Paulius, apaštalas ne iš žmonių ir ne per žmogų, bet per Jėzų Kristų ir Jį prikėlusį iš numirusių Dievą Tėvą,

ir kartu su manimi esantys broliai­Galatijos bažnyčioms.

Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus,

kuris atidavė save už mūsų nuodėmes, kad išgelbėtų mus nuo dabartinio blogo amžiaus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią,

kuriam šlovė per amžių amžius! Amen.

Stebiuosi, kad jūs nuo To, kuris pašaukė jus į Kristaus malonę, taip greitai persimetate prie kitokios evangelijos,

kuri, tarp kitko, nėra kitokia, o yra tik jus klaidinantys žmonės, norintys iškreipti Kristaus Evangeliją.

Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu mes jums paskelbėme,­tebūnie prakeiktas!

Kaip anksčiau sakėme, taip ir dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę,­tebūnie prakeiktas!

Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi patikti žmonėms? Jei dar norėčiau patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas.

Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių,

nes negavau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu.

Jūs, be abejo, girdėjote, kaip kadaise aš elgiausi, išpažindamas judaizmą, kaip be saiko persekiojau Dievo bažnyčią ir grioviau ją.

Žydų religija buvau pralenkęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų.

Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo

apreikšti manyje savo Sūnų, kad skelbčiau Jį pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju

ir nenuvykau į Jeruzalę pas pirmiau už mane buvusius apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską.

Po trejų metų nukeliavau į Jeruzalę pasimatyti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų.

Kitų apaštalų man neteko matyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą.

Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju.

Po to išvykau į Sirijos ir Kilikijos sritis.

Iš veido aš buvau nepažįstamas Judėjos bažnyčioms, kurios Kristuje.

Jos buvo tik girdėję: tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia tikėjimą, kurį kadaise griovė.

Ir jos šlovino Dievą dėl manęs.

Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą.

Nuvykau, apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui.

Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas.

Tačiau netikriems broliams, paslapčia įslinkusiems iššnipinėti mūsų laisvę, kurią turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti,­

jiems nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis.

O dėl tariamai įžymesniųjų asmenų,­kas jie bebuvo, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas,­man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo.

Atvirkščiai, pamatę, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui apipjaustytiesiems

(nes Tas, kuris veikė su Petru jam apaštalaujant apipjaustytiesiems, veikė taip pat su manimi tarp pagonių)

ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius;

tik mes turėjome prisiminti vargšus,­o aš ir stengiausi tai daryti.

Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė.

Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų.

Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.

Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, pasakiau Petrui visų akivaizdoje: “Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai?”

Nors iš prigimties esame žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai,

žinome, jog žmogus neišteisinamas įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų. Mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume išteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus.

Bet, ieškant mums išteisinimo per Kristų, paaiškėja, kad mes patys esame nusidėjėliai. Ar Kristus dėl to yra nuodėmės tarnas? Jokiu būdu!

Nes jeigu aš vėl atstatau, ką buvau išgriovęs, tai tampu nusikaltėliu.

Aš per įstatymą numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui.

Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.

O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai?

Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo?

Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?

Ar tiek daug iškentėjote veltui? Jei iš tiesų būtų veltui!

Ar Tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo?

Taip “Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu”.

Todėl supraskite, kad Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki.

Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu išteisins pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją: “Tavyje bus palaimintos visos tautos”.

Taip tikintys susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu.

Visi, kurie remiasi įstatymo darbais, yra prakeikimo galioje, nes parašyta: “Prakeiktas kiekvienas, kuris nuolatos nesilaiko visko, kas įstatymo knygoje parašyta, ir to nevykdo”.

Kad įstatymu niekas neišteisinamas Dievo akyse, aišku, nes “teisusis gyvens tikėjimu”.

O įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, bet “kas juos vykdo, tas gyvens jais”.

Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: “Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio”,­

kad Abraomo palaiminimas Jėzuje Kristuje atitektų pagonims ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią.

Broliai, kalbu, kaip įprasta žmonėms: net žmogaus testamento, kuris patvirtintas, niekas neatmeta ir nepapildo.

Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Jis nesako “ir palikuonims”, ne daugeliui, bet kaip apie vieną: “ir tavo palikuoniui”, kuris yra Kristus.

Noriu pasakyti, kad Dievo Kristuje anksčiau patvirtinto testamento negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimties metų atsiradęs įstatymas, ir jis negali pažado paversti negaliojančiu.

Jei paveldėjimas būtų iš įstatymo, tai jau nebe iš pažado, o Dievas davė tai Abraomui pažadu.

Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam buvo skirtas pažadas; įstatymas buvo perduotas per angelus, tarpininko ranka.

Tarpininkas neatstovauja vienai pusei, bet Dievas yra vienas.

Tad gal įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas būtų iš įstatymo.

Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi tektų tiems, kurie tiki.

Prieš ateinant tikėjimui, buvome įstatymo įkalinti, kad lauktume apsireiškiant tikėjimo.

Todėl įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad būtume tikėjimu išteisinti.

Bet, tikėjimui atėjus, jau nesame auklėtojo globoje.

Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.

Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!

O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.

Dabar pasakysiu: kol paveldėtojas vaikas, jis nieku nesiskiria nuo vergo, nors yra visko šeimininkas;

jis esti globėjų ir prižiūrėtojų valdžioje iki tėvo nustatyto meto.

Taip buvo ir su mumis: kol buvome vaikai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims.

Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui,

kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.

O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: “Aba, Tėve!”

Taigi tu jau nebe vergas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų.

Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro nėra dievai.

Bet dabar, pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti,­ kaipgi galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?!

Jūs laikotės dienų, mėnesių, laikotarpių, metų.

Aš baiminuosi dėl jūsų, kad kartais nebūčiau veltui dirbęs jūsų labui.

Prašau jus, broliai, tapkite tokie kaip aš, nes ir aš tapau toks kaip jūs. Jūs visai neįžeidėte manęs.

Jūs žinote, kad jums pirmą kartą paskelbiau Evangeliją negaluodamas kūnu.

Ir jūs nepaniekinote ir nepasipiktinote mano kūne esančiu išbandymu, bet priėmėte mane kaip Dievo angelą, kaip patį Kristų Jėzų.

Koks tai buvo palaiminimas jums! Aš galiu paliudyti, kad įmanydami būtumėte išlupę savo akis ir atidavę man.

Nejaugi tapau jūsų priešu, kalbėdamas jums tiesą?

Jie uolūs ne jūsų labui, bet norėtų jus atskirti, kad būtumėte uolūs dėl jų.

Bet gerai visada būti uoliems dėl gero, o ne vien kai esu pas jus.

Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus!

Norėčiau dabar būti pas jus ir prabilti kitaip, nes nežinau, ką man su jumis daryti.

Pasakykite man jūs, norintieji būti įstatymo valdžioje, ar negirdite įstatymo?

Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios.

Vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, o laisvosios­pagal pažadą.

Tai pasakyta perkeltine prasme: jos­tai dvi Sandoros. Viena nuo Sinajaus kalno, gimdanti vergystei,­tai Hagara.

Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, kuri vergauja su savo vaikais.

Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ji yra visų mūsų motina,

nes parašyta: “Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei! Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų! Nes apleistoji turi daug daugiau vaikų negu turinčioji vyrą”.

Mes, broliai, esame pažado vaikai kaip Izaokas.

Bet kaip tada gimęs pagal kūną persekiojo gimusį pagal Dvasią, taip ir dabar.

O ką gi sako Raštas?­“Išvaryk vergę ir jos sūnų, nes vergės sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi”.

Taigi, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios.

Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!

Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu būsite apipjaustyti, Kristus nebebus jums niekuo naudingas.

Pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris tampa apipjaustytas: jis yra įpareigotas vykdyti visą įstatymą.

Jūs, ieškantys išteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę.

O mes per Dvasią karštai laukiame ir viliamės tikėjimo teisumo.

Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile.

Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė paklusti tiesai?

Ne Tas, kuris jus pašaukė, šitaip įtikino.

Truputis raugo įraugina visą maišymą.

Pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nemąstysite kitaip; o jūsų drumstėjas, kas jis bebūtų, susilauks pasmerkimo.

Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tada kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas.

O kad jūsų drumstėjai ir nusipjautų!

Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems.

Juk visas įstatymas išsipildo viename žodyje: “Mylėk savo artimą kaip save patį”.

Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti!

Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų.

Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia­kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte.

Bet jei jūs Dvasios vedami, nebesate įstatymo valdžioje.

Kūno darbai aiškūs­tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas,

stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai,

pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.

Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė,

romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.

Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais.

Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.

Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems.

Broliai, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti.

Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.

O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja.

Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tada galės girtis pats sau, o ne kitam,

nes kiekvienas neš savo naštą.

Kas mokomas žodžio, tegul dalijasi visais gerais dalykais su mokytoju.

Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus.

Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.

Nepavarkime daryti gera, nes savo metu pjausime derlių, jei nepailsime!

Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.

Žiūrėkite, kokiomis didelėmis raidėmis jums parašiau savo ranka.

Visi, kurie nori pasirodyti geri kūnu, verčia jus apsipjaustyti, kad tik jiems netektų kęsti persekiojimų dėl Kristaus kryžiaus.

Bet net ir patys apipjaustyti nesilaiko įstatymo, o tenori jūsų apipjaustymo, kad galėtų pasigirti jumis.

Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui.

Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys.

Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!

Nuo šiol tegul niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Viešpaties Jėzaus žymes.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna, broliai, su jūsų dvasia! Amen.