Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios naujienos pradžia,

kaip pranašų parašyta: “Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią.

Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’ ”

Jonas pasirodė dykumoje, krikštijo ir skelbė atgailos krikštą nuodėmėms atleisti.

Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo savo nuodėmes ir visi buvo krikštijami Jordano upėje.

Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi.

Jis skelbė: “Po manęs ateina galingesnis už mane­aš nevertas nusilenkęs atrišti Jo sandalų dirželio.

Aš jus krikštijau vandeniu, o Jis krikštys jus Šventąja Dvasia”.

Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas pakrikštijo Jį Jordane.

Vos tik išbridęs iš vandens, Jis pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo.

Ir iš dangaus pasigirdo balsas: “Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”.

Ir tuojau Dvasia Jį nuvedė į dykumą.

Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo.

Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus atėjo į Galilėją ir skelbė Dievo karalystės Evangeliją:

“Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!”

Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.

Jėzus jiems tarė: “Sekite paskui mane, ir Aš jus padarysiu žmonių žvejais”.

Ir tuojau, palikę tinklus, jie nusekė paskui Jį.

Paėjęs truputį toliau, Jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus.

Tuoj pat Jis pašaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų valtyje su samdiniais, jie nusekė paskui Jį.

Jie atėjo į Kafarnaumą, ir iškart, sabato dieną, Jis nuėjo į sinagogą ir ėmė mokyti.

Žmonės stebėjosi Jo mokymu, nes Jis mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai.

Jų sinagogoje buvo žmogus, turintis netyrąją dvasią. Jis sušuko:

“Palik mus! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo Šventasis!”

Jėzus sudraudė jį: “Nutilk ir išeik iš jo!”

Tada netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.

Visi apstulbo ir klausinėjo vienas kitą: “Kas tai? Koks čia naujas mokymas? Jis įsakinėja su valdžia net netyrosioms dvasioms, ir tos Jam paklūsta!”

Garsas apie Jį kaipmat pasklido po visą Galilėjos kraštą.

Išėję iš sinagogos, jie su Jokūbu ir Jonu atėjo į Simono ir Andriejaus namus.

Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai Jam pasakė.

Jis priėjęs paėmė ją už rankos ir pakėlė; karštis tučtuojau paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.

Vakare, saulei nusileidus, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius.

Visas miestas buvo susirinkęs prie durų.

Jis pagydė daug sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų ir neleido demonams kalbėti, nes jie pažino Jį.

Anksti rytą, gerokai prieš aušrą, Jėzus atsikėlęs nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi.

Simonas ir buvę su juo nusekė iš paskos

ir, suradę Jį, pasakė: “Visi Tavęs ieško”.

Jis atsakė: “Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten pamokslaučiau, nes tam esu atėjęs”.

Ir Jis pamokslavo jų sinagogose po visą Galilėją ir išvarinėjo demonus.

Pas Jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: “Jeigu nori, gali mane padaryti švarų”.

Jėzus, apimtas gailesčio, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!”

Jam tai ištarus, raupsai iškart pranyko, ir jis tapo švarus.

Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir griežtai įspėjo:

“Žiūrėk, kad niekam nieko nepasakotum! Eik, pasirodyk kunigui ir aukok už apvalymą Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”.

Bet šis išėjęs pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti tą įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas Jį.

Po kelių dienų Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą. Žmonės, išgirdę Jį esant namuose,

nedelsiant susirinko, ir taip gausiai, jog nė prie durų nebeliko vietos. O Jis skelbė jiems žodį.

Tada keturi vyrai atnešė pas Jį paralyžiuotą žmogų.

Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur Jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.

Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: “Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!”

Tenai sėdėjo keletas Rašto žinovų ir svarstė savo širdyse:

“Kodėl Jis taip piktžodžiauja? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!”

Jėzus, iš karto savo dvasia supratęs jų mintis, tarė: “Kam taip svarstote savo širdyse?

Kas lengviau­ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk neštuvus ir vaikščiok’?

Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turintį valdžią atleisti žemėje nuodėmes,­čia Jis tarė paralyžiuotajam,­

sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!”

Šis tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą, sakydami: “Tokių dalykų mes niekad nesame matę”.

Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Didelė minia rinkosi prie Jo, ir Jis juos mokė.

Praeidamas Jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: “Sek paskui mane!” Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.

Kai Jėzus Levio namuose valgė, drauge prie stalo su Jėzumi ir mokiniais sėdėjo daug muitininkų bei nusidėjėlių, nes tokių buvo daug ir jie sekė paskui Jį.

Rašto žinovai ir fariziejai, išvydę Jį valgantį su muitininkais ir nusidėjėliais, klausė Jo mokinių: “Kodėl Jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?”

Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai”.

Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Jie atėję klausė Jėzų: “Kodėl Jono ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o Tavieji ne?”

Jėzus atsakė: “Argi gali vestuvininkai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savim jaunikį, jie negali pasninkauti.

Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.

Niekas nesiuva lopo iš naujo audinio ant sudėvėto drabužio; antraip naujasis atplėštų nuo senojo gabalą, ir pasidarytų dar didesnė skylė.

Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui būtini nauji vynmaišiai!”

Sabato dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir Jo mokiniai eidami skabė varpas.

Fariziejai Jam sakė: “Žiūrėk, kodėl jie daro per sabatą tai, kas draudžiama?”

Jėzus atsakė: “Nejaugi niekad neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę?

Prie vyriausiojo kunigo Abjataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos ir davė savo palydovams, nors niekam neleistina jos valgyti, tik kunigams”.

Ir pridūrė: “Sabatas padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui;

taigi Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats”.

Jis vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka.

Jie stebėjo Jį, ar Jis gydys šį sabato dieną, kad galėtų Jėzų apkaltinti.

Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: “Stok į vidurį!”

O juos paklausė: “Ar sabato dieną leistina daryti gera, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?” Bet anie tylėjo.

Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: “Ištiesk ranką!” Šis ištiesė, ir ranka tapo sveika kaip ir kita.

Išėję fariziejai tuojau pradėjo tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.

O Jėzus su savo mokiniais pasitraukė prie ežero. Jį sekė didelė minia iš Galilėjos. Ir iš Judėjos,

Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie Jo didelius darbus.

Jėzus liepė mokiniams laikyti Jam paruoštą nedidelę valtį, kad minia Jo nesuspaustų.

Mat Jis buvo daugelį išgydęs, ir visi, kuriuos kankino ligos, veržėsi prie Jo, norėdami Jį paliesti.

Taip pat netyrosios dvasios, vos tik Jį pamačiusios, parpuldavo priešais Jį ir šaukdavo: “Tu esi Dievo Sūnus!”

Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad Jo negarsintų.

Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas Jį.

Jis paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti

ir jie turėtų valdžią gydyti ligas ir išvarinėti demonus:

Simoną, pavadinęs jį Petru;

Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadinęs Boanerges, tai yra “griaustinio vaikai”);

Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį

ir Judą Iskarijotą, kuris Jį ir išdavė. Ir jie grįžo namo.

Vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti.

Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti Jo, sakydami, kad Jis išėjęs iš proto.

Atvykę iš Jeruzalės Rašto žinovai sakė: “Jis turi Belzebulą”, ir: “Demonų kunigaikščio jėga Jis išvaro demonus”.

O Jėzus, pasivadinęs juos, kalbėjo palyginimais: “Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną?

Jei karalystė suskilusi, tokia karalystė negali išsilaikyti.

Ir jei namai suskilę, tokie namai negali išsilaikyti.

Ir jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis negali išsilaikyti ir žlunga.

Niekas negali įeiti į galiūno namus ir pasigrobti jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada jis apiplėš jo namus.

Iš tiesų sakau jums: bus atleistos žmonių vaikams visos nuodėmės ir piktžodžiavimai, kaip jie bepiktžodžiautų;

bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam niekada nebus atleista, ir jis amžiams bus pasmerktas”.

Mat jie sakė: “Jis turi netyrąją dvasią”.

Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, prašė Jį pakviesti.

Aplink Jį sėdėjo minia, kai Jam pranešė: “Štai Tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško Tavęs”.

O Jis atsakė: “Kas yra mano motina ir mano broliai?”

Ir, apžvelgęs aplinkui sėdinčius, tarė: “Štai mano motina ir mano broliai!

Kas vykdo Dievo valią, tas mano brolis, ir sesuo, ir motina”.

Jis vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie Jo susirinko didžiausia minia, kad Jis net įlipo į valtį ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko ant kranto palei ežerą.

Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas sakė:

“Paklausykite! Štai sėjėjas išėjo sėti.

Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę padangių paukščiai juos sulesė.

Kiti nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo nedaug žemės, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.

Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus.

Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą”.

Jis pasakė jiems: “Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

Kai Jėzus pasiliko vienas, aplink Jį esantys kartu su dvylika paklausė apie palyginimą.

Jis atsakė: “Jums duota suprasti Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais,

kad jie ‘regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nuodėmės nebūtų jiems atleistos’ ”.

Ir Jis paklausė: “Nejaugi nesuprantate šito palyginimo? Tai kaip suprasite visus kitus palyginimus?

Sėjėjas sėja žodį.

Palei kelią sėjamas žodis­tai tie, kuriems vos išgirdus, tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtąjį žodį.

Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolėtoje dirvoje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima.

Bet jie neturi savyje šaknų ir išsilaiko neilgai. Ištikus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina.

Kiti sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį,

bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį ir jis tampa nevaisingas.

Geroje žemėje pasėta sėkla­tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas šimteriopą”.

Jis kalbėjo jiems: “Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?

Juk nėra nieko paslėpta, kas nebūtų apreikšta, ir nieko paslaptyje laikomo, kas neišeitų aikštėn.

Jei kas turi ausis klausyti­teklauso!”

Jis sakė jiems: “Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta, ir jums, kurie girdite, bus dar pridėta.

Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turi”.

Jis kalbėjo: “Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą.

Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip.

Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.

Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo”.

Jėzus dar sakė: “Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?

Ji kaip garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon. Jis yra mažiausias iš visų sėklų žemėje,

bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visus augalus ir išleidžia plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai”.

Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė jiems žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.

Be palyginimų Jis jiems nekalbėdavo, bet kai pasilikdavo vienas su savo mokiniais, viską jiems išaiškindavo.

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jis tarė mokiniams: “Irkimės į aną pusę!”

Atleidę žmones, jie Jį pasiėmė, nes Jis tebebuvo valtyje. Kartu plaukė ir kitos mažos valtys.

Pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė.

Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį, šaukdami: “Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!”

Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: “Nutilk, nusiramink!” Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.

Jis tarė jiems: “Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?”

Juos apėmė didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: “Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso!”

Jie priplaukė ežero krantą gadariečių krašte.

Jam išlipus iš valties, tuojau prieš Jį iš kapinių atbėgo vyras, turintis netyrąją dvasią.

Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti.

Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nutraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti.

Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kalnus ir kapines, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.

Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė prieš Jį

ir ėmė garsiai šaukti: “Ko Tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!”

Jėzus mat buvo paliepęs: “Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!”

Jėzus dar paklausė: “O kaip tu vadiniesi?” Ji atsakė: “Mano vardas­Legionas, nes mūsų daug”.

Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.

Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių banda.

Visi demonai maldavo Jį, sakydami: “Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!”

Jėzus iškart jiems leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.

Tie, kurie jas ganė, išbėgiojo ir pranešė apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko.

Atėję prie Jėzaus, pamatė sėdintį demonų apsėstąjį­tą, kuriame buvo Legionas,­apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė.

Mačiusieji papasakojo jiems, kas nutiko su apsėstuoju, ir apie kiaules.

Tada žmonės ėmė Jėzų maldauti, kad Jis pasišalintų iš jų krašto.

Jėzui lipant į valtį, buvęs demonų apsėstasis prašė leisti pasilikti su Juo,

bet Jėzus nesutiko ir pasakė: “Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių didžių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo”.

Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam padarė, ir visi stebėjosi.

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, prie Jo susirinko didžiulė minia, ir Jis buvo paežerėje.

Štai ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs Jį, puola Jam po kojų,

karštai maldaudamas: “Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų”.

Jėzus nuėjo su juo. Paskui Jį sekė didžiulė minia ir Jį spauste spaudė.

Ten buvo viena moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu.

Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet ėjo vis blogyn.

Išgirdusi apie Jėzų, ji prasispraudė iš minios galo ir prisilietė prie Jo apsiausto.

Mat ji kalbėjo: “Jeigu paliesiu bent Jo drabužį­išgysiu!”

Tuojau kraujas nustojo jai plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi nuo savo ligos.

Ir Jėzus iš karto pajuto, kad iš Jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: “Kas prisilietė prie mano apsiausto?”

Jo mokiniai Jam atsakė: “Matai, kaip minia Tave spaudžia, o Tu klausi: ‘Kas mane palietė?’ ”

Bet Jis dairėsi tos, kuri taip buvo padariusi.

Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš Jį, papasakojo visą tiesą.

O Jis tarė jai: “Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave, eik rami ir būk sveika nuo savo ligos”.

Jam dar tebekalbant, atėjo sinagogos vyresniojo žmonės ir pranešė: “Tavo duktė numirė, kam dar vargini Mokytoją?”

Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus tarė sinagogos vyresniajam: “Nebijok, vien tik tikėk!”

Ir Jis niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.

Atėjęs į sinagogos vyresniojo namus, Jėzus pamatė sujudimą ir garsiai verkiančius bei raudančius.

Įžengęs vidun, Jis tarė: “Kam tas triukšmas ir verksmas?! Vaikas nėra miręs, o miega”.

Žmonės šaipėsi iš Jo. Tada, išvaręs juos visus, Jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo.

Paėmęs mergaitę už rankos, pasakė jai: “Talitį kum”; išvertus reiškia: “Mergaite, sakau tau, kelkis!”

Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Jie nustėro iš nuostabos.

Jis griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.

Išvykęs iš ten, Jis, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę.

Atėjus sabatui, Jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi: “Iš kur Jam tai? Kas per išmintis Jam suteikta, kad net tokie stebuklai daromi Jo rankomis?

Argi Jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi Jo seserys negyvena čia, pas mus?!” Ir jie piktinosi Juo.

O Jėzus jiems tarė: “Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose”.

Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

Ir Jis stebėjosi jų netikėjimu. Jis ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

Jėzus pasišaukė pas save dvylika, ėmė juos siuntinėti po du ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę­nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže,­

tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.

Ir sakė jiems: “Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kol išvyksite.

Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir nesiklausytų, išeidami iš ten nusikratykite dulkes nuo kojų, kaip liudijimą prieš juos”.

Jie išėjo ir skelbė atgailą,

išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

Karalius Erodas išgirdęs,­nes Jėzaus vardas tapo plačiai žinomas,­kalbėjo: “Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”.

Kiti tvirtino: “Jis­Elijas!” Dar kiti sakė: “Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai”.

Tai išgirdęs, Erodas sakė: “Tai Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą,­jis prisikėlė!”

Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.

Jonas mat sakė Erodui: “Nevalia tau gyventi su brolio žmona”.

Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,

nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.

Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: “Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu”.

Ir jis prisiekė: “Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!”

Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: “Ko man prašyti?” O ši tarė: “Jono Krikštytojo galvos!”

Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: “Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.

Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti.

Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą

ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, paėmė jo kūną ir palaidojo kape.

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

O Jis tarė jiems: “Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite”. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.

Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą.

Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.

Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

Dienai baigiantis, priėjo prie Jo mokiniai ir kalbėjo: “Čia dykvietė, ir jau vėlyvas laikas.

Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius kiemus bei kaimus, nusipirktų duonos, nes jie neturi ko valgyti”.

Bet Jėzus tarė: “Jūs duokite jiems valgyti”. Mokiniai tada klausia: “Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?”

Jis sako: “Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite”. Patikrinę jie atsakė: “Penkis ir dvi žuvis”.

Jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios žolės.

Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.

Jėzus paėmė penkis kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė savo mokiniams, kad padalintų žmonėms. Taip pat Jis padalino visiems tas dvi žuvis.

Ir visi valgė ir pasisotino.

Jie pririnko dvylika pilnų pintinių duonos trupinių ir žuvies likučių.

O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų.

Tuojau Jis privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis paleisiąs žmones.

Juos paleidęs, Jis nuėjo į kalną melstis.

Atėjus vakarui, valtis buvo ežero viduryje, o Jis vienas sausumoje.

Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,­nes vėjas buvo jiems priešingas,­apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.

Šie, pamatę Jį einantį ežeru, pamanė, jog tai šmėkla, ir pradėjo šaukti.

Mat visi Jį matė ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”

Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas liovėsi. Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi,

nes nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.

Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezareto kraštą ir čia lipo į krantą.

Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jį,

apibėgo visą apylinkę ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant.

Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar kiemus, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo Jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir visi, kas tik Jį paliesdavo, išgydavo.

Pas Jį susirinko fariziejų ir keli Rašto žinovai, atvykę iš Jeruzalės.

Jie, pamatę kai kuriuos Jo mokinius valgant duoną suterštomis (tai yra neplautomis) rankomis, pradėjo priekaištauti.

Mat fariziejai ir visi žydai, laikydamiesi prosenių tradicijos, valgo tik nusiplovę rankas.

Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra daug kitų nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami tradicija, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.

Taigi fariziejai ir Rašto žinovai Jį klausė: “Kodėl Tavo mokiniai nesilaiko prosenių tradicijos ir valgo duoną neplautomis rankomis?”

Jis jiems atsakė: “Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta gerbia mane lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs.

Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’.

Palikdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijų­ puodelių ir taurių plovimo, ir daug kitų panašių dalykų darote”.

Ir Jis pridūrė: “Puikiai jūs paverčiate niekais Dievo įsakymą, kad tik išsaugotumėte savo tradicijas!

Antai Mozė įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta’.

O jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie Korbįn (tai yra: dovana Dievui),­

tada jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai,

savo perduodama tradicija Dievo žodį darydami negaliojantį. Ir daug panašių dalykų darote”.

Sušaukęs visus žmones, Jėzus kalbėjo: “Paklausykite manęs visi ir supraskite:

nėra nieko, kas, iš išorės patekęs į žmogų, galėtų jį suteršti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš žmogaus išeina.

Kas turi ausis klausyti­teklauso”.

Kai sugrįžo nuo minios į namus, Jo mokiniai paklausė apie palyginimą.

Jis jiems sako: “Nejaugi ir jūs nesuprantate? Argi neaišku jums, kad visa, kas patenka į žmogų iš lauko, negali jo suteršti,

nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan, ir taip išvalomas visas maistas?”

Ir Jis pasakė: “Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina.

Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės,

godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė.

Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų”.

Išvykęs iš ten, Jis nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Užėjęs į vienus namus, Jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet Jam nepavyko to nuslėpti.

Išgirdus apie Jį, moteris, kurios duktė turėjo netyrąją dvasią, atėjo ir puolė Jam po kojų.

Moteris buvo graikė, kilimo sirofinikietė. Ji maldavo, kad Jis išvarytų iš jos dukrelės demoną.

Jėzus jai tarė: “Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”.

Moteris tarė: “Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius”.

Tada Jis tarė: “Dėl šitų žodžių eik namo,­demonas jau išėjęs iš tavo dukters”.

Parėjusi namo, ji rado dukrelę gulinčią patale ir demoną išėjusį.

Palikęs Tyro ir Sidono sritis, Jis vėl atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.

Ten atvedė Jam kurčią nebylį ir prašė uždėti ant jo ranką.

Jis pasivedė jį nuošaliau nuo minios, įkišo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį,

pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: “Efatį!”, tai yra: “Atsiverk!”

Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsipalaidavo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.

Jėzus jiems įsakė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau Jis draudė, tuo jie plačiau Jį garsino.

Žmonės labai stebėjosi ir kalbėjo: “Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba!”

Anomis dienomis, susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs savo mokinius, tarė:

“Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės yra su manimi ir neturi ko valgyti.

Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli”.

Mokiniai Jam atsakė: “Iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?”

Jėzus paklausė: “Kiek kepalų turite?” Jie atsakė: “Septynis”.

Tada Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalus, palaimino, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai.

Jie dar turėjo kelias žuveles. Jis palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.

Žmonės pavalgė iki soties, ir jie surinko dar septynias pintines likučių.

O valgytojų buvo apie keturis tūkstančius. Jėzus paleido juos

ir tuojau, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.

Čia priėjo fariziejų ir pradėjo su Juo ginčytis. Mėgindami Jį, jie reikalavo ženklo iš dangaus.

Atsidusęs iš dvasios gilumos, Jis tarė: “Ir kam šita karta reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai kartai nebus duota!”

Ir, palikęs juos, Jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.

Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalą.

Jėzus juos įspėjo: “Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo”.

Jie svarstė tarpusavy, sakydami: “Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos”.

Tai supratęs, Jėzus tarė: “Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar neišmanote ir nesuprantate ir jūsų širdys vis dar užkietėjusios?

Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite? Argi neatsimenate,

jog penkis kepalus Aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?” Jie atsakė: “Dvylika”.

“O kai septynis kepalus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?” Jie atsakė: “Septynias”.

Tada Jis tarė: “Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!”

Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų neregį ir prašo jį palytėti.

Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten spjovė jam į akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: “Ar ką nors matai?”

Šis apsižvalgęs tarė: “Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius”.

Jis vėl rankomis palietė jo akis ir liepė apsižvalgyti. Ir šis tapo sveikas ir viską aiškiai matė.

Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: “Neužeik į kaimą ir niekam ten nepasakok!”

Jėzus su savo mokiniais išėjo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: “Kuo mane žmonės laiko?”

Jie atsakė: “Vieni­Jonu Krikštytoju, kiti­Eliju, treti­vienu iš pranašų”.

Tada Jis paklausė: “O jūs kuo mane laikote?” Petras Jam atsakė: “Tu esi Kristus”.

Tada Jėzus griežtai įsakė niekam apie Jį nekalbėti.

Jis pradėjo juos mokyti, jog Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, būti vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikelti.

Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė Jį drausti.

Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir sudraudė Petrą: “Eik šalin, šėtone, nes tu mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!”

Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.

Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.

Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?

Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?!

Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais”.

Jis jiems kalbėjo: “Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe”.

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai į aukštą kalną. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje.

Jo drabužiai pradėjo spindėti tarsi sniegas, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.

Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, ir jie kalbėjosi su Jėzumi.

Petras tarė Jėzui: “Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui”.

Jis nežinojo, ką sakyti, nes jie buvo labai persigandę.

Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite!”

Ir tuojau apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie matė, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš numirusių.

Jie įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia “prisikelti iš numirusių”.

Jie klausė Jį: “Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?”

Jėzus jiems atsakė: “Tikrai, Elijas ateina pirmas ir viską atstato. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog Jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?

Todėl sakau jums: Elijas buvo atėjęs, ir jie pasielgė su juo kaip norėjo­taip, kaip apie jį parašyta”.

Sugrįžęs pas mokinius, Jis pamatė apie juos susirinkusią didelę minią ir besiginčijančius su jais Rašto žinovus.

Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo Jį pasveikinti.

Jis paklausė Rašto žinovų: “Apie ką ginčijatės su jais?”

Vienas iš minios Jam atsakė: “Mokytojau, aš atvedžiau pas Tave savo sūnų, kuris turi nebylę dvasią.

Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nepajėgė”.

Tada Jėzus tarė: “O netikinti karta! Kiek dar man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!”

Jie atvedė. Vos Jį pamačiusi, dvasia pradėjo tąsyti berniuką; šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi.

Jėzus paklausė tėvą: “Ar seniai jam taip darosi?” Šis atsakė: “Nuo pat vaikystės.

Dvasia dažnai įstumdavo jį į vandenį ir į ugnį, norėdama nužudyti. Bet, jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums!”

Jėzus jam atsakė: “Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!”

Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: “Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!”

Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: “Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!”

Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O jis liko tarsi negyvas, ir daugelis sakė: “Jis mirė”.

Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir šis atsistojo.

Kai Jis sugrįžo namo, mokiniai, pasilikę su Juo vieni, klausė: “Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?”

Jis atsakė: “Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku”.

Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.

Mokydamas savo mokinius, Jis sakė jiems: “Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį. Nužudytas Jis po trijų dienų prisikels”.

Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet bijojo Jį klausti.

Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie Jėzus juos paklausė: “Apie ką kalbėjotės kelyje?”

Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.

Atsisėdęs Jis pasišaukė dvylika ir tarė: “Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!”

Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė jiems:

“Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė”.

Jonas Jam tarė: “Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka”.

Jėzus atsakė: “Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.

Kas ne prieš mus, tas už mus.

Kas duos jums atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums, tas nepraras savo atlygio”.

“Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manimi, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą.

Jei tavo ranka traukia tave nusidėti,­nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį,

kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

Ir jei tavo koja traukia tave į nuodėmę, nukirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į negęstančią ugnį,

kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti,­išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą,

kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus druska pasūdyta.

Druska­geras daiktas, bet jeigu ji netektų sūrumo, kuo ją pasūdyti? Turėkite savyje druskos ir taikiai gyvenkite tarpusavy”.

Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Žmonių būriai vėl susirinko pas Jį, ir Jis vėl mokė, kaip buvo pratęs.

Tada atėjo fariziejų, kurie, mėgindami Jį, klausė, ar galima vyrui atleisti žmoną.

Jis jiems atsakė: “O ką jums įsakė Mozė?”

Jie tarė: “Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti”.

Tuomet Jėzus pasakė: “Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą.

O nuo sutvėrimo pradžios Dievas ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį’.

‘Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona,

ir du taps vienu kūnu’. Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas.

Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”.

Namie mokiniai vėl klausė Jį apie tai.

Jis atsakė: “Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.

Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja”.

Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė.

Tai pamatęs, Jėzus pyktelėjo ir tarė jiems: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.

Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas,­niekaip neįeis į ją”.

Ir Jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.

Jėzui išeinant į kelią, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: “Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?”

Jėzus jam tarė: “Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas.

Žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną’ ”.

Tas atsakė: “Mokytojau, aš viso to laikausi nuo savo jaunystės”.

Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: “Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane”.

Po šitų žodžių jis nuliūdo ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: “Kaip sunkiai turtingi įeis į Dievo karalystę!”

Mokiniai buvo priblokšti Jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: “Vaikeliai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę!

Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę”.

Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: “Kas tada gali būti išgelbėtas?”

Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: “Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui viskas įmanoma”.

Tada Petras sakė Jam: “Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave!”

Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus dėl manęs ir dėl Evangelijos

ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų kartu su persekiojimais ir būsimajame amžiuje­amžinojo gyvenimo.

Tačiau daug pirmųjų bus paskutiniai, ir paskutiniai­pirmi”.

Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus ėjo priekyje, o mokiniai stebėjosi. Sekdami iš paskos, jie nuogąstavo. Vėl pasišaukęs dvylika, pradėjo jiems sakyti, kas Jo laukia:

“Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti ir atiduos pagonims,

tie tyčiosis iš Jo, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, ir trečią dieną Jis prisikels”.

Prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipėsi: “Mokytojau, mes norime, kad padarytum mums viską, ko tik prašysime”.

Jis atsakė: “Ko norite, kad jums padaryčiau?”

Jie tarė: “Leisk mums sėdėti vienam Tavo dešinėje, kitam­kairėje, Tavo šlovėje!”

Jėzus atsakė: “Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš geriu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?”

Jie sakė: “Galime”. Jėzus jiems tarė: “Tiesa, taurę, kurią Aš geriu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, jūs irgi būsite pakrikštyti.

Bet vietą savo dešinėje ar kairėje ne Aš duodu,­tai bus tiems, kuriems paskirta”.

Tai išgirdę, kiti dešimt labai supyko ant Jokūbo ir Jono.

O Jėzus, pasikvietęs juos, tarė: “Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi pagonių valdovais, viešpatauja jiems, ir jų didieji juos valdo.

Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas,

ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas.

Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.

Jie atėjo į Jerichą. O iškeliaujant Jam su mokiniais ir gausia minia iš Jericho, neregys Bartimiejus, Timiejaus sūnus, sėdėjo šalikelėje elgetaudamas.

Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”

Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”

Jėzus sustojo ir tarė: “Pašaukite jį”. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: “Pasitikėk! Kelkis, Jis tave šaukia”.

Tas, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir atėjo prie Jėzaus.

Jėzus jo paklausė: “Ko nori, kad tau padaryčiau?” Neregys atsakė: “Rabuni, kad praregėčiau!”

Tada Jėzus jam tarė: “Eik, tavo tikėjimas išgydė tave”. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.

Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius,

liepdamas: “Eikite į priešais esantį kaimą ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite”.

Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’, ir iš karto jį paleis.

Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį.

Kai kurie iš ten stovinčių jų paklausė: “Ką darote, kam atrišate asilaitį?”

O jie atsakė taip, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis.

Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėdo ant jo.

Daugelis tiesė ant kelio savo drabužius, kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.

Iš priekio ir iš paskos einantys šaukė: “Osana! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu!

Palaiminta mūsų tėvo Dovydo karalystė, ateinanti Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!”

Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs,­ kadangi buvo jau vakaro valanda,­Jis su dvylika išėjo į Betaniją.

Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus išalko.

Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, Jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, Jis nerado nieko, tiktai lapus, nes dar nebuvo figų metas.

Atsakydamas Jėzus tarė medžiui: “Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!” Jo mokiniai tai girdėjo.

Jie atėjo į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus

ir neleido nešti prekių per šventyklą.

Jis mokė, sakydamas jiems: “Argi neparašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms’? O jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne’ ”.

Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai tarėsi, kaip Jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo didžiai nustebinti Jo mokymo.

Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.

Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų.

Prisiminęs Petras tarė Jėzui: “Rabi, žiūrėk! Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!”

Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: “Turėkite tikėjimą Dievu!

Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje neabejotų, bet tikėtų, kad įvyks tai, ką sako,­jis turės, ką besakytų.

Todėl sakau jums: ko tik prašote melsdamiesi, tikėkite, kad gaunate, ir jūs turėsite.

Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus.

Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų”.

Jie vėl sugrįžo į Jeruzalę. Jam vaikščiojant po šventyklą, prie Jo priėjo aukštųjų kunigų, Rašto žinovų bei vyresniųjų

ir klausė: “Kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė valdžią tai daryti?”

Jėzus jiems atsakė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir Aš jums pasakysiu, kokia valdžia tai darau.

Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!”

Jie samprotavo tarpusavy: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mums sakys: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’

O jei pasakysime­iš žmonių...” Jie bijojo minios, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas.

Todėl jie atsakė Jėzui: “Mes nežinome”. Tada Jėzus tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.

Jėzus pradėjo kalbėti jiems palyginimais: “Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.

Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savo vaisių.

Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.

Tada jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie, apmėtę akmenimis, sužeidė jį į galvą ir išniekinę paleido.

Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.

Dar vieną turėjo­mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie gerbs mano sūnų’.

Bet vynininkai tarėsi: ‘Tai paveldėtojas. Eikime, užmuškime jį, ir jo palikimas bus mūsų’.

Nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.

Ką tada darys vynuogyno šeimininkas? Jis ateis, nužudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.

Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.

Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’?”

Anie norėjo Jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę Jį, pasitraukė.

Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti Jo kalboje.

Šitie atėję sako Jam: “Mokytojau, žinome, jog Tu esi tiesus ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis ir mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa. Ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?

Mokėti ar nemokėti?” Žinodamas jų veidmainystę, Jis tarė: “Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą”.

Jie padavė. Jis jų klausia: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?” Jie atsakė: “Ciesoriaus”.

Tuomet Jėzus jiems tarė: “Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo­Dievui”. Ir jie labai Juo stebėjosi.

Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia:

“Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaikų, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’.

Ir štai buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų.

Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis. Taip atsitiko ir su trečiuoju,

ir visi septyni nepaliko vaikų. Po jų visų numirė ir ta moteris.

Taigi prisikėlime, kai jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji buvo visų septynių žmona”.

Jėzus jiems atsakė: “Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos?

Kai prisikels iš numirusiųjų, jie nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje.

O kad mirusieji keliasi,­ar neskaitėte Mozės knygoje, kaip Mozei Dievas pasakė iš krūmo: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas!’?

Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas. Taigi jūs labai klystate”.

Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jį: “Koks yra visų pirmasis įsakymas?”

Jėzus jam atsakė: “Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli,­Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats;

tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’,­tai pirmasis įsakymas.

Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu”.

Tada Rašto žinovas Jam atsakė: “Gerai, Mokytojau, Tu tiesą pasakei: yra vienas Dievas ir nėra kito, tik Jis;

o mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios atnašos ir aukos”.

Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: “Tu netoli nuo Dievo karalystės!” Ir niekas daugiau nebedrįso Jo klausti.

Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: “Kaip Rašto žinovai gali sakyti, jog Kristus yra Dovydo Sūnus?

Juk pats Dovydas Šventąja Dvasia pasakė: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip Jis gali būti jo Sūnus?” Didelė minia džiugiai Jo klausėsi.

Mokydamas Jis kalbėjo: “Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais ir būti sveikinami aikštėse,

užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbingas vietas pokyliuose.

Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą”.

Atsisėdęs ties iždine, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į ją pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai.

Atėjo viena beturtė našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.

Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė jiems: “Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į iždinę.

Visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji iš savo nepritekliaus įmetė visa, ką turėjo, visą savo pragyvenimą”.

Jam išeinant iš šventyklos, vienas iš mokinių Jam sako: “Mokytojau, pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!”

Jėzus jam atsakė: “Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”.

Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų klausė Jį:

“Pasakyk mums, kada tai įvyks ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?”

Jėzus, jiems atsakydamas, pradėjo kalbėti: “Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų.

Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Tai Aš’, ir daugelį suklaidins.

Išgirdę apie karus ir karų gandus, neišsigąskite. Tai turi įvykti, bet dar ne galas.

Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus žemės drebėjimų, bus badmečių ir neramumų. Tai gimdymo skausmų pradžia.

Jūs saugokitės, nes atidavinės jus teismams, plaks sinagogose, ir jūs turėsite dėl manęs stoti prieš valdytojus ir karalius jiems liudyti.

Ir Evangelija pirmiau turės būti paskelbta visoms tautoms.

Kai suėmę jus ves, nesirūpinkite ir negalvokite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite tai, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite ne jūs, o Šventoji Dvasia.

Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas­savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš savo gimdytojus ir juos žudys.

Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas”.

“Kai pamatysite per pranašą Danielių paskelbtą naikinimo bjaurastį, stovinčią ten, kur jos neturi būti (kas skaito­teišmano), tada, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus;

kas bus ant stogo, tenelipa žemyn į namus ir tegul neina ko nors pasiimti iš savo namų;

o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.

Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!

Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą!

Tomis dienomis bus toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sutvėrė, iki šiol, ir daugiau nebebus.

Ir, jeigu Viešpats nebūtų sutrumpinęs tų dienų, neišsigelbėtų nė vienas kūnas. Tačiau dėl išrinktųjų, kuriuos išsirinko, Jis sutrumpino tas dienas.

Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba: ‘Jis tenai!’,­netikėkite,

nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius.

Todėl būkite atidūs; štai Aš jums iš anksto visa tai pasakiau”.

“Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos,

dangaus žvaigždės kris ir dangaus jėgos bus sudrebintos.

Tada jie pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia jėga ir šlove.

Jis pasiųs savo angelus, ir tie surinks Jo išrinktuosius iš keturių žemės pusių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.

Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, žinote, jog artėja vasara.

Taip pat jūs, išvydę visa tai dedantis, žinokite, jog Jis jau arti, prie durų.

Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis, iki visa tai įvyks.

Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas”.

“Žiūrėkite, budėkite ir melskitės, nes nežinote, kada ateis laikas!

Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo toli, paliko namus, suteikė tarnams valdžią, kiekvienam paskyrė darbą, o durininkui įsakė budėti.

Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidžiui giedant, ar rytmety,

kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių.

Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!”

Iki Paschos ir Neraugintos duonos šventės buvo likę dvi dienos. Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo klasta suimti Jėzų ir nužudyti.

Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint prie stalo, atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus gryno nardo tepalo indu. Sudaužiusi indą, ji išpylė tepalą Jam ant galvos.

Kai kurie ten esantys pasipiktino ir kalbėjo vienas kitam: “Kam toks tepalo eikvojimas?

Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!” Ir jie murmėjo prieš tą moterį.

Bet Jėzus atsiliepė: “Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.

Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galėsite jiems gera daryti, o mane ne visuomet turėsite.

Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.

Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė”.

Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus išduoti Jėzų.

Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada pjaunamas Paschos avinėlis, mokiniai klausė Jėzų: “Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?”

Jis pasiunčia du mokinius, tardamas: “Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį

ir, kur jis įeis, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: kur yra svečių kambarys, kuriame su savo mokiniais galėčiau valgyti Paschą?’

Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite mums”.

Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą.

Vakare Jis atėjo su dvylika.

Jiems sėdint už stalo ir valgant, Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane”.

Jie labai nuliūdo ir vienas paskui kitą ėmė Jo klausinėti: “Nejaugi aš?”, “Nejaugi aš?”

O Jis jiems tarė: “Vienas iš dvylikos, kuris dažo su manimi dubenyje.

Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.

Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas!”

Po to paėmė taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.

Jis jiems tarė: “Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.

Iš tiesų sakau jums: Aš daugiau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje”.

Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

Jėzus jiems tarė: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys’.

Bet prisikėlęs Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją”.

Petras atsiliepė: “Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!”

Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”.

Bet Petras dar atkakliau tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu”. Tą patį kalbėjo ir visi kiti.

Jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane. Jėzus sako savo mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol Aš melsiuosi”.

Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jis pradėjo nuogąstauti ir sielvartauti.

Jis jiems sakė: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!”

Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir meldėsi, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų toji valanda.

Jis sakė: “Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu”.

Po to grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: “Simonai, tu miegi? Nepajėgei nė vienos valandos pabudėti?

Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”.

Jis vėl nuėjo ir meldėsi tais pačiais žodžiais.

Sugrįžęs Jis vėl rado juos miegančius­jų akys buvo apsunkusios, ir jie nežinojo, ką atsakyti.

Jis atėjo trečią kartą ir tarė jiems: “Vis dar tebemiegate ir ilsitės? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.

Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”.

Ir tuojau, dar Jam tebekalbant, pasirodė vienas iš dvylikos­Judas, o kartu su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų, Rašto žinovų ir vyresniųjų.

Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas. Suimkite Jį ir veskite saugodami!”

Atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: “Rabi!”, ir pabučiavo Jį.

O kiti čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.

Vienas iš ten stovinčiųjų, išsitraukęs kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį.

O Jėzus jiems tarė: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs.

Aš kasdien buvau su jumis šventykloje ir mokiau, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau turi išsipildyti Raštai”.

Tada visi paliko Jį ir pabėgo.

Vienas jaunuolis sekė Jį iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį,

bet šis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.

Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, vyresnieji ir Rašto žinovai.

Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.

Aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti, bet nerado.

Nors daugelis melagingai liudijo prieš Jį, tačiau jų liudijimai nesutapo.

Kai kurie atsistoję melagingai kaltino Jį, teigdami:

“Mes girdėjome Jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’ ”.

Bet ir šie kaltinimai nesutapo.

Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?”

Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: “Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!”

Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”.

Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai?

Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties.

Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!” O tarnai daužė Jį per veidą.

Petrui esant žemai, kieme, atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė

ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: “Ir tu buvai su šituo Nazariečiu Jėzumi”.

Bet Petras išsigynė, sakydamas: “Nei žinau, nei suprantu, ką sakai”. Jis išėjo į prieškiemį, ir pragydo gaidys.

Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplink stovėjusiems: “Šitas yra iš jų!”

Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau šalia stovintieji sakė Petrui: “Tu tikrai vienas iš jų, juk tu irgi galilėjietis, ir tarmė tavo tokia”.

Tada jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate!”

Gaidys pragydo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam sakė Jėzus: “Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Tai prisiminęs, jis pravirko.

Tuojau iš ryto aukštieji kunigai pasitarė su vyresniaisiais ir Rašto žinovais bei visu sinedrionu ir, surišę Jėzų, jie Jį nuvedė ir perdavė Pilotui.

Pilotas paklausė Jį: “Ar Tu esi žydų karalius?” Jis atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.

Aukštieji kunigai Jį daug kuo kaltino, bet Jis nieko neatsakinėjo.

Pilotas vėl klausė Jį: “Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kiek daug kaltinimų jie Tau pateikia”.

Tačiau Jėzus nieko nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi.

Per šventes jis paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo.

Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie maišto metu nužudė žmogų.

Susirinkusi minia, garsiai šaukdama, pradėjo prašyti to, ką Pilotas visuomet darydavo.

Pilotas paklausė: “Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?”

Nes jis žinojo, kad aukštieji kunigai Jį įskundė iš pavydo.

Tačiau aukštieji kunigai sukurstė minią reikalauti, kad geriau paleistų Barabą.

Tada Pilotas vėl kreipėsi į juos: “O kaip jūs norite, kad aš pasielgčiau su Tuo, kurį vadinate žydų karaliumi?”

Tie šaukė: “Nukryžiuok Jį!”

Pilotas jų klausė: “Ką bloga Jis padarė?” Tada jie pradėjo dar garsiau rėkti: “Nukryžiuok Jį!”

Norėdamas įtikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti.

Kareiviai nusivedė Jį į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą.

Jie apvilko Jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo Jam erškėčių vainiką

ir pradėjo Jį sveikinti: “Sveikas, žydų karaliau!”

Jie daužė Jam per galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami garbino Jį.

Pasityčioję nuvilko Jam purpurinį apsiaustą, apvilko Jo paties drabužiais ir išvedė nukryžiuoti.

Jie privertė vieną grįžtantį iš lauko praeivį­Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą,­nešti Jo kryžių.

Ir jie nuvedė Jį į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: “Kaukolės vieta”.

Ten davė Jam mira atmiešto vyno, bet Jis negėrė.

Nukryžiavę Jį, jie pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti.

Buvo trečia valanda, kai Jį nukryžiavo.

Taip pat buvo užrašytas Jo kaltinimas: “Žydų karalius”.

Kartu su Juo nukryžiavo du plėšikus: vieną dešinėje, kitą kairėje.

Taip išsipildė Rašto žodis: “Jis buvo priskaitytas prie piktadarių”.

Einantys pro šalį plūdo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai.

Išgelbėk save, nuženk nuo kryžiaus!”

Panašiai tyčiojosi ir aukštieji kunigai su Rašto žinovais, kalbėdami tarp savęs: “Kitus gelbėdavo, o savęs negali išgelbėti.

Tegul Kristus, Izraelio karalius, dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume”. Kartu nukryžiuotieji irgi užgauliojo Jį.

Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos.

Devintą valandą Jėzus garsiu balsu sušuko: “Elojí, Elojí, lemá sabachtáni?” Tai reiškia: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!”

Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: “Žiūrėk, Jis šaukiasi Elijo”.

Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę rūgštaus vyno, užmovė ją ant nendrės ir davė Jam gerti, sakydamas: “Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas Jo nuimti”.

Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.

Ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios.

Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip Jis šaukdamas mirė, tarė: “Tikrai šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!”

Ten taip pat buvo moterų, kurios žiūrėjo iš toli; tarp jų ir Marija Magdalietė, Marija­Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina­ir Salomė.

Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos Jį lydėjo ir Jam tarnavo. Ten buvo ir daug kitų moterų, kartu su Juo atvykusių į Jeruzalę.

Vakarui atėjus, kadangi buvo Prisirengimas,­sabato išvakarės,­

atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys, kuris irgi laukė Dievo karalystės. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.

Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau miręs.

Sužinojęs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną.

Šis nupirko drobulę, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę, paguldė Jį kape, kuris buvo iškaltas uoloje, ir užritino angą akmeniu.

Marija Magdalena ir Marija, Jozės motina, matė, kur Jis buvo palaidotas.

Sabatui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nupirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.

Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, saulei tekant, jos atėjo prie kapo

ir kalbėjosi tarp savęs: “Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?”

Bet pažvelgusios pamatė, kad akmuo nuristas. O jis buvo labai didelis.

Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį ilgais baltais drabužiais ir nustėro.

Jis joms tarė: “Neišsigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra. Štai vieta, kur Jį buvo paguldę.

Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs”.

Jos skubiai išėjo ir nubėgo nuo kapo, nes drebėjo ir buvo apstulbusios. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus.

Ji nuėjusi pranešė Jo bičiuliams, kurie liūdėjo ir verkė.

Tie, išgirdę, kad Jis gyvas ir kad ji pati Jį mačiusi, netikėjo.

Po to Jis pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu.

Ir šitie sugrįžę pranešė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo.

Pagaliau Jėzus pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo. Jis barė juos už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį.

Jis tarė jiems: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.

Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.

Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis,

ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks”.

Baigęs jiems kalbėti, Viešpats buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.

O jie ėjo ir visur pamokslavo, Viešpačiui drauge veikiant ir patvirtinant žodį lydinčiais stebuklais. Amen.