Paulius, Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Sostenas­

Dievo bažnyčiai Korinte, pašventintiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems su visais, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas jus ir pas mus.

Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!

Aš nuolat dėkoju dėl jūsų Dievui už Dievo malonę, suteiktą jums per Jėzų Kristų,

kad per Jį praturtėjote viskuo­ visokiu žodžiu ir visokiu pažinimu,­

ir Kristaus liudijimas jumyse tapo tvirtas.

Todėl jums nestinga jokios dovanos laukiant, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus,

kuris ir sutvirtins jus iki galo, kad būtumėte nekalti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną.

Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą.

Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip kalbėtumėte ir nebūtų tarp jūsų susiskaldymų, bet kad būtumėte tobulai suvienyti vienos minties ir vieno sprendimo.

Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų.

Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: “Aš esu Pauliaus”, “aš­Apolo”, “aš­Kefo”, “o aš­Kristaus”.

Argi Kristus padalytas? Argi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Argi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti?

Ačiū Dievui, kad pas jus nieko daugiau nekrikštijau, išskyrus Krispą ir Gajų,

kad niekas nesakytų, jog aš krikštiju savo paties vardu.

Tiesa, pakrikštijau taip pat Stepono namus, o daugiau nežinau, ar ką pakrikštijau.

Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti,­ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius netaptų bereikšmis.

Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, išgelbėtiems, jis yra Dievo jėga.

Nes parašyta: “Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu protingųjų išmanymą”.

Kur išminčius? Kur Rašto žinovas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė šio pasaulio išminties kvailyste?

Kadangi pasaulis išmintimi nepažino Dievo pagal Jo išmintį, tai Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki.

Žydai reikalauja ženklų, graikai ieško išminties,

bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims­kvailystė.

Bet pašauktiesiems­tiek žydams, tiek graikams­skelbiame Kristų­Dievo jėgą ir Dievo išmintį.

Dievo kvailystė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė stipresnė už žmones.

Juk jūs matote savo pašaukimą, broliai,­nedaug tarp jūsų kūno atžvilgiu išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.

Bet Dievas išsirinko, kas pasaulyje kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas išsirinko, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga.

Ir kas pasaulyje žemos kilmės, kas paniekinta, kas yra niekas, Dievas išsirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažkuo,­

kad joks kūnas nesigirtų prieš Dievą.

Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo išmintimi iš Dievo, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu,

kad, kaip parašyta: “Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu”.

Ir aš, broliai, kai pas jus lankiausi, atėjau ne su gražbyliavimu ar išmintimi skelbti jums Dievo liudijimo.

Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą.

Aš buvau pas jus silpnas, išsigandęs ir labai drebėjau.

Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu,

kad ir jūsų tikėjimas remtųsi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga.

Tiesa, tarp subrendusiųjų mes skelbiame išmintį, tačiau tai išmintis ne šio pasaulio ir ne šio pasaulio valdovų, kurie pranyks.

Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti,

kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę.

Bet skelbiame, kaip parašyta: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli”.

Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes.

Kas iš žmonių žino, kas yra žmogaus, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip pat niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo Dvasia.

O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota.

Apie tai ir kalbame ne žodžiais, kurių moko žmogiškoji išmintis, bet tais, kurių moko Šventoji Dvasia,­dvasinius dalykus gretindami su dvasiniais.

Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama.

O dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį.

“Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokyti?” O mes turime Kristaus protą.

Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje.

Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite,

nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai,­argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai?

Kol vienas sako: “Aš­Pauliaus”, kitas: “Aš­Apolo”,­argi nesate kūniški?

Kas yra Paulius? Kas yra Apolas? Tarnai, kurių dėka įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpats kiekvienam skyrė.

Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.

Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas­augintojas.

Kas sodina ir kas laisto, yra viena, ir kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą.

Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs­Dievo dirva, Dievo statinys.

Pagal Dievo man suteiktą malonę aš, kaip išmintingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato ant jo. Tegul kiekvienas žiūri, kaip stato.

Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.

Jei kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio, šieno ar šiaudų,­

kiekvieno darbas išaiškės. Todėl, kad diena jį atskleis, nes tai bus atskleista ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas.

Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį.

O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį.

Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?

Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla­tai jūs!

Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas tarp jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas.

Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė, nes parašyta: “Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje”.

Ir vėl: “Viešpats žino išminčių mintis, kad jos tuščios”.

Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis! Nes viskas yra jūsų:

ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis,­viskas yra jūsų,

bet jūs patys­Kristaus, o Kristus­Dievo.

Tegul kiekvienas laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo paslapčių tvarkytojais.

O iš tvarkytojų reikalaujama, kad būtų ištikimi.

Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Ir aš pats savęs neteisiu.

Nors nematau nieko netinkamo savyje, bet tuo dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats.

Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.

Visa tai, broliai, jūsų labui pritaikiau sau ir Apolui, kad iš mūsų pasimokytumėte negalvoti daugiau negu parašyta ir kad nepasipūstumėte vienas prieš kitą.

Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs?

Jūs jau esate sotūs, jau turtingi, jau pradėjote be mūsų karaliauti! O, kad jūs iš tikrųjų karaliautumėte, kad ir mes galėtume kartu karaliauti!

Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskutiniąją vietą, tarsi mirčiai pasmerktiems. Mes tapome reginys pasauliui, angelams ir žmonėms.

Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekinami.

Iki šios valandos alkstame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, be pastogės

ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami­laiminame, persekiojami­kenčiame,

piktžodžiaujami­maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis.

Tai rašau, ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus vaikus.

Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet neturėsite daug tėvų, nes Evangelija aš pagimdžiau jus Kristuje Jėzuje.

Todėl raginu jus: būkite mano sekėjai!

Tuo tikslu ir pasiunčiau pas jus Timotiejų, kuris yra mano mylimas sūnus ir ištikimas Viešpatyje. Jis jums primins mano kelius Kristuje, kaip aš mokau visur, kiekvienoje bažnyčioje.

Kai kurie pasipūtė, tartum neketinčiau pas jus atvykti.

Jei Viešpats panorės, veikiai atvyksiu pas jus ir patikrinsiu ne pasipūtusių kalbas, bet jėgą.

Nes Dievo karalystė yra ne kalboje, bet jėgoje.

Ko norite? Ar kad ateičiau pas jus su lazda, ar su meile ir romumo dvasia?

Tenka girdėti apie ištvirkimą tarp jūsų ir net apie tokį ištvirkimą, kokio nesigirdi net pas pagonis: būtent kažkas gyvena su savo tėvo žmona!

Ir jūs dar esate pasipūtę! Užuot nuliūdę ir tai padariusį išmetę ir savo tarpo?!

Aš, nebūdamas pas jus kūnu, tačiau būdamas dvasia, jau nuteisiau tą nusikaltimą padariusį, lyg būdamas tarp jūsų.

Jums susirinkus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, dalyvaujant mano dvasiai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus jėga

atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną.

Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą?

Todėl išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paskerstas mūsų Paschos Avinėlis, Kristus.

Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nusikaltimo raugu, bet su nerauginta tyrumo ir tiesos duona.

Jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais.

Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio.

Bet jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu net nevalgykite kartu.

Kam man teisti svetimus? Argi ir jūs ne savuosius teisiate?

Tuos, kurie ne mūsiškiai, Dievas teis. Todėl “pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo”.

Kaip kai kurie iš jūsų, turėdami ginčų, drįsta bylinėtis vieni su kitais pas neteisiuosius, o ne pas šventuosius?

Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi esate neverti išspręsti menkų bylų?

Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau­kasdieninius dalykus?

Taigi, kai turite bylų kasdieniais reikalais, negi savo teisėjais paskirsite neturinčius balso bažnyčioje?

Tai sakau, norėdamas jus sugėdinti. Nejaugi pas jus nėra nė vieno išmintingo, kuris sugebėtų išspręsti tarp brolių iškilusią bylą?

Bet brolis bylinėjasi su broliu ir tai daro pas netikinčius.

Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Ar ne geriau pakęsti skriaudą? Ar ne geriau pakęsti apgaulę?

Deja, jūs patys skriaudžiate ir apgaudinėjate, ir dar brolius!

Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai,

nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.

Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.

Viskas man leistina, bet ne viskas naudinga. Viskas man leistina, bet aš nesiduosiu niekieno pavergiamas!

Valgis yra pilvui ir pilvas­valgiui, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Tačiau kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats­kūnui.

Kaip Dievas prikėlė Viešpatį­prikels ir mus savo jėga.

Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos paleistuvės nariais? Jokiu būdu!

Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su paleistuve, tampa vienas kūnas su ja? Nes “du taps,­sako Raštas,­vienu kūnu”.

Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su Juo.

Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui.

Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?

Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo.

Atsakau į jūsų laišką. Gerai daro vyras, neliesdamas moters.

Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas teturi sau žmoną ir kiekviena sau vyrą.

Vyras teatlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui.

Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona.

Nesitraukite vienas nuo kito, nebent abiems susitarus kuriam laikui, kad atsidėtumėte pasninkui ir maldai, paskui vėl būkite drauge, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu.

Tai sakau leisdamas, o ne įsakydamas.

Norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas tokią, kitas kitokią.

Nesusituokusiems ir našlėms sakau: jie gerai darys, pasilikdami tokie kaip aš.

Bet, jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Geriau tuoktis negu degti.

Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro,

o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru;­ taip pat ir vyras tenepalieka žmonos.

Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tenesiskiria su ja.

Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tenesiskiria su juo.

Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama vyru. Kitaip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi.

Bet, jei netikintis nori skirtis, tesiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra surišti, nes Dievas mus pašaukė ramybei.

Iš kur žinai, žmona, kad išgelbėsi vyrą? Arba iš kur tau žinoma, vyre, kad išgelbėsi žmoną?

Todėl, kaip Viešpats kuriam paskyrė, kokį Dievas kurį pašaukė, to jis ir toliau tesilaiko. Taip aš mokau visose bažnyčiose.

Jei kas buvo pašauktas apipjaustytas, tenesistengia nuslėpti apipjaustymo. Jei buvo pašauktas neapipjaustytas, tenedaro apipjaustymo.

Apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas yra niekas, tik Dievo įsakymų laikymasis yra viskas.

Kiekvienas tepasilieka toks, koks buvo pašauktas.

Jei buvai pašauktas, būdamas vergas, nesijaudink dėl to, bet jei gali tapti laisvas, pasinaudok proga.

Viešpatyje pašauktas vergas yra Jo išlaisvintas. Panašiai ir pašauktas laisvasis yra Kristaus vergas.

Jūs esate nupirkti už didelę kainą, todėl nepasidarykite žmonių vergais.

Kiekvienas, broliai, kokie buvote pašaukti, tokie ir pasilikite prieš Dievą.

Dėl nesusituokusių neturiu Viešpaties įsakymo, bet duodu savo patarimą kaip tas, kuris iš Viešpaties gailestingumo vertas pasitikėjimo.

Taigi manau, jog yra gerai, atsižvelgiant į šių laikų suspaudimus­gerai žmogui būti tokiam.

Jei esi susietas su žmona, neieškok skyrybų. Likai be žmonos­ neieškok žmonos.

Jei vedi, nenusidedi, ir jei mergina išteka, nenusideda. Tačiau šitokie žmonės turės kūno vargų, o aš norėčiau jus apsaugoti nuo jų.

Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų,

ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų,

ir kurie naudojasi šiuo pasauliu,­tarsi nesinaudotų. Nes šio pasaulio pavidalas praeina.

Norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais­stengiasi patikti Viešpačiui.

O susituokęs rūpinasi pasaulio reikalais­stengiasi patikti žmonai.

Yra skirtumas tarp žmonos ir mergaitės. Netekėjusi moteris rūpinasi Viešpaties reikalais, kad būtų šventa kūnu ir dvasia, o ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais­kaip patikti vyrui.

Tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet dėl to, kad tai yra tinkama ir kad jūs neblaškomi galėtumėte atsiduoti Viešpačiui.

Jei kas mano būsiant jam negarbinga, kad jo mergaitė liks senmergė, ir jei taip reikia, tedaro kaip nori,­nenusidės,­tegul jie susituokia.

Bet jei kas savo širdyje yra tvirtai apsisprendęs, ne iš prievartos, bet būdamas savo valios šeimininkas, ir savo širdyje nutaręs išsaugoti savo mergaitę, tas gerai padarys.

Taigi, kas išleidžia savo mergaitę, gerai daro, o kas neišleidžia savo mergaitės, geriau daro.

Žmona surišta įstatymu, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, tik Viešpatyje.

Bet, mano nuomone, ji bus laimingesnė netekėdama. Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią.

Dėl aukų stabams mums aišku: mes visi turime pažinimą. Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo.

Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti.

Bet kas myli Dievą, tas yra Jo pažintas.

Taigi dėl stabams paaukotų dalykų valgymo mes žinome, kad stabas pasaulyje yra niekas ir kad nėra jokių kitų dievų, kaip tik vienas Dievas.

Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje,­daug tų dievų ir daug viešpačių,­

tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį.

Bet ne visi turi tokį pažinimą. Kai kurie su sąžine, pripažįstančia stabus, iki šiol valgo maistą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė susitepa.

Maistas nepriartina mūsų prie Dievo. Kai valgome, nieko nelaimime, ir kai nevalgome, nieko neprarandame.

Bet žiūrėkite, kad ši jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems.

Antai, jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą ir valgantį stabų šventykloje, argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukoto maisto?

Ar dėl tavo pažinimo nežus silpnas brolis, už kurį mirė Kristus?

Šitaip nusidėdami broliams ir sužeisdami jų silpnas sąžines, nusidedate Kristui.

Todėl jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad nepapiktinčiau savo brolio.

Ar aš ne apaštalas? Ar aš ne laisvas? Ar nesu regėjęs Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties? Ar jūs ne mano darbo vaisius Viešpatyje?

Jei kitiems ir nesu apaštalas, tai jums, be abejo, esu, nes mano apaštalystės antspaudas esate jūs Viešpatyje.

Štai mano pasiteisinimas prieš tuos, kurie mane kaltina.

Argi mes neturime teisės valgyti ir gerti?

Ar neturime teisės vaikščioti kartu su seserimi, žmona, kaip kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?

O gal tik aš ir Barnabas neturime teisės nedirbti?

Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus? Kas sodina vynuogyną ir nevalgo jo vaisių? Arba kas gano bandą ir negeria bandos pieno?

Ar aš tai sakau vien kaip žmogus? Argi to paties nesako ir Įstatymas?

Mozės Įstatyme parašyta: “Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui!” Bet ar Dievui terūpi jaučiai?

O gal Jis iš tiesų taiko tai mums? Juk dėl mūsų parašyta, kad artojas artų su viltimi ir kūlėjas kultų su viltimi, jog gaus savo dalį.

Jei mes jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai ar didelis dalykas, kad pjausime pas jus medžiaginių?

Jei kiti turi teisių į jus, tai ar ne juo labiau mes? Vis dėlto mes nesinaudojome savo teise, bet viską pakeliame, kad tik Kristaus Evangelijai nedarytume kliūčių.

Ar nežinote, kad tie, kurie tarnauja šventykloje, valgo iš šventyklos pajamų ir kad aukuro tarnai gauna dalį aukų?

Taip ir Viešpats patvarkė, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos.

Bet aš nesinaudojau šiomis teisėmis. Ir tai rašau ne tam, kad sau pritaikyčiau. Man geriau mirti, negu leisti, kad kas atimtų iš manęs šį pasigyrimą.

Jeigu skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina pareiga, ir vargas man, jei Evangelijos neskelbčiau!

Jeigu tai darau savo valia, turiu atlygį; bet jei darau ne savo valia, tai atlieku man patikėtą tarnavimą.

Koks tada mano atlygis? Ogi kad, skelbdamas Kristaus Evangeliją, pateikiu ją veltui ir nesinaudoju savo teise, kurią man duoda Evangelijos skelbimas.

Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau.

Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus.

Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo,­ pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu,­kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo.

Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau.

Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.

Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte!

Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes­nevystantį.

Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas,

bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas.

Aš nenoriu, kad liktumėte nežinioje, broliai,­visi mūsų tėvai buvo po debesim ir visi perėjo jūrą.

Ir visi buvo pakrikštyti į Mozę, debesyje ir jūroje;

visi valgė tą patį dvasinį maistą

ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.

Vis dėlto daugumas iš jų nepatiko Dievui, ir “jų kūnai liko gulėti dykumoje”.

Tie įvykiai yra mums pavyzdžiai, kad negeistume blogio, kaip anie geidė.

Nebūkite stabmeldžiai, kaip kai kurie iš jų,­kaip parašyta: “Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti”.

Neištvirkaukime, kaip kai kurie iš jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai.

Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir mirė nuo gyvačių.

Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo.

Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir užrašyti pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje.

Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nekristų.

Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti.

Todėl, mano mylimieji, bėkite nuo stabmeldystės!

Kalbu kaip išmintingiems; apsvarstykite patys, ką sakau.

Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?

Nors mūsų daug, mes visi esame viena duona ir vienas kūnas: juk mes visi dalijamės viena duona.

Pažiūrėkite į Izraelį pagal kūną: argi tie, kurie valgo aukas, nėra aukuro bendrininkai?

Ką gi sakau? Ar stabas ką nors reiškia? Ar ką nors reiškia auka stabams?

Ne, bet pagonys, aukodami aukas, aukoja demonams, o ne Dievui. Ir aš nenoriu, kad jūs būtumėte demonų bendrininkai.

Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite sėdėti prie Viešpaties stalo ir prie demonų stalo.

Nejaugi kurstysime Viešpaties pavydą? Ar mes už Jį stipresni?

Viskas man leistina, bet ne viskas naudinga. Viskas man leistina, bet ne viskas ugdo!

Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam.

Valgykite visa, kas parduodama mėsos prekyvietėje, sąžinės labui nieko neklausinėdami.

Juk “Viešpaties yra žemė ir visa, ko ji pilna”.

Jeigu jus pasikviečia netikintis žmogus ir jūs norite jį aplankyti, valgykite visa, kas jums padedama, sąžinės labui nieko neklausinėdami.

Bet jei kas jums pasakytų: “Tai auka stabams”, tada nevalgykite dėl žmogaus, kuris tai pasakė, ir dėl sąžinės,­juk “Viešpaties yra žemė ir visa, ko ji pilna”.

Čia aš kalbu ne apie tavo paties sąžinę, bet apie kito sąžinę. Kodėl gi mano laisvė turėtų būti teisiama kitos sąžinės?

Jeigu aš dėkodamas valgau, kodėl man priekaištaujama dėl maisto, už kurį dėkoju?

Todėl ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo šlovei.

Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo bažnyčios,

kaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, neieškodamas sau naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti.

Sekite manimi, kaip ir aš seku Kristumi.

Aš jus giriu, kad visame kame prisimenate mane ir laikotės nurodymų, kuriuos jums daviau.

Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva­vyras, o Kristaus galva­Dievas.

Kiekvienas vyras, kuris meldžiasi ar pranašauja apdengta galva, paniekina savo galvą.

Ir kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja neapdengta galva, paniekina savo galvą: tai tas pats, kaip būti nuskustai.

Jei moteris neapsigaubia, tai tegul ir nusikerpa! O jei moteriai gėda nusikirpti ar nusiskusti plaukus, teapsigaubia.

Vyrui nereikia gaubti galvos, nes jis yra Dievo atvaizdas ir šlovė. O moteris yra vyro šlovė.

Juk ne vyras iš moters, bet moteris iš vyro,

taip pat ne vyras buvo sukurtas moteriai, o moteris vyrui.

Todėl moteris privalo turėti ant galvos pavaldumo ženklą dėl angelų.

Bet Viešpatyje nei vyras be moters, nei moteris be vyro.

Kaip moteris iš vyro, taip vyras per moterį, bet visa­iš Dievo.

Spręskite patys: argi tinka moteriai melstis Dievui neapsigaubusiai?

Argi pati prigimtis jūsų nemoko, jog vyrui gėda nešioti ilgus plaukus?

Tuo tarpu moteriai garbė turėti ilgus plaukus. Nes plaukai jai duoti kaip dangalas.

Bet jei kas norėtų ginčytis,­težino, jog nei mes, nei Dievo bažnyčios neturime tokio papročio.

Duodamas šiuos nurodymus, aš jūsų negiriu, nes jūsų susirinkimai išeina ne į gera, bet į bloga.

Pirmiausia man teko girdėti, kad, kai jūs susirenkate bažnyčioje, tarp jūsų būna susiskaldymų, ir iš dalies aš tuo tikiu.

Juk pas jus turi būti atskalų, kad išaiškėtų tie, kurie yra patikimi.

Jūs susirenkate kartu, bet ne Viešpaties vakarienės valgyti,

nes kiekvienas paskuba suvalgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria.

Argi neturite savo namų valgyti ir gerti? O gal norite paniekinti Dievo bažnyčią ir sugėdinti stokojančius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už tai nepagirsiu.

Aš tai gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną

ir padėkojęs sulaužė ir tarė: “Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui”.

Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”.

Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis.

Todėl kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują.

Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.

Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.

Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių.

Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami.

Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu.

Todėl, mano broliai, kai susirenkate valgyti, palaukite vieni kitų.

O jeigu kas išalkęs, tepavalgo namie, kad nesirinktumėte pasmerkimui. Kitus reikalus sutvarkysiu atvykęs.

Aš nenoriu, broliai, kad jūs neišmanytumėte apie dvasines dovanas.

Jūs žinote, kad, kai buvote pagonys, ėjote prie nebylių stabų kaip vedami.

Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasia, neprakeikia Jėzaus. Ir nė vienas negali sakyti, kad Jėzus yra Viešpats, kaip tik Šventąja Dvasia.

Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia.

Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats Viešpats.

Ir yra skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame.

Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui.

Vienam Dvasia suteikiamas išminties žodis, kitam ta pačia Dvasia­pažinimo žodis,

kitam­tikėjimas ta pačia Dvasia, kitam­išgydymų dovanos ta pačia Dvasia,

kitam­stebuklų darymas, kitam­pranašavimas, kitam­dvasių atpažinimas, kitam­skirtingos kalbos, kitam­kalbų aiškinimas.

Bet visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka.

Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, o visi to vieno kūno nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus.

Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną,­žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.

Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio.

Jei koja sakytų: “Kadangi nesu ranka, todėl nepriklausau kūnui”, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?

O jeigu ausis sakytų: “Kadangi nesu akis, todėl nepriklausau kūnui”, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?

Jeigu visas kūnas būtų akis, tai kur būtų klausa? Jeigu visas kūnas būtų klausa, tai kur būtų uoslė?

Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo.

Ir jei visi būtų vienas narys, kur beliktų kūnas?

Bet dabar narių daug, o kūnas vienas.

Akis negali pasakyti rankai: “Man tavęs nereikia”, ar galva kojoms: “Man jūsų nereikia”.

Priešingai, tie kūno nariai, kurie atrodo silpnesni, yra būtini.

Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame didesne pagarba, ir mūsų gėdingi nariai gaubiami didesnio padorumo,

kurio nereikia mūsų padoriesiems nariams. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems kūno nariams, kurie jos stokojo,

kad kūne nebūtų susiskaldymų, bet patys nariai rūpintųsi vieni kitais.

Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Ir jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.

Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui­nariai.

Ir šiuos Dievas paskyrė bažnyčioje: pirma­apaštalais, antra­pranašais, trečia­mokytojais; po to­ stebuklai, paskui­išgydymų dovanos, visokia pagalba, vadovavimai, įvairios kalbos.

Ar visi apaštalai? Ar visi pranašai? Ar visi mokytojai? Ar visi stebukladariai?

Ar visi turi išgydymų dovanas? Ar visi kalba kalbomis? Ar visi aiškina?

Taigi karštai trokškite aukštesniųjų dovanų! Ir visgi rodau jums dar pranašesnį kelią.

Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.

Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.

Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės,­man nėra iš to jokios naudos.

Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.

Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,

nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa;

visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas,

nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies.

Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs.

Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška.

Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada­veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.

Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė­šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.

Siekite meilės ir trokškite dvasinių dovanų, ypač, kad pranašautumėte.

Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis.

Bet kas pranašauja, tas kalba žmonių ugdymui, paraginimui ir paguodai.

Kas kalba kalbomis, pats save ugdo, o kas pranašauja­ugdo bažnyčią.

Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis, bet būtų geriau, jei pranašautumėte, nes kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent pastarasis ir aiškintų, kad būtų ugdoma bažnyčia.

Bet dabar, broliai, jei ateičiau pas jus, kalbėdamas kalbomis, kokia jums būtų nauda, jeigu neskelbčiau jums apreiškimo, pažinimo, pranašystės ar mokymo?

Taip pat ir negyvi daiktai, skleidžiantys garsus, ar tai būtų fleita, ar kanklės, jei neduotų skirtingų garsų, iš ko pažintume, kas grojama ar skambinama?

Ir jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas ruoštųsi į mūšį?

Tas pat ir su jumis. Jei kalbėsite nesuprantamus žodžius, kaip bus galima suprasti, ką sakote? Jūs kalbėsite vėjams!

Kas žino, kiek daug yra įvairių kalbų pasaulyje, bet nė viena iš jų nėra bereikšmė.

Todėl jei nesuprantu kalbos prasmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas bus man svetimšalis.

Taigi ir jūs, karštai trokštantys dvasinių dovanų, siekite jų bažnyčios ugdymui, kad gausiai jų turėtumėte.

Todėl, kas kalba kalbomis, tesimeldžia, kad galėtų aiškinti.

Nes jei meldžiuosi kalbomis, meldžiasi mano dvasia, bet protas lieka bevaisis.

Ką gi tada daryti? Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu.

Be to, jei tu laimini dvasia, kaip neišmanantis pasakys tavo padėkai “amen”, nesuprasdamas, ką tu kalbi?

Juk tu gražiai dėkoji, tačiau kitas nėra ugdomas.

Dėkui mano Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus,

vis dėlto bažnyčioje geriau pasakysiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis.

Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu­subrendę.

Įstatyme parašyta: “Svetimomis kalbomis ir svetimųjų lūpomis Aš kalbėsiu šiai tautai, bet ir tada jie nepaklausys manęs”,­sako Viešpats.

Todėl kalbos yra ženklas ne tikintiems, bet netikintiems. O pranašavimas­ne netikintiems, bet tikintiems.

Juk jei susirinktų visa bažnyčia ir visi imtų kalbėti kalbomis, ir įeitų neišmanantys ar netikintys,­argi jie nesakytų, kad jūs išėję iš proto?

Bet jeigu visi pranašautų ir įeitų netikintis ar neišmanantis, jis būtų visų apkaltintas ir visų atpažintas.

Jo širdies paslaptys būtų atskleistos, ir jis, puolęs veidu žemėn, pagarbintų Dievą ir išpažintų: “Dievas iš tiesų yra tarp jūsų!”

Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą, ar aiškinimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui.

Jei kalba kas kalbomis, tekalba du, daugiausia trys, paeiliui, o vienas tegul aiškina.

Bet jeigu nėra aiškintojo, tegul tas bažnyčioje tyli ir tekalba tik sau ir Dievui.

Ir pranašai tekalba du ar trys, o kiti teapsvarsto.

Bet jei kitam šalia sėdinčiam kas nors apreiškiama, pirmasis tenutyla.

Nes jūs visi galite vienas po kito pranašauti, kad visi pasimokytų ir visi būtų paguosti.

Pranašų dvasios yra paklusnios pranašams,

nes Dievas nėra sumaišties, bet ramybės Dievas,­kaip ir visose šventųjų bažnyčiose.

Jūsų moterys bažnyčiose tetyli, nes joms neleidžiama kalbėti, jos turi būti klusnios, kaip sako ir įstatymas.

Ir jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyro, nes moterims gėdinga bažnyčioje kalbėti.

Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? Ar tik jus vienus pasiekė?

Jei kas mano esąs pranašas ar dvasinis žmogus, tegu pripažįsta, kad tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymai.

Bet jei kas neišmano, tegul neišmano.

Todėl, broliai, karštai trokškite pranašauti ir nedrauskite kalbėti kalbomis.

Tebūnie viskas daroma padoriai ir tvarkingai.

Broliai, aiškinu jums Evangeliją, kurią jums paskelbiau, kurią jūs ir priėmėte ir kurioje stovite,

ir kuria esate išgelbėti,­jeigu jūs laikotės to žodžio, kurį jums paskelbiau; kitaip jūs įtikėjote veltui.

Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus;

ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną pagal Raštus;

ir kad Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai.

Po to Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiol, o kai kurie yra užmigę.

Po to Jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams.

O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man.

Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo bažnyčią.

Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man neliko bergždžia, bet aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi.

Taigi ar aš, ar jie,­taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.

Jeigu apie Kristų skelbiama, kad Jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaip kai kurie iš jūsų sako, kad nėra mirusiųjų prisikėlimo?!

Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai Kristus nebuvo prikeltas.

O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.

Ir mes tada liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome apie Dievą, kad Jis prikėlė Kristų, kurio Jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji neprisikelia.

Nes jei mirusieji neprisikelia, tada ir Kristus nebuvo prikeltas.

O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias; jūs dar tebesate savo nuodėmėse.

Tuomet ir užmigusieji Kristuje yra žuvę.

Ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.

Bet dabar Kristus yra prikeltas iš numirusių­pirmasis iš užmigusiųjų.

Kaip per žmogų­mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.

Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti,

tačiau kiekvienas pagal savo eilę: Kristus­pirmasis, vėliau­priklausantys Kristui Jo atėjimo metu.

Po to bus galas, kai Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas kunigaikštystes, visas valdžias ir jėgas.

Nes Jis turi valdyti, kol paguldys visus priešus po savo kojomis.

Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.

Nes “Jis visa paklojo Jam po kojų”. Bet kai Jis sako, kad visa paklota, tai savaime suprantama, kad išskyrus Tą, kuris Jam visa paklojo.

Kai Jam bus visa pajungta, tada ir pats Sūnus nusilenks Tam, kuris viską Jam pajungė, kad Dievas būtų viskas visame kame.

Kita vertus, ką darys tie, kuriuos krikštija už mirusiuosius? Jei iš viso mirusieji neprisikels, tai kam gi jie krikštijami už mirusiuosius?

Ir kodėl ir mes kas valandą esame pavojuje?

Prisiekiu savo pasididžiavimu­ jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu!

Jei grynai kaip žmogus kovojau Efeze su laukiniais žvėrimis, tai kokia man iš to nauda? Jeigu mirusieji neprisikels, tai “valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime”.

Neapsirikite: “Blogos draugijos gadina gerus papročius!”

Pabuskite teisumui ir nenuodėmiaukite, nes kai kurie iš jūsų nepažįsta Dievo. Tai sakau jūsų gėdai.

Bet gal kas paklaus: “Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?”

Kvaily! Ką tu pasėji, neatgyja, jei prieš tai nenumiršta.

Ir ką besėtum, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakysime, kviečių ar kitokių javų.

Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną tokį, koks Jam patinka, ir kiekvienai sėklai jos kūną.

Ne visi kūnai yra vienodi. Vienoks žmonių kūnas, kitoks gyvulių, kitoks žuvų ir kitoks paukščių.

Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienokia dangaus kūnų šlovė ir kitokia žemės kūnų.

Vienokia yra saulės šlovė, kitokia šlovė mėnulio ir dar kitokia šlovė žvaigždžių. Ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi šlove.

Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, prikeliamas negendantis.

Sėjamas negarbingas, prikeliamas šlovingas. Sėjamas silpnas, prikeliamas galingas.

Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas. Yra sielinis kūnas ir yra dvasinis kūnas.

Taip ir parašyta: “Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela”; paskutinysis Adomas­gyvybę teikiančia dvasia.

Bet ne dvasinis pirmiau, o sielinis, ir tik po to dvasinis.

Pirmasis žmogus­iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus­Viešpats iš dangaus.

Koks buvo žemiškasis, tokie yra ir žemiškieji, o koks yra dangiškasis, tokie yra ir dangiškieji.

Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo atvaizdą.

Bet aš jums, broliai, sakau, kad kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.

Aš jums atskleidžiu paslaptį: ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti,­

staiga, viena akimirka, skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, o mes būsime pakeisti.

Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe.

Kada šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marusis apsivilks nemarybe, tada išsipildys užrašytas žodis: “Pergalė prarijo mirtį!

Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?”

Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga­įstatymas.

Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!

Todėl, mano mylimieji broliai, būkite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje.

Su rinkliava šventiesiems darykite taip, kaip nurodžiau Galatijos bažnyčioms.

Pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jūsų teatideda pagal tai, kiek turi, kad rinkliavos neprasidėtų man atvykus.

Atvykęs pasiųsiu į Jeruzalę žmones, kuriuos jūs nutarsite esant tinkamus, kad jie su palydimaisiais laiškais nugabentų jūsų dovaną.

Jei pasirodytų tinkama ir man keliauti, tai jie vyks kartu su manimi.

Atvyksiu pas jus, perėjęs Makedoniją. Mat per Makedoniją eisiu,

o pas jus, galimas daiktas, pabūsiu arba ir peržiemosiu, kad jūs mane palydėtumėte, kai vyksiu toliau.

Nenoriu dabar su jumis susitikti prabėgomis. Tikiuosi, jei Viešpats leis, kurį laiką pasilikti pas jus.

Bet Efeze išbūsiu iki Sekminių.

Mat man yra atvertos plačios durys našiam darbui, ir priešininkų daug.

Ir jeigu atvyks Timotiejus, žiūrėkite, kad jis gyventų pas jus be baimės, nes jis dirba Viešpaties darbą kaip ir aš.

Taigi tegul niekas jo neniekina. Išlydėkite jį su ramybe, kad atvyktų pas mane, nes laukiu jo su broliais.

O dėl brolio Apolo, tai aš didžiai troškau, kad jis su broliais keliautų pas jus, bet jis niekaip nenori šiuo metu. Bet atvyks, radęs tinkamą laiką.

Budėkite, tvirtai stovėkite tikėjime, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!

Viską, ką darote, darykite su meile.

Prašau jūsų, broliai (jūs pažįstate Stepono namus: jie yra Achajos pirmatikiai ir atsidavę tarnauti šventiesiems),

kad jūs taip pat paklustumėt tokiems žmonėms ir visiems, kurie mums padeda ir su mumis dirba.

Aš džiaugiuosi Stepono, Fortunato ir Achaiko apsilankymu. Jie man atstojo jus,

atgaivino mano ir jūsų dvasią. Todėl pripažinkite tokius žmones!

Jus sveikina Azijos bažnyčios. Karštai sveikina Viešpatyje Akvilas ir Priscilė kartu su bažnyčia, kuri jų namuose.

Jus sveikina visi broliai. Pasveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu.

Sveikinu jus savo, Pauliaus, ranka.

Jei kas nemyli Viešpaties Jėzaus Kristaus, tebūna prakeiktas! Mūsų Viešpatie, ateik!

Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis.

Mano meilė jums visiems Kristuje Jėzuje. Amen.