ir prisiekė: “Kaip Viešpats gyvas, jis nebus nužudytas”.

19:7b.1SA.019.007 Tada Jehonatanas, pasišaukęs Dovydą ir jam viską papasakojęs, atvedė jį pas Saulių; Dovydas buvo Sauliaus akivaizdoje kaip anksčiau.

19:8b.1SA.019.008 Vėl kilo karas; Dovydas išėjęs kariavo su filistinais ir daug jų nužudė, ir jie bėgo nuo jo.

19:9b.1SA.019.009 Pikta dvasia nuo Viešpaties apėmė Saulių, ir jis sėdėjo namuose, laikydamas ietį rankoje, o Dovydas skambino arfa.

19:10b.1SA.019.010 Saulius norėjo prismeigti ietimi Dovydą prie sienos, bet jis išsisuko ir ietis įsmigo į sieną. Dovydas išsigelbėjęs pabėgo tą pačią naktį.

19:11b.1SA.019.011 Saulius siuntė vyrus budėti prie Dovydo namų ir rytą jį nužudyti. Bet jo žmona Mikalė pranešė Dovydui: “Jei šiąnakt neišgelbėsi savo gyvybės, rytoj būsi nužudytas”.

19:12b.1SA.019.012 Mikalė nuleido Dovydą pro langą. Taip jis pabėgo ir išsigelbėjo.

19:13b.1SA.019.013 Po to Mikalė paėmė statulą, paguldė į lovą, jos galvą apvyniojo ožkos kailiu ir viską apklojo apsiaustu.

19:14b.1SA.019.014 Kai Saulius atsiuntė vyrus Dovydą suimti, Mikalė tarė: “Jis serga”.

19:15b.1SA.019.015 Saulius vėl siuntė vyrus pas Dovydą ir įsakė: “Atgabenkite jį pas mane su lova, kad galėčiau jį nužudyti”.

19:16b.1SA.019.016 Pasiuntiniai nuėję rado lovoje statulą, apvyniotą ožkos kailiu.

19:17b.1SA.019.017 Tada Saulius tarė Mikalei: “Kodėl mane apgavai ir leidai mano priešui pabėgti?” Mikalė atsakė Sauliui: “Jis sakė man: ‘Išleisk mane, kad nereikėtų tavęs nužudyti’ ”.

19:18b.1SA.019.018 Dovydas pabėgo ir išsigelbėjo. Jis nuvyko pas Samuelį į Ramą ir papasakojo viską, ką Saulius jam padarė. Po to jis ir Samuelis išėjo ir apsigyveno Najote.

19:19b.1SA.019.019 Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas yra Najote, Ramoje.

19:20b.1SA.019.020 Jis siuntė vyrus suimti Dovydą. Kai jie pamatė pranašaujančių pranašų būrį ir Samuelį, stovintį jų priekyje, Dievo Dvasia nužengė ant pasiuntinių, ir jie taip pat pranašavo.

19:21b.1SA.019.021 Tai sužinojęs, Saulius pasiuntė kitus pasiuntinius, bet ir tie pradėjo pranašauti. Ir Saulius pasiuntė vyrus trečią kartą, ir jie taip pat pranašavo.

19:22b.1SA.019.022 Tada Saulius pats ėjo į Ramą ir, atėjęs prie didžiojo šulinio Sechuve, paklausė: “Kur yra Samuelis ir Dovydas?” Jam atsakė: “Jie yra Najote, Ramoje”.

19:23b.1SA.019.023 Jis ėjo iš ten į Ramos Najotą. Dievo Dvasia nužengė ant jo, ir jis pranašavo visą kelią iki Ramos Najoto.

19:24b.1SA.019.024 Nusivilkęs drabužius, jis pranašavo Samuelio akivaizdoje ir gulėjo neapsirengęs visą tą dieną ir naktį. Todėl yra sakoma: “Ar ir Saulius tarp pranašų?”

20

20:1b.1SA.020.001 Dovydas, pabėgęs iš Ramos Najoto, atėjo pas Jehonataną ir klausė: “Ką padariau, kuo nusikaltau, kuo nusidėjau tavo tėvui, kad jis ieško mano gyvybės?”

20:2b.1SA.020.002 Jis jam atsakė: “Dieve gink! Tu nemirsi; štai mano tėvas visais reikalais tariasi su manimi. Kodėl jis šitą reikalą slėptų nuo manęs? Taip nebus”.

20:3b.1SA.020.003 Dovydas atsakė: “Tavo tėvas gerai žino, kad aš radau malonę tavo akyse, ir galvoja: ‘Jehonatanas to neturi žinoti, kad nesisielotų’. Kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo siela­tarp manęs ir mirties tik žingsnis”.

20:4b.1SA.020.004 Jehonatanas atsakė Dovydui: “Padarysiu viską, ko trokšta tavo siela”.

20:5b.1SA.020.005 Dovydas sakė Jehonatanui: “Štai rytoj yra jaunas mėnulis. Aš turėčiau su karaliumi sėdėti prie stalo. Leisk man eiti ir pasislėpti laukuose iki trečios dienos vakaro.

20:6b.1SA.020.006 Jei tavo tėvas pasiges manęs, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į savo miestą Betliejų, kur jo visa šeima aukos kasmetinę auką’.

20:7b.1SA.020.007 Jei jis sakys: ‘Gerai’, tai tavo tarnas bus saugus, o jei jis labai supyks, tai žinok, kad jis yra numatęs pikta.

20:8b.1SA.020.008 Suteik malonę savo tarnui, nes tu padarei sandorą su manimi prieš Viešpatį. Bet jei aš nusikaltau, tu pats nužudyk mane. Kam tau mane vesti pas savo tėvą?”

20:9b.1SA.020.009 Jehonatanas atsakė: “Tebūna tai toli nuo tavęs. Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra numatęs tau pikta daryti, kodėl tau nepraneščiau?”

20:10b.1SA.020.010 Dovydas klausė Jehonatano: “Kas man praneš, jei tavo tėvas rūsčiai tau atsakys?”

20:11b.1SA.020.011 Jehonatanas atsakė Dovydui: “Eikime į lauką”. Juodu išėjo į lauką.

20:12b.1SA.020.012 Jehonatanas tarė Dovydui: “Viešpats, Izraelio Dievas, tebūna liudytojas. Jei aš rytoj ar trečią dieną sužinosiu iš savo tėvo, kad jis tau palankus, ir nepranešiu tau,

20:13b.1SA.020.013 tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau. Jei mano tėvas sumanęs pikta prieš tave, aš tau pranešiu ir tave išsiųsiu, kad galėtum eiti ramybėje, o Viešpats bus su tavimi, kaip Jis buvo su mano tėvu.

20:14b.1SA.020.014 Ir tu, jei aš būsiu gyvas, parodyk man Viešpaties gerumą, kad nemirčiau.

20:15b.1SA.020.015 Ir neatimk savo maloningumo nuo mano namų per amžius, kai Viešpats išnaikins visus Dovydo priešus žemėje”.

20:16b.1SA.020.016 Taip Jehonatanas padarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: “Viešpats teatkeršija visiems Dovydo priešams”.

20:17b.1SA.020.017 Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą.

20:18b.1SA.020.018 Tada Jehonatanas tarė: “Rytoj jaunas mėnulis, tavęs pasiges, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.

20:19b.1SA.020.019 Po trijų dienų sugrįžk ir eik į tą vietą, kurioje buvai anksčiau pasislėpęs, ir atsisėsk šalia Ezelio akmens.

20:20b.1SA.020.020 Aš paleisiu tris strėles į tą pusę, lyg šaučiau į taikinį.

20:21b.1SA.020.021 Tada aš pasiųsiu berniuką atnešti strėles. Jei sakysiu berniukui: ‘Strėlės guli šiapus tavęs, surink jas!’, tuomet tau negresia pavojus, kaip Viešpats gyvas.

20:22b.1SA.020.022 O jei tarsiu jam: ‘Strėlės guli už tavęs!’ tada eik, nes tave siunčia Viešpats.

20:23b.1SA.020.023 O dėl mudviejų pasižadėjimo, tai Viešpats bus tarp tavęs ir manęs amžinai”.

20:24b.1SA.020.024 Dovydas pasislėpė laukuose. Jauno mėnulio dieną karalius atsisėdo valgyti.

20:25b.1SA.020.025 Karalius kaip paprastai atsisėdo į savo vietą prie sienos, Jehonatanas atsistojo, ir Abneras atsisėdo šalia karaliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.

20:26b.1SA.020.026 Saulius tą dieną nieko nesakė, manydamas, kad Dovydui kas nors atsitiko ir jis yra susitepęs.

20:27b.1SA.020.027 Bet kai Dovydo vieta buvo tuščia kitą dieną, Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: “Kodėl Jesės sūnus nei vakar, nei šiandien neatėjo valgyti?”

20:28b.1SA.020.028 Jehonatanas atsakė Sauliui: “Dovydas labai prašė manęs išleisti jį į Betliejų,

20:29b.1SA.020.029 sakydamas: ‘Leisk man eiti, nes mūsų šeima aukos mieste auką ir mano brolis liepė man atvykti. Jei radau malonę tavo akyse, išleisk mane aplankyti savo brolių’. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo”.

20:30b.1SA.020.030 Tada Saulius labai užsirūstino ir tarė Jehonatanui: “Tu iškrypėlės ir maištininkės sūnau, argi aš nežinau, kad tu išsirinkai Jesės sūnų savo ir savo motinos gėdai?

20:31b.1SA.020.031 Kol Jesės sūnus bus gyvas, tu nebūsi karaliumi ir neturėsi karalystės. Pasiųsk, kad jis būtų atvestas pas mane, nes jis turi mirti”.

20:32b.1SA.020.032 Jehonatanas atsakė savo tėvui Sauliui: “Kodėl jis turi būti nužudytas? Ką jis padarė?”

20:33b.1SA.020.033 Tada Saulius sviedė ietį, norėdamas jį perdurti. Taip Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo apsisprendęs Dovydą nužudyti.

20:34b.1SA.020.034 Jehonatanas labai supykęs atsikėlė nuo stalo ir nieko nevalgė antrą mėnesio dieną; jis buvo labai susirūpinęs dėl Dovydo, kurį jo tėvas paniekino.

20:35b.1SA.020.035 Rytą Jehonatanas išėjo į lauką tuo laiku, kurį buvo sutaręs su Dovydu, ir berniukas buvo su juo.

20:36b.1SA.020.036 Jehonatanas sakė berniukui: “Bėk, surink strėles, kurias paleisiu”. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę.

20:37b.1SA.020.037 Jam nubėgus iki vietos, kur nukrito strėlė, Jehonatanas šaukė: “Ar strėlė nėra už tavęs?”

20:38b.1SA.020.038 Ir Jehonatanas šaukė berniukui: “Greičiau! Skubėk! Nesustok!” Jehonatano berniukas surinko strėles ir atnešė savo valdovui.

20:39b.1SA.020.039 Berniukas nieko nežinojo. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo, ką tai reiškia.

20:40b.1SA.020.040 Tuomet Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui ir liepė juos nunešti į miestą.

20:41b.1SA.020.041 Berniukui nuėjus, Dovydas pakilo iš už akmenų, parpuolė veidu į žemę ir tris kartus nusilenkė. Juodu pasibučiavo ir ilgai verkė, bet labiausiai Dovydas.

20:42b.1SA.020.042 Pagaliau Jehonatanas tarė Dovydui: “Eik ramybėje, nes mudu prisiekėme Viešpaties vardu, sakydami: ‘Viešpats bus tarp tavęs ir manęs, tarp mano palikuonių ir tavo palikuonių per amžius’ ”.

21

21:1b.1SA.021.001 Dovydas nuėjo, o Jehonatanas sugrįžo į miestą.

21:2b.1SA.021.002 Dovydas atėjo į Nobą pas kunigą Ahimelechą. Ahimelechas, sutikęs Dovydą, nusigando ir klausė: “Kodėl tu atėjai vienas, be palydovų?”

21:3b.1SA.021.003 Dovydas atsakė kunigui Ahimelechui: “Karalius man įsakė sutvarkyti vieną reikalą ir sakė man: ‘Niekas neturi žinoti, kokiu reikalu tave siunčiu ir ką tau įsakau’. Aš su savo tarnais susitiksiu sutartoje vietoje.

21:4b.1SA.021.004 Dabar, jei turi ką po ranka, duok man­penkis duonos kepalus ar ką surasi”.

21:5b.1SA.021.005 Kunigas atsakė Dovydui: “Neturiu paprastos duonos, tik šventos. Kad jaunuoliai būtų susilaikę bent nuo moterų”.

21:6b.1SA.021.006 Dovydas atsakė kunigui: “Moterų nelietėme jau trys dienos, nuo to laiko, kai išėjome. Jaunuolių indai šventi, o jei kelias suteptas, tai duona bus šventuose induose”.

21:7b.1SA.021.007 Tada kunigas davė jam šventos duonos, nes neturėjo kitos, tik padėtinę, kuri buvo paimta iš Viešpaties akivaizdos pakeičiant ją šviežia duona.

21:8b.1SA.021.008 Tą dieną ten buvo edomitas Doegas, vienas Sauliaus tarnų. Jis buvo Sauliaus piemenų vyresnysis.

21:9b.1SA.021.009 Dovydas paklausė Ahimelecho: “Ar neturi čia ieties ar kardo? Kadangi karaliaus reikalas buvo labai skubus, nepasiėmiau nei kardo, nei kito ginklo”.

21:10b.1SA.021.010 Kunigas tarė: “Kardas filistino Galijoto, kurį nukovei Elos slėnyje, yra čia, įvyniotas į audinį už efodo. Jei nori, pasiimk jį, nes kito čia nėra”. Dovydas tarė: “Nėra jam lygaus, duok jį man”.

21:11b.1SA.021.011 Dovydas, bėgdamas nuo Sauliaus, atvyko pas Gato karalių Achišą.

21:12b.1SA.021.012 Achišo tarnai klausė: “Argi tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi ne apie jį moterys šokdamos dainavo: ‘Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas­dešimtis tūkstančių’ ”.

21:13b.1SA.021.013 Dovydas įsidėjo šituos žodžius į širdį ir labai išsigando Gato karaliaus Achišo.

21:14b.1SA.021.014 Jis pakeitė savo elgesį jų akyse ir apsimetė pamišėliu. Jis draskė vartus ir varvino seiles ant savo barzdos.

21:15b.1SA.021.015 Achišas kalbėjo savo tarnams: “Jūs matote, kad jis beprotis. Kodėl jį atvedėte pas mane?

21:16b.1SA.021.016 Ar man neužtenka pamišėlių, kad dar šitą man atvedėte, jog šėltų mano akyse? Nejaugi jį vesite ir į mano namus?”

22

22:1b.1SA.022.001 Dovydas, išėjęs iš ten, pabėgo į Adulamo olą. Tai išgirdę, jo broliai ir visi tėvo namai atėjo pas jį.

22:2b.1SA.022.002 Žmonės, kurie buvo prislėgti, prasiskolinę ir nepatenkinti, rinkosi pas Dovydą; jis tapo jų viršininku. Su juo buvo apie keturis šimtus vyrų.

22:3b.1SA.022.003 Iš ten Dovydas nuėjo į Moabo Micpą. Ir jis sakė Moabo karaliui: “Prašau, leisk mano tėvui ir motinai apsistoti pas jus, kol sužinosiu, ką Dievas darys su manimi”.

22:4b.1SA.022.004 Jis paliko tėvus pas Moabo karalių; jie gyveno pas jį, kol Dovydas buvo tvirtovėje.

22:5b.1SA.022.005 Pranašas Gadas tarė Dovydui: “Nepasilik kalnų tvirtovėje. Keliauk į Judo žemę”. Dovydas išėjo ir atėjo į Hereto mišką.

22:6b.1SA.022.006 Saulius sužinojo, kad pasirodė Dovydas ir jo būrys. Tuo metu Saulius sėdėjo Gibėjos aukštumoje po medžiu, laikydamas ietį rankoje; visi jo tarnai stovėjo aplink jį.

22:7b.1SA.022.007 Jis tarė savo tarnams: “Benjaminai, klausykite. Ar Jesės sūnus duos jums visiems laukų bei vynuogynų ir jus padarys tūkstantininkais ir šimtininkais,

22:8b.1SA.022.008 kad jūs visi susimokėte prieš mane ir nebuvo nė vieno, kuris praneštų man, kad mano sūnus yra susitaręs su Jesės sūnumi? Tarp jūsų nėra nė vieno, kuris būtų manęs gailėjęsis ir man pranešęs, kad mano sūnus sukurstė mano tarną tykoti manęs, kaip šiandien matome”.

22:9b.1SA.022.009 Tada edomitas Doegas, stovėjęs su Sauliaus tarnais, tarė: “Aš mačiau Jesės sūnų Nobe pas Ahitubo sūnų Ahimelechą,

22:10b.1SA.022.010 kuris atsiklausė Viešpaties dėl jo, davė jam maisto ir filistino Galijoto kardą”.

22:11b.1SA.022.011 Saulius pakvietė Ahitubo sūnų kunigą Ahimelechą ir visus jo tėvo namus, kunigus, buvusius Nobe. Jie visi atėjo pas Saulių.

22:12b.1SA.022.012 Saulius tarė: “Paklausyk, Ahitubo sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia, mano valdove”.

22:13b.1SA.022.013 “Kodėl tu ir Jesės sūnus susitarėte prieš mane? Tu davei jam duonos, kardą ir klausei Dievą dėl jo, kad jis tykotų manęs, kaip šiandien matome”.

22:14b.1SA.022.014 Ahimelechas tarė karaliui: “Kuris iš tavo tarnų yra toks ištikimas, kaip Dovydas, karaliaus žentas, einąs ten, kur tu liepi, ir gerbiamas tavo namuose?

22:15b.1SA.022.015 Argi aš tik tada pradėjau klausti Dievą dėl jo? Tebūna tai toli nuo manęs. Nekaltink, karaliau, savo tarno ir mano tėvo namų, nes tavo tarnas nežinojo apie tai nei daug, nei mažai”.

22:16b.1SA.022.016 Karalius tarė: “Tu, Ahimelechai, ir visi tavo tėvo namai neišvengsite mirties”.

22:17b.1SA.022.017 Karalius įsakė savo sargybai: “Nužudykite Viešpaties kunigus, nes jie yra su Dovydu; jie žinojo, kad jis pabėgo, bet man nepranešė”. Bet karaliaus tarnai nenorėjo žudyti Viešpaties kunigų.

22:18b.1SA.022.018 Tada karalius tarė Doegui: “Eik tu ir nužudyk kunigus”. Tą dieną edomitas Doegas puolė ir nužudė aštuoniasdešimt penkis vyrus, nešiojusius lininį efodą.

22:19b.1SA.022.019 Nobe jis kardu išžudė vyrus, moteris, vaikus, kūdikius, taip pat jaučius, asilus ir avis.

22:20b.1SA.022.020 Ištrūko tik Abjataras, Ahitubo sūnaus Ahimelecho sūnus, ir pabėgo pas Dovydą.

22:21b.1SA.022.021 Abjataras pranešė Dovydui, kad Saulius išžudė Viešpaties kunigus.

22:22b.1SA.022.022 Dovydas tarė Abjatarui: “Pamatęs ten stovintį edomitą Doegą, aš žinojau, kad jis tikrai praneš Sauliui. Aš kaltas, kad žuvo tavo tėvo giminės.

22:23b.1SA.022.023 Pasilik pas mane, nebijok. Kas ieško mano gyvybės, ieško ir tavo. Bet su manimi tu esi saugus”.

23

23:1b.1SA.023.001 Dovydui pranešė, kad filistinai kariauja prieš Keilą ir plėšia klojimus.

23:2b.1SA.023.002 Dovydas klausė Viešpatį: “Ar man eiti ir mušti filistinus?” Viešpats atsakė Dovydui: “Eik, sumušk filistinus ir išgelbėk Keilą”.

23:3b.1SA.023.003 Dovydo vyrai jam tarė: “Štai mes bijome jau čia, Judo žemėje. Kaip mes eisime į Keilą prieš filistinų kariuomenę?”

23:4b.1SA.023.004 Dovydas dar kartą klausė Viešpatį. Viešpats jam atsakė: “Kelkis ir eik į Keilą; Aš atiduosiu filistinus į tavo rankas”.

23:5b.1SA.023.005 Dovydas ir jo vyrai, nuėję į Keilą, kariavo su filistinais, nuvarė jų galvijus ir smarkiai juos sumušė. Taip Dovydas išgelbėjo Keilos gyventojus.

23:6b.1SA.023.006 Ahimelecho sūnus Abjataras, bėgdamas pas Dovydą į Keilą, atsinešė ir efodą.

23:7b.1SA.023.007 Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas atėjo į Keilą. Saulius tarė: “Dievas jį atidavė į mano rankas; jis pats užsidarė įeidamas į miestą su vartais ir užkaiščiais”.

23:8b.1SA.023.008 Saulius sušaukė visus vyrus žygiui į Keilą prieš Dovydą ir jo vyrus.

23:9b.1SA.023.009 Dovydas sužinojo, kad Saulius slapčia rengia jam pikta, ir tarė kunigui Abjatarui: “Atnešk efodą”.

23:10b.1SA.023.010 Dovydas meldėsi: “Viešpatie, Izraelio Dieve, tavo tarnas išgirdo, kad Saulius rengiasi ateiti į Keilą ir sunaikinti miestą dėl manęs.

23:11b.1SA.023.011 Ar Keilos gyventojai išduos mane į jo rankas? Ar Saulius ateis, kaip tavo tarnas girdėjo? Viešpatie, Izraelio Dieve, meldžiu, pasakyk savo tarnui”. Viešpats atsakė: “Jis ateis”.

23:12b.1SA.023.012 Dovydas klausė: “Ar Keilos vyrai išduos mane ir mano vyrus Sauliui?” Viešpats atsakė: “Išduos”.

23:13b.1SA.023.013 Tada Dovydas ir jo vyrai, kurių buvo apie šešis šimtus, išėję iš Keilos, ėjo, kur galėjo eiti. Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgo iš Keilos, jis atšaukė savo žygį.

23:14b.1SA.023.014 Dovydas apsistojo dykumos tvirtovėse ir pasiliko kalne Zifo dykumoje. Saulius visą laiką jo ieškojo, tačiau Dievas neatidavė jo į Sauliaus rankas.

23:15b.1SA.023.015 Dovydas matė, kad Saulius išėjo ieškoti jo gyvybės, ir Dovydas buvo Zifo tyruose, miške.

23:16b.1SA.023.016 Sauliaus sūnus Jehonatanas atėjo pas Dovydą į mišką ir sustiprino jo ranką Dieve.

23:17b.1SA.023.017 Ir jis tarė jam: “Nebijok, mano tėvas Saulius tavęs neras. Tu tapsi Izraelio karaliumi, o aš būsiu šalia tavęs. Mano tėvas Saulius tai žino”.

23:18b.1SA.023.018 Juodu Viešpaties akivaizdoje padarė sandorą. Dovydas pasiliko miške, o Jehonatanas sugrįžo į savo namus.

23:19b.1SA.023.019 Zifiečiai nuėjo pas Saulių į Gibėją ir pranešė: “Dovydas slapstosi pas mus kalnų tvirtovėse, miškuose ir Hachilos kalvose, į pietus nuo Jesimono.

23:20b.1SA.023.020 Taigi dabar, karaliau, ateik, kaip tavo siela to trokšta, o mūsų darbas bus atiduoti jį į karaliaus rankas”.

23:21b.1SA.023.021 Saulius tarė: “Viešpats telaimina jus, kad manęs pasigailėjote.

23:22b.1SA.023.022 Eikite, viską paruoškite ir sužinokite vietą, kur jis yra ir kas jį ten matė; man pranešta, kad jis esąs labai gudrus.

23:23b.1SA.023.023 Išžvalgykite ir sužinokite visas slėptuves, kuriose jis slapstosi; tada sugrįžkite pas mane su tikromis žiniomis ir aš eisiu su jumis. Jei jis tebėra krašte, aš surasiu jį visuose Judo tūkstančiuose”.

23:24b.1SA.023.024 Jie nuėjo į Zifą pirma Sauliaus. Dovydas ir jo vyrai buvo Maono dykumoje, lygumoje į pietus nuo Jesimono.

23:25b.1SA.023.025 Saulius ir jo vyrai išėjo jo ieškoti. Dovydui apie tai buvo pranešta, todėl jis pasitraukė į Maono dykumą prie uolos. Saulius, tai išgirdęs, vijosi Dovydą į Maono dykumą.

23:26b.1SA.023.026 Saulius ėjo viena kalno puse, o Dovydas su savo vyrais­kita. Dovydas skubiai traukėsi nuo Sauliaus, nes Saulius su savo vyrais supo Dovydą ir jo vyrus, norėdami juos sugauti.

23:27b.1SA.023.027 Tačiau pas Saulių atėjo pasiuntinys su pranešimu: “Skubiai sugrįžk, nes filistinai užpuolė kraštą”.

23:28b.1SA.023.028 Saulius liovėsi vijęs Dovydą, sugrįžo ir kariavo su filistinais. Todėl ta vieta pavadinta Perskyrimo uola.

24

24:1b.1SA.024.001 Dovydas pasitraukė į En Gedžio tvirtoves.

24:2b.1SA.024.002 Kai Saulius, nugalėjęs filistinus, sugrįžo, jam buvo pranešta, kad Dovydas yra En Gedžio dykumoje.

24:3b.1SA.024.003 Saulius, paėmęs tris tūkstančius rinktinių vyrų iš viso Izraelio, išėjo ieškoti Dovydo ir jo vyrų laukinių ožkų gyvenamose uolose.

24:4b.1SA.024.004 Atėjęs prie šalikelės avidžių, kur buvo ola, Saulius į ją įėjo atlikti reikalo. Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gilumoje.

24:5b.1SA.024.005 Dovydo vyrai sakė jam: “Štai diena, apie kurią Viešpats tau kalbėjo: ‘Aš atiduosiu tavo priešą į tavo rankas, kad pasielgtum su juo, kaip tau patinka’ ”. Prislinkęs Dovydas nupjovė Sauliaus apsiausto skverną.

24:6b.1SA.024.006 Dovydo širdis smarkiai plakė, nes jis nupjovė Sauliaus skverną.

24:7b.1SA.024.007 Jis tarė savo vyrams: “Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis”.

24:8b.1SA.024.008 Dovydas sulaikė savo vyrus šiais žodžiais ir neleido jiems pakilti prieš Saulių. O Saulius, išėjęs iš olos, ėjo savo keliu.

24:9b.1SA.024.009 Dovydas taip pat pakilo iš paskos ir, išlindęs iš olos, šaukė Sauliui: “Karaliau, mano valdove!” Sauliui atsigręžus, Dovydas nusilenkė veidu iki žemės.

24:10b.1SA.024.010 Dovydas tarė Sauliui: “Kodėl klausai žmonių kalbų, kad Dovydas nori tau pikta?

24:11b.1SA.024.011 Tu pats šiandien matei, kad Viešpats buvo atidavęs tave į mano rankas oloje; mane ragino tave nužudyti, bet aš pasigailėjau tavęs, sakydamas: ‘Nepakelsiu rankos prieš savo valdovą, nes jis yra Viešpaties pateptasis’.

24:12b.1SA.024.012 Pažvelk, mano tėve, į savo apsiausto skverną mano rankoje. Iš to, kad aš, atpjaudamas tavo apsiausto skverną, tavęs nenužudžiau, suprask ir žinok, kad manyje nėra nieko pikto ir aš nesu tau nusidėjęs. Bet tu ieškai mano gyvybės, kad ją atimtum.

24:13b.1SA.024.013 Viešpats tebūna teisėjas tarp mudviejų ir Viešpats tegul atkeršija tau už mane, bet mano ranka nepakils prieš tave.

24:14b.1SA.024.014 Kaip sena patarlė sako: ‘Iš nedorėlių ateina nedorybės’, bet mano ranka nepakils prieš tave.

24:15b.1SA.024.015 Prieš ką išėjo Izraelio karalius? Ką tu persekioji? Pastipusį šunį. Blusą.

24:16b.1SA.024.016 Viešpats tebūna teisėjas ir tedaro sprendimą tarp manęs ir tavęs. Tegul mato ir gina mano bylą, ir išgelbsti mane nuo tavo rankos”.

24:17b.1SA.024.017 Kai Dovydas baigė kalbėti, Saulius tarė: “Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?” Ir Saulius pakėlė savo balsą ir verkė.

24:18b.1SA.024.018 Ir jis sakė Dovydui: “Tu esi teisesnis už mane, tu man atlyginai geru, o aš tau atsilyginau piktu.

24:19b.1SA.024.019 Šiandien tu parodei, kaip elgiesi su manimi, nes Viešpats buvo atidavęs mane į tavo rankas, tačiau tu manęs nenužudei.

24:20b.1SA.024.020 Kas, suradęs savo priešą, paleidžia jį sveiką? Viešpats teatlygina tau geru už tai, ką tu šiandien man padarei.

24:21b.1SA.024.021 Dabar tikrai žinau, kad tu tapsi karaliumi ir kad Izraelio karalystė bus įtvirtinta tavo rankose.

24:22b.1SA.024.022 Dabar prisiek man Viešpačiu, kad neišnaikinsi mano palikuonių ir neišnaikinsi mano vardo iš mano tėvo namų”.

24:23b.1SA.024.023 Dovydas prisiekė Sauliui. Po to Saulius sugrįžo į savo namus, o Dovydas ir jo vyrai pasitraukė į tvirtovę.

25

25:1b.1SA.025.001 Samuelis mirė, visi izraeli tai susirinko, apraudojo jį ir palaidojo jo namuose Ramoje. Dovydas pakilo ir nuėjo į Parano dykumą.

25:2b.1SA.025.002 Maone gyveno vyras, kuris turėjo nuosavybę Karmelyje. Jis buvo labai turtingas: turėjo tris tūkstančius avių ir tūkstantį ožkų. Kartą jis kirpo avis Karmelyje.

25:3b.1SA.025.003 Jo vardas buvo Nabalas, o jo žmonos­Abigailė. Moteris buvo išmintinga ir graži, bet jos vyras šiurkštus ir blogo elgesio; jis buvo iš Kalebo namų.

25:4b.1SA.025.004 Dovydas išgirdo dykumoje, kad Nabalas kerpa avis.

25:5b.1SA.025.005 Jis pasiuntė dešimt jaunuolių ir sakė jiems: “Eikite į Karmelį pas Nabalą ir pasveikinkite jį mano vardu.

25:6b.1SA.025.006 Sakykite jam: ‘Ramybė tebūna tau, ramybė tavo namams ir ramybė viskam, ką turi.

25:7b.1SA.025.007 Sužinojau, kad kerpamos tavo avys. Tavo piemenys buvo su mumis. Mes jiems nieko blogo nepadarėme ir jiems nieko netrūko, kol jie buvo Karmelyje.

25:8b.1SA.025.008 Paklausk savo jaunuolių, ir jie tau patvirtins. Teatranda šitie jaunuoliai malonę tavo akyse, nes atėjome gerą dieną. Todėl prašau, duok, ką ras tavo ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui’ ”.

25:9b.1SA.025.009 Dovydo jaunuoliai atėję kalbėjo Nabalui visus tuos žodžius Dovydo vardu ir laukė atsakymo.

25:10b.1SA.025.010 Nabalas atsakė Dovydo tarnams: “Kas yra Dovydas? Kas yra Jesės sūnus? Šiandien yra daug pabėgusių nuo savo valdovų tarnų.

25:11b.1SA.025.011 Argi aš atiduosiu duoną, vandenį ir mėsą, kurią prirengiau kirpėjams, žmonėms, apie kuriuos nežinau, iš kur jie?”

25:12b.1SA.025.012 Dovydo jaunuoliai grįžo atgal ir papasakojo jam viską, ką buvo girdėję.

25:13b.1SA.025.013 Dovydas tarė savo vyrams: “Kiekvienas prisijuoskite kardą”. Visi apsiginklavo ir maždaug keturi šimtai vyrų sekė Dovydą, o du šimtai pasiliko prie daiktų.

25:14b.1SA.025.014 Tuo metu vienas Nabalo tarnų pranešė Nabalo žmonai Abigailei: “Dovydas atsiuntė iš dykumos pasiuntinius mūsų šeimininko pasveikinti, o tas juos išplūdo.

25:15b.1SA.025.015 Tie vyrai buvo mums labai geri. Jie mums nepadarė jokios skriaudos, mes nieko nepasigedome per visą laiką, kurį praleidome drauge su jais.

25:16b.1SA.025.016 Jie buvo mums siena naktį ir dieną, kai bandą ganėme netoli jų.

25:17b.1SA.025.017 Taigi dabar pagalvok ir nuspręsk, ką darysi. Nelaimė tikrai gresia mūsų šeimininkui ir visai jo šeimynai. Jis yra Belialo vaikas, su kuriuo neįmanoma kalbėti”.

25:18b.1SA.025.018 Abigailė skubiai paėmė du šimtus duonos kepalų, dvi odines vyno, penkias paruoštas avis, penkis saikus skrudintų grūdų, šimtą džiovintų vynuogių kekių, du šimtus figų pyragaičių ir sukrovė ant asilų.

25:19b.1SA.025.019 Ji įsakė savo tarnams: “Eikite pirma manęs, o aš eisiu paskui jus”. Savo vyrui Nabalui ji nieko nesakė.

25:20b.1SA.025.020 Jodama ant asilo kalno pašlaite, ji sutiko Dovydą ir jo vyrus, ateinančius priešais.

25:21b.1SA.025.021 Dovydas buvo pasakęs: “Veltui saugojau dykumoje visa, kas Nabalui priklauso taip, kad jis nieko nepasigedo. Jis man atsilygino piktu už gera.

25:22b.1SA.025.022 Tegul Dievas tai ir dar daugiau padaro su Dovydo priešais, jei iki ryto palikčiau gyvą bent vieną jo vyrų”.

25:23b.1SA.025.023 Abigailė, pamačiusi Dovydą, skubiai nulipo nuo asilo, parpuolė prieš Dovydą ir nusilenkė iki žemės.

25:24b.1SA.025.024 Parpuolusi prie jo kojų, kalbėjo: “Valdove, ant manęs tebūna kaltė. Meldžiu, leisk savo tarnaitei kalbėti ir išklausyk ją.

25:25b.1SA.025.025 Mano valdove, prašau nekreipti dėmesio į tą Belialo žmogų Nabalą, nes koks jo vardas, toks ir jis pats. Nabalas jo vardas ir jis pilnas kvailumo. Aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo valdovo jaunuolių, kuriuos buvai atsiuntęs.

25:26b.1SA.025.026 Dabar, mano valdove, kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo siela, Viešpats sulaikė tave, kad nenusikalstum, praliedamas kraują ir keršydamas savo ranka. Tavo priešai, kurie siekia pikto mano valdovui, tegul tampa kaip Nabalas.

25:27b.1SA.025.027 Štai dovanos, kurias tavo tarnaitė atgabeno savo valdovui, atiduok jas jaunuoliams, kurie seka mano valdovą.

25:28b.1SA.025.028 Atleisk savo tarnaitei nusikaltimą. Viešpats tikrai pastatys mano valdovui tvirtus namus, nes tu kovoji Viešpaties kovas ir tavyje nerasta blogio per visas tavo dienas.

25:29b.1SA.025.029 O jei kas tave persekiotų ir tavo gyvybės ieškotų, tai Viešpats, tavo Dievas, saugos tave, o tavo priešų sielas Jis nusvies kaip mėtykle.

25:30b.1SA.025.030 Kai Viešpats įvykdys visa, ką Jis tau pažadėjo, ir tave padarys Izraelio valdovu,

25:31b.1SA.025.031 tai nereikės mano valdovui liūdėti ir jo širdis nesigrauš, kad be reikalo praliejai kraują, norėdamas pats atkeršyti. Kai Viešpats padarys gera mano valdovui, atsimink savo tarnaitę”.

25:32b.1SA.025.032 Dovydas atsakė Abigailei: “Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris šiandien atsiuntė tave manęs pasitikti.

25:33b.1SA.025.033 Palaimintas tavo patarimas ir palaiminta tu, nes šiandien mane sulaikei nuo kraujo praliejimo ir sukliudei man pačiam už save atkeršyti.

25:34b.1SA.025.034 Tikrai, kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris man neleido tavęs nuskriausti, jei nebūtum paskubėjusi manęs pasitikti, iki ryto aušros nebūtų likę Nabalui nė vieno vyro”.

25:35b.1SA.025.035 Dovydas priėmė iš jos viską, ką ji jam atgabeno, ir tarė: “Eik rami į savo namus. Aš paklausiau tavo balso ir tavęs nepaniekinau”.

25:36b.1SA.025.036 Abigailė sugrįžo pas Nabalą. Jis tuo metu buvo iškėlęs namuose karališką puotą. Nabalas buvo linksmas ir labai girtas, todėl ji jam nieko nesakė iki ryto.

25:37b.1SA.025.037 Rytą, Nabalui išsiblaivius, jo žmona jam viską papasakojo. Tuomet jo širdis apmirė jame ir jis sustingo kaip akmuo.

25:38b.1SA.025.038 Praėjus maždaug dešimčiai dienų, Viešpats ištiko Nabalą, ir jis mirė.

25:39b.1SA.025.039 Dovydas, išgirdęs, kad Nabalas mirė, tarė: “Palaimintas Viešpats, kuris įvykdė teismą Nabalui už man padarytą įžeidimą ir apsaugojo mane nuo pikto. Viešpats sugrąžino Nabalo nusikaltimą ant jo galvos”. Ir Dovydas pasiuntė pasiuntinius ir kalbėjo Abigailei, kad nori ją vesti.

25:40b.1SA.025.040 Dovydo tarnai, nuėję pas Abigailę į Karmelį, jai kalbėjo: “Dovydas mus atsiuntė pas tave pasakyti, kad jis nori tave vesti”.

25:41b.1SA.025.041 Ji nusilenkė iki žemės ir tarė: “Štai tavo tarnaitė, kad tarnautų ir plautų savo valdovo tarnų kojas”.

25:42b.1SA.025.042 Abigailė skubiai pasiruošė, užsėdo ant asilo ir su penkiomis tarnaitėmis sekė paskui Dovydo pasiuntinius ir tapo jo žmona.

25:43b.1SA.025.043 Dovydas dar vedė Ahinoamą iš Jezreelio, ir jos abi buvo jo žmonos.

25:44b.1SA.025.044 Saulius atidavė savo dukterį Mikalę, Dovydo žmoną, Laišo sūnui Palčiui iš Galimo.

26

26:1b.1SA.026.001 Zifiečiai, atėję į Gibėją, pranešė Sauliui, kad Dovydas slapstosi Hachilos kalvose, prie Jesimono.

26:2b.1SA.026.002 Saulius su trimis tūkstančiais Izraelio rinktinių vyrų ėjo į Zifo dykumą ieškoti Dovydo.

26:3b.1SA.026.003 Jis pasistatė stovyklą Hachilos kalvoje, prie Jesimono. Dovydas buvo dykumoje ir matė, kad Saulius ėjo į dykumą jo ieškoti.

26:4b.1SA.026.004 Tada Dovydas išsiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius tikrai atėjo.

26:5b.1SA.026.005 Dovydas atėjo į tą vietą, kurioje Saulius buvo pasistatęs stovyklą. Dovydas matė vietą, kur atsigulė Saulius ir Nero sūnus Abneras, jo kariuomenės vadas. Sauliaus palapinė buvo stovyklos viduryje, o kariai miegojo aplinkui.

26:6b.1SA.026.006 Dovydas tarė hetitui Ahimelechui ir Cerujos sūnui Abišajui, Joabo broliui: “Kas eis su manimi į Sauliaus stovyklą?” Abišajis atsakė: “Aš eisiu”.

26:7b.1SA.026.007 Dovydas ir Abišajis, naktį nuėję tarp žmonių, rado Saulių miegantį palapinėje, o jo ietis buvo įsmeigta į žemę galvūgalyje. Abneras ir kariai gulėjo aplink jį.

26:8b.1SA.026.008 Abišajis tarė Dovydui: “Dievas šiandien atidavė tavo priešą į tavo rankas. Leisk man jį vienu smūgiu prismeigti ietimi prie žemės”.

26:9b.1SA.026.009 Dovydas atsakė Abišajui: “Nežudyk jo! Kas pakeltų ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir liktų nekaltas?

26:10b.1SA.026.010 Kaip Viešpats gyvas, Viešpats jį ištiks, ir ateis jo diena mirti, arba jis žus kare!

26:11b.1SA.026.011 Apsaugok, Viešpatie, kad pakelčiau savo ranką prieš Viešpaties pateptąjį! Dabar imk jo galvūgalyje įsmeigtą ietį bei vandens ąsotį ir eikime”.

26:12b.1SA.026.012 Dovydas paėmė ietį ir vandens ąsotį nuo Sauliaus galvūgalio, ir jie išėjo. Niekas nematė, nežinojo ir nepabudo; jie visi miegojo, nes Viešpats siuntė jiems gilų miegą.

26:13b.1SA.026.013 Dovydas perėjo į kitą pusę ir atsistojo kalno viršūnėje iš tolo, kad tarp jų būtų didelis atstumas.

26:14b.1SA.026.014 Jis šaukė žmonėms bei Nero sūnui Abnerui: “Argi neatsiliepsi, Abnerai?” Abneras atsiliepė: “Kas tu esi, kad šauki karaliui?”

26:15b.1SA.026.015 Dovydas atsakė Abnerui: “Tu esi galingas vyras. Kas tau lygus Izraelyje? Kodėl nesaugojai karaliaus, savo valdovo? Vienas žmogus buvo atėjęs karaliaus, tavo valdovo, nužudyti.

26:16b.1SA.026.016 Negerai padarėte. Kaip Viešpats gyvas, jūs verti mirties, nes jūs nesaugojote savo valdovo, Viešpaties pateptojo. Kur dingo karaliaus ietis ir vandens ąsotis, kurie buvo jo galvūgalyje?”

26:17b.1SA.026.017 Saulius, atpažinęs Dovydo balsą, tarė: “Ar tai tavo balsas, Dovydai, mano sūnau?” Dovydas atsakė: “Taip, mano valdove karaliau.

26:18b.1SA.026.018 Kodėl, mano valdove, persekioji savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau?

26:19b.1SA.026.019 Mano valdove karaliau, prašau, išklausyk savo tarno. Jei Viešpats tave sukurstė prieš mane, tepriima Jis auką, o jei žmonės­tegul jie būna prakeikti Viešpaties akivaizdoje, nes jie išvarė mane, kad neturėčiau dalies Viešpatyje, sakydami: ‘Eik ir tarnauk svetimiems dievams’.

26:20b.1SA.026.020 Tenebūna pralietas mano kraujas Viešpaties akivaizdoje, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti blusos kaip žmogus, kuris medžioja kurapką kalnuose”.

26:21b.1SA.026.021 Saulius atsakė: “Aš nusidėjau. Sugrįžk, mano sūnau Dovydai, aš tau nieko blogo nedarysiu, nes mano siela buvo brangi tavo akyse šiandien. Aš kvailai elgiausi ir labai klydau”.

26:22b.1SA.026.022 Dovydas atsakė: “Štai tavo ietis, karaliau! Tegul vienas iš tavo jaunuolių ateina ir ją paima.

26:23b.1SA.026.023 Viešpats atlygins kiekvienam už jo teisumą ir ištikimybę. Viešpats buvo atidavęs tave šiandien į mano rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš Viešpaties pateptąjį.

26:24b.1SA.026.024 Ir štai, kaip šiandien buvo vertinga tavo gyvybė mano akyse, taip vertinga tegul būna ir mano gyvybė Viešpaties akyse; tegul Jis išlaisvina mane iš visų bėdų”.

26:25b.1SA.026.025 Saulius atsakė Dovydui: “Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug padarysi ir pasieksi”. Po to Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo į savo vietą.

27

27:1b.1SA.027.001 Dovydas tarė savo širdyje: “Vieną dieną aš žūsiu nuo Sauliaus rankos. Geriausia man būtų pasitraukti į filistinų šalį. Tada Saulius nebeieškos manęs Izraelyje, ir aš išsigelbėsiu nuo jo rankos”.

27:2b.1SA.027.002 Dovydas pakilo ir su šešiais šimtais vyrų, buvusių su juo, perėjo pas Gato karalių Achišą, Maocho sūnų.

27:3b.1SA.027.003 Ir Dovydas, abi jo žmonos, jezreelietė Ahinoama ir karmelietė Abigailė, Nabalo našlė, ir jo vyrai su savo šeimomis gyveno pas Achišą Gate.

27:4b.1SA.027.004 Saulius sužinojo, kad Dovydas pabėgo į Gatą, ir daugiau jo nebeieškojo.

27:5b.1SA.027.005 Dovydas tarė Achišui: “Jei radau malonę tavo akyse, prašau, leisk man gyventi kuriame nors mažame mieste. Kodėl tavo tarnas turėtų gyventi su tavimi karaliaus mieste?”

27:6b.1SA.027.006 Achišas jam leido gyventi Ciklage. Nuo to laiko Ciklagas priklauso Judo karaliams iki šios dienos.

27:7b.1SA.027.007 Dovydas gyveno filistinų šalyje vienerius metus ir keturis mėnesius.

27:8b.1SA.027.008 Dovydas su savo vyrais išeidavo ir užpuldavo gešuriečius, girzus ir amalekiečius, kurie nuo senų laikų gyveno toje šalyje nuo Šūro iki Egipto.

27:9b.1SA.027.009 Kai Dovydas užpuldavo kraštą, jis nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moters, pasiimdavo avis, galvijus, asilus, kupranugarius, drabužius ir grįždavo, ir nueidavo pas Achišą.

27:10b.1SA.027.010 Achišas paklausdavo: “Ką šįkart buvote užpuolę?” Dovydas atsakydavo: “Judo pietinę dalį, jerachmeelitų pietų kraštą ir kenitų pietinę dalį”.

27:11b.1SA.027.011 Nei vyrų, nei moterų Dovydas nepalikdavo gyvų ir neatsivesdavo jų į Gatą, manydamas: “Kad jie nepraneštų apie mus, sakydami: ‘Taip padarė Dovydas ir taip jis elgiasi visą laiką, gyvendamas filistinų krašte’ ”.

27:12b.1SA.027.012 Achišas tikėjo Dovydu, sakydamas: “Jis tapo visiškai nekenčiamas Izraelyje, todėl bus mano tarnas per amžius”.

28

28:1b.1SA.028.001 Tomis dienomis filistinai surinko savo kariuomenę karui prieš Izraelį. Achišas tarė Dovydui: “Tu su savo vyrais turėsi žygiuoti kartu su manimi į karą”.

28:2b.1SA.028.002 Dovydas atsakė Achišui: “Tu dabar sužinosi, ką gali padaryti tavo tarnas”. Achišas tarė Dovydui: “Todėl aš padarysiu tave mano galvos saugotoju visam laikui”.

28:3b.1SA.028.003 Samuelis buvo miręs, izraelitai buvo apraudoję ir palaidoję jį Ramoje, jo mieste. Saulius buvo išvaręs iš šalies mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir burtininkus.

28:4b.1SA.028.004 Filistinai susirinko, atėjo ir pastatė stovyklą Šuneme. Saulius sušaukė visą Izraelį, jie pasistatė stovyklą Gilbojoje.

28:5b.1SA.028.005 Kai Saulius pamatė filistinų stovyklą, nusigando ir jo širdis ėmė labai drebėti.

28:6b.1SA.028.006 Saulius klausė Viešpaties, bet Viešpats jam neatsakė nei per sapnus, nei per Urimą, nei per pranašus.

28:7b.1SA.028.007 Tada Saulius tarė savo tarnams: “Suraskite man moterį, kuri iššaukia mirusiųjų dvasias, kad galėčiau nueiti pas ją patarimo”. Jo tarnai jam atsakė: “En Dore gyvena moteris, iššaukianti mirusiųjų dvasias”.

28:8b.1SA.028.008 Saulius, pakeitęs drabužius, su dviem vyrais naktį nuėjo pas moterį. Jis tarė jai: “Paburk man per mirusiojo dvasią; iššauk man tą, kurį aš sakysiu”.

28:9b.1SA.028.009 Moteris jam atsakė: “Tu žinai, kad Saulius išnaikino krašte mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir burtininkus. Kodėl statai spąstus mano gyvybei, kad mane pražudytum?”

28:10b.1SA.028.010 Saulius jai prisiekė Viešpačiu: “Kaip Viešpats gyvas, tu nebūsi nubausta dėl šito”.

28:11b.1SA.028.011 Moteris klausė: “Ką turiu tau iššaukti?” Jis atsakė: “Iššauk man Samuelį”.

28:12b.1SA.028.012 Moteris, pamačiusi Samuelį, garsiai sušuko ir tarė Sauliui: “Kodėl mane apgavai? Tu esi Saulius!”

28:13b.1SA.028.013 Karalius jai tarė: “Nebijok! Ką matei?” Moteris tarė Sauliui: “Aš mačiau dvasią, kylančią iš žemės”.

28:14b.1SA.028.014 Karalius vėl klausė: “Kaip ji atrodo?” Ji atsakė: “Kyla senas vyras su apsiaustu”. Saulius suprato, kad tai Samuelis, ir nusilenkė veidu iki žemės.

28:15b.1SA.028.015 Samuelis tarė Sauliui: “Kodėl drumsti man ramybę, iššaukdamas mane?” Saulius atsakė: “Esu labai prislėgtas, nes filistinai kariauja prieš mane. Dievas atsitraukė nuo manęs ir man nebeatsako nei per sapnus, nei per pranašus, todėl pasišaukiau tave, kad pasakytum, ką man daryti”.

28:16b.1SA.028.016 Samuelis atsakė: “Kodėl mane klausi, jei Viešpats atsitraukė nuo tavęs ir tapo tavo priešu?

28:17b.1SA.028.017 Viešpats padarė, kaip Jis buvo per mane kalbėjęs. Jis atėmė iš tavęs karalystę ir ją atidavė tavo artimui Dovydui.

28:18b.1SA.028.018 Kadangi tu nepaklusai Viešpaties balsui ir neįvykdei Viešpaties rūstybės amalekiečiams, Viešpats šiandien tau taip padarė.

28:19b.1SA.028.019 Be to, Viešpats atiduos su tavimi ir Izraelį į filistinų rankas. Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite pas mane. Taip pat ir Izraelio pulkus Viešpats atiduos į filistinų rankas”.

28:20b.1SA.028.020 Saulius, labai nusigandęs dėl Samuelio žodžių, staiga visu savo ūgiu krito ant žemės. Jis neteko jėgų, nes visą dieną ir naktį buvo nevalgęs.

28:21b.1SA.028.021 Moteris, priėjusi prie Sauliaus ir pamačiusi, kad jis labai išsigandęs, tarė: “Tavo tarnaitė paklausė tavęs, statydama į pavojų savo gyvybę, ir įvykdė, ko tu prašei.

28:22b.1SA.028.022 Taigi dabar tu paklausyk savo tarnaitės: aš atnešiu tau kąsnelį duonos, kad turėtum jėgų ir galėtum eiti savo keliu”.

28:23b.1SA.028.023 Bet jis atsisakė, sakydamas: “Aš nevalgysiu”. Tačiau tarnai kartu su moterimi įkalbėjo jį, ir jis paklausė jų. Jis atsikėlė nuo žemės ir atsisėdo ant lovos.

28:24b.1SA.028.024 Moteris turėjo riebų veršį savo namuose. Ji skubiai papjovė jį, paėmusi miltų suminkė ir iškepė neraugintos duonos,

28:25b.1SA.028.025 ir atnešė tai Sauliui bei jo tarnams. Pavalgę jie atsikėlė ir tą pačią naktį išėjo.

29

29:1b.1SA.029.001 Visi filistinų būriai susirinko Afeke, o izraelitai pasistatė stovyklą Jezreelyje prie versmės.

29:2b.1SA.029.002 Filistinų kunigaikščiai ėjo su šimtais ir tūkstančiais, o Dovydas ir jo vyrai ėjo paskutinėse eilėse su Achišu.

29:3b.1SA.029.003 Tada filistinų kunigaikščiai kalbėjo: “Ką šitie hebrajai čia daro?” Achišas tarė filistinų kunigaikščiams: “Tai Dovydas, Izraelio karaliaus Sauliaus tarnas, kuris jau seniai su manimi ir aš nieko blogo jame nepastebėjau nuo jo atėjimo pas mane”.

29:4b.1SA.029.004 Filistinų kunigaikščiai supyko ant Achišo ir tarė: “Siųsk tą vyrą atgal! Tegul grįžta į vietą, kurią tu jam paskyrei, ir neina su mumis į mūšį, kad jo metu netaptų mums priešu. Nes kaip jis galėtų įsiteikti savo valdovui, jei ne šitų vyrų galvomis.

29:5b.1SA.029.005 Argi ne šitas Dovydas, apie kurį dainuodavo šokdami: ‘Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas­dešimtis tūkstančių?’ ”

29:6b.1SA.029.006 Tada Achišas, pasišaukęs Dovydą, jam tarė: “Kaip Viešpats gyvas, tu esi sąžiningas ir tavo įėjimas ir išėjimas su mano pulkais priimtinas man, nes aš nieko blogo neradau tavyje nuo to laiko, kai atėjai pas mane, iki šios dienos. Bet kunigaikščiams tu nepatinki.

29:7b.1SA.029.007 Taigi grįžk ramybėje, kad nepiktintum filistinų kunigaikščių”.

29:8b.1SA.029.008 Dovydas atsakė Achišui: “Ką aš padariau? Ką atradai savo tarne per tą laiką, kai esu su tavimi, kad negaliu eiti į karą prieš mano valdovo karaliaus priešus?”

29:9b.1SA.029.009 Achišas atsakė Dovydui: “Tikrai mano akyse tu esi geras kaip Dievo angelas, bet filistinų kunigaikščiai pasakė: ‘Jis neis su mumis į mūšį’.

29:10b.1SA.029.010 Anksti rytą atsikelk su savo valdovo tarnais, kurie yra atėję su tavimi, ir iškeliaukite, kai tik prašvis”.

29:11b.1SA.029.011 Dovydas ir jo vyrai atsikėlė rytą ir pasiruošė keliauti atgal į filistinų šalį, o filistinai išėjo į Jezreelį.

30

30:1b.1SA.030.001 Kai Dovydas ir jo vyrai trečią dieną sugrįžo į Ciklagą, amalekiečiai buvo įsiveržę iš pietų į Ciklagą, užėmę jį ir sudeginę.

30:2b.1SA.030.002 Jie išvedė į nelaisvę moteris; nė vienos nenužudė nuo vyriausios iki jauniausios, bet išsivarė su savimi ir nuėjo savo keliu.

30:3b.1SA.030.003 Dovydas ir jo vyrai, grįžę į miestą, rado jį sudegintą, o jų žmonas, sūnus ir dukteris išvestus nelaisvėn.

30:4b.1SA.030.004 Tada Dovydas ir su juo buvusieji žmonės pakėlė balsus ir verkė, kol nebeliko jėgų verkti.

30:5b.1SA.030.005 Abi Dovydo žmonos irgi buvo išvestos nelaisvėn: jezreelietė Ahinoama ir Abigailė, karmeliečio Nabalo našlė.

30:6b.1SA.030.006 Dovydas buvo labai nuliūdęs, nes žmonės tarėsi jį užmušti akmenimis; visi žmonės sielvartavo dėl savo sūnų ir dukterų. Bet Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve.

30:7b.1SA.030.007 Dovydas paprašė kunigą Abjatarą, Ahimelecho sūnų, atnešti efodą. Abjataras atnešė efodą Dovydui.

30:8b.1SA.030.008 Dovydas klausė Viešpaties, sakydamas: “Ar man vytis tą gaują? Ar aš juos pavysiu?” Viešpats atsakė: “Vykis! Tikrai pavysi ir išvaduosi belaisvius”.

30:9b.1SA.030.009 Taip Dovydas ir šeši šimtai jo vyrų išėjo. Pasiekę Besoro upelį, pavargę kariai pasiliko prie jo.

30:10b.1SA.030.010 Dovydas su keturiais šimtais vyrų toliau vijosi, o du šimtai pasiliko, kadangi buvo taip pavargę, jog neįstengė perbristi upelio.

30:11b.1SA.030.011 Laukuose jie rado egiptietį, atvedė jį pas Dovydą ir davė jam duonos valgyti ir vandens atsigerti.

30:12b.1SA.030.012 Ir jie davė jam džiovintų figų ir dvi kekes džiovintų vynuogių. Pavalgęs jis atsigavo, nes tris paras buvo nevalgęs ir negėręs.

30:13b.1SA.030.013 Tuomet Dovydas klausė jį: “Kam tu priklausai ir iš kur esi?” Jis atsakė: “Aš esu egiptietis, vieno amalekiečio vergas. Mano šeimininkas paliko mane, nes prieš tris dienas susirgau.

30:14b.1SA.030.014 Mes buvome įsiveržę į pietinį keretų kraštą ir į Judą, į pietines Kalebo žemes, ir mes sudeginome Ciklagą”.

30:15b.1SA.030.015 Dovydas jam tarė: “Ar tu gali mus nuvesti prie to būrio?” Tas atsakė: “Prisiek man Dievu, kad manęs nenužudysi ir negrąžinsi mano šeimininkui, tada nuvesiu tave pas juos”.

30:16b.1SA.030.016 Kai jis nuvedė juos, amalekiečiai buvo pasklidę po visą kraštą, valgė ir gėrė švęsdami, nes buvo paėmę didelį grobį, plėšdami filistinų ir Judo žemes.

30:17b.1SA.030.017 Dovydas mušė juos nuo sutemų iki kitos dienos vakaro; nė vienas iš jų neištrūko, išskyrus keturis šimtus jaunuolių, kurie pabėgo, užsėdę ant kupranugarių.

30:18b.1SA.030.018 Dovydas atsiėmė visa, ką amalekiečiai buvo pagrobę, ir išvadavo abi savo žmonas.

30:19b.1SA.030.019 Nieko jie nepasigedo, mažo ar didelio: nei sūnų, nei dukterų, nei jokių daiktų, kuriuos amalekiečiai buvo paėmę; Dovydas viską atsiėmė.

30:20b.1SA.030.020 Dovydas paėmė visas jų avis ir galvijus ir varė juos pirma savo galvijų, sakydamas: “Tai Dovydo grobis”.

30:21b.1SA.030.021 Dovydas atėjo iki tų dviejų šimtų vyrų, kurie buvo išvargę ir nebegalėjo sekti paskui Dovydą ir buvo palikti prie Besoro upelio. Jie išėjo pasitikti Dovydo ir jo vyrų, ir Dovydas priartėjęs juos pasveikino.

30:22b.1SA.030.022 Tada kai kurie pikti vyrai, Belialo žmonės, iš tų, kurie ėjo su Dovydu, kalbėjo: “Jie nėjo su mumis, todėl mes jiems nieko neduosime iš atgauto grobio, tik kiekvienam žmoną ir vaikus, kad, juos pasiėmę, keliautų sau”.

30:23b.1SA.030.023 Dovydas tarė: “Mano broliai, negalima taip elgtis su tuo, ką Viešpats mums davė. Jis mus saugojo ir atidavė tą būrį, kuris mus užpuolė, į mūsų rankas.

30:24b.1SA.030.024 Kas pritars jums šiuo klausimu? Ką gauna ėjęs į mūšį, tą gaus ir tas, kuris saugojo mantą; jie turi pasidalinti po lygiai”.

30:25b.1SA.030.025 Taip tas nuostatas buvo įvestas Izraelyje ir galioja iki šios dienos.

30:26b.1SA.030.026 Dovydas, sugrįžęs į Ciklagą, pasiuntė dalį grobio Judo vyresniesiems, savo draugams, sakydamas: “Štai jums dovana iš Viešpaties priešų grobio”.

30:27b.1SA.030.027 Jis siuntė į Betelį, į pietinį Ramotą, į Jatyrą,

30:28b.1SA.030.028 į Aroerą, į Sifmotą, į Eštemoją,

30:29b.1SA.030.029 į Rachalą, į jerachmeelitų ir kenitų miestus,

30:30b.1SA.030.030 į Hormą, į Bor Ašaną, į Atachą,

30:31b.1SA.030.031 į Hebroną ir visas vietas, kur Dovydas buvo buvęs su savo vyrais.

31

31:1b.1SA.031.001 Filistinai kariavo su Izraeliu. Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų ir krito nužudyti ant Gilbojos kalno.

31:2b.1SA.031.002 Filistinai pavijo Saulių ir jo sūnus ir nužudė Jehonataną, Abinadabą ir Malkišūvą.

31:3b.1SA.031.003 Vyko smarki kova prieš Saulių, ir šauliai pataikė į Saulių ir jį sunkiai sužeidė.

31:4b.1SA.031.004 Tada Saulius tarė savo ginklanešiui: “Išsitrauk kardą ir juo mane perverk, kad šitie neapipjaustytieji atėję nepervertų ir neišniekintų manęs”. Bet jo ginklanešys nesutiko, nes jis labai bijojo. Tada Saulius, paėmęs savo kardą, krito ant jo.

31:5b.1SA.031.005 Jo ginklanešys pamatęs, kad Saulius miręs, irgi puolė ant savo kardo ir mirė kartu.

31:6b.1SA.031.006 Taip mirė Saulius, jo trys sūnūs, ginklanešys ir visi jo vyrai tą pačią dieną.

31:7b.1SA.031.007 Izraelitai, kurie gyveno anapus slėnio ir kitoje pusėje Jordano, pamatę, kad izraelitai pabėgo ir Saulius bei jo sūnūs mirę, paliko miestus ir bėgo. Atėję filistinai apsigyveno juose.

31:8b.1SA.031.008 Kitą dieną filistinai, atėję apiplėšti užmuštųjų, rado Saulių ir jo tris sūnus žuvusius ant Gilbojos kalno.

31:9b.1SA.031.009 Jie nukirto jo galvą, nuvilko šarvus ir nešiojo po visą filistinų kraštą, kad praneštų apie pergalę savo stabų šventyklose ir tarp žmonių.

31:10b.1SA.031.010 Ir jie padėjo jo šarvus Astartės šventykloje, o jo lavoną pakabino prie Bet Šeano miesto sienos.

31:11b.1SA.031.011 Jabeš Gileado gyventojai išgirdo, ką filistinai padarė Sauliui.

31:12b.1SA.031.012 Pakilo jų drąsiausieji vyrai ir ėjo visą naktį; nuėję nuėmė Sauliaus ir jo sūnų lavonus nuo Bet Šeano sienos, parnešė į Jabešą ir juos ten sudegino.

31:13b.1SA.031.013 Jų kaulus paėmė ir palaidojo po medžiu Jabeše, ir jie pasninkavo septynias dienas.