Genesis (Lithuanian)

1

1:1b.GEN.001.001 Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.

1:2b.GEN.001.002 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.

1:3b.GEN.001.003 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa.

1:4b.GEN.001.004 Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.

1:5b.GEN.001.005 Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas­ pirmoji diena.

1:6b.GEN.001.006 Dievas tarė: “Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!”

1:7b.GEN.001.007 Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko.

1:8b.GEN.001.008 Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas­antroji diena.

1:9b.GEN.001.009 Dievas tarė: “Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Ir taip įvyko.

1:10b.GEN.001.010 Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį­jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.

1:11b.GEN.001.011 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!” Ir taip įvyko.

1:12b.GEN.001.012 Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.

1:13b.GEN.001.013 Tai buvo vakaras ir rytas­ trečioji diena.

1:14b.GEN.001.014 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus.

1:15b.GEN.001.015 Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!” Ir taip įvyko.

1:16b.GEN.001.016 Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją­ dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes.

1:17b.GEN.001.017 Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei,

1:18b.GEN.001.018 valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.

1:19b.GEN.001.019 Tai buvo vakaras ir rytas­ ketvirtoji diena.

1:20b.GEN.001.020 Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!”

1:21b.GEN.001.021 Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.

1:22b.GEN.001.022 Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!”

1:23b.GEN.001.023 Tai buvo vakaras ir rytas­ penktoji diena.

1:24b.GEN.001.024 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!” Ir taip įvyko.

1:25b.GEN.001.025 Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.

1:26b.GEN.001.026 Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!”

1:27b.GEN.001.027 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.

1:28b.GEN.001.028 Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”

1:29b.GEN.001.029 Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas.

1:30b.GEN.001.030 Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko.

1:31b.GEN.001.031 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas­ šeštoji diena.

2

2:1b.GEN.002.001 Taip buvo sutvertas dangus, žemė ir visi jų pulkai.

2:2b.GEN.002.002 Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko.

2:3b.GEN.002.003 Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė.

2:4b.GEN.002.004 Tokia yra dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų,

2:5b.GEN.002.005 ir visus lauko augalus, kurių dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kurios dar nežėlė; nes Viešpats Dievas nesiuntė į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti.

2:6b.GEN.002.006 Migla kilo nuo žemės ir drėkino jos paviršių.

2:7b.GEN.002.007 Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.

2:8b.GEN.002.008 Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs.

2:9b.GEN.002.009 Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.

2:10b.GEN.002.010 Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes.

2:11b.GEN.002.011 Pirmosios vardas Pišonas. Ji teka aplink visą Havilos šalį, kur randamas auksas.

2:12b.GEN.002.012 Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bdeliją ir onikso akmenį.

2:13b.GEN.002.013 Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka aplink visą Kušo šalį.

2:14b.GEN.002.014 Trečiosios upės vardas Tigras. Ji teka į rytus nuo Asūro. O ketvirtoji upė yra Eufratas.

2:15b.GEN.002.015 Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų.

2:16b.GEN.002.016 Viešpats Dievas įsakė žmogui: “Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,

2:17b.GEN.002.017 bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”.

2:18b.GEN.002.018 Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”.

2:19b.GEN.002.019 Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas.

2:20b.GEN.002.020 Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui.

2:21b.GEN.002.021 Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu.

2:22b.GEN.002.022 Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų.

2:23b.GEN.002.023 Tada Adomas tarė: “Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta”.

2:24b.GEN.002.024 Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.

2:25b.GEN.002.025 Jie abu­žmogus ir jo žmona­buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.

3

3:1b.GEN.003.001 Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: “Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?”

3:2b.GEN.003.002 Moteris atsakė gyvatei: “Mums leista valgyti sodo medžių vaisius,

3:3b.GEN.003.003 išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’ ”.

3:4b.GEN.003.004 Gyvatė atsakė: “Nemirsite!

3:5b.GEN.003.005 Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga”.

3:6b.GEN.003.006 Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.

3:7b.GEN.003.007 Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.

3:8b.GEN.003.008 Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių.

3:9b.GEN.003.009 Viešpats Dievas pašaukė Adomą: “Kur tu esi?”

3:10b.GEN.003.010 O tas atsiliepė: “Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau”.

3:11b.GEN.003.011 Dievas tarė: “Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?”

3:12b.GEN.003.012 Žmogus atsakė: “Moteris, kurią Tu man davei, davė man nuo to medžio, ir aš valgiau”.

3:13b.GEN.003.013 Tada Viešpats Dievas tarė moteriai: “Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: “Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau”.

3:14b.GEN.003.014 Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: “Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą!

3:15b.GEN.003.015 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”.

3:16b.GEN.003.016 Moteriai Jis tarė: “Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”.

3:17b.GEN.003.017 O Adomui Jis tarė: “Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’,­prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą.

3:18b.GEN.003.018 Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus.

3:19b.GEN.003.019 Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”.

3:20b.GEN.003.020 Adomas pavadino savo žmoną Ieva, nes ji tapo visų gyvųjų motina.

3:21b.GEN.003.021 Viešpats Dievas padarė Adomui ir jo žmonai kailinius rūbus ir jais apvilko juos.

3:22b.GEN.003.022 Tada Viešpats Dievas tarė: “Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga; ir dabar, kad jis, ištiesęs savo ranką, neskintų nuo gyvybės medžio ir nevalgytų, ir negyventų per amžius”.

3:23b.GEN.003.023 Todėl Viešpats Dievas išvarė jį iš Edeno sodo dirbti žemę, iš kurios jis buvo paimtas.

3:24b.GEN.003.024 Išvaręs žmogų, į rytus nuo Edeno sodo Viešpats pastatė cherubus su švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.

4

4:1b.GEN.004.001 Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: “Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba”.

4:2b.GEN.004.002 Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas­žemdirbys.

4:3b.GEN.004.003 Kuriam laikui praėjus, Kainas aukojo Viešpačiui iš žemės vaisių.

4:4b.GEN.004.004 Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos riebiausių pirmagimių. Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką,

4:5b.GEN.004.005 tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro.

4:6b.GEN.004.006 Viešpats tarė Kainui: “Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro?

4:7b.GEN.004.007 Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai”.

4:8b.GEN.004.008 Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui. Jiems esant laukuose, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė.

4:9b.GEN.004.009 Tada Viešpats paklausė Kaino: “Kur yra tavo brolis Abelis?” O jis atsakė: “Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?”

4:10b.GEN.004.010 Tada Viešpats tarė: “Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės.

4:11b.GEN.004.011 Taigi dabar esi prakeiktas ant žemės, kuri atsivėrė ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują.

4:12b.GEN.004.012 Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos tau derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis žemėje”.

4:13b.GEN.004.013 Tada Kainas tarė Viešpačiui: “Mano bausmė yra per didelė, kad galėčiau ją pakelti.

4:14b.GEN.004.014 Tu šiandien mane išvarai iš žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir benamis žemėje. Kas mane sutiks, užmuš”.

4:15b.GEN.004.015 Viešpats jam atsakė: “Kas užmuš Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta!” Viešpats paženklino Kainą žyme, kad nė vienas, sutikęs jį, jo nenužudytų.

4:16b.GEN.004.016 Kainas pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno.

4:17b.GEN.004.017 Kainas pažino savo žmoną, ji pastojo ir pagimdė Henochą. Kainas pastatė miestą ir tą miestą pavadino savo sūnaus vardu­Henochas.

4:18b.GEN.004.018 Henocho sūnus buvo Iradas, Irado sūnus­Mehujaelis, Mehujaelio­Metušaelis, Metušaelio­ Lamechas.

4:19b.GEN.004.019 Lamechas vedė dvi žmonas. Pirmosios vardas buvo Ada, antrosios­Cila.

4:20b.GEN.004.020 Ada pagimdė Jabalą; jis buvo tėvas tų, kurie gyvena palapinėse ir laiko gyvulius.

4:21b.GEN.004.021 Jo brolis, vardu Jubalas, buvo arfininkų ir vamzdininkų tėvas.

4:22b.GEN.004.022 Cila pagimdė Tubal Kainą, kuris gamino visokius įrankius iš vario ir geležies. Tubal Kaino sesuo buvo Naama.

4:23b.GEN.004.023 Lamechas tarė savo žmonoms: “Ada ir Cila, klausykite! Jūs, Lamecho žmonos, įsidėmėkite, ką sakau: aš užmušiau vyrą už man padarytą žaizdą, jaunuolį už randą!

4:24b.GEN.004.024 Jei už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, tai už Lamechą­septyniasdešimt septynis kartus!”

4:25b.GEN.004.025 Adomas vėl pažino savo žmoną, ir ji pagimdė sūnų, vardu Setas, sakydama: “Dievas man davė kitą sūnų vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė”.

4:26b.GEN.004.026 Taip pat ir Setas turėjo sūnų, vardu Enas. Tuomet žmonės pradėjo šauktis Viešpaties vardo.

5

5:1b.GEN.005.001 Šita yra Adomo palikuonių knyga. Kai Dievas sutvėrė žmogų, Jis padarė jį panašų į Dievą.

5:2b.GEN.005.002 Jis sutvėrė vyrą ir moterį, palaimino juos ir pavadino juos Adomu tą dieną, kai jie buvo sutverti.

5:3b.GEN.005.003 Kai Adomas buvo šimto trisdešimties metų, jam gimė sūnus pagal jo panašumą ir atvaizdą, kurį pavadino Setu.

5:4b.GEN.005.004 Po Seto gimimo Adomas dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

5:5b.GEN.005.005 Taigi Adomo amžius buvo devyni šimtai trisdešimt metų, ir jis mirė.

5:6b.GEN.005.006 Setas, būdamas šimto penkerių metų, susilaukė Eno.

5:7b.GEN.005.007 Setas, gimus Enui, dar gyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

5:8b.GEN.005.008 Taigi Seto amžius buvo devyni šimtai dvylika metų, ir jis mirė.

5:9b.GEN.005.009 Enas, būdamas devyniasdešimties metų, susilaukė Kainamo.

5:10b.GEN.005.010 Enas, gimus Kainamui, dar gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

5:11b.GEN.005.011 Taigi Eno amžius buvo devyni šimtai penkeri metai, ir jis mirė.

5:12b.GEN.005.012 Kainamas, būdamas septyniasdešimties metų, susilaukė Malaleelio.

5:13b.GEN.005.013 Kainamas, gimus Malaleeliui, dar gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

5:14b.GEN.005.014 Taigi Kainamo amžius buvo devyni šimtai dešimt metų, ir jis mirė.

5:15b.GEN.005.015 Malaleelis, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, susilaukė Jareto.

5:16b.GEN.005.016 Malaleelis, gimus Jaretui, dar gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

5:17b.GEN.005.017 Taigi Malaleelio amžius buvo aštuoni šimtai devyniasdešimt penkeri metai, ir jis mirė.

5:18b.GEN.005.018 Jaretas, būdamas šimto šešiasdešimt dvejų metų, susilaukė Henocho.

5:19b.GEN.005.019 Jaretas, gimus Henochui, dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

5:20b.GEN.005.020 Taigi Jareto amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt dveji metai, ir jis mirė.

5:21b.GEN.005.021 Henochas, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, susilaukė Matūzalio.

5:22b.GEN.005.022 Henochas, gimus Matūzaliui, vaikščiojo su Dievu tris šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

5:23b.GEN.005.023 Taigi Henocho amžius buvo trys šimtai šešiasdešimt penkeri metai.

5:24b.GEN.005.024 Henochas vaikščiojo su Dievu, ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė.

5:25b.GEN.005.025 Matūzalis, būdamas šimto aštuoniasdešimt septynerių metų, susilaukė Lamecho.

5:26b.GEN.005.026 Matūzalis, gimus Lamechui, dar gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

5:27b.GEN.005.027 Taigi Matūzalio amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt devyneri metai, ir jis mirė.

5:28b.GEN.005.028 Lamechas, būdamas šimto aštuoniasdešimt dvejų metų, susilaukė sūnaus,

5:29b.GEN.005.029 kurį jis pavadino Nojumi, sakydamas: “Šitas mus paguos mūsų darbuose ir mūsų rankų triūse žemėje, kurią Viešpats prakeikė”.

5:30b.GEN.005.030 Lamechas, gimus Nojui, dar gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

5:31b.GEN.005.031 Taigi Lamecho amžius buvo septyni šimtai septyniasdešimt septyneri metai, ir jis mirė.

5:32b.GEN.005.032 Nojus, būdamas penkių šimtų metų, susilaukė Semo, Chamo ir Jafeto.

6

6:1b.GEN.006.001 Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų,

6:2b.GEN.006.002 Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas.

6:3b.GEN.006.003 Tada Viešpats tarė: “Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!”

6:4b.GEN.006.004 Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais.

6:5b.GEN.006.005 Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti,

6:6b.GEN.006.006 gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje.

6:7b.GEN.006.007 Ir Dievas tarė: “Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau”.

6:8b.GEN.006.008 Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse.

6:9b.GEN.006.009 Tokia yra Nojaus giminės istorija. Nojus buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje; jis vaikščiojo su Dievu.

6:10b.GEN.006.010 Nojus turėjo tris sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą.

6:11b.GEN.006.011 Dievo akivaizdoje žemė buvo sugedusi ir pilna nusikaltimų.

6:12b.GEN.006.012 Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius.

6:13b.GEN.006.013 Ir Dievas tarė Nojui: “Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų. Aš išnaikinsiu juos nuo žemės paviršiaus.

6:14b.GEN.006.014 Pasidaryk arką iš sakuoto medžio, arkoje padaryk pertvaras ir ištepk ją derva iš vidaus ir iš lauko.

6:15b.GEN.006.015 Arka turi būti trijų šimtų uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio.

6:16b.GEN.006.016 Padaryk arkai langą uolektis nuo viršaus; arkos duris padaryk jos šone; įrenk joje apatinį, vidurinį ir viršutinį aukštus.

6:17b.GEN.006.017 Aš užtvindysiu žemę vandenimis, kad išnaikinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybė. Visa, kas yra žemėje, pražus.

6:18b.GEN.006.018 Bet Aš padarysiu sandorą su tavimi. Į arką įeisite tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos su tavimi.

6:19b.GEN.006.019 Į arką įsivesk po du kiekvienos rūšies gyvius­patiną ir patelę, kad išliktų gyvi su tavimi.

6:20b.GEN.006.020 Iš paukščių, iš gyvulių ir iš visų žemės roplių pagal jų rūšį teįeina pas tave po du, kad išliktų gyvi.

6:21b.GEN.006.021 Pasiimk visokio maisto ir susikrauk į arką, ir tai tebūna maistas tau ir jiems!”

6:22b.GEN.006.022 Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė.

7

7:1b.GEN.007.001 Viešpats tarė Nojui: “Eik į arką tu ir visi tavo artimieji, nes tave radau teisų šioje kartoje.

7:2b.GEN.007.002 Pasiimk iš visų švarių gyvulių po septynetą patinų ir patelių, o iš visų nešvarių gyvulių­po patiną ir patelę,

7:3b.GEN.007.003 taip pat ir iš padangių paukščių po septynetą patinų ir patelių, kad išlaikytum jų rūšį visos žemės paviršiuje.

7:4b.GEN.007.004 Po septynių dienų Aš užleisiu lietų ant žemės keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų ir išnaikinsiu žemės paviršiuje visas gyvas būtybes, kurias esu padaręs”.

7:5b.GEN.007.005 Ir Nojus padarė viską, ką Viešpats jam įsakė.

7:6b.GEN.007.006 Nojus buvo šešių šimtų metų, kai tvanas prasidėjo.

7:7b.GEN.007.007 Tuomet Nojus, jo sūnūs, jo žmona ir sūnų žmonos suėjo su juo į arką, gelbėdamiesi nuo tvano.

7:8b.GEN.007.008 Švarių ir nešvarių gyvulių, paukščių ir roplių

7:9b.GEN.007.009 poros suėjo į Nojaus arką, kaip Dievas buvo įsakęs Nojui.

7:10b.GEN.007.010 Septynioms dienoms praėjus, tvano vandenys užplūdo žemę.

7:11b.GEN.007.011 Nojui sulaukus šešių šimtų metų, antro mėnesio septynioliktą dieną pratrūko visi didžiosios gelmės šaltiniai ir dangaus langai atsidarė.

7:12b.GEN.007.012 Lijo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.

7:13b.GEN.007.013 Tą pačią dieną į arką įėjo Nojus ir jo sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas, Nojaus žmona ir trys jo sūnų žmonos.

7:14b.GEN.007.014 Jie ir visi žvėrys, galvijai, ropliai ir visi paukščiai pagal savo rūšis

7:15b.GEN.007.015 suėjo į Nojaus arką, po du visų kūnų, turinčių gyvybės kvapą.

7:16b.GEN.007.016 Įėjusieji buvo patinas ir patelė kiekvieno kūno, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Tuomet Viešpats uždarė arką iš lauko pusės.

7:17b.GEN.007.017 Lietus tęsėsi keturiasdešimt dienų, vandens daugėjo ir jis pakėlė arką aukštyn nuo žemės.

7:18b.GEN.007.018 Vanduo kilo ir užplūdo žemę, o arka plūduriavo vandens paviršiuje.

7:19b.GEN.007.019 Vanduo pakilo taip aukštai, kad apsėmė visus aukštuosius kalnus, kurie stūksojo po dangumi.

7:20b.GEN.007.020 Vanduo pakilo penkiolika uolekčių virš kalnų ir juos apdengė.

7:21b.GEN.007.021 Ir žuvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant žemės: paukščiai, galvijai, žvėrys, ropliai ir visi žmonės.

7:22b.GEN.007.022 Visa, kas buvo gyva ir gyveno sausumoje, išmirė.

7:23b.GEN.007.023 Taip Dievas išnaikino visas gyvas būtybes, kurios buvo žemės paviršiuje, tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius. Išliko tik Nojus ir tie, kurie buvo su juo arkoje.

7:24b.GEN.007.024 Vanduo laikėsi žemėje šimtą penkiasdešimt dienų.

8

8:1b.GEN.008.001 Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti.

8:2b.GEN.008.002 Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi.

8:3b.GEN.008.003 Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui penkiasdešimčiai dienų praėjus, vandens ėmė mažėti.

8:4b.GEN.008.004 Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose.

8:5b.GEN.008.005 O vandenys nuolat seko iki dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų viršūnės.

8:6b.GEN.008.006 Praėjus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs,

8:7b.GEN.008.007 ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės.

8:8b.GEN.008.008 Po to jis išleido balandį, norėdamas sužinoti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje.

8:9b.GEN.008.009 Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką.

8:10b.GEN.008.010 Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį.

8:11b.GEN.008.011 Vakare balandis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vandenys nusekę ant žemės.

8:12b.GEN.008.012 Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl išleido balandį, kuris daugiau nebesugrįžo.

8:13b.GEN.008.013 Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo; ir štai žemės paviršius buvo nudžiūvęs.

8:14b.GEN.008.014 Antrojo mėnesio dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa.

8:15b.GEN.008.015 Tada Dievas tarė Nojui:

8:16b.GEN.008.016 “Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos.

8:17b.GEN.008.017 Visus gyvūnus, kurie su tavimi: paukščius, gyvulius ir roplius, išsivesk, kad jie paplistų žemėje, veistųsi ir daugėtų”.

8:18b.GEN.008.018 Ir išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos.

8:19b.GEN.008.019 Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visa, kas kruta žemėje, kiekvienas pagal savo rūšį, išėjo iš arkos.

8:20b.GEN.008.020 Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas.

8:21b.GEN.008.021 Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: “Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs.

8:22b.GEN.008.022 Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!”

9

9:1b.GEN.009.001 Dievas laimino Nojų bei jo sūnus ir tarė: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite žemę.

9:2b.GEN.009.002 Tesibijo jūsų ir tedreba prieš jus visi žemės žvėrys, visi padangių sparnuočiai, visa, kas gyva žemėje, ir visos jūros žuvys. Visa tai atiduota į jūsų rankas.

9:3b.GEN.009.003 Visa, kas juda ir gyva, bus jums maistui; visa jums duodu, kaip daviau žaliuojančius augalus.

9:4b.GEN.009.004 Tik mėsos su gyvybe, kuri yra kraujyje, nevalgykite.

9:5b.GEN.009.005 Iš tiesų už jūsų gyvybės kraują Aš pareikalausiu iš kiekvieno žvėries ir žmogaus, kuris pralietų savo brolio kraują.

9:6b.GEN.009.006 Kas pralieja žmogaus kraują, jo kraujas taip pat bus pralietas, nes žmogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą.

9:7b.GEN.009.007 Jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, pliskite po žemę ir pripildykite ją!”

9:8b.GEN.009.008 Dievas tarė Nojui ir jo sūnums kartu su juo:

9:9b.GEN.009.009 “Aš darau sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie gyvens po jūsų,

9:10b.GEN.009.010 ir su visais gyvais padarais, visais paukščiais, galvijais ir žvėrimis, kurie išėjo su jumis iš arkos.

9:11b.GEN.009.011 Aš darau savo sandorą su jumis: jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės”.

9:12b.GEN.009.012 Ir Dievas tarė: “Ženklas sandoros, kurią darau tarp savęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kurie yra su jumis, per visas būsimas kartas

9:13b.GEN.009.013 bus lankas debesyse. Jis tebūna sandoros ženklu tarp manęs ir žemės.

9:14b.GEN.009.014 Sutelkęs debesis viršum žemės ir lankui pasirodžius debesyse,

9:15b.GEN.009.015 atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kad daugiau nebūtų tvano, sunaikinančio kiekvieną kūną žemėje.

9:16b.GEN.009.016 Kai lankas bus debesyse, Aš jį pamatysiu ir atsiminsiu amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų gyvų padarų, turinčių kūną, kurie yra ant žemės”.

9:17b.GEN.009.017 Dievas tarė Nojui: “Tai yra sandoros ženklas, kurią Aš darau tarp savęs ir kiekvieno kūno, gyvenančio žemėje”.

9:18b.GEN.009.018 Nojaus sūnūs, kurie išėjo iš arkos, buvo Semas, Chamas ir Jafetas; Chamas buvo Kanaano tėvas.

9:19b.GEN.009.019 Šie trys yra Nojaus sūnūs ir iš jų atsirado visi žemės gyventojai.

9:20b.GEN.009.020 Nojus pradėjo dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną.

9:21b.GEN.009.021 Išgėręs vyno, pasigėrė ir gulėjo apsinuoginęs savo palapinėje.

9:22b.GEN.009.022 Chamas, Kanaano tėvas, pamatęs savo tėvo nuogumą, pasakė broliams, kurie buvo lauke.

9:23b.GEN.009.023 Semas ir Jafetas paėmė apsiaustą ir abu, užsimetę ant pečių, priėjo atbuli, ir apdengė savo tėvo nuogumą; jų veidai buvo nukreipti į priešingą pusę ir jie nematė savo tėvo nuogumo.

9:24b.GEN.009.024 Nojus, išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, ką jam padarė jaunesnysis sūnus,

9:25b.GEN.009.025 tarė: “Tebūna prakeiktas Kanaanas! Vergų vergas tebūna jis savo broliams!

9:26b.GEN.009.026 Palaimintas Viešpats, Semo Dievas, o Kanaanas bus jo vergas!

9:27b.GEN.009.027 Teišplečia Dievas Jafetą, ir tegu jis gyvena Semo palapinėse, o Kanaanas bus jo vergas!”

9:28b.GEN.009.028 Tvanui praėjus, Nojus dar gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.

9:29b.GEN.009.029 Taigi Nojaus amžius buvo devyni šimtai penkiasdešimt metų, ir jis mirė.

10

10:1b.GEN.010.001 Tai yra Nojaus sūnų Semo, Chamo ir Jafeto palikuonys. Tvanui praėjus, jie susilaukė sūnų.

10:2b.GEN.010.002 Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras.

10:3b.GEN.010.003 Gomero sūnūs: Aškenazas, Rifatas ir Togarma.

10:4b.GEN.010.004 Javano sūnūs: Eliša, Taršišas, Kitimas ir Dodanimas.

10:5b.GEN.010.005 Iš šitų atsirado tautų grupės, gyvenančios savo žemėse, kiekviena su savo kalba ir pagal savo giminę savo tautose.

10:6b.GEN.010.006 Chamo sūnūs: Kušas, Mizraimas, Putas ir Kanaanas.

10:7b.GEN.010.007 Kušo sūnūs: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha. Ramos sūnūs: Šeba ir Dedanas.

10:8b.GEN.010.008 Kušui gimė ir Nimrodas, kuris tapo galingas žemėje.

10:9b.GEN.010.009 Jis buvo smarkus medžiotojas Viešpaties akyse. Todėl sakoma: “Smarkus medžiotojas kaip Nimrodas Viešpaties akyse”.

10:10b.GEN.010.010 Jo karalystės pradžia buvo Babelė, Erechas, Akadas ir Kalnė Šinaro šalyje.

10:11b.GEN.010.011 Iš čia jis išvyko į Asūrą ir pasistatė Ninevę, Rehobot Irą, Kelachą

10:12b.GEN.010.012 ir Reseną tarp Ninevės ir Kelacho; tai yra didysis miestas.

10:13b.GEN.010.013 Mizraimo sūnūs: Ludas, Anamimas, Lehabas, Naftuchimas,

10:14b.GEN.010.014 Patrusimas, Kasluhas, iš kurio kilo filistinai, ir Kaftoras.

10:15b.GEN.010.015 Kanaano palikuonys: pirmagimis Sidonas, Hetas,

10:16b.GEN.010.016 jebusiečiai, amoritai, girgašai,

10:17b.GEN.010.017 hivai, arkai, sinai,

10:18b.GEN.010.018 arvadiečiai, cemarai ir hematiečiai. Taip kanaaniečių giminės išsiplėtė.

10:19b.GEN.010.019 Kanaaniečių ribos tęsėsi nuo Sidono link Geraro iki Gazos, link Sodomos, Gomoros, Admos bei Ceboimų iki Lešos.

10:20b.GEN.010.020 Tai Chamo palikuonys pagal jų gentis, kalbas, šalis bei tautas.

10:21b.GEN.010.021 Semas, visų Ebero sūnų tėvas, vyresnysis Jafeto brolis, taip pat turėjo sūnų.

10:22b.GEN.010.022 Semo sūnūs: Elamas, Asūras, Arfaksadas, Ludas ir Aramas.

10:23b.GEN.010.023 Aramo sūnūs: Ucas, Hulas, Geteras ir Mašas.

10:24b.GEN.010.024 Arfaksado sūnus­Sala, o Salos­Eberas.

10:25b.GEN.010.025 Eberas turėjo du sūnus: vienas vardu Falekas, nes jo dienomis buvo padalinta žemė, antrasis­Joktanas.

10:26b.GEN.010.026 Joktano sūnūs: Almodadas, Šelefas, Hacarmavetas, Jerachas,

10:27b.GEN.010.027 Hadoramas, Uzalas, Dikla,

10:28b.GEN.010.028 Obalas, Abimaelis, Šeba,

10:29b.GEN.010.029 Ofyras, Havila ir Jobabas; visi jie yra Joktano sūnūs.

10:30b.GEN.010.030 Jie gyveno nuo Mešos iki Sefaro kalno rytuose.

10:31b.GEN.010.031 Šitie yra Semo palikuonys pagal jų gimines, kalbas, šalis bei tautas.

10:32b.GEN.010.032 Šitos yra Nojaus sūnų giminės pagal jų palikuonis ir tautas; iš jų atsirado tautos žemėje po tvano.

11

11:1b.GEN.011.001 Visi žemės gyventojai kal bėjo viena kalba.

11:2b.GEN.011.002 Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Šinaro krašte ir ten apsigyveno.

11:3b.GEN.011.003 Jie kalbėjosi: “Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime”. Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą­vietoje kalkių.

11:4b.GEN.011.004 Jie tarėsi: “Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!”

11:5b.GEN.011.005 Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė,

11:6b.GEN.011.006 ir tarė: “Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia.

11:7b.GEN.011.007 Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!”

11:8b.GEN.011.008 Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą.

11:9b.GEN.011.009 Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus.

11:10b.GEN.011.010 Šitie yra Semo palikuonys: Semas, būdamas šimto metų, dvejiems metams praėjus po tvano, susilaukė sūnaus Arfaksado.

11:11b.GEN.011.011 Semas, gimus Arfaksadui, dar gyveno penkis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

11:12b.GEN.011.012 Kai Arfaksadui buvo trisdešimt penkeri metai, gimė sūnus Sala.

11:13b.GEN.011.013 Po to Arfaksadas dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

11:14b.GEN.011.014 Kai Salai buvo trisdešimt metų, gimė Eberas.

11:15b.GEN.011.015 Po to Sala dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

11:16b.GEN.011.016 Kai Eberui buvo trisdešimt ketveri metai, gimė Falekas.

11:17b.GEN.011.017 Po to Eberas dar gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

11:18b.GEN.011.018 Kai Falekui buvo trisdešimt metų, gimė Ragaujas.

11:19b.GEN.011.019 Po to Falekas dar gyveno du šimtus devynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

11:20b.GEN.011.020 Kai Ragaujui buvo trisdešimt dveji metai, gimė Seruchas.

11:21b.GEN.011.021 Po to Ragaujas dar gyveno du šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

11:22b.GEN.011.022 Kai Seruchui buvo trisdešimt metų, gimė Nachoras.

11:23b.GEN.011.023 Po to Seruchas dar gyveno du šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

11:24b.GEN.011.024 Kai Nachorui buvo dvidešimt devyneri metai, gimė Tara.

11:25b.GEN.011.025 Po to Nachoras dar gyveno šimtą devyniolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

11:26b.GEN.011.026 Kai Tarai buvo septyniasdešimt metų, gimė Abromas, Nahoras ir Haranas.

11:27b.GEN.011.027 Šitie yra Taros palikuonys: Abromas, Nahoras ir Haranas, o Harano sūnus­Lotas.

11:28b.GEN.011.028 Haranas mirė, jo tėvui Tarai dar gyvam tebeesant, savo gimtoje šalyje, Chaldėjos Ūre.

11:29b.GEN.011.029 Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmonos vardas buvo Saraja, o Nahoro­Milka; ji buvo duktė Harano, Milkos ir Iskos tėvo.

11:30b.GEN.011.030 Saraja buvo nevaisinga: ji neturėjo vaikų.

11:31b.GEN.011.031 Tara ėmė savo sūnų Abromą ir savo sūnaus Harano sūnų Lotą, marčią Sarają, sūnaus Abromo žmoną, ir jie iškeliavo iš Chaldėjos Ūro į Kanaano šalį. Atėję ligi Charano, jie ten įsikūrė.

11:32b.GEN.011.032 Taros amžius buvo du šimtai penkeri metai, ir jis mirė Charane.

12

12:1b.GEN.012.001 Viešpats tarė Abromui: “Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu.

12:2b.GEN.012.002 Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu.

12:3b.GEN.012.003 Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”.

12:4b.GEN.012.004 Abromas iškeliavo, kaip Viešpats jam pasakė. Su juo drauge išėjo Lotas. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai jis išėjo iš Charano.

12:5b.GEN.012.005 Abromas paėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą turtą, kurį jie turėjo, žmones, kuriuos buvo įsigijęs Charane, ir išėjo į Kanaano šalį. Atėjęs į tą kraštą,

12:6b.GEN.012.006 Abromas pasiekė Sichemo vietovę, Morės slėnį. Tuo laiku toje šalyje gyveno kanaaniečiai.

12:7b.GEN.012.007 Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu šitą šalį”. Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė.

12:8b.GEN.012.008 Iš ten jis keliavo į rytus nuo Betelio ir pasistatė palapinę. Betelis buvo vakaruose, Ajas­rytuose. Ten jis pastatė aukurą Viešpačiui ir šaukėsi Viešpaties vardo.

12:9b.GEN.012.009 Abromas keliavo vis toliau į pietus.

12:10b.GEN.012.010 Kilus badui toje šalyje, Abromas nuvyko pagyventi į Egiptą, nes šalyje buvo didelis badas.

12:11b.GEN.012.011 Jiems priartėjus prie Egipto, jis tarė savo žmonai Sarajai: “Aš žinau, kad tu esi graži moteris

12:12b.GEN.012.012 ir tave pamatę egiptiečiai sakys: ‘Ši yra jo žmona’. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys.

12:13b.GEN.012.013 Sakyk tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai būtų dėl tavęs ir išlikčiau gyvas tavo dėka”.

12:14b.GEN.012.014 Atsitiko, kad, kai tik Abromas įėjo į Egiptą, egiptiečiai pastebėjo, jog moteris labai graži.

12:15b.GEN.012.015 Ją pamatę, faraono kunigaikščiai kalbėjo apie jos grožį faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus,

12:16b.GEN.012.016 o su Abromu jis gerai elgėsi dėl jos: jis turėjo avių, galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių.

12:17b.GEN.012.017 Viešpats baudė faraoną ir jo namus dėl Sarajos, Abromo žmonos.

12:18b.GEN.012.018 Faraonas tada pasišaukė Abromą ir tarė: “Ką tu man padarei? Kodėl man nesakei, kad ji tavo žmona?

12:19b.GEN.012.019 Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo? Aš norėjau paimti ją sau už žmoną. Taigi štai tavo žmona, imk ją ir keliauk savo keliais”.

12:20b.GEN.012.020 Faraonas įsakė savo žmonėms palydėti jį, jo žmoną ir visa, ką jis turėjo.

13

13:1b.GEN.013.001 Abromas su žmona ir viskuo, ką jis turėjo, išėjo iš Egipto į pietų šalį. Su jais iškeliavo ir Lotas.

13:2b.GEN.013.002 Abromas buvo labai turtingas: turėjo daug gyvulių, sidabro ir aukso.

13:3b.GEN.013.003 Jis keliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, Betelio link iki tos vietos, kur pradžioje tarp Betelio ir Ajo buvo pasistatęs palapinę,

13:4b.GEN.013.004 iki tos vietos, kur buvo anksčiau pasidaręs aukurą. Čia Abromas šaukėsi Viešpaties vardo.

13:5b.GEN.013.005 Lotas, kuris keliavo su Abromu, taip pat turėjo avių, galvijų ir palapinių.

13:6b.GEN.013.006 Kraštas negalėjo sutalpinti jų ir išmaitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės.

13:7b.GEN.013.007 Kilo vaidas tarp Abromo ir Loto piemenų. Tada tebegyveno tame krašte kanaaniečiai ir perizai.

13:8b.GEN.013.008 Abromas tarė Lotui: “Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai!

13:9b.GEN.013.009 Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę”.

13:10b.GEN.013.010 Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano apylinkė­prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą­Coaro link buvo gerai drėkinama kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis.

13:11b.GEN.013.011 Lotas pasirinko Jordano lygumą ir patraukė į rytus. Taip juodu išsiskyrė.

13:12b.GEN.013.012 Abromas gyveno Kanaano šalyje, o Lotas­lygumos miestuose: Sodomos link statėsi palapines.

13:13b.GEN.013.013 Sodomos žmonės buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui.

13:14b.GEN.013.014 Viešpats tarė Abromui, kai Lotas nuo jo atsiskyrė: “Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus!

13:15b.GEN.013.015 Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui.

13:16b.GEN.013.016 Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti.

13:17b.GEN.013.017 Kelkis, pereik žemę išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!”

13:18b.GEN.013.018 Abromas susivyniojo palapinę ir nuėjo iki Mamrės ąžuolų Hebrone. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą.

14

14:1b.GEN.014.001 Anomis dienomis karalius Amrafelis iš Šinaro, karalius Arjochas iš Elasaro, Elamo karalius Kedorlaomeras ir Goimo karalius Tidalas

14:2b.GEN.014.002 pradėjo karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Ceboimo karaliumi Šemeberu ir karaliumi Belos, dar vadinamo Coaru.

14:3b.GEN.014.003 Visi šitie, sudarę sąjungą, ėjo į Sidimo slėnį, kur dabar yra Druskos jūra.

14:4b.GEN.014.004 Dvylika metų jie tarnavo Kedorlaomeriui, o tryliktaisiais metais sukilo.

14:5b.GEN.014.005 Keturioliktaisiais metais atėjo Kedorlaomeris ir jo sąjungininkai. Jie sumušė refajus Aštarot Karnaime, zūzus Hame, emus Šave Kirjataimo lygumoje

14:6b.GEN.014.006 ir horus Seyro kalne iki El Parano, kuris siekia dykumą.

14:7b.GEN.014.007 Paskui jie atėjo į En Mišpatą, tai yra Kadešą, ir nusiaubė visą amalekiečių kraštą ir amoritus, kurie gyveno Hacecon Tamaroje.

14:8b.GEN.014.008 Tada išėjo Sodomos, Gomoros, Admos, Ceboimo ir Belos karaliai ir išsirikiavo kovai Sidimo slėnyje:

14:9b.GEN.014.009 prieš Elamo karalių Kedorlaomerį, Goimo karalių Tidalą, Šinaro karalių Amrafelį ir Elasaro karalių Arjochą­keturi karaliai prieš penkis.

14:10b.GEN.014.010 Sidimo slėnis buvo pilnas dervos duobių. Bėgdami Sodomos ir Gomoros karaliai įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus.

14:11b.GEN.014.011 Laimėtojai, pasigrobę visą Sodomos bei Gomoros turtą ir visas atsargas, nuėjo.

14:12b.GEN.014.012 Jie taip pat paėmė Abromo brolio sūnų Lotą, kuris gyveno Sodomoje, ir jo turtą.

14:13b.GEN.014.013 Vienas iš pabėgusiųjų atėjęs pranešė tai Abromui, hebrajui, gyvenančiam amorito Mamrės ąžuolyne; Mamrė ir jo broliai Eškolas ir Aneras buvo Abromo sąjungininkai.

14:14b.GEN.014.014 Abromas išgirdęs, kad jo brolio sūnus buvo išvestas į nelaisvę, apginklavo tris šimtus aštuoniolika savo išlavintų tarnų, gimusių jo namuose, ir vijosi priešą iki Dano.

14:15b.GEN.014.015 Jis, padalinęs savo būrį, užpuolė juos nakčia, sumušė ir vijosi juos ligi Hobos, kuri yra į kairę nuo Damasko,

14:16b.GEN.014.016 ir atsiėmė jų pagrobtą turtą, Lotą ir jo turtą, moteris ir žmones.

14:17b.GEN.014.017 Kai Abromas sugrįžo, nugalėjęs Kedorlaomerį ir karalius, kurie buvo su juo, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės slėnį­Karaliaus slėnį.

14:18b.GEN.014.018 Melchizedekas, Salemo karalius, atnešė duonos ir vyno. Jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas.

14:19b.GEN.014.019 Jis laimino jį, sakydamas: “Tebūna Abromas palaimintas aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės valdovo!

14:20b.GEN.014.020 Tebūna šlovinamas aukščiausiasis Dievas, kuris atidavė tavo priešus į tavo rankas!” Ir Abromas davė jam dešimtinę nuo visko.

14:21b.GEN.014.021 Sodomos karalius tarė Abromui: “Atiduok man žmones, o turtą pasilaikyk!”

14:22b.GEN.014.022 Bet Abromas tarė Sodomos karaliui: “Aš, pakėlęs ranką, prisiekiu aukščiausiuoju Dievu, dangaus ir žemės valdovu:

14:23b.GEN.014.023 nei siūlo galo, nei kurpių dirželio, nei ko nors kito, kas tau priklauso, aš neimsiu, kad nesakytum: ‘Aš padariau Abromą turtingą!’

14:24b.GEN.014.024 Aš nieko neimsiu, išskyrus tai, ką suvalgė jaunuoliai ir kas priklauso vyrams: Anerui, Eškolui ir Mamrei, kurie ėjo su manimi. Jie tepasiima savo dalį”.

15

15:1b.GEN.015.001 Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: “Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!”

15:2b.GEN.015.002 Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras.

15:3b.GEN.015.003 Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis”.

15:4b.GEN.015.004 Viešpats atsakė jam: “Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs”.

15:5b.GEN.015.005 Ir, išvedęs jį laukan, tarė: “Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!”

15:6b.GEN.015.006 Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.

15:7b.GEN.015.007 Dievas kalbėjo: “Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos miesto Ūro, kad tu paveldėtum šitą šalį”.

15:8b.GEN.015.008 Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?”

15:9b.GEN.015.009 Tada Jis tarė jam: “Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų ožką, trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį”.

15:10b.GEN.015.010 Abromas, atvedęs visus gyvulius, padalino pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prieš kitą, tačiau paukščių nedalino.

15:11b.GEN.015.011 Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abromas juos nubaidė.

15:12b.GEN.015.012 Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė.

15:13b.GEN.015.013 Tada Viešpats tarė Abromui: “Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų.

15:14b.GEN.015.014 Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu.

15:15b.GEN.015.015 O tu ramybėje nueisi pas savo tėvus ir būsi palaidotas, sulaukęs žilos senatvės.

15:16b.GEN.015.016 Ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas”.

15:17b.GEN.015.017 Nusileidus saulei ir sutemus, štai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų.

15:18b.GEN.015.018 Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės:

15:19b.GEN.015.019 kenitus, kenazus, kadmonitus,

15:20b.GEN.015.020 hetitus, perizus, refajus,

15:21b.GEN.015.021 amoritus, kanaaniečius, girgašus ir jebusiečius”.

16

16:1b.GEN.016.001 Abromo žmona Saraja ne turėjo vaikų. Ji turėjo tarnaitę egiptietę, vardu Hagara.

16:2b.GEN.016.002 Saraja tarė Abromui: “Viešpats nedavė man vaikų gimdyti. Prašau, įeik pas mano tarnaitę, galbūt per ją aš turėsiu vaikų”. Abromas paklausė Sarajos.

16:3b.GEN.016.003 Abromui išgyvenus dešimt metų Kanaano šalyje, Saraja, Abromo žmona, savo tarnaitę egiptietę Hagarą davė savo vyrui Abromui už žmoną.

16:4b.GEN.016.004 Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pastojo. Hagara pastojusi su panieka ėmė žiūrėti į savo valdovę.

16:5b.GEN.016.005 Tada Saraja tarė Abromui: “Širdgėla, kurią turiu, tegula ant tavęs! Aš pati daviau savo tarnaitę tau į glėbį, tačiau ji, pasijutusi nėščia, su panieka ėmė žiūrėti į mane. Viešpats tebūna teisėjas tarp manęs ir tavęs”.

16:6b.GEN.016.006 Abromas tarė Sarajai: “Tavo tarnaitė yra tavo rankose. Elkis su ja, kaip tau patinka”. Kai Saraja ėmė ją spausti, ta pabėgo.

16:7b.GEN.016.007 Viešpaties angelas, radęs ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie kelio į Šūrą,

16:8b.GEN.016.008 tarė: “Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?” Ji atsakė: “Bėgu nuo savo valdovės Sarajos”.

16:9b.GEN.016.009 Viešpaties angelas jai tarė: “Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink prieš ją.

16:10b.GEN.016.010 Aš taip padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti nebus galima.

16:11b.GEN.016.011 Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų. Tu jį pavadinsi Izmaeliu, nes Viešpats išgirdo apie tavo priespaudą.

16:12b.GEN.016.012 Tavo sūnus gyvens kaip laukinis asilas: jis bus prieš visus ir visi prieš jį, jis gyvens šalia savo brolių”.

16:13b.GEN.016.013 Ir Viešpatį, kuris su ja kalbėjo, Hagara pavadino: “Tu esi Dievas, kuris mane matai”. Nes ji sakė: “Aš tikrai mačiau Dievą, kuris mato mane”.

16:14b.GEN.016.014 Todėl tą šulinį pavadino Lahai Roiju. Jis yra tarp Kadešo ir Beredo.

16:15b.GEN.016.015 Hagara pagimdė Abromui sūnų. Abromas pavadino jį vardu Izmaelis.

16:16b.GEN.016.016 Abromui buvo aštuoniasdešimt šešeri metai, kai Hagara pagimdė jam sūnų.

17

17:1b.GEN.017.001 Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.

17:2b.GEN.017.002 Aš sudarysiu sandorą su tavimi ir labai padauginsiu tavo palikuonis”.

17:3b.GEN.017.003 Abromas puolė kniūbsčias, o Dievas kalbėjo:

17:4b.GEN.017.004 “Štai manoji sandora su tavimi: tu tapsi daugelio tautų tėvu,

17:5b.GEN.017.005 todėl nebesivadinsi Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes Aš tave padariau daugelio tautų tėvu.

17:6b.GEN.017.006 Ir padarysiu tave nepaprastai vaisingą. Iš tavęs kils tautos ir karaliai.

17:7b.GEN.017.007 Aš patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs.

17:8b.GEN.017.008 Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”.

17:9b.GEN.017.009 Toliau Dievas sakė Abraomui: “Laikyk mano sandorą tu ir tavo palikuonys po tavęs per kartų kartas.

17:10b.GEN.017.010 Šita yra mano sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas!

17:11b.GEN.017.011 Jūs apipjaustysite savo kūną, ir tai bus tarp manęs ir jūsų esančios sandoros ženklas.

17:12b.GEN.017.012 Kiekvienas berniukas aštuonių dienų tarp jūsų bus apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, kuris nėra iš tavo palikuonių.

17:13b.GEN.017.013 Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki už savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas. Ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora.

17:14b.GEN.017.014 O neapipjaustytas vyras bus išnaikintas iš savo tautos, nes jis sulaužė mano sandorą”.

17:15b.GEN.017.015 Dievas toliau sakė Abraomui: “Savo žmonos Sarajos nebevadink Saraja, bet Sara bus jos vardas.

17:16b.GEN.017.016 Aš ją palaiminsiu ir tau duosiu iš jos sūnų. Aš ją taip laiminsiu, kad iš jos kils tautos ir tautų karaliai”.

17:17b.GEN.017.017 Tada Abraomas puolė veidu į žemę, juokėsi ir sakė savo širdyje: “Ar šimtamečiui begali kas gimti ir ar Sara, sulaukusi devyniasdešimties metų amžiaus, begali gimdyti?”

17:18b.GEN.017.018 Abraomas tarė Dievui: “Kad nors Izmaelis gyventų Tavo akivaizdoje!”

17:19b.GEN.017.019 Bet Dievas atsakė: “Tikrai tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku! Aš sudarysiu su juo amžiną sandorą ir su jo palikuonimis.

17:20b.GEN.017.020 Ir dėl Izmaelio Aš išklausiau tave! Aš jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą, ir nepaprastai padauginsiu: jis bus dvylikos kunigaikščių tėvas, ir padarysiu iš jo didelę tautą.

17:21b.GEN.017.021 Tačiau savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys tau šiuo laiku kitais metais”.

17:22b.GEN.017.022 Baigęs kalbėti su juo, Dievas pasišalino.

17:23b.GEN.017.023 Tada Abraomas ėmė savo sūnų Izmaelį ir visus vyrus, jo namuose gimusius ir už pinigus įsigytus, ir apipjaustė jų kūnus tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo sakęs.

17:24b.GEN.017.024 Abraomas buvo apipjaustytas devyniasdešimt devynerių metų,

17:25b.GEN.017.025 o jo sūnus Izmaelis­trylikos metų.

17:26b.GEN.017.026 Tą pačią dieną buvo apipjaustytas Abraomas ir jo sūnus Izmaelis.

17:27b.GEN.017.027 Ir visi jo namų vyrai, gimusieji jo namuose ir už pinigus įsigytieji, buvo apipjaustyti kartu su juo.

18

18:1b.GEN.018.001 Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės ąžuolų, kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje.

18:2b.GEN.018.002 Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. Jis išbėgo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės,

18:3b.GEN.018.003 tarė: “Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, prašau, neaplenk savo tarno!

18:4b.GEN.018.004 Leiskite atnešti kiek vandens nusiplauti kojoms, pailsėkite po medžiu,

18:5b.GEN.018.005 kol atnešiu duonos kąsnį jums pasistiprinti. Po to galėsite toliau keliauti, nes tam juk atėjote pas savo tarną”. Jie tarė: “Daryk taip, kaip sakei!”

18:6b.GEN.018.006 Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: “Skubiai įmaišyk tris saikus geriausių miltų ir iškepk papločių”.

18:7b.GEN.018.007 Abraomas nubėgo pas gyvulius ir, paėmęs rinktinį veršiuką, padavė tarnui, o tas skubėjo jį paruošti.

18:8b.GEN.018.008 Jis ėmė sviesto, pieno ir veršiuką, kurį buvo paruošęs, ir patiekė jiems. O jis pats, jiems valgant, stovėjo prie jų po medžiu.

18:9b.GEN.018.009 Jie paklausė jį: “Kur yra tavo žmona Sara?” Jis atsakė: “Palapinėje”.

18:10b.GEN.018.010 Vienas iš jų tarė: “Aš tikrai sugrįšiu pas tave kitais metais šiuo laiku, ir tavo žmona Sara turės sūnų!” Tuo metu Sara klausėsi palapinės prieangyje, kuris buvo už jų.

18:11b.GEN.018.011 Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Sarai nebebūdavo to, kas būna moterims.

18:12b.GEN.018.012 Todėl Sara savyje juokėsi: “Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą?”

18:13b.GEN.018.013 Viešpats tarė Abraomui: “Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‘Ar aš iš tikrųjų gimdysiu, būdama pasenusi?’

18:14b.GEN.018.014 Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, Aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų!”

18:15b.GEN.018.015 Sara gynėsi, sakydama: “Aš nesijuokiau”, nes išsigando. O Jis tarė: “Ne! Tu juokeisi!”

18:16b.GEN.018.016 Po to tie vyrai pakilo ir ėjo Sodomos link, o Abraomas ėjo su jais, norėdamas juos palydėti.

18:17b.GEN.018.017 Viešpats tarė: “Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti?

18:18b.GEN.018.018 Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos.

18:19b.GEN.018.019 Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Viešpats galėtų ištesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį”.

18:20b.GEN.018.020 Viešpats tarė: “Sodomos ir Gomoros šauksmas yra garsus, o jų nuodėmė­labai sunki.

18:21b.GEN.018.021 Aš nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar jų nusikaltimai atitinka šauksmą, pasiekusį mane. Jeigu ne, Aš sužinosiu”.

18:22b.GEN.018.022 Tie vyrai ėjo toliau, o Abraomas pasiliko bestovįs Viešpaties akivaizdoje.

18:23b.GEN.018.023 Abraomas priartėjęs tarė: “Ar sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu?

18:24b.GEN.018.024 Galbūt penkiasdešimt teisiųjų yra mieste. Ar tikrai sunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl penkių dešimčių teisiųjų?

18:25b.GEN.018.025 Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?”

18:26b.GEN.018.026 Viešpats tarė: “Jei Sodomos mieste rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai pasigailėsiu visos vietovės”.

18:27b.GEN.018.027 Abraomas atsakė: “Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai.

18:28b.GEN.018.028 Galbūt iki penkiasdešimt teisiųjų trūks penkių. Ar dėl keturiasdešimt penkių sunaikinsi visą miestą?” Jis tarė: “Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturiasdešimt penkis”.

18:29b.GEN.018.029 Abraomas toliau kalbėjo: “Galbūt ten atsiras tik keturiasdešimt?” Jis atsakė: “Dėl keturiasdešimties nesunaikinsiu”.

18:30b.GEN.018.030 Tada jis tarė: “Nesirūstink, Viešpatie, kad drįstu kalbėti. Galbūt ten atsiras tik trisdešimt”. O Jis atsakė: “Nieko nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt”.

18:31b.GEN.018.031 Tada jis tarė: “Štai išdrįsau kalbėti Viešpačiui. Galbūt ten atsiras dvidešimt!” O Jis tarė: “Nesunaikinsiu ir dėl dvidešimties”.

18:32b.GEN.018.032 Tada jis tarė: “Nesirūstink, Viešpatie, jei išdrįsiu dar kartą kalbėti. Galbūt ten atsiras dešimt?” O Jis atsakė: “Nesunaikinsiu ir dėl dešimties”.

18:33b.GEN.018.033 Viešpats, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrįžo į savo vietą.

19

19:1b.GEN.019.001 Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.

19:2b.GEN.019.002 Jis tarė: “Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu”. Bet jie atsakė: “Ne, mes nakvosime gatvėje”.

19:3b.GEN.019.003 Jis taip maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.

19:4b.GEN.019.004 Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus.

19:5b.GEN.019.005 Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”.

19:6b.GEN.019.006 Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris,

19:7b.GEN.019.007 tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!

19:8b.GEN.019.008 Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”.

19:9b.GEN.019.009 Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris.

19:10b.GEN.019.010 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris.

19:11b.GEN.019.011 O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.

19:12b.GEN.019.012 Lotui juodu tarė: “Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos!

19:13b.GEN.019.013 Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti”.

19:14b.GEN.019.014 Lotas išėjęs kalbėjo žentams, kurie buvo vedę jo dukteris: “Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats sunaikins miestą”. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.

19:15b.GEN.019.015 Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: “Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės”.

19:16b.GEN.019.016 Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų.

19:17b.GEN.019.017 Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!”

19:18b.GEN.019.018 Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie!

19:19b.GEN.019.019 Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau.

19:20b.GEN.019.020 Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti­jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”.

19:21b.GEN.019.021 Jis tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai.

19:22b.GEN.019.022 Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru.

19:23b.GEN.019.023 Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą.

19:24b.GEN.019.024 Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų.

19:25b.GEN.019.025 Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus.

19:26b.GEN.019.026 Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.

19:27b.GEN.019.027 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje,

19:28b.GEN.019.028 ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies.

19:29b.GEN.019.029 Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno.

19:30b.GEN.019.030 Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.

19:31b.GEN.019.031 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: “Mūsų tėvas senas, ir žemėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje žemėje.

19:32b.GEN.019.032 Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!”

19:33b.GEN.019.033 Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

19:34b.GEN.019.034 Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: “Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonio!”

19:35b.GEN.019.035 Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

19:36b.GEN.019.036 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo.

19:37b.GEN.019.037 Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas.

19:38b.GEN.019.038 Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas.

20

20:1b.GEN.020.001 Iš ten Abraomas traukė toliau į pietų šalį ir apsigyveno Gerare tarp Kadešo ir Šūro.

20:2b.GEN.020.002 Abraomas sakė apie savo žmoną Sarą: “Ji yra mano sesuo”. Tada Abimelechas, Geraro karalius, paėmė Sarą.

20:3b.GEN.020.003 Bet Dievas sapne pasirodė Abimelechui ir tarė: “Tu mirsi dėl moters, kurią paėmei, nes ji turi vyrą”.

20:4b.GEN.020.004 Abimelechas dar nebuvo jos palietęs. Jis tarė: “Viešpatie, ar žudysi niekuo nekaltą tautą?

20:5b.GEN.020.005 Argi Abraomas man nesakė: ‘Ji yra mano sesuo’? Ir ar ji pati nesakė: ‘Jis yra mano brolis’? Nekalta širdimi ir tyromis rankomis tai padariau”.

20:6b.GEN.020.006 Dievas tarė jam sapne: “Aš žinau, kad tai darei nekalta širdimi, todėl tave sulaikiau, kad man nenusidėtum ir jos nepaliestum.

20:7b.GEN.020.007 Taigi dabar sugrąžink vyrui žmoną, nes jis yra pranašas. Jis melsis už tave, ir tu išliksi gyvas. O jei nesugrąžinsi, tai žinok, kad tikrai mirsi su visais savaisiais!”

20:8b.GEN.020.008 Abimelechas, atsikėlęs anksti rytą, sušaukė visus savo tarnus ir papasakojo jiems sapną. Žmonės labai nusigando.

20:9b.GEN.020.009 Abimelechas pasikvietė Abraomą ir jam tarė: “Ką mums padarei? Ir kuo aš tau nusidėjau, kad užtraukei man ir mano karalystei tokią didelę nuodėmę? Tu neturėjai pasielgti su manimi taip, kaip pasielgei”.

20:10b.GEN.020.010 Abimelechas tęsė toliau: “Ką galvojai taip darydamas?”

20:11b.GEN.020.011 Abraomas atsakė: “Aš galvojau, kad šioje šalyje nėra Dievo baimės ir dėl mano žmonos jie užmuš mane.

20:12b.GEN.020.012 Bet ji iš tikrųjų yra mano sesuo: mano tėvo duktė, tik ne mano motinos, ir ji tapo mano žmona.

20:13b.GEN.020.013 Kai Dievas mane išvedė iš mano tėvo namų, aš jai tariau: “Padaryk man tą malonę­visur, kur nueisime, sakyk apie mane: ‘Jis yra mano brolis’ ”.

20:14b.GEN.020.014 Abimelechas davė Abraomui avių, galvijų, tarnų bei tarnaičių ir sugrąžino jam jo žmoną Sarą.

20:15b.GEN.020.015 Abimelechas tarė: “Štai mano kraštas tau atviras, įsikurk, kur tau patinka!”

20:16b.GEN.020.016 O Sarai jis pasakė: “Aš daviau tavo broliui tūkstantį sidabrinių. Tebūna tai įrodymas visiems, kurie yra su tavimi, ir kitiems, kad esi nekalta”.

20:17b.GEN.020.017 Abraomas meldė Dievą, ir Jis pagydė Abimelechą, jo žmoną ir tarnaites, kad jos gimdytų.

20:18b.GEN.020.018 Nes Viešpats buvo padaręs nevaisingomis visas moteris Abimelecho namuose dėl Abraomo žmonos Saros.

21

21:1b.GEN.021.001 Viešpats aplankė Sarą ir įvykdė, ką jai buvo pažadėjęs.

21:2b.GEN.021.002 Sara pastojo ir sulaukusiam senatvės Abraomui pagimdė sūnų tuo metu, kurį Dievas buvo jam nurodęs.

21:3b.GEN.021.003 Abraomas pavadino iš Saros gimusį sūnų Izaoku.

21:4b.GEN.021.004 Izaokas pagal Dievo įsakymą aštuntą dieną buvo apipjaustytas.

21:5b.GEN.021.005 Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė sūnus Izaokas.

21:6b.GEN.021.006 Sara tarė: “Dievas man suteikė juoko, ir visi kiti, kas išgirs, juoksis su manimi.

21:7b.GEN.021.007 Kas būtų pasakęs Abraomui, kad Sara maitins kūdikį? Aš pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje”.

21:8b.GEN.021.008 Kai vaikas paaugo ir buvo nujunkytas, Abraomas tą dieną iškėlė didelį pokylį.

21:9b.GEN.021.009 Sara pamatė egiptietės Hagaros sūnų, kurį ta pagimdė Abraomui, besišaipantį iš Izaoko,

21:10b.GEN.021.010 ir tarė Abraomui: “Išvaryk šitą vergę ir jos sūnų! Jis nebus paveldėtojas drauge su mano sūnumi Izaoku”.

21:11b.GEN.021.011 Tai labai nepatiko Abraomui dėl jo sūnaus.

21:12b.GEN.021.012 Tačiau Dievas tarė Abraomui: “Nesisielok dėl berniuko ir dėl vergės! Visa, ką Sara tau sako, klausyk jos! Nes iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys.

21:13b.GEN.021.013 Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes jis yra tavo palikuonis”.

21:14b.GEN.021.014 Abraomas, atsikėlęs anksti rytą, ėmė duonos bei odinę vandens ir davė Hagarai, uždėdamas jai ant pečių, atidavė vaiką ir išleido. Ji išėjusi klaidžiojo Beer Šebos dykumoje.

21:15b.GEN.021.015 Išsibaigus vandeniui odinėje, ji paliko vaiką po vienu krūmokšniu.

21:16b.GEN.021.016 Paėjusi atsisėdo priešais jį lanko šūvio atstumu. Ji sakė: “Negaliu matyti mirštančio vaiko”. Ir graudžiai verkė.

21:17b.GEN.021.017 Dievas išgirdo berniuko balsą, ir Dievo angelas iš dangaus tarė Hagarai: “Kas tau, Hagara? Nebijok! Dievas išgirdo berniuko balsą.

21:18b.GEN.021.018 Kelkis, imk berniuką ir laikyk jį tvirtai savo rankose, nes Aš jį padarysiu didele tauta!”

21:19b.GEN.021.019 Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė šulinį. Nuėjusi pripildė odinę vandens ir pagirdė berniuką.

21:20b.GEN.021.020 Dievas buvo su juo. Jis užaugo, gyveno dykumoje ir tapo šauliu.

21:21b.GEN.021.021 Jis gyveno Parano dykumoje, ir jo motina parinko jam žmoną iš Egipto šalies.

21:22b.GEN.021.022 Anuo metu Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas kalbėjo Abraomui: “Dievas yra su tavimi visame, ką tu darai.

21:23b.GEN.021.023 Dabar tad prisiek Dievu, kad nekenksi nei man, nei mano vaikams, nei jų palikuonims, bet kaip aš maloningai su tavimi elgiausi, taip ir tu elgsiesi su manimi ir mano kraštu, kuriame gyveni kaip ateivis!”

21:24b.GEN.021.024 Abraomas atsakė: “Prisiekiu”.

21:25b.GEN.021.025 Tačiau Abraomas priekaištavo Abimelechui dėl šulinio, kurį Abimelecho tarnai buvo pasigrobę.

21:26b.GEN.021.026 Abimelechas atsakė: “Aš nežinau, kas tai padarė. Tu man nieko nesakei, aš nieko apie tai negirdėjau iki šios dienos”.

21:27b.GEN.021.027 Abraomas davė Abimelechui avių ir jaučių, ir juodu sudarė sandorą.

21:28b.GEN.021.028 Abraomas atskyrė septynis ėriukus.

21:29b.GEN.021.029 Abimelechas klausė Abraomo: “Ką gi reiškia šie septyni ėriukai, kuriuos tu atskyrei?”

21:30b.GEN.021.030 Jis atsakė: “Tuos septynis ėriukus turi priimti iš manęs kaip įrodymą, kad aš iškasiau šitą šulinį”.

21:31b.GEN.021.031 Ta vieta buvo pavadinta Beer Šeba, nes ten jie abu prisiekė.

21:32b.GEN.021.032 Taip juodu padarė sutartį Beer Šeboje. Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas sugrįžo į filistinų kraštą.

21:33b.GEN.021.033 Abraomas pasodino giraitę Beer Šeboje ir ten šaukėsi Viešpaties, amžinojo Dievo, vardo.

21:34b.GEN.021.034 Abraomas gyveno ilgą laiką kaip ateivis filistinų krašte.

22

22:1b.GEN.022.001 Po šių įvykių Dievas mėgi no Abraomą. Jis tarė jam: “Abraomai!” Tas atsiliepė: “Aš čia!”

22:2b.GEN.022.002 Tada Jis tarė: “Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!”

22:3b.GEN.022.003 Abraomas atsikėlė anksti rytą, pasibalnojo asilą, pasiėmė jaunuolius ir Izaoką, savo sūnų, prisiskaldė malkų deginamajai aukai ir išėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo nurodęs.

22:4b.GEN.022.004 Trečią dieną Abraomas iš tolo pamatė tą vietą.

22:5b.GEN.022.005 Abraomas tarė savo jaunuoliams: “Pasilikite čia su asilu, o mes su sūnumi nueisime ten ir pagarbinę sugrįšime pas jus”.

22:6b.GEN.022.006 Abraomas, paėmęs malkas deginamajai aukai, uždėjo ant savo sūnaus Izaoko pečių, o pats pasiėmė ugnies ir peilį. Jiems beeinant,

22:7b.GEN.022.007 Izaokas tarė savo tėvui: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia, sūnau!” Jis klausė: “Štai ugnis ir malkos! Bet kur yra ėriukas deginamajai aukai?”

22:8b.GEN.022.008 Abraomas atsakė: “Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai, mano sūnau!” Taip juodu ėjo toliau.

22:9b.GEN.022.009 Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro.

22:10b.GEN.022.010 Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad nužudytų sūnų.

22:11b.GEN.022.011 Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: “Abraomai! Abraomai!” Tas atsakė: “Aš čia!”

22:12b.GEN.022.012 “Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus”.

22:13b.GEN.022.013 Abraomas, pakėlęs akis, pamatė netoliese aviną, įstrigusį ragais į tankų krūmokšnį. Jis paėmė jį ir aukojo deginamąją auką savo sūnaus vietoje.

22:14b.GEN.022.014 Abraomas pavadino tą vietą “Viešpats mato”. Ir šiandien dar sakoma: “Ant kalno, kur Viešpats mato”.

22:15b.GEN.022.015 Viešpaties angelas antrą kartą pašaukė Abraomą iš dangaus

22:16b.GEN.022.016 ir tarė: “Savimi prisiekiu,­sako Viešpats,­kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus,

22:17b.GEN.022.017 Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus,

22:18b.GEN.022.018 ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso”.

22:19b.GEN.022.019 Abraomas sugrįžo pas jaunuolius, ir jie nuėjo į Beer Šebą; ir Abraomas gyveno Beer Šeboje.

22:20b.GEN.022.020 Po šių įvykių Abraomui buvo pranešta: “Milka pagimdė sūnų tavo broliui Nahorui:

22:21b.GEN.022.021 pirmagimį Ucą ir Būzą, jo brolį, ir Kemuelį, Aramo tėvą,

22:22b.GEN.022.022 Kesedą, Hazoją, Pildašą, Idlafą ir Betuelį”.

22:23b.GEN.022.023 Betuelio duktė buvo Rebeka. Šituos aštuonis Milka pagimdė Abraomo broliui Nahorui.

22:24b.GEN.022.024 Be to, jo sugulovė Reuma pagimdė Tebachą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.

23

23:1b.GEN.023.001 Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus.

23:2b.GEN.023.002 Ji mirė Kirjat Arboje, tai yra Hebrone, Kanaano krašte. Ir Abraomas atėjo Saros apraudoti ir apverkti.

23:3b.GEN.023.003 Abraomas paliko mirusiąją ir kalbėjo Heto vaikams:

23:4b.GEN.023.004 “Aš esu ateivis ir svečias tarp jūsų. Duokite man nuosavybėn žemės kapui palaidoti mirusiąją”.

23:5b.GEN.023.005 Heto vaikai atsakė Abraomui:

23:6b.GEN.023.006 “Paklausyk mūsų, viešpatie! Tu esi Dievo kunigaikštis tarp mūsų. Laidok savo mirusiąją geriausiame mūsų kape! Nė vienas iš mūsų tau neatsakys kapo, kad galėtum palaidoti mirusiąją”.

23:7b.GEN.023.007 Abraomas atsistojęs nusilenkė hetitams, to krašto žmonėms,

23:8b.GEN.023.008 ir toliau kalbėjo: “Jei sutinkate, kad palaidočiau savo mirusiąją, tai paklausykite manęs ir prašykite už mane Efroną, Coharo sūnų,

23:9b.GEN.023.009 kad jis man parduotų Machpelos olą, kuri jam priklauso ir yra jo lauko gale! Už tiek, kiek ji verta, jis man ją teparduoda nuosavybėn kapinėms”.

23:10b.GEN.023.010 Tuo metu Efronas sėdėjo tarp Heto vaikų. Hetitas Efronas, girdint hetitams, atėjusiems prie miesto vartų, kalbėjo:

23:11b.GEN.023.011 “Ne, mano viešpatie, paklausyk manęs! Žemę aš tau dovanoju ir olą, kuri yra joje. Savo tautiečių akyse aš tau ją dovanoju. Laidok savo mirusiąją”.

23:12b.GEN.023.012 Abraomas nusilenkė to krašto žmonėms

23:13b.GEN.023.013 ir, jiems girdint, kalbėjo Efronui: “Malonėk paklausyti manęs! Aš duosiu tau pinigus už lauką. Paimk juos iš manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją”.

23:14b.GEN.023.014 Efronas atsakė Abraomui:

23:15b.GEN.023.015 “Paklausyk manęs, viešpatie! Tas žemės sklypas vertas keturių šimtų šekelių sidabro. Ką tai reiškia man ar tau? Palaidok savo mirusiąją”.

23:16b.GEN.023.016 Abraomas sutiko su Efronu. Pirklių naudojamais pinigais jis atsvėrė Efronui keturis šimtus šekelių sidabro, kurį šis, hetitams girdint, minėjo.

23:17b.GEN.023.017 Taip Efrono sklypas su ola, kuris buvo Machpeloje, ties Mamre, visi medžiai lauke, kurie augo aplinkui, tapo

23:18b.GEN.023.018 Abraomo nuosavybe, matant hetitams, kurie buvo ten.

23:19b.GEN.023.019 Abraomas palaidojo savo žmoną Sarą Machpelos lauko oloje, esančioje ties Mamre, Hebrone, Kanaano šalyje.

23:20b.GEN.023.020 Taip sklypas ir ola, kuri buvo jame, iš hetitų perėjo Abraomo nuosavybėn kapinėms.

24

24:1b.GEN.024.001 Abraomas paseno ir sulaukė žilos senatvės. Viešpats viskuo jį laimino.

24:2b.GEN.024.002 Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, kuris prižiūrėjo visa, kas jam priklausė: “Dėk savo ranką po mano šlaunimi,

24:3b.GEN.024.003 kad prisaikdinčiau tave Viešpaties, žemės ir dangaus Dievo vardu, kad neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių gyvenu,

24:4b.GEN.024.004 bet vyksi į mano kraštą, pas mano gimines, ir ten paimsi žmoną mano sūnui Izaokui”.

24:5b.GEN.024.005 Tarnas jam atsakė: “O gal ta moteris nenorės eiti su manimi į šitą kraštą? Ar tuomet turėsiu sugrąžinti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio išvykai?”

24:6b.GEN.024.006 Abraomas jam tarė: “Saugokis, kad negrąžintum mano sūnaus tenai!

24:7b.GEN.024.007 Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’. Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu iš ten paimsi žmoną mano sūnui.

24:8b.GEN.024.008 O jei ta moteris nenorės eiti su tavimi, būsi laisvas nuo šito įpareigojimo. Tik mano sūnaus nesugrąžink tenai!”

24:9b.GEN.024.009 Tada tarnas padėjo savo ranką po savo valdovo Abraomo šlaunimi ir jam prisiekė.

24:10b.GEN.024.010 Tarnas ėmė dešimt savo valdovo kupranugarių, geriausių bei brangiausių dovanų ir išvyko į Mesopotamiją, į Nahoro miestą.

24:11b.GEN.024.011 Vakare leido kupranugariams pailsėti už miesto, prie vandens šulinio, tuo metu, kai moterys eina semti vandens.

24:12b.GEN.024.012 Jis meldėsi: “Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, duok man sėkmę šiandien ir tuo parodyk savo malonę mano valdovui Abraomui!

24:13b.GEN.024.013 Štai stoviu prie šulinio, o miesto gyventojų dukterys ateis semti vandens.

24:14b.GEN.024.014 Jei mergaitė, kuriai sakysiu: ‘Prašau, palenk savo ąsotį ir leisk man atsigerti’, atsakys: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, ji bus ta, kurią paskyrei savo tarnui Izaokui. Iš to suprasiu, kad parodei malonę mano valdovui”.

24:15b.GEN.024.015 Jam dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, nešina ąsočiu ant peties.

24:16b.GEN.024.016 Mergina buvo labai graži, mergaitė, kurios joks vyras nebuvo pažinęs. Ji, nusileidusi prie šulinio ir pasisėmusi vandens, lipo aukštyn.

24:17b.GEN.024.017 Tarnas nuskubėjo jos pasitikti ir tarė: “Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio!”

24:18b.GEN.024.018 Ji atsakė: “Gerk, mano viešpatie!” Skubiai nuleidusi ąsotį sau ant rankos, davė jam gerti.

24:19b.GEN.024.019 Jam atsigėrus, ji tarė: “Ir tavo kupranugarius pagirdysiu”.

24:20b.GEN.024.020 Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie šulinio. Taip ji pagirdė visus jo kupranugarius.

24:21b.GEN.024.021 Tuo metu jis tylomis ją stebėjo, norėdamas patirti, ar Viešpats padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.

24:22b.GEN.024.022 Kupranugariams atsigėrus, jis išėmė auksinę sagtį kaktai, sveriančią pusę šekelio, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt šekelių aukso,

24:23b.GEN.024.023 ir klausė: “Kieno duktė esi? Ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?”

24:24b.GEN.024.024 Ji atsakė: “Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui”.

24:25b.GEN.024.025 Ji tęsė: “Šiaudų ir pašaro pas mus daug, taip pat ir vietos nakvynei”.

24:26b.GEN.024.026 Vyras nusilenkė ir pagarbino Viešpatį:

24:27b.GEN.024.027 “Tebūna palaimintas Viešpats, mano valdovo Abraomo Dievas, kuris buvo malonus ir teisingas mano valdovui ir atvedė mane teisingu keliu į mano valdovo brolio namus!”

24:28b.GEN.024.028 Mergaitė, nubėgusi namo, pranešė visiems, kas atsitiko.

24:29b.GEN.024.029 Rebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Ir Labanas išbėgo pas vyrą prie šulinio.

24:30b.GEN.024.030 Pamatęs sagtį ir apyrankes ant sesers rankų ir išgirdęs sesers Rebekos žodžius: “Taip kalbėjo tas vyras”, atėjo jis pas tą vyrą, kuris stovėjo šalia kupranugarių prie šulinio,

24:31b.GEN.024.031 ir jam tarė: “Ateik pas mus, Viešpaties palaimintasis! Ko stovi lauke? Aš paruošiau namą ir vietą kupranugariams”.

24:32b.GEN.024.032 Taip jis tą vyrą parsivedė į savo namus, nubalnojo kupranugarius, padavė šiaudų bei pašaro jiems ir vandens jam ir su juo buvusiems vyrams kojoms nuplauti.

24:33b.GEN.024.033 Ir jam buvo paduota maisto, bet jis tarė: “Aš nevalgysiu, kol nepasakysiu, dėl ko esu siųstas”. Labanas tarė: “Kalbėk!”

24:34b.GEN.024.034 Jis tarė: “Aš esu Abraomo tarnas.

24:35b.GEN.024.035 Viešpats labai palaimino mano valdovą: jis tapo didžiu ir Jis jam davė avių ir galvijų, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų.

24:36b.GEN.024.036 Mano valdovo žmona Sara senatvėje pagimdė sūnų mano valdovui, kuriam jis atidavė viską, ką turėjo.

24:37b.GEN.024.037 Mano valdovas mane prisaikdino: ‘Neimk mano sūnui žmonos iš kanaaniečių dukterų, kurių šalyje gyvenu,

24:38b.GEN.024.038 bet keliauk į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir ten surask mano sūnui žmoną’.

24:39b.GEN.024.039 Tada atsakiau savo valdovui: ‘O gal ta moteris nesutiks keliauti su manimi?’

24:40b.GEN.024.040 Bet jis man tarė: ‘Viešpats, kurio akivaizdoje vaikščioju, siųs su tavimi angelą ir padarys tavo kelionę sėkmingą, ir tu paimsi mano sūnui žmoną iš mano giminės ir iš mano tėvo namų.

24:41b.GEN.024.041 Jeigu, tau atvykus pas mano gimines, jie tau jos neduos, būsi laisvas nuo priesaikos’.

24:42b.GEN.024.042 Šiandien, atėjęs prie šulinio, tariau: ‘Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, jei darai mano kelionę sėkmingą,

24:43b.GEN.024.043 tai aš dabar atsistosiu prie šito vandens šulinio. Ta mergaitė, kuriai atėjus semti vandens tarsiu: ‘Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio’,

24:44b.GEN.024.044 o ji atsakys: ‘Gerk, ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, bus moteris, kurią Viešpats paskyrė mano valdovo sūnui’.

24:45b.GEN.024.045 Man dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka su ąsočiu ant peties ir, nusileidusi prie šulinio, sėmė. Tada jai tariau: ‘Duok man gerti!’

24:46b.GEN.024.046 Ji, skubiai nuleidusi ąsotį nuo peties, tarė: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu!’ Aš gėriau, o ji pagirdė ir kupranugarius.

24:47b.GEN.024.047 Po to paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ Ji atsakė: ‘Esu duktė Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Tada užkabinau sagtį ant jos kaktos ir uždėjau apyrankes jai ant rankų.

24:48b.GEN.024.048 Nusilenkęs pagarbinau Viešpatį ir palaiminau mano valdovo Abraomo Viešpatį Dievą, kuris mane atvedė teisingu keliu, kad imčiau mano valdovo brolio dukterį jo sūnui.

24:49b.GEN.024.049 Taigi dabar, jei norite parodyti mano valdovui malonę ir ištikimybę, sakykite, o jei ne, tai pasakykite man, kad galėčiau pasukti į dešinę ar į kairę”.

24:50b.GEN.024.050 Tada Labanas ir Betuelis atsakė: “Tai Viešpaties padaryta. Negalime nei prieštarauti, nei pritarti.

24:51b.GEN.024.051 Štai Rebeka yra tavo akivaizdoje. Imk ją ir eik, tebūna ji tavo valdovo sūnaus žmona, kaip Viešpats kalbėjo”.

24:52b.GEN.024.052 Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas pagarbino Viešpatį, nusilenkdamas iki žemės.

24:53b.GEN.024.053 Tarnas, išėmęs sidabrinių ir auksinių indų bei drabužių, juos dovanojo Rebekai; be to, jis dovanojo vertingų daiktų jos broliui ir motinai.

24:54b.GEN.024.054 Jie valgė, gėrė ir pasiliko tenai per naktį. Rytą, jiems atsikėlus, jis tarė: “Leiskite man keliauti pas mano valdovą”.

24:55b.GEN.024.055 Jos brolis ir motina prašė: “Tepasilieka mergina pas mus kurį laiką, nors dešimt dienų, po to išleisime”.

24:56b.GEN.024.056 Jis atsakė: “Netrukdykite manęs, nes Viešpats padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grįžti pas savo valdovą”.

24:57b.GEN.024.057 Jie tarė: “Pašaukime mergaitę ir jos paklauskime”.

24:58b.GEN.024.058 Pašaukę Rebeką, klausė: “Ar keliausi su šiuo vyru?” Ji atsakė: “Taip, keliausiu”.

24:59b.GEN.024.059 Tada jie išlydėjo Rebeką, jos auklę, Abraomo tarną ir jo vyrus.

24:60b.GEN.024.060 Atsisveikindami jie laimino ją: “Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina, tavo palikuonys tevaldo savo priešų miestų vartus!”

24:61b.GEN.024.061 Tada Rebeka ir jos tarnaitės išjojo ant kupranugarių, sekdamos tą vyrą.

24:62b.GEN.024.062 Tuo metu Izaokas ėjo keliu nuo Lahai Roijo šulinio, nes jis gyveno pietų krašte.

24:63b.GEN.024.063 Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką pamąstyti. Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius.

24:64b.GEN.024.064 Rebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario

24:65b.GEN.024.065 ir klausė tarną: “Kas tas vyras, kuris eina mums priešais per lauką?” Tarnas atsakė: “Jis yra mano valdovas!” Tada ji apsigaubė šydu.

24:66b.GEN.024.066 Tarnas papasakojo Izaokui viską, ką buvo padaręs.

24:67b.GEN.024.067 Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę. Jis paėmė Rebeką, ir ji tapo jo žmona, ir jis pamilo ją. Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.

25

25:1b.GEN.025.001 Abraomas dar vedė kitą žmoną, vardu Ketūra.

25:2b.GEN.025.002 Ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą.

25:3b.GEN.025.003 Jokšanas turėjo du sūnus: Šebą ir Dedaną. Dedano sūnūs buvo: Ašūras, Letušas ir Leumas.

25:4b.GEN.025.004 Midjano sūnūs buvo: Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Visi šitie yra Ketūros vaikai.

25:5b.GEN.025.005 Abraomas atidavė Izaokui visa, ką turėjo.

25:6b.GEN.025.006 O sugulovių sūnums Abraomas davė dovanų ir, dar gyvas būdamas, juos išsiuntė į rytų šalį, toliau nuo Izaoko.

25:7b.GEN.025.007 Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus.

25:8b.GEN.025.008 Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta.

25:9b.GEN.025.009 Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre.

25:10b.GEN.025.010 Tą lauką Abraomas buvo pirkęs iš hetitų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara.

25:11b.GEN.025.011 Abraomui mirus, Dievas laimino jo sūnų Izaoką, kuris gyveno prie Lahai Roijo šulinio.

25:12b.GEN.025.012 Šitie yra palikuonys Izmaelio, Abraomo sūnaus, kurį egiptietė Hagara, Saros tarnaitė, pagimdė Abraomui.

25:13b.GEN.025.013 Šitie yra jų vardai, kaip jie buvo vadinami savo giminėse: Izmaelio pirmagimis Nebajotas ir Kedaras, Adbeelis, Mibsamas,

25:14b.GEN.025.014 Mišma, Dūma, Masa,

25:15b.GEN.025.015 Hadaras, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma.

25:16b.GEN.025.016 Šitie yra Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal jų miestus ir gyvenvietes. Dvylika kunigaikščių savo giminėse.

25:17b.GEN.025.017 Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Jis mirė ir susijungė su savo tauta.

25:18b.GEN.025.018 Izmaelio palikuonys gyveno nuo Havilos iki Šūro, priešais Egiptą, Ašūro link. Jis mirė visų savo brolių akivaizdoje.

25:19b.GEN.025.019 Šita yra Abraomo sūnaus Izaoko giminė. Abraomas turėjo sūnų Izaoką.

25:20b.GEN.025.020 Izaokas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė Rebeką, Betuelio iš Mesopotamijos dukterį, Labano seserį.

25:21b.GEN.025.021 Izaokas meldėsi už savo žmoną, nes ji buvo nevaisinga. Viešpats išklausė jo maldą, ir jo žmona Rebeka pastojo.

25:22b.GEN.025.022 Kūdikiai kovojo tarpusavyje jos įsčiose, ir ji tarė: “Jei taip yra, tai kodėl man taip?” Ji nuėjo pasiklausti Viešpaties.

25:23b.GEN.025.023 Viešpats jai tarė: “Dvi tautos yra tavo įsčiose, dvi giminės gims iš tavęs ir persiskirs. Viena giminė bus galingesnė už kitą, vyresnysis tarnaus jaunesniajam”.

25:24b.GEN.025.024 Atėjus metui gimdyti, gimė dvynukai.

25:25b.GEN.025.025 Pirmasis buvo visas plaukuotas; jie pavadino jį Ezavu.

25:26b.GEN.025.026 Jo brolis gimdamas laikėsi Ezavo kulnies; jį pavadino Jokūbu. Tuo laiku Izaokui buvo šešiasdešimt metų.

25:27b.GEN.025.027 Berniukams užaugus, Ezavas tapo geru medžiotoju, laukų žmogumi, o Jokūbas buvo ramus ir mėgo gyventi palapinėse.

25:28b.GEN.025.028 Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo jo sumedžiotą žvėrieną, bet Rebeka labiau mylėjo Jokūbą.

25:29b.GEN.025.029 Kartą Jokūbas išsivirė viralą, o Ezavas parėjo iš lauko nuvargęs.

25:30b.GEN.025.030 Ezavas tarė Jokūbui: “Duok man savo raudonojo viralo, nes aš esu nuvargęs!” Todėl jį praminė Edomu.

25:31b.GEN.025.031 O Jokūbas pasakė: “Parduok man savo pirmagimio teisę”.

25:32b.GEN.025.032 Ezavas tarė: “Aš mirštu, ką gi man padės pirmagimystė?”

25:33b.GEN.025.033 Jokūbas pasakė: “Prisiek man!” Taip jis prisiekė ir pardavė Jokūbui savo pirmagimio teisę.

25:34b.GEN.025.034 Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo. Jis valgė, gėrė ir pavalgęs išėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę.

26

26:1b.GEN.026.001 Šalyje vėl kilo badas kaip anksčiau Abraomo laikais. Izaokas nuėjo pas filistinų karalių Abimelechą į Gerarą.

26:2b.GEN.026.002 Jam pasirodė Viešpats ir tarė: “Neik į Egiptą. Gyvenk žemėje, kurią tau nurodysiu.

26:3b.GEN.026.003 Būk kaip ateivis šitoje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas šias žemes ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui.

26:4b.GEN.026.004 Aš padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas šias žemes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės,

26:5b.GEN.026.005 nes Abraomas paklausė mano balso ir laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų”.

26:6b.GEN.026.006 Izaokas pasiliko Gerare.

26:7b.GEN.026.007 Tos vietos vyrams, teiraujantis apie jo žmoną, jis sakė: “Ji mano sesuo”, nes jis bijojo sakyti: “Ji mano žmona”, kad tos vietos vyrai neužmuštų jo dėl Rebekos, nes ji buvo graži.

26:8b.GEN.026.008 Pagyvenus ten ilgesnį laiką, pasitaikė, kad filistinų karalius Abimelechas, žiūrėdamas pro langą, pamatė Izaoką, glamonėjantį savo žmoną Rebeką.

26:9b.GEN.026.009 Abimelechas pasišaukė Izaoką ir tarė: “Man aišku, kad ji tavo žmona! Kodėl sakei: ‘Ji mano sesuo’?” Izaokas jam atsakė: “Bijojau, kad nereikėtų dėl jos mirti”.

26:10b.GEN.026.010 Tada Abimelechas tarė: “Kodėl mums taip padarei? Juk kas nors galėjo sugulti su tavo žmona, ir tu būtum apkaltinęs mus!”

26:11b.GEN.026.011 Abimelechas įspėjo visą tautą: “Kas palies šitą vyrą ar jo žmoną, bus baudžiamas mirtimi”.

26:12b.GEN.026.012 Izaokas įdirbo žemę ir gavo tais metais šimteriopą derlių, nes Viešpats jį laimino.

26:13b.GEN.026.013 Ir jis tapo didis žmogus, ir toliau augo, ir plėtėsi, kol tapo labai didis.

26:14b.GEN.026.014 Jis turėjo daug gyvulių ir avių, ir didelį skaičių tarnų, todėl jam pavydėjo filistinai.

26:15b.GEN.026.015 Visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistinai užvertė žemėmis.

26:16b.GEN.026.016 Abimelechas tarė Izaokui: “Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis už mus!”

26:17b.GEN.026.017 Izaokas pasitraukė iš ten, pasistatė palapinę Geraros slėnyje ir ten gyveno.

26:18b.GEN.026.018 Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistinai, Abraomui mirus, buvo užvertę. Jis juos pavadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs.

26:19b.GEN.026.019 Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę.

26:20b.GEN.026.020 Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis: “Mums priklauso vanduo!” Jis pavadino tą šulinį Eseku, nes jie ginčijosi su juo.

26:21b.GEN.026.021 Po to jis iškasė kitą šulinį, bet jie ir dėl to susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna.

26:22b.GEN.026.022 Iš ten jis kėlėsi toliau ir vėl iškasė šulinį. Dėl šito jie nebesiginčijo. Jis jį pavadino Rehobotu ir tarė: “Dabar mums Viešpats suteikė daug vietos, galėsime plėstis šalyje”.

26:23b.GEN.026.023 Iš ten jis persikėlė į Beer Šebą.

26:24b.GEN.026.024 Tą naktį pasirodė jam Viešpats ir tarė: “Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei padauginsiu tavo palikuonis”.

26:25b.GEN.026.025 Izaokas čia pastatė aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo, ir čia jis ištiesė savo palapinę. Jo tarnai toje vietoje iškasė šulinį.

26:26b.GEN.026.026 Abimelechas iš Geraro atvyko pas jį su savo draugu Achuzatu ir kariuomenės vadu Picholu.

26:27b.GEN.026.027 Izaokas paklausė: “Ko atėjote? Juk jūs nekenčiate manęs ir mane išvarėte!”

26:28b.GEN.026.028 Jie atsakė: “Mes aiškiai matome, kad Viešpats yra su tavimi, todėl sakome: ‘Tarkimės, sudarykime sandorą!’

26:29b.GEN.026.029 Nesielk su mumis piktai, juk ir mes tavęs neskriaudėme, gerai elgėmės su tavimi ir išleidome ramybėje. Tu esi Viešpaties palaimintasis!”

26:30b.GEN.026.030 Izaokas iškėlė jiems pokylį, jie valgė ir gėrė.

26:31b.GEN.026.031 Atsikėlę anksti rytą, jie sudarė sandorą. Po to Izaokas juos išleido, ir jie iškeliavo ramybėje.

26:32b.GEN.026.032 Tą pačią dieną Izaoko tarnai atėję pranešė jam apie naujai iškastą šulinį, sakydami: “Mes radome vandens”.

26:33b.GEN.026.033 Ir jis pavadino jį Šiba, todėl tas miestas ligi šios dienos tebevadinamas Beer Šeba.

26:34b.GEN.026.034 Ezavas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basmatą.

26:35b.GEN.026.035 Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą.

27

27:1b.GEN.027.001 Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

27:2b.GEN.027.002 Jis tarė: “Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.

27:3b.GEN.027.003 Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.

27:4b.GEN.027.004 Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”.

27:5b.GEN.027.005 Rebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,

27:6b.GEN.027.006 Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:

27:7b.GEN.027.007 ‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.

27:8b.GEN.027.008 Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.

27:9b.GEN.027.009 Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.

27:10b.GEN.027.010 Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį”.

27:11b.GEN.027.011 Bet Jokūbas atsakė savo motinai Rebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.

27:12b.GEN.027.012 Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”.

27:13b.GEN.027.013 Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!”

27:14b.GEN.027.014 Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.

27:15b.GEN.027.015 Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

27:16b.GEN.027.016 o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.

27:17b.GEN.027.017 Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.

27:18b.GEN.027.018 Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?”

27:19b.GEN.027.019 Jokūbas atsakė: “Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane”.

27:20b.GEN.027.020 Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės”.

27:21b.GEN.027.021 Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”.

27:22b.GEN.027.022 Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”.

27:23b.GEN.027.023 Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.

27:24b.GEN.027.024 Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”.

27:25b.GEN.027.025 Izaokas tarė: “Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.

27:26b.GEN.027.026 Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!”

27:27b.GEN.027.027 Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

27:28b.GEN.027.028 Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!

27:29b.GEN.027.029 Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!”

27:30b.GEN.027.030 Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.

27:31b.GEN.027.031 Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!”

27:32b.GEN.027.032 Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” Šis atsakė: “Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”.

27:33b.GEN.027.033 Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!”

27:34b.GEN.027.034 Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!”

27:35b.GEN.027.035 Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”.

27:36b.GEN.027.036 Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?”

27:37b.GEN.027.037 Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?”

27:38b.GEN.027.038 Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė.

27:39b.GEN.027.039 Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.

27:40b.GEN.027.040 Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.

27:41b.GEN.027.041 Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!”

27:42b.GEN.027.042 Rebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.

27:43b.GEN.027.043 Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną

27:44b.GEN.027.044 ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,

27:45b.GEN.027.045 kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?”

27:46b.GEN.027.046 Rebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”

28

28:1b.GEN.028.001 Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino jį ir jam įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių giminės.

28:2b.GEN.028.002 Keliauk į Mesopotamiją, į tavo motinos tėvo Betuelio namus, ir iš tavo motinos brolio Labano dukterų pasirink žmoną,

28:3b.GEN.028.003 o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų!

28:4b.GEN.028.004 Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum žemę, kurioje esi svetimšalis, kurią Dievas atidavė Abraomui”.

28:5b.GEN.028.005 Izaokas išleido Jokūbą. Tas išėjo į Mesopotamiją pas Labaną, siro Betuelio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.

28:6b.GEN.028.006 Ezavas pamatė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį išsiuntė į Mesopotamiją žmonos pasirinkti ir, laimindamas jį, įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų”.

28:7b.GEN.028.007 Jokūbas paklausė savo tėvo ir iškeliavo į Mesopotamiją.

28:8b.GEN.028.008 Ezavas įsitikino, kad kanaanietės nepatinka jo tėvui Izaokui.

28:9b.GEN.028.009 Tada Ezavas, nuėjęs pas Izmaelį, be savo turimųjų žmonų dar vedė Mahalatą, Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį.

28:10b.GEN.028.010 Jokūbas, išvykęs iš Beer Šebos, keliavo į Charaną.

28:11b.GEN.028.011 Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną iš ten gulinčių akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė.

28:12b.GEN.028.012 Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn.

28:13b.GEN.028.013 Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims.

28:14b.GEN.028.014 O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės!

28:15b.GEN.028.015 Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”.

28:16b.GEN.028.016 Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: “Tikrai Viešpats yra šitoje vietoje, o aš to nežinojau!”

28:17b.GEN.028.017 Jis nusigandęs tarė: “Kokia baisi šita vieta! Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai!”

28:18b.GEN.028.018 Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė aliejaus ant jo.

28:19b.GEN.028.019 Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau tas miestas vadinosi Lūzas.

28:20b.GEN.028.020 Jokūbas padarė įžadą: “Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,

28:21b.GEN.028.021 jei ramybėje sugrįšiu į savo tėvo namus, tada Viešpats bus mano Dievas.

28:22b.GEN.028.022 Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį”.

29

29:1b.GEN.029.001 Jokūbas keliaudamas atėjo į rytų šalį.

29:2b.GEN.029.002 Jis pamatė šulinį ir prie jo sugulusias tris avių bandas; iš to šulinio girdydavo bandas. Ant šulinio angos buvo užristas didelis akmuo.

29:3b.GEN.029.003 Suvarius visas bandas, atrisdavo tą akmenį nuo šulinio angos ir pagirdydavo avis, po to vėl užrisdavo tą akmenį.

29:4b.GEN.029.004 Jokūbas klausė: “Broliai, iš kur jūs esate?” Tie atsakė: “Iš Charano”.

29:5b.GEN.029.005 Jis vėl klausė: “Ar pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?” Jie atsakė: “Pažįstame”.

29:6b.GEN.029.006 Jis klausė: “Kaip jam sekasi?” Tie atsakė: “Gerai. Štai jo duktė Rachelė ateina su avimis!”

29:7b.GEN.029.007 Jokūbas tarė: “Dar anksti, ne laikas suvaryti gyvulius. Pagirdykite avis ir ganykite!”

29:8b.GEN.029.008 Bet jie atsakė: “Negalime, kol suvarys visas bandas ir nuris tą akmenį nuo šulinio angos. Tik tada pagirdysime avis”.

29:9b.GEN.029.009 Jam bekalbant su jais, Rachelė atėjo su savo tėvo avimis, kurias ji ganė.

29:10b.GEN.029.010 Jokūbas, pamatęs Rachelę, savo dėdės Labano dukterį, ir savo dėdės Labano avis, priėjęs nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano avis.

29:11b.GEN.029.011 Po to Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko.

29:12b.GEN.029.012 Jokūbas pasisakė jai esąs jos tėvo brolis, Rebekos sūnus. Ta nubėgusi pranešė tėvui.

29:13b.GEN.029.013 Labanas, išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, atbėgo jo pasitikti; jį apkabinęs ir pabučiavęs, nusivedė į savo namus, o tas viską išsipasakojo Labanui.

29:14b.GEN.029.014 Labanas jam tarė: “Tikrai tu esi mano kūnas ir mano kaulas!” Jis gyveno pas jį visą mėnesį.

29:15b.GEN.029.015 Ir Labanas tarė Jokūbui: “Ar dėl to, kad esi mano brolis, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, kuo tau atlyginti?”

29:16b.GEN.029.016 Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesnioji­Rachelė.

29:17b.GEN.029.017 Lėjos akys buvo silpnos, o Rachelė buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos.

29:18b.GEN.029.018 Jokūbas pamilo Rachelę ir pasakė: “Aš tau tarnausiu septynerius metus už jaunesniąją dukterį Rachelę”.

29:19b.GEN.029.019 Labanas atsakė: “Mieliau aš ją duosiu tau negu kitam. Lik pas mane!”

29:20b.GEN.029.020 Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos.

29:21b.GEN.029.021 Po to Jokūbas tarė Labanui: “Duok man mano žmoną, nes atėjo laikas, kad pas ją įeičiau!”

29:22b.GEN.029.022 Labanas sukvietė visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą.

29:23b.GEN.029.023 Vakare jis įvedė savo dukterį Lėją pas jį, ir jis įėjo pas ją.

29:24b.GEN.029.024 Labanas davė Lėjai savo tarnaitę Zilpą.

29:25b.GEN.029.025 Rytui išaušus, pasirodė, kad tai buvo Lėja. Tada jis tarė Labanui: “Ką man padarei! Ar ne už Rachelę tarnavau? Kam tad mane apgavai?”

29:26b.GEN.029.026 Labanas atsakė: “Mūsų krašte taip nedaro, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją.

29:27b.GEN.029.027 Pabaik šią savaitę, po to duosiu tau Rachelę, už kurią tarnausi dar kitus septynerius metus!”

29:28b.GEN.029.028 Jokūbas sutiko ir pabaigė tą savaitę. Tada Labanas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną.

29:29b.GEN.029.029 Labanas davė savo dukteriai Rachelei tarnaitę Bilhą.

29:30b.GEN.029.030 Jis įėjo ir pas Rachelę ir mylėjo ją labiau už Lėją; ir tarnavo dar kitus septynerius metus.

29:31b.GEN.029.031 Viešpats matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemylėjo, padarė ją vaisingą, o Rachelę­nevaisingą.

29:32b.GEN.029.032 Lėja pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu, nes ji sakė: “Viešpats atsižvelgė į mano sielvartą; dabar mane mylės mano vyras”.

29:33b.GEN.029.033 Ji pagimdė kitą sūnų ir tarė: “Kadangi Viešpats išgirdo, kad manęs nemyli, Jis davė man dar ir šitą”. Ji pavadino jį Simeonu.

29:34b.GEN.029.034 Po to ji vėl pagimdė sūnų ir tarė: “Dabar mano vyras prisiriš prie manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus”. Todėl ji pavadino jį Leviu.

29:35b.GEN.029.035 Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, ir tarė: “Dabar šlovinsiu Viešpatį”. Todėl ji pavadino jį Judu. Po to ji liovėsi gimdžiusi.

30

30:1b.GEN.030.001 Rachelė matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: “Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!”

30:2b.GEN.030.002 Jokūbas, supykęs ant Rachelės, tarė: “Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?”

30:3b.GEN.030.003 Tada ji tarė: “Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėti vaikų iš jos”.

30:4b.GEN.030.004 Ji davė jam už žmoną savo tarnaitę Bilhą, ir Jokūbas įėjo pas ją.

30:5b.GEN.030.005 Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.

30:6b.GEN.030.006 Tada Rachelė tarė: “Dievas teisingai nusprendė dėl manęs, išklausydamas mano balsą ir davė man sūnų”. Todėl ji pavadino jį Danu.

30:7b.GEN.030.007 Rachelės tarnaitė Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

30:8b.GEN.030.008 Tada Rachelė tarė: “Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau”. Ir ji pavadino jį Neftaliu.

30:9b.GEN.030.009 Lėja matydama, kad nebegali daugiau gimdyti, davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą už žmoną.

30:10b.GEN.030.010 Zilpa, Lijos tarnaitė, pagimdė Jokūbui sūnų.

30:11b.GEN.030.011 Tada Lėja tarė: “Laimingai!” Ir ji pavadino jį Gadu.

30:12b.GEN.030.012 Vėliau Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

30:13b.GEN.030.013 Tada Lėja tarė: “Aš laimingoji! Nes moterys vadins mane palaiminta”. Ir ji pavadino jį Ašeru.

30:14b.GEN.030.014 Kviečių pjūties metu Rubenas išėjęs rado mandragorų ir juos parnešė savo motinai Lėjai. Tada Rachelė tarė Lėjai: “Duok man savo sūnaus mandragorų”.

30:15b.GEN.030.015 Bet ji atsakė: “Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti ir mano sūnaus mandragorus?” Rachelė tarė: “Tegul jis šią naktį praleidžia su tavimi už tavo sūnaus mandragorus!”

30:16b.GEN.030.016 Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: “Tu eisi pas mane, nes aš tave pasamdžiau už mano sūnaus mandragorus”. Taip jis praleido su ja tą naktį.

30:17b.GEN.030.017 Dievas išklausė Lėją; ji pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų.

30:18b.GEN.030.018 Tada Lėja tarė: “Dievas man atlygino, nes aš daviau savo tarnaitę savo vyrui”. Ji pavadino jį Isacharu.

30:19b.GEN.030.019 Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų.

30:20b.GEN.030.020 Tada Lėja tarė: “Dievas apdovanojo mane gera dovana; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus”. Ir ji praminė jį Zabulonu.

30:21b.GEN.030.021 Po to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina.

30:22b.GEN.030.022 Dievas atsiminė Rachelę, išklausė ją ir padarė vaisingą.

30:23b.GEN.030.023 Ji pagimdė sūnų ir tarė: “Dievas pašalino mano gėdą”.

30:24b.GEN.030.024 Ji pavadino jį Juozapu, sakydama: “Viešpats duos man dar kitą sūnų!”

30:25b.GEN.030.025 Rachelei pagimdžius Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: “Paleisk mane, grįšiu į tėvynę, į savo šalį!

30:26b.GEN.030.026 Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti. Tu juk žinai, kaip aš tau tarnavau!”

30:27b.GEN.030.027 Labanas jam tarė: “O kad aš rasčiau malonę tavo akyse! Aš patyriau, kad Viešpats laimino mane dėl tavęs.

30:28b.GEN.030.028 Nustatyk tu pats sau užmokestį, ir aš tau jį duosiu!”

30:29b.GEN.030.029 Jokūbas atsakė: “Tu pats žinai, kaip tau tarnavau ir kokia tapo tavo banda mano priežiūroje.

30:30b.GEN.030.030 Tu mažai turėjai prieš man atvykstant, bet dabar tai smarkiai padaugėjo, nes Viešpats tave laimino, kai aš atėjau. O dabar ar ne laikas man pasirūpinti savo namais?”

30:31b.GEN.030.031 Labanas tarė: “Ką turiu tau duoti?” Jokūbas atsakė: “Nieko man neduok! Jei sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę:

30:32b.GEN.030.032 šiandien pereisiu visas avių bandas, išskirdamas iš jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir kiekvieną juodą avį, ir visas lopiniuotas bei dėmėtas ožkas. Tai bus mano atlyginimas.

30:33b.GEN.030.033 Mano sąžiningumas kalbės už mane, kai ateis laikas man atsiimti užmokestį tavo akivaizdoje. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota tarp ožkų ir avių, tebūna kaip mano pavogta!”

30:34b.GEN.030.034 Labanas atsakė: “Sutinku. Tebūna kaip sakai!”

30:35b.GEN.030.035 Ir jis atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus­lopiniuotus ir dėmėtus; visus vienos spalvos gyvulius atidavė savo sūnums.

30:36b.GEN.030.036 Labanas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų atstumas. Jokūbas ganė likusią Labano kaimenę.

30:37b.GEN.030.037 Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur buvo žievė, būtų balta.

30:38b.GEN.030.038 Jis tas išpjaustytas lazdeles sudėjo į lovius, į kuriuos pilamas vanduo, prie kurių bandos ateidavo gerti, ir atėję gerti imdavo poruotis.

30:39b.GEN.030.039 Ir avys poruodavosi, žiūrėdamos į lazdeles; ir jos vesdavo dryžuotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus.

30:40b.GEN.030.040 Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labano avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai ir nesuleisdavo jų su Labano bandomis.

30:41b.GEN.030.041 Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi.

30:42b.GEN.030.042 Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi silpnesnieji teko Labanui, o stipresnieji Jokūbui.

30:43b.GEN.030.043 Taip šis žmogus nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, galvijų, avių, kupranugarių ir asilų.

31

31:1b.GEN.031.001 Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: “Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą”.

31:2b.GEN.031.002 Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau.

31:3b.GEN.031.003 Viešpats tarė Jokūbui: “Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!”

31:4b.GEN.031.004 Jokūbas pasišaukė Rachelę ir Lėją į lauką prie savo bandos

31:5b.GEN.031.005 ir joms tarė: “Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.

31:6b.GEN.031.006 Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui.

31:7b.GEN.031.007 Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti.

31:8b.GEN.031.008 Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus.

31:9b.GEN.031.009 Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė.

31:10b.GEN.031.010 Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių.

31:11b.GEN.031.011 Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’

31:12b.GEN.031.012 Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė.

31:13b.GEN.031.013 Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ ”

31:14b.GEN.031.014 Tada Rachelė ir Lėja kalbėjo: “Ar mums dar yra dalis tėvo namuose?

31:15b.GEN.031.015 Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau.

31:16b.GEN.031.016 Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė”.

31:17b.GEN.031.017 Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas,

31:18b.GEN.031.018 išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.

31:19b.GEN.031.019 Labanas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui.

31:20b.GEN.031.020 Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs.

31:21b.GEN.031.021 Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.

31:22b.GEN.031.022 Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo.

31:23b.GEN.031.023 Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne.

31:24b.GEN.031.024 Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: “Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!”

31:25b.GEN.031.025 Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne

31:26b.GEN.031.026 ir tarė Jokūbui: “Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?

31:27b.GEN.031.027 Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis.

31:28b.GEN.031.028 Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.

31:29b.GEN.031.029 Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.

31:30b.GEN.031.030 Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?”

31:31b.GEN.031.031 Jokūbas atsakė Labanui: “Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų.

31:32b.GEN.031.032 O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo”. Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus.

31:33b.GEN.031.033 Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į Rachelės palapinę.

31:34b.GEN.031.034 Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado.

31:35b.GEN.031.035 Ji tarė savo tėvui: “Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms”. Jis ieškojo, bet dievukų nerado.

31:36b.GEN.031.036 Jokūbas supyko ir barė Labaną: “Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi

31:37b.GEN.031.037 ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą!

31:38b.GEN.031.038 Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau.

31:39b.GEN.031.039 Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį.

31:40b.GEN.031.040 Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį­šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių.

31:41b.GEN.031.041 Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą!

31:42b.GEN.031.042 Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave”.

31:43b.GEN.031.043 Labanas atsakė Jokūbui: “Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai­mano vaikaičiai, banda­ mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams?

31:44b.GEN.031.044 Todėl ateik ir padarykime sandorą­aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!”

31:45b.GEN.031.045 Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą.

31:46b.GEN.031.046 Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: “Pririnkite akmenų!” Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė.

31:47b.GEN.031.047 Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas­ Galedu.

31:48b.GEN.031.048 Labanas tarė: “Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs”. Todėl ji vadinama Galedu

31:49b.GEN.031.049 ir Micpa, nes jis sakė: “Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!

31:50b.GEN.031.050 Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas”.

31:51b.GEN.031.051 Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: “Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų.

31:52b.GEN.031.052 Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu!

31:53b.GEN.031.053 Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!” Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.

31:54b.GEN.031.054 Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį.

31:55b.GEN.031.055 Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.

32

32:1b.GEN.032.001 Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai.

32:2b.GEN.032.002 Jis, išvydęs juos, tarė: “Tai Dievo stovykla!” Ir pavadino tą vietą Mahanaimu.

32:3b.GEN.032.003 Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro žemę, Edomo kraštan.

32:4b.GEN.032.004 Jis įsakė jiems: “Taip kalbėsite mano valdovui Ezavui: ‘Taip sako tavo tarnas Jokūbas: ‘Viešėjau pas Labaną ir ten užtrukau iki šios dienos.

32:5b.GEN.032.005 Turiu jaučių, asilų, avių, tarnų bei tarnaičių ir siunčiu pranešti savo valdovui, kad surasčiau malonę jo akyse’ ”.

32:6b.GEN.032.006 Pasiuntiniai, sugrįžę pas Jokūbą, pranešė: “Buvome nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis ateina tavęs pasitikti su keturiais šimtais vyrų!”

32:7b.GEN.032.007 Jokūbas labai išsigando ir susirūpino. Jis padalino žmones, avis, galvijus bei kupranugarius į du būrius

32:8b.GEN.032.008 ir tarė: “Jei Ezavas užpuls vieną būrį ir jį sumuš, tai bent likęs išsigelbės”.

32:9b.GEN.032.009 Jokūbas meldėsi: “Mano tėvo Abraomo ir mano tėvo Izaoko Dieve, Viešpatie, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir Aš tau gera darysiu’.

32:10b.GEN.032.010 Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui. Aš tik su lazda perėjau Jordaną, o dabar turiu du būrius.

32:11b.GEN.032.011 Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš jo bijau, kad atėjęs nenužudytų manęs ir motinų su vaikais.

32:12b.GEN.032.012 Tu juk sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’ ”.

32:13b.GEN.032.013 Jokūbas tą naktį nakvojo toje vietoje. Rytą jis parinko dovanų savo broliui Ezavui iš to, ką turėjo:

32:14b.GEN.032.014 du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,

32:15b.GEN.032.015 trisdešimt kupranugarių su kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų.

32:16b.GEN.032.016 Jis juos atidavė tarnams ir išsiuntė po būrį atskirai, sakydamas: “Eikite pirma manęs, palikdami tarpus tarp bandų!”

32:17b.GEN.032.017 Jis įsakė pirmajam: “Kai tave sutiks mano brolis Ezavas, klausdamas: ‘Kam tu priklausai? Kur eini? Kam priklauso šita banda?’,

32:18b.GEN.032.018 tai atsakyk: ‘Tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, siunčiama mano valdovui Ezavui; štai ir jis pats ateina paskui mus’ ”.

32:19b.GEN.032.019 Jis taip įsakė antrajam, trečiajam ir visiems, kurie ginė bandas: “Kalbėkite šitais žodžiais Ezavui, kai jį sutiksite,

32:20b.GEN.032.020 ir pridurkite: ‘Tavo tarnas Jokūbas taip pat ateina paskui mus’ ”. Jokūbas galvojo: “Aš jį permaldausiu dovanomis, kurias siunčiu pirma savęs, paskui sutiksiu jį patį. Gal jis mane draugiškai sutiks?”

32:21b.GEN.032.021 Pasiųstos dovanos išėjo pirma jo, o jis pats tą naktį nakvojo stovykloje.

32:22b.GEN.032.022 Tą pačią naktį atsikėlęs jis paėmė abi žmonas, abi tarnaites ir vienuolika sūnų ir perbrido Jaboko brastą.

32:23b.GEN.032.023 Jis perkėlė per upelį juos ir visa, ką turėjo.

32:24b.GEN.032.024 Jokūbas pasiliko vienas. Ten jis grūmėsi su vienu vyru iki aušros.

32:25b.GEN.032.025 Matydamas, kad neįstengia jo įveikti, tas vyras smogė Jokūbui į šlaunį ir išnarino Jokūbo šlaunies sąnarį.

32:26b.GEN.032.026 Tada tas vyras tarė: “Paleisk mane, nes jau aušta!” Jokūbas atsakė: “Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!”

32:27b.GEN.032.027 Tas klausė: “Kuo tu vardu?” Jis atsakė: “Jokūbas”.

32:28b.GEN.032.028 Tada jis tarė: “Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai”.

32:29b.GEN.032.029 Jokūbas klausė: “Pasakyk man savo vardą”. Bet tas atsakė: “Kam gi klausi mano vardo?” Ir jis ten jį palaimino.

32:30b.GEN.032.030 Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu: “Aš regėjau Dievą veidas į veidą ir išlikau gyvas”.

32:31b.GEN.032.031 Kai jis perėjo Penielį, patekėjo saulė, ir jis šlubavo viena koja.

32:32b.GEN.032.032 Todėl iki šios dienos Izraelio vaikai nevalgo šlaunies raumenų, nes Jokūbo šlaunis buvo sužeista.

33

33:1b.GEN.033.001 Jokūbas, pakėlęs akis, pamatė ateinantį Ezavą su keturiais šimtais vyrų. Jis paskirstė vaikus tarp Lėjos, Rachelės ir abiejų tarnaičių:

33:2b.GEN.033.002 sustatė tarnaites ir jų vaikus pirmoje eilėje, Lėją ir jos vaikus už jų, o Rachelę ir Juozapą paskutinėje eilėje.

33:3b.GEN.033.003 Jis pats nuėjo pirma jų ir septynis kartus nusilenkė iki žemės, kol susitiko su broliu.

33:4b.GEN.033.004 Ezavas bėgo prie jo, apkabino jį ir bučiavo, puolęs jam ant kaklo, ir jie abu verkė.

33:5b.GEN.033.005 Pamatęs žmonas ir vaikus, jis klausė: “Kas šitie?” Tas atsakė: “Vaikai, kuriais Dievas apdovanojo tavo tarną”.

33:6b.GEN.033.006 Tada priartėjusios tarnaitės su savo vaikais nusilenkė.

33:7b.GEN.033.007 Paskui priartėjo Lėja ir jos vaikai ir nusilenkė. Pagaliau priartėjo Juozapas ir Rachelė ir taip pat nusilenkė.

33:8b.GEN.033.008 Ezavas toliau klausė: “Kam tie būriai, kuriuos sutikau?” Jis atsakė: “Kad rasčiau malonę savo valdovo akyse!”

33:9b.GEN.033.009 Ezavas atsakė: “Mano broli, aš turiu užtektinai, pasilaikyk, ką turi!”

33:10b.GEN.033.010 Jokūbas tarė: “O ne! Jei radau malonę tavo akyse, tai priimk iš manęs šią dovaną. Aš matau tavo veidą, tarsi matyčiau Dievo veidą, ir tu esi man malonus.

33:11b.GEN.033.011 Prašau, priimk palaiminimą, kurį tau atnešiau. Nes Dievas buvo man maloningas, ir aš visko turiu”. Jokūbui prašant, brolis priėmė dovaną.

33:12b.GEN.033.012 Tada Ezavas tarė: “Dabar keliaukime­aš eisiu tavo priešakyje!”

33:13b.GEN.033.013 Bet Jokūbas atsakė: “Mano valdovas žino, kad vaikai gležni ir kad dalis avių bei galvijų yra jaunikliai; jei juos per greitai varysime nors vieną dieną, jie išgaiš.

33:14b.GEN.033.014 Mano valdove, eik pirma savo tarno, o aš pamažu toliau judėsiu, kaip įstengia eiti gyvuliai ir vaikai, kol nueisiu pas savo valdovą į Seyrą”.

33:15b.GEN.033.015 Tada Ezavas sakė: “Leisk man palikti su tavimi dalį savo žmonių!” Bet tas atsakė: “Kam to reikia? Kad tik surasčiau malonę savo valdovo akyse!”

33:16b.GEN.033.016 Ezavas tą dieną sugrįžo į Seyrą,

33:17b.GEN.033.017 o Jokūbas judėjo toliau į Sukotą. Ten jis pasistatė namus, o gyvuliams­ pastoges. Todėl pavadino tą vietą Sukotu.

33:18b.GEN.033.018 Jokūbas, keliaudamas iš Mesopotamijos, laimingai atvyko į Sichemą, kuris yra Kanaano krašte, ir apsistojo šalia miesto.

33:19b.GEN.033.019 Sklypą, kuriame pasistatė palapinę, jis nusipirko iš Sichemo tėvo Hamoro sūnų už šimtą monetų.

33:20b.GEN.033.020 Jis ten pastatė aukurą ir jį pavadino: “Izraelio Dievo galybė”.

34

34:1b.GEN.034.001 Kartą Lėjos duktė Dina išėjo pasižiūrėti tos šalies dukterų.

34:2b.GEN.034.002 Šalies kunigaikščio hivo Hamoro sūnus Sichemas, ją pamatęs, nutvėrė ir išprievartavo.

34:3b.GEN.034.003 Jo siela prisirišo prie Jokūbo dukters Dinos. Jis pamilo mergaitę ir meiliai kalbėjo su ja.

34:4b.GEN.034.004 Sichemas prašė savo tėv o Hamoro: “Leisk man vesti šią mergaitę!”

34:5b.GEN.034.005 Jokūbas sužinojo, kad Sichemas išprievartavo jo dukterį Diną; kadangi jo sūnūs buvo prie gyvulių laukuose, Jokūbas tylėjo, kol jie pareis.

34:6b.GEN.034.006 Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą, norėdamas su juo pasikalbėti.

34:7b.GEN.034.007 Jokūbo sūnūs, tai išgirdę, parėjo iš laukų. Jie įsižeidė ir labai supyko, nes Sichemas padarė gėdą Izraeliui, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, nors nederėjo taip daryti.

34:8b.GEN.034.008 Hamoras kalbėjosi su jais: “Mano sūnaus Sichemo siela ilgisi jūsų dukters. Prašau, leiskite mano sūnui ją vesti.

34:9b.GEN.034.009 Susigiminiuokime: duokite mums savo dukteris, o mūsų dukteris veskite!

34:10b.GEN.034.010 Gyvenkite pas mus. Kraštas jums yra atviras. Pasilikite ir laisvai jame gyvenkite ir įsigykite čia nuosavybę”.

34:11b.GEN.034.011 Ir Sichemas kalbėjo Dinos tėvui ir broliams: “O kad rasčiau malonę jūsų akyse! Ko tik iš manęs paprašysite, duosiu.

34:12b.GEN.034.012 Prašykite pačio didžiausio kraičio ir dovanos; aš viską duosiu, ko paprašysite, tik leiskite man vesti mergaitę!”

34:13b.GEN.034.013 Jokūbo sūnūs klastingai kalbėjo su Sichemu ir jo tėvu Hamoru, nes Sichemas buvo išprievartavęs jų seserį Diną.

34:14b.GEN.034.014 Jie sakė jiems: “Mes negalime to padaryti­išleisti savo seserį už vyro, kuris yra neapipjaustytas, nes tai būtų mums negarbė ir gėda.

34:15b.GEN.034.015 Sutiksime su jumis tik su sąlyga, jei jūs tapsite kaip mes ir kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas.

34:16b.GEN.034.016 Tada mes leisime jums vesti savo dukteris ir vesime jūsų; liksime pas jus gyventi ir tapsime viena tauta.

34:17b.GEN.034.017 Bet jei mūsų nepaklausysite ir neapsipjaustysite, pasiimsime savo dukterį ir išeisime”.

34:18b.GEN.034.018 Jų žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Sichemui.

34:19b.GEN.034.019 Jaunuolis nedelsė įvykdyti pasiūlymo, nes jis buvo įsimylėjęs Jokūbo dukterį. O jis buvo žymiausias savo tėvo namuose.

34:20b.GEN.034.020 Hamoras ir jo sūnus Sichemas atėjo prie miesto vartų ir kalbėjo savo miesto vyrams:

34:21b.GEN.034.021 “Šitie žmonės yra taikingi mūsų atžvilgiu. Jie telieka gyventi ir laisvai verstis mūsų krašte. Kraštas juk platus! Jų dukteris vesime, o savo dukteris leisime tekėti už jų.

34:22b.GEN.034.022 Tie žmonės sutinka gyventi pas mus ir tapti viena tauta tik su šita sąlyga, jei kiekvienas mūsų vyras apsipjaustys, kaip jie yra apipjaustyti.

34:23b.GEN.034.023 Jų galvijai, jų manta ir visi gyvuliai priklausys mums. Sutikime su jais, ir jie liks pas mus gyventi!”

34:24b.GEN.034.024 Visi miesto vyrai paklausė Hamoro ir jo sūnaus Sichemo ir buvo apipjaustyti.

34:25b.GEN.034.025 Trečią dieną, kai jiems labai skaudėjo, du Jokūbo sūnūs, Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmė savo kardus ir, drąsiai atėję į miestą, išžudė visus vyrus.

34:26b.GEN.034.026 Jie taip pat nužudė Hamorą ir jo sūnų Sichemą, paėmė Diną iš Sichemo namų ir išėjo.

34:27b.GEN.034.027 Jokūbo sūnūs atėjo prie nužudytųjų ir apiplėšė miestą, keršydami už sesers išniekinimą.

34:28b.GEN.034.028 Pasiėmė jų avis, galvijus, asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose.

34:29b.GEN.034.029 Pagrobė visą jų turtą, vaikus ir žmonas išsivedė į nelaisvę ir išplėšė viską, kas buvo namuose.

34:30b.GEN.034.030 Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: “Jūs pridarėte man bėdos, padarydami mane nekenčiamą tarp šios šalies gyventojų, tarp kanaaniečių ir perizų. Mūsų labai mažai; jie susirinks prieš mane ir nužudys mane. Taip aš ir mano namai bus sunaikinti”.

34:31b.GEN.034.031 Sūnūs atsakė: “Argi jam buvo leista pasielgti su mūsų seserimi kaip su paleistuve?”

35

35:1b.GEN.035.001 Dievas tarė Jokūbui: “Kelkis ir eik į Betelį, ir apsistok ten; pastatyk aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai bėgai nuo savo brolio Ezavo”.

35:2b.GEN.035.002 Jokūbas įsakė saviesiems ir visiems, buvusiems su juo: “Pašalinkite svetimus dievus, kurie yra tarp jūsų, apsivalykite ir pakeiskite drabužius!

35:3b.GEN.035.003 Eikime į Betelį, ten pastatysiu aukurą Dievui, kuris mane išklausė pavojuje ir buvo su manimi kelyje, kuriuo aš ėjau!”

35:4b.GEN.035.004 Jie atidavė Jokūbui visus svetimus dievus, kuriuos jie turėjo, ir auskarus, o Jokūbas juos užkasė po ąžuolu prie Sichemo.

35:5b.GEN.035.005 Jie iškeliavo, ir siaubas nuo Dievo apėmė aplinkinius miestus, kad niekas nedrįso vytis Jokūbo sūnų.

35:6b.GEN.035.006 Taip Jokūbas ir visi su juo esantys žmonės atėjo į Lūzą, dar vadinamą Beteliu, kuri yra Kanaano šalyje.

35:7b.GEN.035.007 Ten jis pastatė aukurą ir tą vietą pavadino El Betelis, nes ten jam pasirodė Dievas, kai jis bėgo nuo savo brolio veido.

35:8b.GEN.035.008 Ten mirė Debora, Rebekos auklė, ir buvo palaidota prie Betelio po ąžuolu, kurį pavadino Raudos ąžuolu.

35:9b.GEN.035.009 Dievas vėl pasirodė Jokūbui, kai jis atvyko iš Mesopotamijos, ir jį palaimino.

35:10b.GEN.035.010 Ir Dievas tarė jam: “Tavo vardas Jokūbas, bet tu nebesivadinsi Jokūbu. Tavo vardas bus Izraelis!

35:11b.GEN.035.011 Aš esu Dievas Visagalis. Būk vaisingas ir dauginkis! Tauta ir daugelis tautų atsiras iš tavęs, ir karaliai išeis iš tavo strėnų!

35:12b.GEN.035.012 Tą žemę, kurią daviau Abraomui ir Izaokui, atiduosiu tau ir po tavęs duosiu tavo palikuonims”.

35:13b.GEN.035.013 Tada Dievas pasitraukė nuo jo iš tos vietos, kur su juo kalbėjo.

35:14b.GEN.035.014 Jokūbas pastatė akmeninį paminklą toje vietoje, kur Dievas kalbėjo su juo, išliejo ant jo geriamąją auką ir aliejaus.

35:15b.GEN.035.015 Jokūbas pavadino tą vietą, kur Dievas su juo kalbėjo, Beteliu.

35:16b.GEN.035.016 Iš Betelio jie keliavo toliau. Nepasiekus Efratos, Rachelė gimdė, ir jos gimdymas buvo sunkus.

35:17b.GEN.035.017 Jai esant gimdymo kančiose, pribuvėja jai tarė: “Nebijok! Ir šį kartą turėsi sūnų”.

35:18b.GEN.035.018 Kai jos siela buvo beatsiskirianti, nes ji buvo prie mirties, ji pavadino jį Ben Oniu, bet tėvas jį pavadino Benjaminu.

35:19b.GEN.035.019 Ir Rachelė mirė ir buvo palaidota prie kelio, einančio į Efratą, tai yra Betliejų.

35:20b.GEN.035.020 Jokūbas pastatė ant jos kapo paminklą; tas Rachelės kapo paminklas tebestovi iki šios dienos.

35:21b.GEN.035.021 Izraelis keliavo toliau ir apsistojęs pasistatė palapines anapus Edero bokšto.

35:22b.GEN.035.022 Izraeliui gyvenant anoje šalyje, Rubenas miegojo su savo tėvo sugulove Bilha. Izraelis tai sužinojo. Jokūbo sūnų buvo dvylika.

35:23b.GEN.035.023 Lėjos sūnūs: Jokūbo pirmagimis Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas ir Zabulonas.

35:24b.GEN.035.024 Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas.

35:25b.GEN.035.025 Rachelės tarnaitės Bilhos sūnūs: Danas ir Neftalis.

35:26b.GEN.035.026 Lėjos tarnaitės Zilpos sūnūs: Gadas ir Ašeras. Šitie yra Jokūbo sūnūs, gimę jam Mesopotamijoje.

35:27b.GEN.035.027 Jokūbas atėjo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, į Kirjat Arbos miestą, tai yra Hebroną, kur Abraomas ir Izaokas buvo ateiviai.

35:28b.GEN.035.028 Izaokas sulaukė šimto aštuoniasdešimties metų.

35:29b.GEN.035.029 Ir Izaokas atidavė savo dvasią, ir mirė, ir susijungė su savo tauta, būdamas senas ir pasisotinęs gyvenimu. Jį palaidojo jo sūnūs Ezavas ir Jokūbas.

36

36:1b.GEN.036.001 Šitie yra Ezavo, kuris yra Edomas, palikuonys.

36:2b.GEN.036.002 Ezavas vedė žmonas kanaanietes: hetito Elono dukterį Adą, hivo Cibeono sūnaus Anos dukterį Oholibamą

36:3b.GEN.036.003 ir Basmatą, Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį.

36:4b.GEN.036.004 Ados sūnus­Elifazas. Basmatos sūnus­Reuelis.

36:5b.GEN.036.005 Oholibamos sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas. Šitie yra Ezavo sūnūs, gimę jam Kanaano žemėje.

36:6b.GEN.036.006 Ezavas pasiėmė savo žmonas, sūnus, dukteris, visus savo žmones, gyvulių bandas ir visą nuosavybę, kurią buvo įsigijęs Kanaano krašte, ir išvyko į kitą šalį, pasitraukdamas nuo savo brolio Jokūbo.

36:7b.GEN.036.007 Jų turtai buvo per dideli, kad jie galėtų gyventi kartu, o žemė, kurioje jie buvo ateiviai, nebegalėjo išmaitinti jų gyvulių.

36:8b.GEN.036.008 Ezavas apsigyveno Seyro kalnyne. Ezavas yra Edomas.

36:9b.GEN.036.009 Šitie yra Ezavo, edomitų tėvo palikuonys Seyro kalnyne.

36:10b.GEN.036.010 Ezavo sūnų vardai: Ezavo žmonos Ados sūnus­Elifazas, Ezavo žmonos Basmatos sūnus­Reuelis.

36:11b.GEN.036.011 Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Cefojas, Gatamas ir Kenazas.

36:12b.GEN.036.012 Timna buvo Ezavo sūnaus Elifazo sugulovė ir pagimdė Elifazui Amaleką. Šitie yra Ezavo žmonos Ados sūnūs.

36:13b.GEN.036.013 Reuelio sūnūs: Nahatas ir Zerachas, Šama ir Miza. Jie yra Ezavo žmonos Basmatos sūnūs.

36:14b.GEN.036.014 Ezavo žmonos Oholibamos, Cibeono sūnaus Anos dukters, sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas.

36:15b.GEN.036.015 Šie yra Ezavo sūnų kunigaikščiai—Ezavo pirmagimio Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Cefojas, Kenazas,

36:16b.GEN.036.016 Korachas, Gatamas, Amalekas­iš Elifazo kilę kunigaikščiai Edomo krašte. Jie yra Ados sūnūs.

36:17b.GEN.036.017 Ezavo sūnaus Reuelio sūnūs: Nahatas, Zerachas, Šama, Miza­iš Reuelio kilę kunigaikščiai Edomo krašte. Jie Ezavo žmonos Basmatos sūnūs.

36:18b.GEN.036.018 Ezavo žmonos Oholibamos sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas. Tai iš Anos dukters Oholibamos, Ezavo žmonos, kilę kunigaikščiai.

36:19b.GEN.036.019 Jie yra Ezavo, tai yra Edomo sūnūs­tos šalies kunigaikščiai.

36:20b.GEN.036.020 Horo Seyro sūnūs, gyvenę krašte: Lotanas, Šobalas, Cibeonas, Ana,

36:21b.GEN.036.021 Dišonas, Eceras, Dišanas. Jie horų, Seyro sūnų, kunigaikščiai Edomo krašte.

36:22b.GEN.036.022 Lotano vaikai: Horis, Hemamas ir Lotano sesuo Timna.

36:23b.GEN.036.023 Sobalio sūnūs: Alvanas, Manahatas, Ebalas, Šefojas ir Onamas.

36:24b.GEN.036.024 Cibeono sūnūs: Aja ir Ana. Ana, beganydamas savo tėvo Cibeono asilus, dykumoje rado šiltąsias versmes.

36:25b.GEN.036.025 Anos vaikai: Dišonas ir duktė Oholibama.

36:26b.GEN.036.026 Dišono sūnūs: Hemdanas, Ešbanas, Itranas ir Keranas.

36:27b.GEN.036.027 Ecero sūnūs: Bilhanas, Zaavanas ir Akanas.

36:28b.GEN.036.028 Dišano sūnūs: Ucas ir Aranas.

36:29b.GEN.036.029 Horai: Lotanas, Šobalas, Zibeonas, Anas,

36:30b.GEN.036.030 Dišonas, Eceras ir Dišanas­horų kunigaikščiai Seyro krašte.

36:31b.GEN.036.031 Šitie karaliai valdė Edomo kraštą, kai izraelitai dar neturėjo savo kilmės karaliaus.

36:32b.GEN.036.032 Edome karaliumi buvo Beoro sūnus Bela: jo miestas vadinosi Dinhaba.

36:33b.GEN.036.033 Belai mirus, jo vietą užėmė Jobabas, Zeracho iš Bocros sūnus.

36:34b.GEN.036.034 Jobabui mirus, jo vietoje karaliavo Hušamas iš Temano šalies.

36:35b.GEN.036.035 Hušamui mirus, sostą paėmė Bedado sūnus Hadadas, kuris sumušė Midjaną Moabo laukuose ir kurio miestas vadinosi Avitas.

36:36b.GEN.036.036 Hadadui mirus, jo vietą užėmė Samla iš Masrekos.

36:37b.GEN.036.037 Samlai mirus, karaliavo Saulius iš Rehoboto.

36:38b.GEN.036.038 Sauliui mirus, sostas atiteko Achboro sūnui Baal Hananui.

36:39b.GEN.036.039 Achboro sūnui Baal Hananui mirus, jo vietą užėmė Hadaras. Jo miestas vadinosi Pavas. Jo žmona buvo vardu Mehetabelė; ji buvo Me Zahabo dukters Matredos duktė.

36:40b.GEN.036.040 Ezavo kunigaikščių vardai pagal jų kilmę ir vietos pavadinimą: Timna, Alva, Jetetas,

36:41b.GEN.036.041 Oholibama, Ela, Pinonas,

36:42b.GEN.036.042 Kenazas, Temanas, Mibcaras,

36:43b.GEN.036.043 Magdielis, Iramas. Šitie Edomo kunigaikščiai gyveno jų nuosavame krašte. Ezavas­edomitų protėvis.

37

37:1b.GEN.037.001 Jokūbas apsigyveno Kanaano šalyje, kur jo tėvas buvo ateivis.

37:2b.GEN.037.002 Tokia yra Jokūbo istorija. Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su savo broliais avis; vaikinas gyveno su savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnumis. Juozapas pranešdavo tėvui, kai jie ką pikta kalbėdavo.

37:3b.GEN.037.003 Izraelis mylėjo Juozapą labiau už kitus savo sūnus, nes jis gimė jam sulaukus žilos senatvės. Tėvas jam padarė margą apdarą.

37:4b.GEN.037.004 Jo broliai, pastebėję, kad jų tėvas Juozapą myli labiau už visus brolius, neapkentė jo ir nesugyveno su juo.

37:5b.GEN.037.005 Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo broliams. Tada jie ėmė dar labiau jo nekęsti.

37:6b.GEN.037.006 Jis jiems tarė: “Pasiklausykite mano sapno:

37:7b.GEN.037.007 štai mes rišome pėdus laukuose; mano pėdas atsistojo ir stovėjo tiesus, o jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė prieš mano pėdą”.

37:8b.GEN.037.008 Broliai jam atsakė: “Bene būsi mūsų karalius? O gal mus valdysi?” Ir jie dar labiau jo neapkentė dėl jo sapnų ir jo kalbų.

37:9b.GEN.037.009 Jis sapnavo dar kitą sapną ir papasakojo savo broliams: “Sapnavau dar vieną sapną, kad saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių lenkėsi prieš mane”.

37:10b.GEN.037.010 Kai jis papasakojo tą sapną savo tėvui ir savo broliams, tėvas jį subarė: “Koks čia sapnas! Nejaugi aš, tavo motina ir broliai ateisime ir nusilenksime iki žemės prieš tave?”

37:11b.GEN.037.011 Jo broliai pavydėjo jam, bet tėvas įsidėmėjo tuos žodžius.

37:12b.GEN.037.012 Kartą jo broliai ganė tėvo avis prie Sichemo.

37:13b.GEN.037.013 Tėvas tarė Juozapui: “Ar tavo broliai negano prie Sichemo? Eikš, aš tave pasiųsiu pas juos!” Jis atsiliepė: “Aš čia!”

37:14b.GEN.037.014 “Eik, pažiūrėk, kaip tavo broliams ten sekasi, ir parėjęs pranešk man”. Taigi tėvas išsiuntė Juozapą iš Hebrono slėnio į Sichemą.

37:15b.GEN.037.015 Vienas vyras sutiko Juozapą beklaidžiojantį lauke ir paklausė: “Ko ieškai?”

37:16b.GEN.037.016 Jis atsakė: “Ieškau savo brolių. Pasakyk man, kur jie gano?”

37:17b.GEN.037.017 Tas vyras atsakė: “Jie išėjo iš čia. Nugirdau juos kalbant: ‘Eikime į Dotaną’ ”. Juozapas ėjo paskui savo brolius ir rado juos Dotane.

37:18b.GEN.037.018 Jie, iš tolo pamatę jį ateinant, slapta susimokė jį nužudyti.

37:19b.GEN.037.019 Jie sakė vienas kitam: “Štai ateina sapnuotojas!

37:20b.GEN.037.020 Dabar užmuškime jį, įmeskime į duobę ir sakykime: ‘Plėšrus žvėris jį suėdė’; tada pamatysime, kas bus iš jo sapnų!”

37:21b.GEN.037.021 Bet Rubenas, tai išgirdęs, išgelbėjo jį iš jų rankų, sakydamas: “Nežudykime jo.

37:22b.GEN.037.022 Nepraliekite kraujo! Įmeskite jį į šitą dykumoje esančią duobę, bet nesutepkite savo rankų!” Jis taip kalbėjo, norėdamas jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui.

37:23b.GEN.037.023 Juozapui atėjus pas brolius, jie nutraukė nuo jo margąjį apdarą, kuriuo jis vilkėjo,

37:24b.GEN.037.024 ir, sugriebę jį, įmetė į duobę, kurioje nebuvo vandens.

37:25b.GEN.037.025 Tada jie susėdo valgyti. Staiga jie pamatė izmaelitų karavaną, ateinantį iš Gileado, ir jų kupranugarius, nešančius kvepalų, balzamo ir miros. Jie traukė į Egiptą.

37:26b.GEN.037.026 Judas tarė savo broliams: “Ką laimėsime, užmušę savo brolį ir nuslėpę jo kraują?

37:27b.GEN.037.027 Parduokime jį izmaelitams ir nesutepkime savo rankų. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas!” Broliai paklausė jo.

37:28b.GEN.037.028 Einant pro šalį Midjano pirkliams, jie, ištraukę Juozapą iš duobės, pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių; tie nusivedė Juozapą į Egiptą.

37:29b.GEN.037.029 Rubenas, sugrįžęs prie duobės ir pamatęs, kad Juozapo nebėra, perplėšė savo drabužius.

37:30b.GEN.037.030 Sugrįžęs pas brolius, tarė: “Vaiko nebėra! Kur aš eisiu!”

37:31b.GEN.037.031 Jie paėmė Juozapo apdarą ir, papjovę ožį, tą apdarą pamirkė jo kraujyje

37:32b.GEN.037.032 ir pasiuntė jį tėvui, sakydami: “Štai ką radome. Pažiūrėk, ar tai ne tavo sūnaus apdaras?”

37:33b.GEN.037.033 Pažinęs jį, tėvas tarė: “Tai mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį suėdė! Juozapas tikrai sudraskytas!”

37:34b.GEN.037.034 Jokūbas persiplėšė drabužius, užsivilko ašutinę ir daugelį dienų gedėjo savo sūnaus.

37:35b.GEN.037.035 Visi jo sūnūs ir dukterys guodė jį, tačiau jis nesidavė guodžiamas ir tarė: “Aš gedėdamas nueisiu į mirusiųjų buveinę pas savo sūnų”. Taip jį apraudojo jo tėvas.

37:36b.GEN.037.036 Tuo metu midjaniečiai Egipte pardavė jį Potifarui, faraono rūmų valdininkui, sargybos viršininkui.

38

38:1b.GEN.038.001 Judas pasitraukė nuo savo brolių ir apsigyveno pas vieną adulamietį, vardu Hyras.

38:2b.GEN.038.002 Ten Judas pamatė kanaaniečio Šūvos dukterį ir paėmė ją, ir įėjo pas ją.

38:3b.GEN.038.003 Ji pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Eru.

38:4b.GEN.038.004 Ji pastojo dar kartą ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Onanu.

38:5b.GEN.038.005 Ir dar kartą ji pastojo, ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Šela. Judas tada gyveno Kezibe.

38:6b.GEN.038.006 Judas paėmė savo pirmagimiui Erui žmoną, vardu Tamara.

38:7b.GEN.038.007 Eras, Judo pirmagimis, buvo nedoras Viešpaties akyse, ir Viešpats jį numarino.

38:8b.GEN.038.008 Tada Judas tarė sūnui Onanui: “Įeik pas savo brolio žmoną ir vesk ją, ir atgaivink savo brolio palikuonis”.

38:9b.GEN.038.009 Onanas žinojo, kad palikuonys nepriklausys jam. Todėl įeidamas pas savo brolio žmoną išliejo sėklą žemėn, kad neduotų broliui palikuonių.

38:10b.GEN.038.010 Viešpačiui nepatiko jo elgesys, todėl ir jį numarino.

38:11b.GEN.038.011 Judas tarė savo marčiai Tamarai: “Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela”. Nes jis bijojo, kad ir tas nemirtų kaip jo broliai. Tamara nuėjo gyventi į savo tėvo namus.

38:12b.GEN.038.012 Po kurio laiko mirė Judo žmona, Šūvos duktė. Gedulo laikui praėjus, Judas su savo draugu adulamiečiu Hyru ėjo į Timną pas savo avių kirpėjus.

38:13b.GEN.038.013 Tamarai buvo pranešta: “Štai tavo uošvis eina į Timną avių kirpti”.

38:14b.GEN.038.014 Ji nusivilko savo našlės drabužius, apsidengė šydu ir atsisėdo prie Enaimo vartų, kurie yra pakelėje į Timną. Ji žinojo, kad Šela buvo užaugęs, tačiau ji nebuvo jam duota į žmonas.

38:15b.GEN.038.015 Judas ją palaikė paleistuve, nes ji buvo uždengusi savo veidą.

38:16b.GEN.038.016 Jis pasuko prie jos ir tarė: “Leisk man įeiti pas tave”. Jis nežinojo, kad tai buvo jo marti, o ji klausė: “Ką man duosi?”

38:17b.GEN.038.017 Jis atsakė: “Aš tau atsiųsiu ožiuką iš savo bandos”. Ji paklausė: “Ar duosi man užstatą, kol jį atsiųsi?”

38:18b.GEN.038.018 Jis paklausė: “Ko nori užstatu?” Ji atsakė: “Tavo antspaudo, virvės ir lazdos, kuri yra tavo rankoje”. Jis davė jai tai, įėjo pas ją, ir ji pastojo.

38:19b.GEN.038.019 Jam išėjus, ji nusiėmė šydą, persirengė našlės drabužiais ir grįžo namo.

38:20b.GEN.038.020 Kai Judo draugas adulamietis nuvedė ožiuką, kad atsiimtų užstatą iš moteriškės, jos nerado.

38:21b.GEN.038.021 Jis klausinėjo vietos žmonių: “Kur yra paleistuvė, kuri buvo Enaime prie kelio?” Jie atsakė: “Čia nebuvo jokios paleistuvės”.

38:22b.GEN.038.022 Jis tada sugrįžo pas Judą ir pasakė: “Aš jos neradau, ir tos vietos žmonės sakėsi nieko nežiną apie jokią paleistuvę”.

38:23b.GEN.038.023 Judas tarė: “Tegul pasilaiko mano užstatą, kad neapsijuoktume. Aš jai siunčiau ožiuką, bet tu negalėjai jos surasti”.

38:24b.GEN.038.024 Po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: “Tavo marti Tamara paleistuvavo ir pastojo”. Judas liepė: “Atveskite ją, kad ji būtų sudeginta”.

38:25b.GEN.038.025 Kai ją išvedė, ji pasiuntė žinią savo uošviui: “Aš pastojau nuo vyro, kuriam priklauso šitie daiktai. Ištirk, kam priklauso šitas antspaudas, virvė ir lazda”.

38:26b.GEN.038.026 Judas atpažinęs tarė: “Ji yra teisesnė už mane, nes aš jos nedaviau savo sūnui Šelai”. Ir daugiau jis jos nepažino.

38:27b.GEN.038.027 Gimdymo metu paaiškėjo, kad dvyniai yra jos įsčiose.

38:28b.GEN.038.028 Jai begimdant, vienas iškišo ranką. Pribuvėja paėmė ir užrišo ant jo rankos raudoną siūlą, sakydama: “Šitas pirmas išėjo”.

38:29b.GEN.038.029 Bet jis įtraukė ranką atgal, ir štai išėjo jo brolis. Ji tarė: “Štai kaip tu prasiveržei”. Jį tad pavadino Perecu.

38:30b.GEN.038.030 Paskui gimė jo brolis, ant kurio rankos buvo raudonas siūlas; jį pavadino Zerachu.

39

39:1b.GEN.039.001 Juozapą nuvedė į Egiptą, ir egiptietis Potifaras, faraono rūmų valdininkas, sargybos viršininkas, jį nupirko iš izmaelitų.

39:2b.GEN.039.002 Ir Viešpats buvo su Juozapu, ir jam viskas sekėsi. Jis gyveno savo valdovo, egiptiečio, namuose.

39:3b.GEN.039.003 Jo valdovas pastebėjo, kad Viešpats buvo su juo ir kad visa, ką jis darė, Viešpats laimino.

39:4b.GEN.039.004 Juozapas rado Potifaro akyse malonę; jis tarnavo jam, ir tas paskyrė jį savo namų prievaizdu, ir visa pavedė jam tvarkyti.

39:5b.GEN.039.005 Nuo to laiko, kai jis paskyrė Juozapą prievaizdu savo namuose, Viešpats laimino egiptiečio namus dėl Juozapo; Viešpaties palaima buvo ant visko, ką jis turėjo namuose ir laukuose.

39:6b.GEN.039.006 Jis visa, ką turėjo, pavedė Juozapui; pats niekuo nesirūpino, tik maistu, kurį valgė. Juozapas buvo dailus ir gražaus veido.

39:7b.GEN.039.007 Po kurio laiko jo valdovo žmona atkreipė dėmesį į Juozapą ir tarė: “Sugulk su manimi”.

39:8b.GEN.039.008 Bet jis jai atsakė: “Mano valdovas niekuo nesirūpina ir visa, ką jis turi, atidavė į mano rankas.

39:9b.GEN.039.009 Šiuose namuose nėra didesnio už mane, ir jis nieko man nedraudžia išskyrus tave, nes tu esi jo žmona. Kaip tad galėčiau padaryti tokią piktadarystę ir nusidėti prieš Dievą?”

39:10b.GEN.039.010 Ji kiekvieną dieną kalbino Juozapą, tačiau jis nesutiko sugulti ir būti su ja.

39:11b.GEN.039.011 Vieną dieną Juozapas atėjo į namus savo reikalais ir nieko daugiau tuo metu namuose nebuvo.

39:12b.GEN.039.012 Ji nutvėrė jį už jo drabužio ir sakė: “Sugulk su manimi”. Bet jis, išsinėręs iš drabužio, ištrūko ir išbėgo laukan.

39:13b.GEN.039.013 Pamačiusi, kad jis paliko savo drabužį jos rankoje ir išbėgo laukan,

39:14b.GEN.039.014 ji pasišaukė namiškius ir jiems tarė: “Žiūrėkite! Jis atvedė mums vyrą, hebrają, kad tas tyčiotųsi iš mūsų. Jis atėjo pas mane, norėdamas sugulti su manimi, bet aš ėmiau garsiai šaukti.

39:15b.GEN.039.015 Kai jis išgirdo mane šaukiant, paliko drabužį pas mane ir išbėgo”.

39:16b.GEN.039.016 Ji pasilaikė jo drabužį, kol grįžo valdovas.

39:17b.GEN.039.017 Tada ji tais pačiais žodžiais kalbėjo jam: “Pas mane atėjo tas vergas, hebrajas, kurį mums atvedei, kad pasityčiotų iš manęs.

39:18b.GEN.039.018 Bet kai aš pradėjau garsiai šaukti, jis paliko savo drabužį pas mane ir išbėgo”.

39:19b.GEN.039.019 Valdovas, išgirdęs žmonos žodžius, kuriais ji kalbėjo: “Taip tavo vergas pasielgė su manimi”, užsidegė pykčiu.

39:20b.GEN.039.020 Ir Juozapo valdovas paėmė jį, ir atidavė į kalėjimą, kur kalėjo karaliaus kaliniai.

39:21b.GEN.039.021 Bet Viešpats buvo su Juozapu ir parodė jam savo gailestingumą, ir davė jam rasti malonę kalėjimo viršininko akyse.

39:22b.GEN.039.022 Šis pavedė Juozapui rūpintis visais kaliniais ir visi darbai buvo jo priežiūroje.

39:23b.GEN.039.023 Kalėjimo viršininkas niekuo nesidomėjo, kas buvo Juozapui pavesta, nes Viešpats buvo su juo ir visuose darbuose jam duodavo sėkmę.

40

40:1b.GEN.040.001 Po kurio laiko nusikalto Egipto karaliui jo vyno pilstytojas ir duonkepys.

40:2b.GEN.040.002 Faraonas supyko ant abiejų savo valdininkų: ant vyno pilstytojų viršininko ir duonkepių viršininko.

40:3b.GEN.040.003 Jis įsakė juos uždaryti sargybos viršininko kalėjime, kur kalėjo Juozapas.

40:4b.GEN.040.004 Sargybos viršininkas pavedė Juozapui juos prižiūrėti ir jiems patarnauti. Jie ten sėdėjo ilgesnį laiką.

40:5b.GEN.040.005 Egipto karaliaus vyno pilstytojas ir duonkepys tą pačią naktį sapnavo sapną, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę.

40:6b.GEN.040.006 Juozapas, įėjęs pas juos rytą, pastebėjo juos esant prislėgtus.

40:7b.GEN.040.007 Jis paklausė jų: “Kodėl šiandien jūsų veidai tokie paniurę?”

40:8b.GEN.040.008 Jie atsakė: “Sapnavome sapną, bet nėra, kas jį išaiškintų”. Juozapas jiems tarė: “Argi ne iš Dievo ateina išaiškinimas? Papasakokite juos man”.

40:9b.GEN.040.009 Tuomet vyno pilstytojų viršininkas papasakojo savo sapną Juozapui: “Aš sapnavau, kad pasirodė vynmedis prieš mane.

40:10b.GEN.040.010 Jis turėjo tris šakeles, išleido pumpurus, išskleidė žiedus ir subrandino vynuoges ant kekių.

40:11b.GEN.040.011 Faraono taurę laikiau savo rankoje. Paėmiau vynuogių, išspaudžiau jas į faraono taurę ir padaviau taurę faraonui”.

40:12b.GEN.040.012 Juozapas jam atsakė: “Štai sapno išaiškinimas: trys šakelės yra trys dienos.

40:13b.GEN.040.013 Po trijų dienų faraonas sugrąžins tave tarnybon, ir tu padavinėsi faraonui taurę į jo ranką, kaip pirma darydavai, kai buvai jo vyno pilstytojas.

40:14b.GEN.040.014 Atsimink mane, kai tau bus gerai, ir pasigailėk manęs, paminėk mane faraonui ir padėk man išeiti iš šitų namų.

40:15b.GEN.040.015 Aš esu pavogtas iš hebrajų krašto ir čia nesu nusikaltimo padaręs, už kurį mane laikytų kalėjime”.

40:16b.GEN.040.016 Kepėjų viršininkas girdėdamas, kad jis gerai išaiškino, tarė Juozapui: “O aš sapnuodamas mačiau tris pintines ant savo galvos.

40:17b.GEN.040.017 Viršutinėje pintinėje buvo įvairių keptų valgių faraonui, ir paukščiai lesė iš tos pintinės”.

40:18b.GEN.040.018 Juozapas atsakė: “Štai sapno išaiškinimas: trys pintinės yra trys dienos.

40:19b.GEN.040.019 Po trijų dienų faraonas nukirs tavo galvą, tave pakabins ant medžio, ir paukščiai les tavo kūną”.

40:20b.GEN.040.020 Trečiąją dieną buvo faraono gimtadienis ir jis iškėlė puotą visiems savo tarnams. Jis atsiminė savo vyriausiąjį vyno pilstytoją ir vyriausiąjį duonkepį.

40:21b.GEN.040.021 Faraonas sugrąžino vyriausiąjį vyno pilstytoją į jo tarnybą, ir jis vėl padavinėjo taurę faraonui.

40:22b.GEN.040.022 O kepėjų viršininką jis įsakė pakarti, kaip Juozapas buvo jiems išaiškinęs.

40:23b.GEN.040.023 Tačiau vyno pilstytojų viršininkas neatsiminė Juozapo ir pamiršo jį.

41

41:1b.GEN.041.001 Dvejiems metams praėjus, faraonas sapnavo: jis stovėjo prie upės,

41:2b.GEN.041.002 ir iš jos išlipo septynios karvės, gražios ir riebios, ir jos ganėsi lankoje.

41:3b.GEN.041.003 O po jų išlipo iš upės kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir atėjo prie tų karvių upės pakrantėje.

41:4b.GEN.041.004 Liesosios karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Ir faraonas pabudo.

41:5b.GEN.041.005 Vėl užmigęs sapnavo antrą kartą: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios.

41:6b.GEN.041.006 O po jų išdygo septynios tuščios ir rytų vėjo išdžiovintos varpos.

41:7b.GEN.041.007 Tuščiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir gražiąsias varpas. Faraonas pabudo ir suprato, kad tai sapnas.

41:8b.GEN.041.008 Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus Egipto žynius ir išminčius ir papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos išaiškinti.

41:9b.GEN.041.009 Tada vyno pilstytojų viršininkas kalbėjo faraonui: “Aš šiandien prisimenu savo nusikaltimus.

41:10b.GEN.041.010 Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų ir atidavė mane ir vyriausiąjį duonkepį uždaryti į sargybos viršininko kalėjimą.

41:11b.GEN.041.011 Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę.

41:12b.GEN.041.012 Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę.

41:13b.GEN.041.013 Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė”.

41:14b.GEN.041.014 Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį išleido iš kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, atėjo pas faraoną.

41:15b.GEN.041.015 Faraonas tarė Juozapui: “Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus”.

41:16b.GEN.041.016 Juozapas atsakė faraonui: “Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą”.

41:17b.GEN.041.017 Faraonas pasakojo Juozapui: “Sapnavau stovįs ant upės kranto.

41:18b.GEN.041.018 Iš upės išlipo septynios karvės, riebios ir gražios, ir jos ganėsi lankoje.

41:19b.GEN.041.019 Po jų išlipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios ir liesos. Aš nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje Egipto šalyje.

41:20b.GEN.041.020 Liesosios ir bjauriosios karvės surijo anas septynias riebiąsias karves.

41:21b.GEN.041.021 Tačiau nebuvo žymu, kad jos būtų ką prarijusios; jos tebebuvo liesos kaip pradžioje. Po to aš pabudau.

41:22b.GEN.041.022 Sapne aš dar regėjau: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios.

41:23b.GEN.041.023 Po jų išdygo septynios tuščios, plonos ir rytų vėjo išdžiovintos varpos.

41:24b.GEN.041.024 Plonosios varpos prarijo septynias gražiąsias varpas. Aš tai papasakojau žyniams, bet nė vienas negalėjo išaiškinti”.

41:25b.GEN.041.025 Juozapas atsakė faraonui: “Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti.

41:26b.GEN.041.026 Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį.

41:27b.GEN.041.027 O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai.

41:28b.GEN.041.028 Todėl aš sakiau faraonui, kad Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti.

41:29b.GEN.041.029 Ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto šalyje.

41:30b.GEN.041.030 Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimirš buvusi gausa; badas sunaikins šalį.

41:31b.GEN.041.031 Buvęs perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai baisus.

41:32b.GEN.041.032 Du kartus pasikartojęs faraono sapnas reiškia, jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks.

41:33b.GEN.041.033 Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų vyrą ir paskiria jį Egipto šalies valdytoju.

41:34b.GEN.041.034 Tegul įsako faraonas paskirti prievaizdus visoje šalyje, kurie surinks penktąją Egipto šalies derliaus dalį per septynerius derlingus metus.

41:35b.GEN.041.035 Visą šitą būsimųjų gerų metų derlių tegul supila į aruodus, esančius faraono valdomuose miestuose, ir tegul saugoja jį maistui.

41:36b.GEN.041.036 Tas maistas bus atsarga septyneriems bado metams, kurie vargins Egipto šalį, kad kraštas nepražūtų bado metu”.

41:37b.GEN.041.037 Tas patarimas patiko faraonui ir visiems jo tarnams,

41:38b.GEN.041.038 ir jis tarė: “Ar rasime tokį vyrą kaip šis, kuriame būtų Dievo Dvasia?”

41:39b.GEN.041.039 Faraonas kalbėjo Juozapui: “Kadangi Dievas tau visa tai apreiškė, tai nėra nė vieno, kuris būtų toks protingas ir sumanus kaip tu.

41:40b.GEN.041.040 Tu būsi mano namų valdytoju, ir tavo žodžio klausys visi žmonės. Tik sostu aš būsiu aukščiau tavęs”.

41:41b.GEN.041.041 Toliau faraonas tarė Juozapui: “Aš tave skiriu visos Egipto šalies valdytoju”.

41:42b.GEN.041.042 Faraonas numovė nuo savo piršto žiedą ir jį užmovė Juozapui; ir aprengė jį ploniausios drobės drabužiais, ir užkabino jam ant kaklo auksinę grandinę.

41:43b.GEN.041.043 Ir liepė jį vežti savo antruoju vežimu, ir priešakyje jo šaukti: “Klaupkitės!” Tuo būdu jis tapo visos Egipto šalies valdytoju.

41:44b.GEN.041.044 Be to, faraonas tarė Juozapui: “Aš faraonas, ir be tavo žinios niekas nepakels nei rankos, nei kojos visoje Egipto šalyje!”

41:45b.GEN.041.045 Faraonas pavadino Juozapą Cafnat Paneachu ir jam davė žmoną Asenatą, Ono kunigo Potiferos dukterį. Ir Juozapas keliavo po visą Egipto šalį.

41:46b.GEN.041.046 Juozapas buvo trisdešimties metų amžiaus, kai jis stovėjo faraono, Egipto karaliaus, akivaizdoje ir išėjęs iš faraono apkeliavo visą Egipto žemę.

41:47b.GEN.041.047 Per septynerius pertekliaus metus šalyje viskas gausiai užderėjo.

41:48b.GEN.041.048 Jis surinko visą septynerių metų maistą ir sukrovė jį miestų sandėliuose. Aplink kiekvieną miestą esančių laukų derlių jis sukrovė tame mieste.

41:49b.GEN.041.049 Juozapas pripildė aruodus javų kaip jūros smilčių, tiek daug, kad jų nebuvo įmanoma suskaičiuoti.

41:50b.GEN.041.050 Prieš užeinant bado metams, Juozapui gimė du sūnūs iš Asenatos, Ono kunigo Potiferos dukters.

41:51b.GEN.041.051 Juozapas pirmąjį pavadino Manasu: “Dievas leido man pamiršti visą mano vargą ir mano tėvo namus”.

41:52b.GEN.041.052 Antrąjį jis pavadino Efraimu: “Dievas padarė mane vaisingą mano vargo šalyje”.

41:53b.GEN.041.053 Pasibaigė septyneri pertekliaus metai Egipto šalyje.

41:54b.GEN.041.054 Prasidėjo septyneri bado metai, kaip Juozapas buvo sakęs. Badas siautė visose šalyse, tačiau Egipte buvo duonos.

41:55b.GEN.041.055 Badui prasidėjus visoje Egipto šalyje, žmonės kreipėsi į faraoną, prašydami duonos. Faraonas sakė: “Eikite pas Juozapą! Ką jis jums sakys, darykite”.

41:56b.GEN.041.056 Badas išsiplėtė visoje žemėje. Juozapas atidarė javų sandėlius ir pardavinėjo javus egiptiečiams, nes kilo baisus badas Egipto šalyje.

41:57b.GEN.041.057 Iš įvairių kraštų žmonės ėjo į Egiptą pas Juozapą pirkti javų, nes buvo baisus badas visose šalyse.

42

42:1b.GEN.042.001 Jokūbas, išgirdęs, kad javai parduodami Egipte, tarė savo sūnums: “Ko žiūrite vienas į kitą?

42:2b.GEN.042.002 Girdėjau, kad javai parduodami Egipte. Vykite tenai ir nupirkite javų, kad gyventume ir nemirtume”.

42:3b.GEN.042.003 Dešimt Juozapo brolių iškeliavo pirkti javų į Egiptą.

42:4b.GEN.042.004 Tačiau Jokūbas neleido Juozapo brolio Benjamino eiti su broliais, nes bijojo, kad jam neatsitiktų nelaimė.

42:5b.GEN.042.005 Izraelio sūnūs kartu su kitais atėjo pirkti javų, nes badas siautė Kanaano šalyje.

42:6b.GEN.042.006 Juozapas buvo Egipto šalies valdytojas. Jis pardavinėjo javus visoms žemės tautoms. Atėję Juozapo broliai nusilenkė prieš jį iki žemės.

42:7b.GEN.042.007 Juozapas, pamatęs savo brolius, atpažino juos, bet jis elgėsi su jais tarsi su svetimais. Šiurkščiai su jais kalbėdamas, klausė: “Iš kur atvykote?” Jie atsakė: “Iš Kanaano šalies maisto pirkti”.

42:8b.GEN.042.008 Juozapas atpažino savo brolius, tačiau jie neatpažino jo.

42:9b.GEN.042.009 Juozapas atsiminė sapnus, kuriuos jis sapnavo apie juos, ir jiems tarė: “Jūs esate žvalgai! Atvykote išžvalgyti silpnesniųjų šalies vietų”.

42:10b.GEN.042.010 Jie atsakė jam: “Ne, mūsų viešpatie! Tavo tarnai atėjo nusipirkti maisto.

42:11b.GEN.042.011 Mes visi esame vieno vyro sūnūs, dori žmonės. Tavo tarnai nėra žvalgai”.

42:12b.GEN.042.012 Tačiau jis jiems tarė: “Ne! Jūs atėjote išžvalgyti silpnesniųjų šalies vietų!”

42:13b.GEN.042.013 Jie atsakė: “Tavo tarnų yra dvylika brolių, vieno tėvo sūnų, Kanaano šalyje. Jauniausias liko pas tėvą namuose, o vieno jau nebėra”.

42:14b.GEN.042.014 Bet Juozapas jiems atsakė: “Yra taip, kaip jums sakiau. Jūs esate žvalgai!

42:15b.GEN.042.015 Taip jūs būsite ištirti. Prisiekiu, kaip gyvas faraonas, jūs neišeisite iš čia, kol atvyks jūsų jaunesnysis brolis!

42:16b.GEN.042.016 Pasiųskite vieną iš jūsų atvesti jūsų brolį! Jūs būsite suimti, kol bus ištirti jūsų žodžiai, ar tiesą sakote, ar meluojate. Jei ne, kaip gyvas faraonas, jūs esate žvalgai!”

42:17b.GEN.042.017 Tris dienas jis išlaikė juos suimtus.

42:18b.GEN.042.018 Trečią dieną Juozapas jiems tarė: “Išliksite gyvi su viena sąlyga, nes aš bijau Dievo.

42:19b.GEN.042.019 Jei jūs esate dori, vienas iš jūsų telieka suimtas, o kiti keliaukite, pargabenkite javų savo šeimoms nuo bado apsiginti.

42:20b.GEN.042.020 Bet atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį, kad jūsų žodžiai pasirodytų tikri ir nemirtumėte!”

42:21b.GEN.042.021 Jie kalbėjosi: “Iš tikrųjų esame nusikaltę savo broliui: mes matėme jo sielvartą, kai jis mus maldavo, bet neklausėme. Todėl šita bėda užklupo mus”.

42:22b.GEN.042.022 Rubenas sakė jiems: “Ar aš jums nesakiau: ‘Nenusikalskite prieš vaiką!’ Bet jūs neklausėte. Todėl štai išieškomas jo kraujas”.

42:23b.GEN.042.023 Jie nežinojo, kad Juozapas suprato jų kalbą, nes jis su jais kalbėjo per vertėją.

42:24b.GEN.042.024 Pasitraukęs nuo jų, jis verkė. Tada sugrįžęs pas juos, kalbėjo toliau. Jis paėmė iš jų Simeoną ir jį surišo jų akyse.

42:25b.GEN.042.025 Juozapas įsakė pripildyti jų maišus javais, kiekvieno pinigus įdėti atgal į maišą ir jiems duoti davinį kelionei. Tarnai taip ir padarė.

42:26b.GEN.042.026 Susikrovę savo javų maišus ant asilų, jie iškeliavo.

42:27b.GEN.042.027 Vienas atrišo savo maišą užeigoje, norėdamas pašerti asilą, ir pamatė pinigus. Jie buvo maišo viršuje.

42:28b.GEN.042.028 Jis sušuko broliams: “Mano pinigai grąžinti man. Štai jie maiše!” Jų širdys nusiminė, ir jie drebėdami žiūrėjo vienas į kitą ir kalbėjo: “Ką Dievas mums padarė?”

42:29b.GEN.042.029 Parėję pas savo tėvą Jokūbą į Kanaano šalį, jie papasakojo jam visa, kas jiems nutiko:

42:30b.GEN.042.030 “Vyras, tos šalies valdovas, šiurkščiai kalbėjo su mumis ir mus palaikė žvalgais.

42:31b.GEN.042.031 Mes jam sakėme: ‘Esame dori žmonės, o ne žvalgai.

42:32b.GEN.042.032 Mes esame dvylika brolių, vieno tėvo sūnūs. Vieno nebėra, o jauniausias yra pas mūsų tėvą Kanaano šalyje’.

42:33b.GEN.042.033 Tas vyras, šalies valdovas, mums atsakė: ‘Patikrinsiu, ar esate dori. Vieną jūsų brolį palikite pas mane, paimkite, ko reikia jūsų šeimoms nuo bado apsiginti, keliaukite

42:34b.GEN.042.034 ir atsiveskite savo jauniausiąjį brolį, kad įsitikinčiau, jog nesate žvalgai. Tada aš jums atiduosiu jūsų brolį ir galėsite laisvai keliauti!’ ”

42:35b.GEN.042.035 Išpylę maišus, kiekvienas rado įrištus savo pinigus. Jie ir jų tėvas, pamatę pinigus, nusigando.

42:36b.GEN.042.036 Jų tėvas Jokūbas kalbėjo: “Jūs padarėte, kad netekau vaikų! Juozapo nebėra, Simeono nebėra, ir Benjaminą norite paimti. Viskas atsisuko prieš mane”.

42:37b.GEN.042.037 Rubenas atsakė savo tėvui: “Nužudyk mano du sūnus, jei aš jo neparvesiu! Patikėk jį man ir aš tau jį sugrąžinsiu”.

42:38b.GEN.042.038 Tėvas tarė: “Mano sūnus nekeliaus su jumis, nes jo brolis yra miręs ir jis likęs man vienas. Jei kelyje atsitiks jam nelaimė, tai jūs nuvarysite mano žilus plaukus su sielvartu į kapus”.

43

43:1b.GEN.043.001 Badas sunkiai slėgė šalį.

43:2b.GEN.043.002 Kai jie sunaudojo javus, atsigabentus iš Egipto, jų tėvas sakė jiems: “Vėl keliaukite ir nupirkite mums maisto”.

43:3b.GEN.043.003 Judas jam atsakė: “Tas vyras mus griežtai įspėjo nepasirodyti jam be jauniausiojo brolio.

43:4b.GEN.043.004 Jei leisi su mumis mūsų brolį, keliausime ir nupirksime maisto.

43:5b.GEN.043.005 Bet jeigu neleisi, neisime, nes tas vyras mums pasakė: ‘Nematysite mano veido, jei jūsų brolio nebus su jumis!’ ”

43:6b.GEN.043.006 Izraelis atsakė: “Kodėl jūs man padarėte tokį skausmą, sakydami tam vyrui turį dar vieną brolį?”

43:7b.GEN.043.007 Jie atsakė: “Tas vyras nuodugniai klausinėjo apie mus ir mūsų giminę: ‘Ar jūsų tėvas gyvas? Ar dar turite kokį brolį?’ Mes jam atsakėme į šituos klausimus. Argi galėjome žinoti, kad jis lieps atvesti mūsų brolį?”

43:8b.GEN.043.008 Judas kalbėjo savo tėvui Izraeliui: “Leisk berniuką su manimi, kad galėtume vykti ir nemirtume badu mes, tu ir mūsų vaikai.

43:9b.GEN.043.009 Aš laiduoju už jį! Iš mano rankos jo pareikalausi. Jei aš jo neparvesiu, būsiu tau nusikaltęs visą amžių.

43:10b.GEN.043.010 Jei nebūtume delsę, būtume jau antrą kartą sugrįžę”.

43:11b.GEN.043.011 Tada jų tėvas Izraelis tarė: “Jei taip, darykite! Pasiimkite į savo maišus geriausių šio krašto vaisių ir nugabenkite tam vyrui dovanų: truputį balzamo, medaus, kvepiančių žolių, miros, riešutų ir migdolų.

43:12b.GEN.043.012 Dvigubai tiek pinigų pasiimkite su savimi ir pinigus, kurie buvo jūsų maišuose, grąžinkite iš savo rankų. Gal buvo kokia klaida?

43:13b.GEN.043.013 Imkite taip pat savo brolį ir keliaukite pas tą vyrą.

43:14b.GEN.043.014 O visagalis Dievas tesuteikia jums malonę to vyro akivaizdoje, kad jis paleistų jums jūsų brolį ir Benjaminą! O jei aš tapsiu bevaikis, tai ir būsiu bevaikis”.

43:15b.GEN.043.015 Vyrai pasiėmė dovanų, dvigubai tiek pinigų ir Benjaminą ir, nukeliavę į Egiptą, prisistatė Juozapui.

43:16b.GEN.043.016 Juozapas, pamatęs Benjaminą su jais, tarė savo namų prievaizdui: “Įvesk tuos vyrus į namus, papjauk gyvulį ir paruošk maisto, nes jie pietaus su manimi!”

43:17b.GEN.043.017 Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs, ir įvedė juos į jo namus.

43:18b.GEN.043.018 Jie nusigando, kai juos įvedė į Juozapo namus, ir vienas kitam kalbėjo: “Mus veda dėl pinigų, kuriuos radome savo maišuose, kad apkaltintų, suimtų, padarytų mus vergais ir paimtų mūsų asilus”.

43:19b.GEN.043.019 Todėl jie kreipėsi į Juozapo namų prievaizdą, užkalbindami jį prieangyje:

43:20b.GEN.043.020 “Valdove, paklausyk mūsų! Kai atvykome pirmą kartą pirkti maisto,

43:21b.GEN.043.021 tai grįždami užeigoje atrišome maišus ir kiekvieno mūsų visi pinigai buvo maišuose; mes atnešėme juos atgal.

43:22b.GEN.043.022 Be to, atsinešėme su savimi dar kitų pinigų maistui pirkti. Mes nežinome, kas įdėjo mums pinigus į maišus”.

43:23b.GEN.043.023 Jis atsakė: “Būkite ramūs! Nebijokite! Jūsų ir jūsų tėvo Dievas įdėjo jums lobį į maišus. Aš gavau jūsų pinigus”. Ir jis atvedė Simeoną pas juos.

43:24b.GEN.043.024 Po to jis įvedė juos į Juozapo namus ir padavė vandens nusiplauti kojoms; jis pašėrė ir jų asilus.

43:25b.GEN.043.025 Ir jie paruošė dovaną, laukdami Juozapo ateinant vidudienį, nes jie girdėjo, kad ten valgys pietus.

43:26b.GEN.043.026 Juozapui parėjus namo, jie atnešė jam dovaną, kurią turėjo su savimi, ir nusilenkė jam iki žemės.

43:27b.GEN.043.027 Jis klausinėjo, kaip jiems sekasi: “Ar sveikas jūsų senasis tėvas, apie kurį pasakojote? Ar jis dar gyvas?”

43:28b.GEN.043.028 Jie atsakė: “Tavo tarnas, mūsų tėvas, yra sveikas ir gyvas”. Jie vėl žemai nusilenkė.

43:29b.GEN.043.029 Pamatęs savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, klausė: “Ar šitas yra jūsų jauniausiasis brolis, apie kurį pasakojote?” Ir tarė jam: “Dievas tebūna tau malonus, mano sūnau!”

43:30b.GEN.043.030 Juozapas išskubėjo, nes jis susijaudino dėl brolio ir ieškojo vietos išsiverkti. Ir įėjo į savo kambarį, ir ten verkė.

43:31b.GEN.043.031 Jis nusiprausė veidą, išėjo ir susitvardęs tarė: “Paduokite valgį!”

43:32b.GEN.043.032 Jie padėjo Juozapui atskirai, broliams atskirai, su juo valgiusiems egiptiečiams taip pat atskirai. Mat egiptiečiai negali valgyti drauge su hebrajais, nes tai jiems yra pasibjaurėjimas.

43:33b.GEN.043.033 Jie susėdo prieš jį, pirmagimis pagal savo pirmagimystę, o jauniausias pagal savo jaunumą. Ir jie žvilgčiojo vienas į kitą nustebę.

43:34b.GEN.043.034 Valgiai jiems buvo nešami iš Juozapui skirtų patiekalų, bet Benjaminas gavo penkis kartus daugiau negu kiti. Jie gėrė vyną ir linksminosi su juo.

44

44:1b.GEN.044.001 Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: “Pripilk tų vyrų maišus, kiek tik jie pajėgia panešti, ir įdėk kiekvieno pinigus į jo maišą.

44:2b.GEN.044.002 O mano sidabrinę taurę įdėk į jauniausiojo maišą kartu su pinigais už javus”. Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs.

44:3b.GEN.044.003 Rytui išaušus, išleido juos su jų asilais.

44:4b.GEN.044.004 Vos tik jiems išėjus iš miesto, Juozapas tarė namų prievaizdui: “Vykis tuos vyrus ir, juos pasivijęs, sakyk: ‘Kodėl jūs atsilyginote piktu už gera?

44:5b.GEN.044.005 Kodėl pavogėte mano valdovo sidabrinę taurę? Ar ne iš jos geria mano valdovas ir ar ne su ja jis buria? Jūs blogai pasielgėte’ ”.

44:6b.GEN.044.006 Prievaizdas, juos pasivijęs, kalbėjo tuos žodžius.

44:7b.GEN.044.007 Jie atsakė jam: “Kodėl mūsų viešpats taip kalba? Gink Dieve, kad tavo tarnai taip pasielgtų!

44:8b.GEN.044.008 Pinigus, kuriuos radome maišuose, atnešėme atgal iš Kanaano šalies. Kaip tad mes vogsime iš tavo valdovo namų sidabrą ar auksą?

44:9b.GEN.044.009 Pas kurį iš mūsų ją rasi, tas temiršta, o mes visi tapsime tavo valdovo vergais”.

44:10b.GEN.044.010 Jis atsakė: “Tebūna, kaip sakote! Pas kurį rasiu taurę, taps vergu, o visi kiti būsite nekalti”.

44:11b.GEN.044.011 Tada kiekvienas jų skubiai pastatė savo maišą ant žemės ir atrišo jį.

44:12b.GEN.044.012 Jis ėmė ieškoti, pradėjo nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Ir rado taurę Benjamino maiše.

44:13b.GEN.044.013 Jie persiplėšė drabužius, uždėjo maišus ant savo asilų ir sugrįžo į miestą.

44:14b.GEN.044.014 Judas ir jo broliai atėjo į Juozapo namus, nes jis dar buvo ten. Jie puolė prieš jį ant žemės.

44:15b.GEN.044.015 Juozapas tarė jiems: “Ką padarėte! Argi nežinojote, kad toks vyras kaip aš tikrai moku burti?”

44:16b.GEN.044.016 Judas atsakė: “Ką besakysime mūsų valdovui? Kaip bekalbėsime? Ir kuo pasiteisinsime? Dievas rado tavo tarnų kaltę. Mes esame mūsų valdovo vergai, taip pat ir tas, pas kurį rasta taurė”.

44:17b.GEN.044.017 Juozapas atsakė: “Gink Dieve, kad taip padaryčiau! Tik tas vyras, pas kurį rasta taurė, bus mano vergas, o jūs laisvi keliaukite pas savo tėvą!”

44:18b.GEN.044.018 Tada priartėjo prie jo Judas ir tarė: “Mano valdove, prašau, leisk savo tarnui pasiaiškinti ir nesupyk ant savo tarno, nes esi kaip faraonas.

44:19b.GEN.044.019 Mano valdove, tu klausei savo tarnų: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’

44:20b.GEN.044.020 Mes atsakėme: ‘Turime seną tėvą ir jauną brolį, gimusį jam senatvėje. Jo brolis yra miręs, ir jis yra vienintelis likęs iš savo motinos; tad tėvas jį myli’.

44:21b.GEN.044.021 Tada liepei: ‘Atveskite, kad jį pamatyčiau savo akimis!’

44:22b.GEN.044.022 Mes atsakėme: ‘Berniukas negali palikti savo tėvo, nes tėvas mirs, jei paliks!’

44:23b.GEN.044.023 Tada, valdove, pasakei savo tarnams: ‘Jei jūsų jauniausias brolis neateis su jumis, nepasirodykite mano akyse!’

44:24b.GEN.044.024 Kai parėjome pas tavo tarną, mūsų tėvą, jam pranešėme tavo, valdove, žodžius.

44:25b.GEN.044.025 Ir mūsų tėvas tarė: ‘Vėl nukeliavę nupirkite kiek maisto’.

44:26b.GEN.044.026 Mes atsakėme: ‘Negalime keliauti! Tik jei leisi jauniausią brolį su mumis, keliausime. Mes negalime pasirodyti tam žmogui be mūsų jauniausiojo brolio’.

44:27b.GEN.044.027 Tavo tarnas, mūsų tėvas, atsakė: ‘Jūs patys žinote, kad mano žmona man pagimdė du sūnus.

44:28b.GEN.044.028 Vienas išėjo, ir aš pasakiau: ‘Jį sudraskė žvėris’. Ir aš jo daugiau nebemačiau.

44:29b.GEN.044.029 Jei ir šitą paimsite iš manęs ir jam atsitiks nelaimė, nuvarysite mano žilus plaukus su sielvartu į kapus’.

44:30b.GEN.044.030 Taigi, jei dabar pareisiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir su mumis nebus berniuko, prie kurio tėvas labai prisirišęs,

44:31b.GEN.044.031 jis numirs, matydamas, kad jo nėra su mumis. Ir tavo tarnai nuvarys tavo tarno, mūsų tėvo, žilus plaukus su sielvartu į kapus.

44:32b.GEN.044.032 Tavo tarnas laidavo už berniuką savo tėvui, sakydamas: ‘Jei aš jo neparvesiu, būsiu nusikaltęs tau visą amžių’,

44:33b.GEN.044.033 todėl prašau, valdove, palik mane berniuko vietoje tau vergauti, o berniukas tegrįžta su broliais!

44:34b.GEN.044.034 Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be jauniausiojo brolio ir matyti nelaimę, kuri ištiks mano tėvą”.

45

45:1b.GEN.045.001 Juozapas nebegalėjo susivaldyti ir sušuko esantiems su juo: “Išeikite iš čia!” Nieko nebuvo prie jo, kai Juozapas prisipažino savo broliams.

45:2b.GEN.045.002 Jis taip garsiai verkė, kad išgirdo egiptiečiai ir faraono namai.

45:3b.GEN.045.003 Juozapas tarė savo broliams: “Aš esu Juozapas. Ar mano tėvas dar gyvas?” Jo broliai išsigandę negalėjo nė žodžio ištarti.

45:4b.GEN.045.004 Juozapas tarė savo broliams: “Prieikite prie manęs!” Jiems priėjus, jis kalbėjo: “Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą.

45:5b.GEN.045.005 Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Jūsų gyvybei išlaikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų!

45:6b.GEN.045.006 Tik dveji metai, kai badas žemėje; jis dar tęsis penkerius metus, kuriais nebus nei ariama, nei pjaunama.

45:7b.GEN.045.007 Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad išsaugotų jūsų palikuonis ir išgelbėtų jūsų gyvybes dideliu išgelbėjimu.

45:8b.GEN.045.008 Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas. Jis mane padarė tėvu faraonui, visų jo namų tvarkytoju ir Egipto šalies valdytoju.

45:9b.GEN.045.009 Skubiai keliaukite pas mano tėvą ir jam sakykite: ‘Taip sako Juozapas: ‘Dievas mane padarė viso Egipto viešpačiu. Atvyk pas mane, negaišk!

45:10b.GEN.045.010 Gyvensi Gošeno krašte ir būsi arti manęs tu, tavo sūnūs ir vaikaičiai, tavo avys, galvijai ir visa, kas tau priklauso.

45:11b.GEN.045.011 Aš tave viskuo aprūpinsiu dar penkerius bado metus, kad tu nenuskurstum su savo šeima’.

45:12b.GEN.045.012 Jūs ir mano brolis Benjaminas mato, kad aš jums kalbu.

45:13b.GEN.045.013 Praneškite mano tėvui apie visą mano garbę Egipte ir apie visa, ką matote, ir skubiai atgabenkite čia mano tėvą!”

45:14b.GEN.045.014 Tada jis puolė savo broliui Benjaminui ant kaklo ir abu verkė.

45:15b.GEN.045.015 Jis bučiavo visus savo brolius verkdamas. Po to jo broliai kalbėjosi su juo.

45:16b.GEN.045.016 Faraono namuose pasklido žinia: “Atvyko Juozapo broliai”. Tai patiko faraonui ir jo tarnams.

45:17b.GEN.045.017 Faraonas tarė Juozapui: “Sakyk savo broliams: ‘Apkraukite savo gyvulius ir, sugrįžę į Kanaano šalį,

45:18b.GEN.045.018 pasiimkite savo tėvą bei šeimas, ir ateikite pas mane. Aš jums duosiu Egipto geriausią dalį, kad maitintumėtės žemės gėrybėmis’.

45:19b.GEN.045.019 Be to, jiems sakyk: ‘Pasiimkite iš Egipto šalies vežimų savo vaikams bei žmonoms ir, paėmę savo tėvą, ateikite.

45:20b.GEN.045.020 Negailėkite savo daiktų palikti, nes geriausia, ką Egipto šalis turi, priklausys jums’ ”.

45:21b.GEN.045.021 Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas jiems davė vežimus, kaip faraonas įsakė, ir maisto kelionei.

45:22b.GEN.045.022 Jis davė kiekvienam jų po vieną naują drabužį, o Benjaminui­tris šimtus sidabrinių ir penkis naujus drabužius.

45:23b.GEN.045.023 Savo tėvui jis pasiuntė dešimt asilų, nešančių Egipto gėrybes, ir dešimt asilių, apkrautų javais bei maistu kelionei.

45:24b.GEN.045.024 Jis išleido savo brolius ir, jiems išvykstant, tarė: “Nesibarkite kelionėje!”

45:25b.GEN.045.025 Ir jie išėjo iš Egipto, ir atėjo į Kanaano žemę pas savo tėvą Jokūbą.

45:26b.GEN.045.026 Ir pranešė jam: “Juozapas gyvas ir yra visos Egipto šalies valdytojas”. Jokūbo širdis apmirė, nes jis netikėjo jais.

45:27b.GEN.045.027 Ir jie persakė jam visus Juozapo žodžius, kuriuos jis jiems kalbėjo. Kai pamatė vežimus, kuriuos atsiuntė Juozapas, kad jį parvežtų, jų tėvo Jokūbo dvasia atgijo.

45:28b.GEN.045.028 Ir Izraelis pasakė: “Užtenka! Mano sūnus Juozapas dar gyvas. Eisiu ir pamatysiu jį prieš numirdamas”.

46

46:1b.GEN.046.001 Izraelis išsirengė su viskuo, ką turėjo, ir, atėjęs į Beer Šebą, aukojo aukas savo tėvo Izaoko Dievui.

46:2b.GEN.046.002 Dievas kalbėjo Izraeliui nakties regėjime: “Jokūbai, Jokūbai!” Tas atsiliepė: “Aš čia”.

46:3b.GEN.046.003 Jis kalbėjo: “Aš esu tavo tėvo Dievas, nebijok eiti į Egiptą; ten padarysiu iš tavęs didelę tautą!

46:4b.GEN.046.004 Aš lydėsiu tave į Egiptą ir parvesiu atgal, o Juozapas savo ranka užspaus tavo akis”.

46:5b.GEN.046.005 Tada Jokūbas išėjo iš Beer Šebos. Izraelio sūnūs vežė tėvą Jokūbą, savo vaikus ir žmonas vežimuose, kuriuos faraonas atsiuntė jiems.

46:6b.GEN.046.006 Jie pasiėmė gyvulius ir visą savo turtą, kurį buvo įsigiję Kanaano šalyje, ir atėjo į Egiptą; Jokūbas ir su juo visi jo palikuonys:

46:7b.GEN.046.007 sūnūs, vaikaičiai, dukterys bei jo sūnų dukterys. Visus savo palikuonis jis atsivedė į Egiptą.

46:8b.GEN.046.008 Šitie yra vardai Izraelio vaikų, atėjusių į Egiptą. Jokūbas, jo pirmagimis­Rubenas.

46:9b.GEN.046.009 Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis.

46:10b.GEN.046.010 Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius.

46:11b.GEN.046.011 Levio sūnūs: Geršonas, Kehatas ir Meraris.

46:12b.GEN.046.012 Judo sūnūs: Eras, Onanas, Šela, Perecas ir Zerachas. Tačiau Eras ir Onanas mirė Kanaano šalyje. Faro sūnūs: Esromas ir Hamulas.

46:13b.GEN.046.013 Isacharo sūnūs: Tola, Pūva, Jobas ir Šimronas.

46:14b.GEN.046.014 Zabulono sūnūs: Seredas, Elonas ir Jachleelis.

46:15b.GEN.046.015 Šitie yra Lėjos sūnūs, kuriuos ji pagimdė Jokūbui Mesopotamijoje, ir duktė Dina; iš viso sūnų bei dukterų buvo trisdešimt trys asmenys.

46:16b.GEN.046.016 Gado sūnūs: Cifjonas, Hagis, Šūnis, Ecbonas, Eris, Arodis ir Arelis.

46:17b.GEN.046.017 Ašero vaikai: Imna, Išva, Išvis, Berija ir jų sesuo Seracha. Berijos sūnūs: Heberas ir Malkielis.

46:18b.GEN.046.018 Šitie yra vaikai Zilpos, kurią Labanas davė savo dukteriai Lėjai; jų buvo šešiolika asmenų.

46:19b.GEN.046.019 Jokūbo žmonos Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas.

46:20b.GEN.046.020 Juozapas susilaukė Egipto šalyje dviejų sūnų­Manaso ir Efraimo, kuriuos jam pagimdė Ono kunigo Potiferos duktė Asenata.

46:21b.GEN.046.021 Benjamino sūnūs: Bela, Becheras, Ašbelis, Gera, Naamanas, Ehis, Rošas, Mupimas, Hupimas ir Ardas.

46:22b.GEN.046.022 Šitie yra Rachelės ir Jokūbo vaikai­keturiolika asmenų.

46:23b.GEN.046.023 Dano sūnus­Hušimas.

46:24b.GEN.046.024 Neftalio sūnūs: Jachceelis, Gūnis, Jeceras ir Šilemas.

46:25b.GEN.046.025 Šitie yra sūnūs Bilhos, kurią Labanas davė savo dukteriai Rachelei, iš viso septyni asmenys.

46:26b.GEN.046.026 Asmenų, kurie atvyko su Jokūbu į Egiptą, kilusių iš jo, neskaičiuojant Jokūbo sūnų žmonų, iš viso buvo šešiasdešimt šeši asmenys.

46:27b.GEN.046.027 Juozapo sūnūs, gimę Egipte, buvo du. Iš viso Jokūbo namams priklausančių asmenų, atvykusių į Egiptą, buvo septyniasdešimt.

46:28b.GEN.046.028 Jokūbas pasiuntė pas Juozapą pirma savęs Judą, kad nuvestų jį į Gošeną. Jie atėjo į Gošeno kraštą.

46:29b.GEN.046.029 Juozapas savo vežimu važiavo į Gošeną pasitikti savo tėvo Izraelio. Jį pamatęs, puolė jam ant kaklo ir apsikabinęs ilgai verkė.

46:30b.GEN.046.030 Izraelis tarė Juozapui: “Dabar galiu mirti, nes pamačiau tavo veidą, kad tu esi gyvas”.

46:31b.GEN.046.031 Juozapas sakė savo broliams ir visiems atvykusiems: “Eisiu pas faraoną ir pranešiu jam: ‘Mano broliai ir visi mano tėvo namiškiai, kurie gyveno Kanaano šalyje, atėjo pas mane.

46:32b.GEN.046.032 Jie augina gyvulius ir atsigabeno avis, galvijus ir visa, ką turėjo’.

46:33b.GEN.046.033 Kai faraonas jus pasišauks ir klaus: ‘Koks jūsų užsiėmimas?’,

46:34b.GEN.046.034 atsakykite: ‘Tavo tarnai yra gyvulių augintojai nuo pat jaunystės iki dabar; tokie buvo ir mūsų tėvai’, kad galėtumėte gyventi Gošeno krašte, nes egiptiečiai bjaurisi gyvulių augintojais”.

47

47:1b.GEN.047.001 Juozapas atėjo ir pranešė faraonui: “Mano tėvas ir broliai su avimis, galvijais ir visu, ką jie turėjo, atėjo iš Kanaano krašto, ir dabar jie yra Gošeno krašte”.

47:2b.GEN.047.002 Jis pasiėmė su savimi penkis savo brolius ir pristatė faraonui.

47:3b.GEN.047.003 Faraonas paklausė jų: “Koks jūsų užsiėmimas?” Jie atsakė: “Tavo tarnai yra gyvulių augintojai, tokie buvo ir mūsų tėvai.

47:4b.GEN.047.004 Mes atvykome kurį laiką pagyventi šioje šalyje, nes tavo tarnai neturi ganyklos savo avims­badas siaučia Kanaano krašte. Prašome, leisk savo tarnams apsigyventi Gošeno krašte”.

47:5b.GEN.047.005 Faraonas sakė Juozapui: “Tavo tėvas ir broliai atėjo pas tave.

47:6b.GEN.047.006 Egipto šalis yra tavo žinioje. Geriausioje šalies dalyje apgyvendink juos! Jie tegyvena Gošeno krašte! Ir jei žinai iš jų sumanių vyrų, paskirk juos mano bandų prižiūrėtojais”.

47:7b.GEN.047.007 Po to Juozapas nuvedė savo tėvą Jokūbą pas faraoną. Ir Jokūbas palaimino faraoną.

47:8b.GEN.047.008 Faraonas paklausė Jokūbą: “Kiek tau metų?”

47:9b.GEN.047.009 Jokūbas atsakė faraonui: “Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos, nepasiekiau savo tėvų amžiaus”.

47:10b.GEN.047.010 Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo.

47:11b.GEN.047.011 Juozapas apgyvendino savo tėvą bei brolius ir davė jiems geriausios žemės Egipte, Ramzio krašte, kaip faraonas įsakė.

47:12b.GEN.047.012 Juozapas aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir visus namiškius, kiek kuriai šeimai reikėjo.

47:13b.GEN.047.013 Visoje šalyje trūko maisto, nes badas buvo baisus; Egipto ir Kanaano šalys buvo išsekintos bado.

47:14b.GEN.047.014 Juozapas surinko iš Egipto šalies ir Kanaano šalies visus pinigus, parduodamas javus, ir juos atgabeno į faraono iždą.

47:15b.GEN.047.015 Kai Egipto žemėje ir Kanaano žemėje pasibaigė pinigai, egiptiečiai atėjo pas Juozapą ir tarė: “Duok mums duonos! Kodėl mes turime mirti tavo akivaizdoje dėl pinigų stokos?”

47:16b.GEN.047.016 Juozapas atsakė: “Jei nebeturite pinigų, atveskite gyvulius, ir aš jums duosiu duonos už juos”.

47:17b.GEN.047.017 Jie atvedė savo gyvulius, o Juozapas davė jiems duonos už arklius, avis, galvijus bei asilus. Taip jis metus maitino juos už jų gyvulius.

47:18b.GEN.047.018 Metams praėjus, jie vėl atėjo pas jį ir sakė: “Neslėpsime nuo mūsų valdovo, kad nebeturime nei pinigų, nei gyvulių. Mums liko tik mūsų kūnai ir žemė.

47:19b.GEN.047.019 Kodėl turime mirti tavo akivaizdoje? Pirk mus ir mūsų žemę už duoną, kad su savo žeme priklausytume faraonui. Duok mums sėklos, kad išliktume gyvi, o žemė nepavirstų dykyne”.

47:20b.GEN.047.020 Taip Juozapas nupirko faraonui visą Egipto žemę, nes visi egiptiečiai pardavė savo laukus, kadangi juos labai kankino badas. Tuo būdu kraštas atiteko faraonui.

47:21b.GEN.047.021 Ir jis perkėlė žmones į miestus nuo vieno Egipto pakraščio iki kito.

47:22b.GEN.047.022 Tik kunigų žemės jis nenupirko, nes kunigai gaudavo išlaikymą iš faraono, todėl jie ir nepardavė savo žemės.

47:23b.GEN.047.023 Juozapas sakė žmonėms: “Šiandien aš nupirkau jus ir jūsų žemę faraonui. Štai jums sėkla, apsėkite laukus.

47:24b.GEN.047.024 Penktąją derliaus dalį atiduokite faraonui, o keturias dalis pasilaikykite laukui apsėti ir maistui jūsų šeimoms ir vaikams”.

47:25b.GEN.047.025 Jie atsakė: “Tu išgelbėjai mums gyvybes. Teatrasime mes malonę savo valdovo akyse ir mes būsime faraono tarnais”.

47:26b.GEN.047.026 Ir Juozapas įvedė įstatymą visame Egipto krašte, kuris galioja iki šios dienos, kad faraonui atiduodama viso derliaus penktoji dalis. Išimtį sudaro tik kunigų žemė, kuri nepriklauso faraonui.

47:27b.GEN.047.027 Izraelis liko gyventi Egipto šalyje, Gošeno krašte; jie turėjo ten nuosavybę, išsiplėtė ir labai padaugėjo.

47:28b.GEN.047.028 Jokūbas gyveno Egipto šalyje septyniolika metų. Jo amžius buvo šimtas keturiasdešimt septyneri metai.

47:29b.GEN.047.029 Izraelis, nujausdamas artėjančią mirtį, pasišaukė savo sūnų Juozapą ir jam tarė: “Jei radau malonę tavo akyse, padėk savo ranką po mano šlaunimi ir elkis su manimi maloningai ir teisingai; pažadėk nepalaidoti manęs Egipte.

47:30b.GEN.047.030 Aš norėčiau atsigulti šalia savo tėvų. Tad išgabenk mane iš Egipto ir palaidok jų kapinėse”. Juozapas atsakė: “Padarysiu, kaip prašai”.

47:31b.GEN.047.031 Tėvas tarė: “Prisiek man!” Ir jis prisiekė. Tada Izraelis nusilenkė ant lovos galo.

48

48:1b.GEN.048.001 Po tų įvykių Juozapas sužinojo, kad jo tėvas serga. Jis pasiėmė su savimi abu sūnus­Manasą ir Efraimą.

48:2b.GEN.048.002 Jokūbui buvo pranešta, kad ateina Juozapas, ir Izraelis sukaupė savo jėgas, ir atsisėdo lovoje.

48:3b.GEN.048.003 Jokūbas tarė Juozapui: “Visagalis Dievas man pasirodė Lūzoje, Kanaano šalyje, ir palaimino mane,

48:4b.GEN.048.004 ir pasakė: ‘Aš padarysiu tave vaisingą ir padauginsiu, padarysiu iš tavęs daugybę tautų ir šitą kraštą duosiu tavo palikuonims amžinon nuosavybėn’.

48:5b.GEN.048.005 Abu tavo sūnūs, gimę Egipte pirmiau, negu aš atvykau pas tave, man priklauso. Efraimas ir Manasas priklausys man taip, kaip ir Rubenas su Simeonu.

48:6b.GEN.048.006 O tavo vaikai, kurie gims po jų, tau priklausys. Jie bus vadinami pagal brolius savo paveldėtose dalyse.

48:7b.GEN.048.007 Man keliaujant iš Mesopotamijos, kelyje mirė Rachelė; ją palaidojau pakeliui į Efratą, kuri yra Betliejus”.

48:8b.GEN.048.008 Izraelis, pamatęs Juozapo sūnus, klausė: “Kas šitie?”

48:9b.GEN.048.009 Juozapas atsakė tėvui: “Jie yra mano sūnūs, kuriuos Dievas man čia davė”. Jis sakė: “Atvesk juos prie manęs, kad juos palaiminčiau!”

48:10b.GEN.048.010 Izraelio akys buvo aptemusios dėl senatvės, jis vos matė. Privedus juos prie jo, jis apkabinęs juos pabučiavo

48:11b.GEN.048.011 ir tarė Juozapui: “Aš nesitikėjau pamatyti tave, o dabar štai Dievas man parodė net ir tavo vaikus!”

48:12b.GEN.048.012 Tada Juozapas atitraukė sūnus nuo jo kelių ir nusilenkė iki žemės.

48:13b.GEN.048.013 Po to Juozapas paėmė savo dešine Efraimą ties Izraelio kaire ir savo kairiąja Manasą ties Izraelio dešine ir juos privedė prie jo.

48:14b.GEN.048.014 Izraelis, ištiesęs savo dešinę, uždėjo ant Efraimo galvos, nors jis buvo jaunesnysis, ir savo kairę ant pirmagimio Manaso galvos, taip padarydamas sąmoningai.

48:15b.GEN.048.015 Ir jis laimino Juozapą: “Dievas, kurio akivaizdoje vaikščiojo mano tėvai Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris vedė mane per visą mano gyvenimą iki pat šios dienos,

48:16b.GEN.048.016 angelas, kuris mane išgelbėjo iš viso pikto, tepalaimina šiuos vaikus! Tebūna jie vadinami mano vardu ir mano tėvų Abraomo ir Izaoko vardu ir jų palikuonys tedaugėja žemėje!”

48:17b.GEN.048.017 Juozapas, pamatęs tėvą laikant dešinę ranką ant Efraimo galvos, buvo nepatenkintas. Jis paėmė savo tėvo ranką, norėdamas ją perkelti nuo Efraimo galvos ant Manaso galvos,

48:18b.GEN.048.018 ir tarė: “Ne taip, tėve! Šitas pirmagimis! Padėk savo dešinę ant jo galvos”.

48:19b.GEN.048.019 Bet jo tėvas nesutiko ir sakė: “Aš žinau, mano sūnau, aš žinau. Jis irgi taps tauta ir bus didis. Tačiau jo jaunesnysis brolis bus didesnis už jį ir jo palikuonys taps daugybe tautų”.

48:20b.GEN.048.020 Jis juos laimino: “Tavo vardu bus laiminama Izraelyje, kur sakys: ‘Dievas tepadaro tave kaip Efraimą ir Manasą’ ”. Taip jis pastatė Efraimą pirma Manaso.

48:21b.GEN.048.021 Izraelis tarė Juozapui: “Aš mirsiu, bet Dievas bus su jumis ir jus parves atgal į jūsų tėvų šalį.

48:22b.GEN.048.022 Be to, aš daviau tau viena dalimi daugiau negu tavo broliams, kurią atėmiau iš amoritų savo kardu ir savo lanku”.

49

49:1b.GEN.049.001 Jokūbas, pasišaukęs savo sūnus, kalbėjo: “Susirinkite! Paskelbsiu jums, kas įvyks su jumis ateityje.

49:2b.GEN.049.002 Susirinkite ir klausykite, Jokūbo sūnūs! Pasiklausykite Izraelio, savo tėvo!

49:3b.GEN.049.003 Rubenai, tu esi mano pirmagimis, mano tvirtybė, mano pajėgumo pradžia, pirmas orumu ir galybe.

49:4b.GEN.049.004 Neramus kaip vanduo! Tu neįsigalėsi, nes įlipai į savo tėvo lovą ir atsiguldamas sutepei mano patalą.

49:5b.GEN.049.005 Simeonas ir Levis­broliai; smurto įrankiai jų namuose.

49:6b.GEN.049.006 Mano siela, neik į jų pasitarimus, nesijunk į jų būrį, mano garbe. Užsirūstinę jie nužudė žmogų ir savivaliaudami sužalojo jaučius.

49:7b.GEN.049.007 Prakeiktas tebūna jų nuožmus įtūžimas ir žiaurus pyktis! Aš juos padalinsiu Jokūbe ir išsklaidysiu Izraelyje.

49:8b.GEN.049.008 Judai, tu susilauksi savo brolių pagarbos, tavo ranka bus ant tavo priešų sprando; tavo tėvo vaikai nusilenks prieš tave.

49:9b.GEN.049.009 Judas­jaunas liūtas. Mano sūnus, kyląs nuo grobio. Jis sustojo, atsigulė kaip liūtas ar kaip liūtė. Kas jį prikels!

49:10b.GEN.049.010 Iš Judo nebus atimtas skeptras nė valdžia iš jo palikuonių, kol ateis siųstasis, kuriam paklus tautos.

49:11b.GEN.049.011 Jis riša prie vynmedžio savo asilaitį ir prie geriausio vynmedžio savo asilės jauniklį; jis plauna vyne savo drabužį ir vynuogių sultyse­apsiaustą.

49:12b.GEN.049.012 Jo akys spindės nuo vyno ir dantys bus balti nuo pieno.

49:13b.GEN.049.013 Zabulonas gyvens prie jūros kranto, kur priplaukia laivai; jo žemių ribos sieks Sidoną.

49:14b.GEN.049.014 Isacharas yra stiprus asilas, gulįs tarp dviejų nešulių.

49:15b.GEN.049.015 Matydamas, kad poilsis geras ir šalis tokia miela, jis palenkė savo petį, kad neštų, ir tapo samdomu bernu.

49:16b.GEN.049.016 Danas teis savo tautą, kaip viena iš Izraelio giminių.

49:17b.GEN.049.017 Danas bus gyvatė šalia kelio, angis ant tako, gelianti žirgui į kulnis taip, kad jo raitelis nuvirstų atbulas.

49:18b.GEN.049.018 Viešpatie, aš laukiu Tavo išgelbėjimo!

49:19b.GEN.049.019 Gadas bus užpultas priešų, bet jis vysis juos įkandin, lips jiems ant kulnų.

49:20b.GEN.049.020 Ašero duona bus soti; jis tieks maistą net karaliams.

49:21b.GEN.049.021 Neftalis­laisvas briedis, jis gražbylys.

49:22b.GEN.049.022 Juozapas­jaunas vaismedis prie versmės, jo šakos nusvirusios per mūrą.

49:23b.GEN.049.023 Šauliai erzino jį, šaudė ir nekentė jo.

49:24b.GEN.049.024 Jo lankas pasiliko stiprus ir jo rankas sustiprino Jokūbo galingojo Dievo rankos. Iš ten ganytojas ir Izraelio uola.

49:25b.GEN.049.025 Tavo tėvo Dievas padės tau, Visagalis laimins tave dangaus palaiminimais iš aukštybių, gelmių palaiminimais, esančiais žemai, krūtų ir įsčių palaiminimais.

49:26b.GEN.049.026 Tavo tėvo palaiminimai pranoko mano protėvių palaiminimus iki amžinųjų kalvų tolimiausių ribų; jie bus ant Juozapo galvos ir ant galvos vainiko to, kuris buvo atskirtas nuo savo brolių.

49:27b.GEN.049.027 Benjaminas­plėšrus vilkas; rytą jis draskys grobį, o vakare padalins jį”.

49:28b.GEN.049.028 Tai yra dvylika Izraelio giminių, ir tai jiems kalbėjo tėvas, ir palaimino juos. Kiekvieną palaimino atskiru palaiminimu.

49:29b.GEN.049.029 Po to jis jiems tarė: “Aš susijungsiu su savo tauta. Palaidokite mane prie mano tėvų oloje, kuri yra hetito Efrono lauke,

49:30b.GEN.049.030 Machpelos lauko oloje, ties Mamre, Kanaano šalyje. Tą lauką Abraomas nupirko iš hetito Efrono nuosavoms kapinėms.

49:31b.GEN.049.031 Ten palaidotas Abraomas ir jo žmona Sara, Izaokas ir jo žmona Rebeka, ten aš palaidojau ir Lėją.

49:32b.GEN.049.032 Tai laukas ir ola, kurie buvo nupirkti iš Heto vaikų”.

49:33b.GEN.049.033 Jokūbas, baigęs duoti nurodymus savo sūnums, įkėlė kojas į lovą, atidavė dvasią ir susijungė su savo tauta.

50

50:1b.GEN.050.001 Juozapas puolė prie savo mirusio tėvo, verkė ir jį bučiavo.

50:2b.GEN.050.002 Jis paliepė savo tarnams gydytojams išbalzamuoti tėvą. Ir gydytojai išbalzamavo Izraelį.

50:3b.GEN.050.003 Praėjo keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko užtrunka balzamavimas. Egiptiečiai jį apraudojo septyniasdešimt dienų.

50:4b.GEN.050.004 Pasibaigus apraudojimo laikui, Juozapas kalbėjo faraono namiškiams: “Jeigu radau jūsų akyse malonę, pasakykite faraonui,

50:5b.GEN.050.005 kad mano tėvas mane prisaikdino palaidoti jį jo kape, kurį jis išsikasė Kanaano žemėje. Teišleidžia mane eiti ir palaidoti savo tėvą, o po to sugrįšiu”.

50:6b.GEN.050.006 Faraonas atsakė: “Eik ir palaidok savo tėvą, kaip esi prisaikdintas”.

50:7b.GEN.050.007 Juozapas išėjo laidoti savo tėvo; su juo keliavo visi faraono tarnai, jo namų prievaizdai, visi Egipto šalies vyresnieji,

50:8b.GEN.050.008 visi Juozapo namiškiai, jo broliai ir visi jo tėvo namiškiai. Tik jų vaikai, avys ir galvijai liko Gošeno krašte.

50:9b.GEN.050.009 Be to, su juo traukė vežimai ir raiteliai; taip susidarė labai didelis būrys.

50:10b.GEN.050.010 Atėję prie Goren Haatado klojimo anapus Jordano, jie garsiai ir graudžiai raudojo; jie raudojo dėl tėvo septynias dienas.

50:11b.GEN.050.011 Tos šalies gyventojai kanaaniečiai, matydami tokias raudas prie Goren Haatado klojimo, sakė: “Tai yra didelis gedulas egiptiečiams”. Todėl tą vietą jie praminė Abelmizraimu, kuris yra anapus Jordano.

50:12b.GEN.050.012 Jo sūnūs padarė taip, kaip tėvas jiems buvo įsakęs.

50:13b.GEN.050.013 Jie jį nugabeno į Kanaano šalį ir palaidojo Machpelos lauko oloje.Tą lauką, esantį ties Mamre, Abraomas nupirko iš hetito Efrono kapinėms.

50:14b.GEN.050.014 Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą su broliais ir visais, kurie buvo nukeliavę su juo tėvo laidoti.

50:15b.GEN.050.015 Jokūbui mirus, Juozapo broliai bijojo ir kalbėjosi: “Galbūt Juozapas pradės neapkęsti mūsų ir atkeršys mums už visas piktadarystes, kurias jam padarėme”.

50:16b.GEN.050.016 Jie nusiuntė jam tokią žinią: “Tavo tėvas prieš mirdamas liepė mums,

50:17b.GEN.050.017 kad sakytume tau: ‘Atleisk savo broliams jų nusikaltimą ir nuodėmę, nes jie piktai su tavimi pasielgė!’ Taigi dabar prašome: atleisk tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą”. Juozapas verkė girdėdamas šiuos žodžius.

50:18b.GEN.050.018 Po to jie nuėjo pas jį ir, parpuolę prieš jį, sakė: “Mes esame tavo vergai!”

50:19b.GEN.050.019 Juozapas jiems atsakė: “Nebijokite! Argi aš užimu Dievo vietą?

50:20b.GEN.050.020 Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pavertė į gera, norėdamas įvykdyti, ką šiandien matome­išgelbėti daugybę žmonių.

50:21b.GEN.050.021 Todėl dabar nebijokite! Aš maitinsiu jus ir jūsų vaikus”. Taip jis guodė ir ramino juos.

50:22b.GEN.050.022 Juozapas ir jo tėvo namiškiai liko gyventi Egipte. Juozapas gyveno šimtą dešimt metų.

50:23b.GEN.050.023 Jis matė Efraimo vaikus iki trečios kartos. Taip pat ir Manaso sūnaus Machyro sūnūs buvo padėti Juozapui ant kelių.

50:24b.GEN.050.024 Juozapas sakė savo broliams: “Aš mirštu. Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šitos žemės į kraštą, kurį Jis prisiekdamas pažadėjo Abraomui, Izaokui ir Jokūbui”.

50:25b.GEN.050.025 Po to Juozapas prisaikdino Izraelio vaikus: “Tikrai Dievas aplankys jus ir jūs išnešite iš čia mano kaulus”.

50:26b.GEN.050.026 Juozapas mirė, sulaukęs šimto dešimties metų. Jie išbalzamavo jį ir paguldė į karstą Egipte.