Romans (Lithuanian)

1

1:1b.ROM.001.001 Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją,

1:2b.ROM.001.002 kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,

1:3b.ROM.001.003 apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,

1:4b.ROM.001.004 šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi,­Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

1:5b.ROM.001.005 Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, kad Jo vardu padarytume klusnias tikėjimui visas tautas,

1:6b.ROM.001.006 iš kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti.

1:7b.ROM.001.007 Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!

1:8b.ROM.001.008 Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.

1:9b.ROM.001.009 Man liudytojas Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas Jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus prisimenu savo maldose,

1:10b.ROM.001.010 prašydamas, kad Dievo valia man pavyktų kaip nors atvykti pas jus.

1:11b.ROM.001.011 Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti,

1:12b.ROM.001.012 tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu.

1:13b.ROM.001.013 Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus,­bet iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių,­kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir tarp kitų pagonių.

1:14b.ROM.001.014 Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems.

1:15b.ROM.001.015 Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.

1:16b.ROM.001.016 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.

1:17b.ROM.001.017 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: “Teisusis gyvens tikėjimu”.

1:18b.ROM.001.018 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu.

1:19b.ROM.001.019 Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė.

1:20b.ROM.001.020 Jo neregimosios ypatybės­Jo amžinoji galybė ir dievystė­nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.

1:21b.ROM.001.021 Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.

1:22b.ROM.001.022 Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.

1:23b.ROM.001.023 Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.

1:24b.ROM.001.024 Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus.

1:25b.ROM.001.025 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!

1:26b.ROM.001.026 Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.

1:27b.ROM.001.027 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.

1:28b.ROM.001.028 Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.

1:29b.ROM.001.029 Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.

1:30b.ROM.001.030 Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,

1:31b.ROM.001.031 neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi.

1:32b.ROM.001.032 Nors jie žino teisingą Dievo nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.

2

2:1b.ROM.002.001 Esi nepateisinamas, kas bebūtum, žmogau, kuris teisi kitą. Juk teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi.

2:2b.ROM.002.002 Mes žinome, kad Dievas teisingai teis tuos, kurie tokius nusikaltimus daro.

2:3b.ROM.002.003 Nejaugi manai, žmogau, pats taip darydamas ir teisdamas taip darančius, išvengsiąs Dievo teismo?!

2:4b.ROM.002.004 Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti?

2:5b.ROM.002.005 Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės ir Jo teisingo teismo apsireiškimo dienai.

2:6b.ROM.002.006 Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus:

2:7b.ROM.002.007 tiems, kurie, ištvermingai darydami gera, ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo,­amžinuoju gyvenimu,

2:8b.ROM.002.008 o išpuikėliams, kurie nepaklūsta tiesai, bet yra pasidavę neteisumui,­pykčiu ir rūstybe.

2:9b.ROM.002.009 Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko.

2:10b.ROM.002.010 Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui.

2:11b.ROM.002.011 Juk Dievas nėra šališkas.

2:12b.ROM.002.012 Visi, kurie nusidėjo, neturėdami įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą.

2:13b.ROM.002.013 Ne įstatymo klausytojai teisūs Dievo akyse, bet įstatymo vykdytojai bus išteisinti.

2:14b.ROM.002.014 Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie­neturintys įstatymo­patys sau yra įstatymas.

2:15b.ROM.002.015 Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.

2:16b.ROM.002.016 Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija.

2:17b.ROM.002.017 Štai tu vadiniesi žydas, pasikliauji įstatymu ir giriesi Dievu.

2:18b.ROM.002.018 Tu žinai Jo valią ir, įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau.

2:19b.ROM.002.019 Įsitikinęs, kad esi aklųjų vadovas, šviesa tamsoje esantiems,

2:20b.ROM.002.020 neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs įstatyme išreikštą pažinimą ir tiesą.

2:21b.ROM.002.021 Tai kodėl tu, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs? Kodėl, liepdamas nevogti, pats vagi?

2:22b.ROM.002.022 Sakydamas nesvetimauti, pats svetimauji? Bjaurėdamasis stabais, pats apiplėši šventyklas?

2:23b.ROM.002.023 Giriesi įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą?

2:24b.ROM.002.024 Juk parašyta: “Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys”.

2:25b.ROM.002.025 Apipjaustymas, tiesa, naudingas, jei vykdai įstatymą. O jeigu esi įstatymo laužytojas, tavo apipjaustymas tampa neapipjaustymu.

2:26b.ROM.002.026 Taigi, kai neapipjaustytas žmogus laikosi įstatymo reikalavimų, ar jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu?

2:27b.ROM.002.027 Ar nuo gimimo neapipjaustytas kūne, bet vykdantis įstatymą nepasmerks tavęs, kuris laužai įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipjaustymą?

2:28b.ROM.002.028 Ne tas yra žydas, kuris išoriškai laikomas žydu, ir ne tas apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne.

2:29b.ROM.002.029 Bet tas yra žydas, kuris toks viduje, ir tada yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir šlovė ne iš žmonių, bet iš Dievo.

3

3:1b.ROM.003.001 Koks tada pranašumas būti žydu arba kokia nauda iš apipjaustymo?

3:2b.ROM.003.002 Visokeriopas! Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėtas Dievo žodis.

3:3b.ROM.003.003 Jei kai kurie tapo netikintys,­negi jų netikėjimas panaikins Dievo ištikimybę?

3:4b.ROM.003.004 Jokiu būdu! Dievas išlieka teisingas, o kiekvienas žmogus­melagis, kaip parašyta: “Kad Tu būtum pripažintas teisus savo žodžiuose ir laimėtum, kai esi teisiamas”.

3:5b.ROM.003.005 Jei mūsų neteisumas iškelia Dievo teisumą,­ką gi sakysime? Gal Dievas neteisus, rūsčiai bausdamas? Kalbu, kaip žmonėms įprasta.

3:6b.ROM.003.006 Jokiu būdu! Kaip tada Dievas galėtų teisti pasaulį?

3:7b.ROM.003.007 Bet jeigu Dievo tiesa per mano melagystę tik dar labiau iškilo Jo šlovei, tai kam dar teisti mane kaip nusidėjėlį?

3:8b.ROM.003.008 Tai gal “darykime bloga, kad išeitų gera”,­kaip esame šmeižiami ir kaip kai kurie sako mus skelbiant? Tokie pasmerkti vertai.

3:9b.ROM.003.009 Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę? Visai ne! Juk jau įrodėme, kad žydai ir pagonys­visi yra nuodėmės valdžioje,

3:10b.ROM.003.010 kaip parašyta: “Nėra teisaus, nėra nė vieno.

3:11b.ROM.003.011 Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų.

3:12b.ROM.003.012 Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!

3:13b.ROM.003.013 Jų gerklė­atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose.

3:14b.ROM.003.014 Jų burna pilna keiksmų ir kartumo,

3:15b.ROM.003.015 jų kojos eiklios kraujo pralieti,

3:16b.ROM.003.016 jų keliuose griuvimas ir vargas.

3:17b.ROM.003.017 Jie nepažino taikos kelio,

3:18b.ROM.003.018 ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė”.

3:19b.ROM.003.019 Mes gi žinome, kad, ką besakytų įstatymas, jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą,

3:20b.ROM.003.020 nes įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę.

3:21b.ROM.003.021 Bet dabar, nepriklausomai nuo įstatymo, yra apreikštas Dievo teisumas, kurį paliudijo Įstatymas ir Pranašai,­

3:22b.ROM.003.022 Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo,

3:23b.ROM.003.023 nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,

3:24b.ROM.003.024 o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje.

3:25b.ROM.003.025 Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,

3:26b.ROM.003.026 ir parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.

3:27b.ROM.003.027 Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tik tikėjimo įstatymu.

3:28b.ROM.003.028 Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų.

3:29b.ROM.003.029 Argi Dievas­tiktai žydų Dievas? Ar Jis nėra ir pagonių? Taip, ir pagonių,

3:30b.ROM.003.030 nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą išteisins apipjaustytus ir per tikėjimą išteisins neapipjaustytus.

3:31b.ROM.003.031 O gal tikėjimu panaikiname įstatymą? Jokiu būdu! Priešingai, mes įstatymą įtvirtiname.

4

4:1b.ROM.004.001 O ką pasakysime gavus Abraomą­mūsų protėvį pagal kūną?

4:2b.ROM.004.002 Jei Abraomas būtų buvęs išteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik ne prieš Dievą.

4:3b.ROM.004.003 Bet ką sako Raštas? “Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu”.

4:4b.ROM.004.004 Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola.

4:5b.ROM.004.005 O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu.

4:6b.ROM.004.006 Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:

4:7b.ROM.004.007 “Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;

4:8b.ROM.004.008 palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!”

4:9b.ROM.004.009 Ar šis palaiminimas taikomas tik apipjaustytiesiems, ar taip pat ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.

4:10b.ROM.004.010 Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? Ne po apipjaustymo, bet prieš apipjaustymą.

4:11b.ROM.004.011 Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,

4:12b.ROM.004.012 ir apipjaustymo tėvu tiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo, būdamas dar neapipjaustytas.

4:13b.ROM.004.013 Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.

4:14b.ROM.004.014 Jei paveldėtojai būtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas būtų tuščias, o pažadas netektų vertės.

4:15b.ROM.004.015 Juk įstatymą lydi baudžianti rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo.

4:16b.ROM.004.016 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas,

4:17b.ROM.004.017 kaip parašyta: “Aš padariau tave daugelio tautų tėvu”;­tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų.

4:18b.ROM.004.018 Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: “Tokie bus tavo palikuonys”.

4:19b.ROM.004.019 Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis.

4:20b.ROM.004.020 Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę

4:21b.ROM.004.021 ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.

4:22b.ROM.004.022 Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.

4:23b.ROM.004.023 Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad “buvo įskaityta”,

4:24b.ROM.004.024 bet ir apie mus,­nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį,

4:25b.ROM.004.025 paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti.

5

5:1b.ROM.005.001 Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,

5:2b.ROM.005.002 per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.

5:3b.ROM.005.003 Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę,

5:4b.ROM.005.004 ištvermė­patirtį, patirtis­viltį.

5:5b.ROM.005.005 O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.

5:6b.ROM.005.006 Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius.

5:7b.ROM.005.007 Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį.

5:8b.ROM.005.008 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.

5:9b.ROM.005.009 Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės.

5:10b.ROM.005.010 Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.

5:11b.ROM.005.011 Negana to,­mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriuo esame sutaikyti.

5:12b.ROM.005.012 Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.

5:13b.ROM.005.013 Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė neįskaitoma.

5:14b.ROM.005.014 Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis net tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.

5:15b.ROM.005.015 Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei.

5:16b.ROM.005.016 Ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas vieno nusikaltimą pasmerkė, bet laisva dovana iš daugybės nusikaltimų atvedė į išteisinimą.

5:17b.ROM.005.017 Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.

5:18b.ROM.005.018 Todėl kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą, taip vieno Žmogaus teisumas visiems pelnė išteisinimą, kad gyventų.

5:19b.ROM.005.019 Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.

5:20b.ROM.005.020 Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,

5:21b.ROM.005.021 kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

6

6:1b.ROM.006.001 Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė?

6:2b.ROM.006.002 Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje?

6:3b.ROM.006.003 Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje?

6:4b.ROM.006.004 Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą.

6:5b.ROM.006.005 Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo,

6:6b.ROM.006.006 žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebevergautume nuodėmei.

6:7b.ROM.006.007 Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės.

6:8b.ROM.006.008 Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo.

6:9b.ROM.006.009 Žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jau nebeturi Jam galios.

6:10b.ROM.006.010 Kad Jis mirė, tai mirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena­gyvena Dievui.

6:11b.ROM.006.011 Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

6:12b.ROM.006.012 Todėl neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams.

6:13b.ROM.006.013 Neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius Jam­kaip teisumo ginklus.

6:14b.ROM.006.014 Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje.

6:15b.ROM.006.015 Tai ką? Gal darysime nuodėmes, jei esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje? Jokiu būdu!

6:16b.ROM.006.016 Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą.

6:17b.ROM.006.017 Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti;

6:18b.ROM.006.018 ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais.

6:19b.ROM.006.019 Kalbu grynai žmogiškai dėl jūsų kūniško silpnumo. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip pat atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad taptumėte šventi.

6:20b.ROM.006.020 Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo.

6:21b.ROM.006.021 Bet kokį vaisių turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk tų dalykų galas­mirtis.

6:22b.ROM.006.022 O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių­šventumą, ir kaip baigtį­amžinąjį gyvenimą.

6:23b.ROM.006.023 Atpildas už nuodėmę­mirtis, o Dievo dovana­amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

7

7:1b.ROM.007.001 Ar nežinote, broliai,­aš kalbu žinantiems įstatymą,­kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas?

7:2b.ROM.007.002 Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru.

7:3b.ROM.007.003 Ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja.

7:4b.ROM.007.004 Taip ir jūs, mano broliai, per Kristaus kūną esate mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam­ prikeltam iš numirusių­ir kad mes neštume vaisių Dievui.

7:5b.ROM.007.005 Kol gyvenome pagal kūną, mumyse veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešėme vaisių mirčiai.

7:6b.ROM.007.006 Bet dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išlaisvinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide.

7:7b.ROM.007.007 Ką tad pasakysime? Gal įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: “Negeisk!”

7:8b.ROM.007.008 Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva.

7:9b.ROM.007.009 Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau.

7:10b.ROM.007.010 Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.

7:11b.ROM.007.011 Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.

7:12b.ROM.007.012 Todėl įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.

7:13b.ROM.007.013 Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku,­kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga.

7:14b.ROM.007.014 Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei.

7:15b.ROM.007.015 Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.

7:16b.ROM.007.016 O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras.

7:17b.ROM.007.017 Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.

7:18b.ROM.007.018 Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti­ ne.

7:19b.ROM.007.019 Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.

7:20b.ROM.007.020 O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.

7:21b.ROM.007.021 Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga.

7:22b.ROM.007.022 Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu.

7:23b.ROM.007.023 Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose.

7:24b.ROM.007.024 Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!

7:25b.ROM.007.025 Bet ačiū Dievui­per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu­nuodėmės įstatymui.

8

8:1b.ROM.008.001 Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.

8:2b.ROM.008.002 Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.

8:3b.ROM.008.003 Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir pasmerkė nuodėmę kūne,

8:4b.ROM.008.004 kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.

8:5b.ROM.008.005 Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią­dvasiškai.

8:6b.ROM.008.006 Kūniškas mąstymas­tai mirtis, o dvasiškas­gyvenimas ir ramybė.

8:7b.ROM.008.007 Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti.

8:8b.ROM.008.008 Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.

8:9b.ROM.008.009 Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.

8:10b.ROM.008.010 Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas yra miręs dėl nuodėmės, bet dvasia­gyva dėl teisumo.

8:11b.ROM.008.011 Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis­prikėlęs iš numirusių Kristų­atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.

8:12b.ROM.008.012 Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną.

8:13b.ROM.008.013 Jei jūs gyvenate pagal kūną­ mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus­gyvensite.

8:14b.ROM.008.014 Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.

8:15b.ROM.008.015 Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: “Aba, Tėve!”

8:16b.ROM.008.016 Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.

8:17b.ROM.008.017 O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.

8:18b.ROM.008.018 Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta.

8:19b.ROM.008.019 Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs.

8:20b.ROM.008.020 Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei,­ne savo noru, bet pavergėjo valia,­su viltimi,

8:21b.ROM.008.021 kad ir pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę.

8:22b.ROM.008.022 Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose.

8:23b.ROM.008.023 Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius,­ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo.

8:24b.ROM.008.024 Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis?

8:25b.ROM.008.025 Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai.

8:26b.ROM.008.026 Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm.

8:27b.ROM.008.027 Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.

8:28b.ROM.008.028 Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.

8:29b.ROM.008.029 O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.

8:30b.ROM.008.030 O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino.

8:31b.ROM.008.031 Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!

8:32b.ROM.008.032 Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus,­kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?

8:33b.ROM.008.033 Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!

8:34b.ROM.008.034 Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus.

8:35b.ROM.008.035 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?

8:36b.ROM.008.036 Parašyta: “Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui”.

8:37b.ROM.008.037 Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo.

8:38b.ROM.008.038 Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis,

8:39b.ROM.008.039 nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

9

9:1b.ROM.009.001 Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,­tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje,

9:2b.ROM.009.002 kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis.

9:3b.ROM.009.003 Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną,

9:4b.ROM.009.004 kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus.

9:5b.ROM.009.005 Iš jų­tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus­visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen!

9:6b.ROM.009.006 Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui.

9:7b.ROM.009.007 Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: “Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”.

9:8b.ROM.009.008 Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis.

9:9b.ROM.009.009 O pažado žodis toks: “Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų”.

9:10b.ROM.009.010 Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko

9:11b.ROM.009.011 (dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo,­kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia),

9:12b.ROM.009.012 buvo pasakyta: “Vyresnysis tarnaus jaunesniajam”,

9:13b.ROM.009.013 kaip ir parašyta: “Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau”.

9:14b.ROM.009.014 Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu!

9:15b.ROM.009.015 Jis Mozei kalba: “Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti”.

9:16b.ROM.009.016 Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.

9:17b.ROM.009.017 Juk Raštas faraonui sako: “Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje”.

9:18b.ROM.009.018 Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

9:19b.ROM.009.019 Gal man pasakysi: “O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?”

9:20b.ROM.009.020 Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: “Kodėl mane tokį padarei?”

9:21b.ROM.009.021 Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam?

9:22b.ROM.009.022 O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus,

9:23b.ROM.009.023 kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei,­

9:24b.ROM.009.024 ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?

9:25b.ROM.009.025 Jis kalba per Ozėją: “Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą­mylima.

9:26b.ROM.009.026 Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: ‘Jūs ne manoji tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais”.

9:27b.ROM.009.027 O Izaijas šaukia apie Izraelį: “Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas.

9:28b.ROM.009.028 Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje”.

9:29b.ROM.009.029 Izaijas nusakė iš anksto: “Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs”.

9:30b.ROM.009.030 Tai ką gi pasakysime? Kad pagonys, kurie neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo.

9:31b.ROM.009.031 O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo.

9:32b.ROM.009.032 Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens,

9:33b.ROM.009.033 kaip parašyta: “Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas”.

10

10:1b.ROM.010.001 Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui yra už Izraelį,­kad jie išsigelbėtų.

10:2b.ROM.010.002 Aš jiems liudiju, kad jie turi uolumo Dievui, tačiau be pažinimo.

10:3b.ROM.010.003 Nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisumą, jie nepakluso Dievo teisumui.

10:4b.ROM.010.004 Nes įstatymo pabaiga­Kristus, išteisinimui kiekvieno, kuris tiki.

10:5b.ROM.010.005 Mozė rašo apie teisumą iš įstatymo: “Jį vykdydamas žmogus juo gyvens”.

10:6b.ROM.010.006 Bet teisumas iš tikėjimo kalba taip: “Nesakyk savo širdyje: ‘Kas įžengs į dangų?’­tai yra Kristaus atsivesti;

10:7b.ROM.010.007 arba: ‘Kas nusileis į bedugnę?’­ tai yra Kristaus iš numirusių susigrąžinti”.

10:8b.ROM.010.008 Bet ką jis sako?­“Arti tavęs yra žodis­tavo burnoje ir tavo širdyje”,­tai yra mūsų skelbiamas tikėjimo žodis.

10:9b.ROM.010.009 Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.

10:10b.ROM.010.010 Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas.

10:11b.ROM.010.011 Raštas juk sako: “Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas”.

10:12b.ROM.010.012 Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi,

10:13b.ROM.010.013 juk “kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas”.

10:14b.ROM.010.014 Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?

10:15b.ROM.010.015 Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti? Kaip parašyta: “Kokios puikios kojos tų, kurie skelbia ramybės Evangeliją, kurie neša geras žinias!”

10:16b.ROM.010.016 Bet ne visi pakluso Evangelijai. Nes Izaijas sako: “Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?”

10:17b.ROM.010.017 Taigi tikėjimas­iš klausymo, klausymas­iš Dievo žodžio.

10:18b.ROM.010.018 Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo? Kaipgi ne! “Po visą žemę pasklido jų garsas, ir jų žodžiai­iki pasaulio pakraščių”.

10:19b.ROM.010.019 Klausiu toliau: ar Izraelis nežinojo? Bet Mozė pirmas sako: “Aš sukelsiu jums pavydą per netautą, sukelsiu pyktį per neišmanančią tautą”.

10:20b.ROM.010.020 Izaijas labai drąsiai sako: “Mane atrado tie, kurie manęs neieškojo, apsireiškiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo”.

10:21b.ROM.010.021 Bet Izraeliui sako: “Ištisą dieną Aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą”.

11

11:1b.ROM.011.001 Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą? Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino giminės.

11:2b.ROM.011.002 Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto numatė. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Izraeliu:

11:3b.ROM.011.003 “Viešpatie, jie išžudė Tavo pranašus, išgriovė Tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės”.

11:4b.ROM.011.004 O kaip skamba Dievo atsakymas? “Aš pasilaikiau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį”.

11:5b.ROM.011.005 Ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis.

11:6b.ROM.011.006 Ir jei malone, tai ne dėl darbų, nes tada malonė nebūtų malonė. Bet jeigu darbais, tai jau nebus malonė; kitaip darbas nebūtų darbas.

11:7b.ROM.011.007 Tai ką gi? Izraelis nepasiekė to, ko ieškojo. Pasiekė tiktai išrinktoji dalis. Kiti buvo apakinti,

11:8b.ROM.011.008 kaip parašyta: “Dievas jiems siuntė snaudulio dvasią, kad akys neregėtų ir ausys negirdėtų iki šios dienos”.

11:9b.ROM.011.009 Ir Dovydas sako: “Jų stalas tepavirsta jiems spąstais, žabangais, suklupimo akmeniu ir atpildu.

11:10b.ROM.011.010 Tegul aptemsta jų akys, kad neregėtų, ir jų nugarą laikyk nuolat sulenktą”.

11:11b.ROM.011.011 Tad aš klausiu: negi izraelitai taip suklupo, kad pargriūtų? Jokiu būdu! Tik per jų suklupimą pagonims atėjo išgelbėjimas, kad juos paimtų pavydas.

11:12b.ROM.011.012 Bet jeigu jų suklupimas yra pasauliui praturtinimas ir jų sumažėjimas­pagonims praturtinimas, tai ką duos jų visuma?

11:13b.ROM.011.013 Jums, pagonims, sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš gerbiu savo tarnavimą:

11:14b.ROM.011.014 gal kaip nors man pavyks sukelti savo tautiečių pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti.

11:15b.ROM.011.015 Jeigu jų atmetimas reiškia pasauliui sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą iš numirusių?

11:16b.ROM.011.016 Jei pirmieji vaisiai šventi, tai šventa ir visuma. Jei šaknis šventa, tai ir šakos.

11:17b.ROM.011.017 Jeigu kai kurios šakos buvo nulaužtos, o tu­laukinis alyvmedis­esi tarp jų įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio syvų dalininku,

11:18b.ROM.011.018 tai nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave.

11:19b.ROM.011.019 Gal pasakysi: “Šakos nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas?”

11:20b.ROM.011.020 Gerai! Jos nulaužtos dėl netikėjimo, o tu stovi tikėjimu. Nesididžiuok, bet bijok!

11:21b.ROM.011.021 Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, gali nepagailėti ir tavęs.

11:22b.ROM.011.022 Taigi matai Dievo gerumą ir griežtumą: nupuolusiems­griežtumas, o tau­gerumas, jei pasiliksi Jo gerume, kitaip­ir tu būsi iškirstas!

11:23b.ROM.011.023 Bet ir anie, jei nepasiliks netikėjime, bus priskiepyti, nes Dievas turi galią ir vėl juos priskiepyti.

11:24b.ROM.011.024 Tad jeigu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai juo labiau jie­ tikrosios šakos­bus priskiepyti savajame alyvmedyje.

11:25b.ROM.011.025 Aš nenoriu, broliai, palikti jus nežinioje dėl šios paslapties,­kad jūs per aukštai apie save nemanytumėte: dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis pagonių visuma,

11:26b.ROM.011.026 o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: “Iš Siono ateis Gelbėtojas ir nukreips bedievystes nuo Jokūbo.

11:27b.ROM.011.027 Tokia bus jiems mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes”.

11:28b.ROM.011.028 Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai; bet pagal išrinkimą jie numylėtiniai dėl savųjų tėvų.

11:29b.ROM.011.029 Juk Dievo dovanos ir pašaukimas­neatšaukiami.

11:30b.ROM.011.030 Kaip jūs kadaise netikėjote Dievu, o dabar per jų netikėjimą patyrėte gailestingumą,

11:31b.ROM.011.031 taip ir jie dabar netiki, kad dėl jums suteikto pasigailėjimo ir jie susilauktų gailestingumo.

11:32b.ROM.011.032 Dievas juos visus uždarė netikėjime, kad visų pasigailėtų.

11:33b.ROM.011.033 O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai!

11:34b.ROM.011.034 “Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėju?”

11:35b.ROM.011.035 “Arba kas Jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?”

11:36b.ROM.011.036 Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen.

12

12:1b.ROM.012.001 gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką,­tai jūsų sąmoningas tarnavimas.

12:2b.ROM.012.002 Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.

12:3b.ROM.012.003 Iš man suteiktos malonės raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotąjį tikėjimo saiką.

12:4b.ROM.012.004 Juk kaip viename kūne turime daug narių, bet ne visi nariai atlieka tą patį uždavinį,

12:5b.ROM.012.005 taip ir mūsų daugybė yra vienas kūnas Kristuje, o pavieniui­vieni kitų nariai.

12:6b.ROM.012.006 Pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų. Jei kas turi pranašavimą, tepranašauja pagal tikėjimo saiką;

12:7b.ROM.012.007 jei kas turi tarnavimą­tetarnauja; kas mokymą­temoko;

12:8b.ROM.012.008 kas skatinimą­teskatina; kas duoda­tedaro tai iš atviros širdies; kas vadovauja­tevadovauja uoliai; kas daro gailestingumo darbus­tedaro tai su džiaugsmu.

12:9b.ROM.012.009 Meilė tebūna neveidmainiška. Venkite pikto, laikykitės gero.

12:10b.ROM.012.010 Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile; pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save.

12:11b.ROM.012.011 Uolumu nebūkite tingūs; būkite liepsnojančios dvasios, tarnaukite Viešpačiui.

12:12b.ROM.012.012 Džiaukitės viltimi, būkite kantrūs išmėginimuose, nepaliaujamai melskitės.

12:13b.ROM.012.013 Dalinkitės šventųjų poreikiais, puoselėkite svetingumą.

12:14b.ROM.012.014 Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite, o ne keikite.

12:15b.ROM.012.015 Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais.

12:16b.ROM.012.016 Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse.

12:17b.ROM.012.017 Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akyse.

12:18b.ROM.012.018 Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis.

12:19b.ROM.012.019 Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: “Mano kerštas, Aš atmokėsiu”,­sako Viešpats.

12:20b.ROM.012.020 Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos.

12:21b.ROM.012.021 Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.

13

13:1b.ROM.013.001 Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos.

13:2b.ROM.013.002 Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą.

13:3b.ROM.013.003 Nes valdininkų bijoma ne gera darant, o bloga. Nori nebijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo.

13:4b.ROM.013.004 Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga­bijok, nes jis ne veltui nešioja kardą. Jis yra Dievo tarnas ir baudžia, įvykdydamas rūstybę darantiems pikta.

13:5b.ROM.013.005 Todėl reikia paklusti ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės.

13:6b.ROM.013.006 Juk todėl ir mokesčius mokate, nes anie yra Dievo tarnai, nuolatos užsiimantys tais dalykais.

13:7b.ROM.013.007 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį­mokestį, kam muitą­muitą, kam baimę­baimę, kam pagarbą­pagarbą.

13:8b.ROM.013.008 Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą.

13:9b.ROM.013.009 Juk įsakymai: “Nesvetimauk, nežudyk, nevok, neteisingai neliudyk, negeisk” ir kiti, yra sutraukti į šį posakį: “Mylėk savo artimą kaip save patį”.

13:10b.ROM.013.010 Meilė nedaro blogo artimui. Todėl meilė­įstatymo išpildymas.

13:11b.ROM.013.011 Taip elkitės, suprasdami, koks dabar laikas. Išmušė valanda mums pabusti iš miego. Dabar mūsų išgelbėjimas arčiau negu tada, kai įtikėjome.

13:12b.ROM.013.012 Naktis nuslinko, diena prisiartino. Todėl nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!

13:13b.ROM.013.013 Kaip dieną, elkimės dorai: nepasiduokime apsirijimui ir girtavimui, gašlavimui ir paleistuvavimui, vaidams ir pavydui,

13:14b.ROM.013.014 bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių.

14

14:1b.ROM.014.001 Silpno tikėjimo žmogų priimkite, bet venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių.

14:2b.ROM.014.002 Vienas įsitikinęs, kad galima viską valgyti, o silpnas valgo tik daržoves.

14:3b.ROM.014.003 Kuris valgo, teneniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, teneteisia valgančio, nes Dievas jį priėmė.

14:4b.ROM.014.004 Kas tu toks, kad drįsti teisti kito tarną?! Ar jis stovi, ar krenta­tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti.

14:5b.ROM.014.005 Vienas išskiria vieną dieną iš kitų dienų, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą.

14:6b.ROM.014.006 Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo­valgo Viešpačiui, nes jis dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo­nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui.

14:7b.ROM.014.007 Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta.

14:8b.ROM.014.008 Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame,­ esame Viešpaties.

14:9b.ROM.014.009 Nes dėl to Kristus ir mirė, ir prisikėlė, ir atgijo, kad būtų ir mirusiųjų, ir gyvųjų Viešpats.

14:10b.ROM.014.010 Tai kodėl gi tu teisi savo brolį? Arba kodėl niekini savo brolį? Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę.

14:11b.ROM.014.011 Parašyta: “Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­prieš mane suklups kiekvienas kelis, ir kiekvienos lūpos išpažins Dievą”.

14:12b.ROM.014.012 Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.

14:13b.ROM.014.013 Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau nuspręskime neduoti broliui akstino nupulti ar pasipiktinti.

14:14b.ROM.014.014 Žinau ir esu įsitikinęs Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro. Bet tam, kas mano esant netyrų dalykų, tam jie netyri.

14:15b.ROM.014.015 Jei tavo brolis įsižeidžia dėl maisto, tu jau nebesielgi iš meilės. Savo maistu nežlugdyk to, už kurį mirė Kristus!

14:16b.ROM.014.016 Jūsų gėris tegul nebūna akstinas piktžodžiauti.

14:17b.ROM.014.017 Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

14:18b.ROM.014.018 Kas taip Kristui tarnauja, tas priimtinas Dievui ir vertas žmonių pritarimo.

14:19b.ROM.014.019 Tad siekime to, kas atneša ramybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui.

14:20b.ROM.014.020 Negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet yra bloga žmogui, kuris valgo kitų papiktinimui.

14:21b.ROM.014.021 Gera yra nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas tavo brolį piktina, žeidžia ar silpnina.

14:22b.ROM.014.022 Turi tikėjimą? Turėk jį sau, prieš Dievą. Laimingas tas, kuris nesmerkia savęs už tai, ką pasirenka.

14:23b.ROM.014.023 O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes valgo ne iš įsitikinimo. Visa, kas daroma ne iš įsitikinimo, yra nuodėmė.

15

15:1b.ROM.015.001 Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes ir ne sau pataikauti.

15:2b.ROM.015.002 Kiekvienas iš mūsų tebūna malonus artimui jo labui ir pažangai.

15:3b.ROM.015.003 Nes ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet, kaip parašyta: “Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs”.

15:4b.ROM.015.004 O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį.

15:5b.ROM.015.005 Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu,

15:6b.ROM.015.006 kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.

15:7b.ROM.015.007 Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė į Dievo šlovę.

15:8b.ROM.015.008 Aš sakau: Kristus tapo apipjaustytųjų tarnas dėl Dievo tiesos, kad patvirtintų tėvams suteiktus pažadus

15:9b.ROM.015.009 ir kad pagonys šlovintų Dievą už Jo gailestingumą, kaip parašyta: “Todėl išpažinsiu Tave tarp pagonių, Tavo vardui giedosiu”.

15:10b.ROM.015.010 Ir vėl sakoma: “Džiaukitės, pagonys, kartu su Jo tauta”.

15:11b.ROM.015.011 Ir dar: “Girkite Viešpatį, visi pagonys, šlovinkite Jį visos tautos”.

15:12b.ROM.015.012 Ir Izaijas vėl sako: “Bus Jesės šaknis, Tas, kuris pakils valdyti pagonių, ir Juo vilsis pagonys”.

15:13b.ROM.015.013 Tegul vilties Dievas pripildo jus dideliu džiaugsmu ir tikėjimo ramybe, kad Šventosios Dvasios jėga būtumėte pertekę vilties.

15:14b.ROM.015.014 Aš, mano broliai, esu įsitikinęs, kad jūs esate kupini gerumo, pilni visokio pažinimo ir galite vieni kitus perspėti.

15:15b.ROM.015.015 Parašiau jums, broliai, kai kur kiek per drąsiai, norėdamas jums priminti, kad dėl Dievo man suteiktos malonės

15:16b.ROM.015.016 turiu būti pagonims Jėzaus Kristaus tarnas ir skelbti Dievo Evangeliją, kad pagonių auka taptų priimtina, Šventosios Dvasios pašventinta.

15:17b.ROM.015.017 Taigi Kristuje Jėzuje aš galiu pasigirti Dievo darbais.

15:18b.ROM.015.018 Juk nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs, kad pagonys paklustų žodžiu ir darbu;

15:19b.ROM.015.019 galingais ženklais ir stebuklais, Dievo Dvasios jėga nuo Jeruzalės ir aplinkui, iki Ilyrijos, aš iki galo paskelbiau Kristaus Evangeliją.

15:20b.ROM.015.020 Be to, kad nestatyčiau ant svetimų pamatų, aš stengiausi skelbti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas,

15:21b.ROM.015.021 bet, kaip parašyta: “Pamatys tie, kuriems nebuvo apie Jį skelbta, ir supras tie, kurie nebuvo girdėję”.

15:22b.ROM.015.022 Todėl aš ir buvau daug kartų sutrukdytas pas jus atvykti.

15:23b.ROM.015.023 Bet dabar, neturėdamas vietos šiuose kraštuose ir daugel metų trokšdamas atvykti pas jus,

15:24b.ROM.015.024 aš apsilankysiu, kai keliausiu į Ispaniją. Turiu vilties, keliaudamas pro šalį, išvysti jus ir tikiuosi, kad jūs palydėsite mane, prieš tai nors kiek pasimėgavusį bendravimu su jumis.

15:25b.ROM.015.025 Bet dabar vykstu į Jeruzalę šventiesiems patarnauti.

15:26b.ROM.015.026 Mat Makedonijai ir Achajai buvo malonu padaryti rinkliavą Jeruzalės šventųjų beturčiams.

15:27b.ROM.015.027 Joms tai labai patiko, ir iš tikro jos yra jų skolininkės. Jeigu pagonys tapo jų dvasinių gėrybių dalininkais, tai jų pareiga­patarnauti medžiaginėmis gėrybėmis.

15:28b.ROM.015.028 Taigi, baigęs šį reikalą ir jiems saugiai atidavęs, kas surinkta, keliausiu pro jus į Ispaniją.

15:29b.ROM.015.029 Ir aš esu tikras, kad atvyksiu pas jus Kristaus Evangelijos palaiminimo pilnatvėje.

15:30b.ROM.015.030 Todėl maldauju jus, broliai, dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Dvasios meilės, kad jūs kartu su manimi kovotumėte už mane maldose Dievui,

15:31b.ROM.015.031 kad būčiau išgelbėtas nuo netikinčiųjų Judėjoje, kad mano paslauga Jeruzalei būtų priimtina šventiesiems,

15:32b.ROM.015.032 ir kad pagal Dievo valią atvykčiau pas jus su džiaugsmu ir atsigaivinčiau drauge su jumis.

15:33b.ROM.015.033 Ramybės Dievas tebūnie su jumis visais! Amen.

16

16:1b.ROM.016.001 Pavedu jums mūsų sesę Febę, kuri yra Kenchrėjos bažnyčios tarnautoja;

16:2b.ROM.016.002 priimkite ją Viešpatyje, kaip pridera šventiesiems, ir padėkite jai, prireikus jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pačiam.

16:3b.ROM.016.003 Sveikinkite Priscilę ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje,

16:4b.ROM.016.004 kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių bažnyčios.

16:5b.ROM.016.005 Taip pat pasveikinkite bažnyčią, kuri yra jų namuose. Sveikinkite mano mylimąjį Epenetą­pirmąjį vaisių Kristui Azijoje.

16:6b.ROM.016.006 Sveikinkite Mariją, kuri daug darbavosi dėl mūsų.

16:7b.ROM.016.007 Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano tautiečius, kalėjusius su manimi; jie žymūs tarp apaštalų ir anksčiau už mane yra Kristuje.

16:8b.ROM.016.008 Sveikinkite mano mylimąjį Viešpatyje Ampliatą.

16:9b.ROM.016.009 Sveikinkite mūsų bendradarbį Kristuje Urboną ir mano mylimąjį Stachį.

16:10b.ROM.016.010 Sveikinkite Apelį, išbandytą Kristuje. Sveikinkite tuos, kurie iš Aristobulo namų.

16:11b.ROM.016.011 Sveikinkite mano tautietį Erodioną. Sveikinkite tuos iš Narcizo šeimynos, kurie yra Viešpatyje.

16:12b.ROM.016.012 Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, besidarbuojančias Viešpatyje. Sveikinkite mieląją Persidę, kuri daug darbavosi Viešpatyje.

16:13b.ROM.016.013 Sveikinkite išrinktąjį Viešpatyje Rufą, taip pat ir jo bei mano motiną.

16:14b.ROM.016.014 Sveikinkite Asinkritą, Flegontą, Hermį, Patrobą, Hermą ir su jais esančius brolius.

16:15b.ROM.016.015 Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, Olimpą ir visus šventuosius, kurie yra su jais.

16:16b.ROM.016.016 Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visos Kristaus bažnyčios.

16:17b.ROM.016.017 Prašau jus, broliai, įsidėmėti tuos, kurie kelia susiskaldymus bei papiktinimus, prieštaraudami mokymui, kurio jūs išmokote. Venkite jų!

16:18b.ROM.016.018 Tokie žmonės netarnauja mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, bet savo pilvui. Saldžiomis ir pataikūniškomis kalbomis jie apgaudinėja paprastųjų širdis.

16:19b.ROM.016.019 Jūsų klusnumas žinomas visur. Todėl džiaugiuosi jumis, ir linkiu, kad būtumėte išmintingi gėriui ir neišmanūs blogiui.

16:20b.ROM.016.020 O ramybės Dievas sutryps šėtoną po jūsų kojomis greitu laiku. Mūsų Viešpaties Jėzaus malonė tebūnie su jumis! Amen.

16:21b.ROM.016.021 Jus sveikina mano bendradarbis Timotiejus ir mano tautiečiai Liucijus, Jasonas ir Sosipatras.

16:22b.ROM.016.022 Aš, Tercijus, šio laiško surašytojas, sveikinu jus Viešpatyje.

16:23b.ROM.016.023 Jus sveikina Gajus, mano ir visos bažnyčios šeimininkas. Jus sveikina Erastas, miesto iždininkas, ir mano brolis Kvartas.

16:24b.ROM.016.024 Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie su jumis visais. Amen.

16:25b.ROM.016.025 Tam, kuris gali jus sustiprinti pagal mano Evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą, pagal apreiškimo paslaptį, nutylėtą nuo pasaulio pradžios,

16:26b.ROM.016.026 bet dabar atskleistą ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtą visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui,­

16:27b.ROM.016.027 vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė per amžius! Amen.