Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo Sūnaus, kilmės knyga.

Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai.

Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros, Farui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas.

Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas.

Salmonui gimė Boozas iš Rahabos, Boozui gimė Jobedas iš Rūtos, Jobedui gimė Jesė.

Jesei gimė karalius Dovydas. Dovydui gimė Saliamonas iš Ūrijos žmonos.

Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abija, Abijai gimė Asa.

Asai gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas.

Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas.

Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas.

Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.

Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis.

Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras.

Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas, Achimui gimė Elijudas.

Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas.

Jokūbui gimė Juozapas­vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi.

Taigi nuo Abraomo iki Dovydo iš viso keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloniją keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloniją iki Kristaus keturiolika kartų.

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios.

Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.

Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: “Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.

Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių”.

Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo Viešpaties pasakyta per pranašą:

“Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu”, tai reiškia: “Dievas su mumis”.

Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelas jam įsakė, ir parsivedė žmoną pas save.

Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi.

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų ir klausinėjo:

“Kur yra gimęs žydų karalius? Mes matėme Jo žvaigždę Rytuose ir atvykome pagarbinti Jį”.

Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.

Jis sukvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto žinovus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Kristus.

Tie jam atsakė: “Judėjos Betliejuje, nes taip pranašo parašyta:

‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi mažiausias tarp Judo valdovų, nes iš tavęs išeis Valdovas, kuris ganys mano tautą­ Izraelį’ ”.

Tada Erodas, slapta pasikvietęs išminčius, sužinojo iš jų apie žvaigždės pasirodymo metą

ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: “Keliaukite ir viską kruopščiai sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs Jį pagarbinčiau”.

Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie matė Rytuose, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis.

Išvydę žvaigždę, jie labai džiaugėsi.

Įžengę į namus, rado kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino. Jie atidarė savo brangenybių dėžes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.

Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Jiems iškeliavus, štai pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir tarė: “Kelkis, imk kūdikį, Jo motiną ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas Jį nužudyti”.

Atsikėlęs Juozapas paėmė kūdikį ir Jo motiną ir pasitraukė į Egiptą.

Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų, kas Viešpaties buvo pasakyta per pranašą: “Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų”.

Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėse visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.

Tada išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Jeremiją:

“Ramoje pasigirdo šauksmas, raudos, aimanos ir garsios dejonės: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jos nepaguos, nes jų nebėra”.

Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodė per sapną Juozapui Egipte

ir tarė: “Kelkis, imk kūdikį su Jo motina ir keliauk į Izraelio žemę, nes jau mirė tie, kurie ieškojo kūdikio gyvybės”.

Tuomet Juozapas atsikėlė, paėmė kūdikį ir Jo motiną ir sugrįžo į Izraelio žemę.

Bet, išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį

ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų, kas buvo pranašų pasakyta: “Jį vadins Nazariečiu”.

Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas ir pamokslavo Judėjos dykumoje,

skelbdamas: “Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė”.

O jis buvo tas, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: “Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’ ”

Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi.

Tuomet Jeruzalė, visa Judėja ir visa Pajordanė ėjo pas jį.

Žmonės buvo jo krikštijami Jordano upėje ir išpažindavo savo nuodėmes.

Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių pas jį krikštytis, jis jiems sakė: “Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo ateinančios rūstybės?

Duokite vaisių, vertų atgailos!

Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas­Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.

Štai kirvis jau prie medžių šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį.

Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs,­galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.

Jo rankoje vėtyklė, ir Jis kruopščiai išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi”.

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis.

Jonas Jį atkalbinėjo: “Aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!”

Bet Jėzus jam atsakė: “Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą”. Tada Jonas sutiko.

Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo.

Ir štai balsas iš dangaus prabilo: “Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”.

Tuomet Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.

Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas.

Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: “Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”.

Bet Jėzus atsakė: “Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų’ ”.

Tada velnias paėmė Jį į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmens

ir tarė Jam: “Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti Tave, ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’ ”.

Jėzus jam atsakė: “Taip pat parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’ ”.

Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų šlovę,

tarė Jam: “Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane”.

Tada Jėzus jam atsakė: “Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’ ”

Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.

Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją.

Jis paliko Nazaretą ir apsigyveno Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys,

kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją:

“Zabulono ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano­pagonių Galilėja!

Tamsybėje sėdinti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems mirties šalyje ir šešėlyje užtekėjo šviesa”.

Nuo to laiko Jėzus pradėjo pamokslauti, skelbdamas: “Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė!”

Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius­ Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų­metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.

Jis tarė jiems: “Sekite paskui mane, ir Aš padarysiu jus žmonių žvejais”.

Tuodu tuojau paliko tinklus ir nusekė paskui Jį.

Paėjęs toliau, Jis pamatė kitus du brolius­Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jėzus juos pašaukė,

ir tie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nusekė paskui Jį.

Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, pamokslaudamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias.

Garsas apie Jį pasklido visoje Sirijoje. Žmonės nešė pas Jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus, demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus,­ir Jis išgydydavo juos.

Paskui Jį sekė didelės minios žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės.

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo priėjo mokiniai.

Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti:

“Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.

Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.

Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.

Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.

Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.

Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.

Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja.

Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus”.

“Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.

Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno.

Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.

Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje”.

“Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.

Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys.

Todėl, kas sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.

Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo,­neįeisite į dangaus karalystę”.

“Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk’; o kas nužudo, turės atsakyti teisme.

O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį.

Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,

palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

Greitai susitark su savo kaltintoju, dar kelyje į teismą, kad kaltintojas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas­teismo vykdytojui ir kad nepakliūtum į kalėjimą.

Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi iki paskutinio skatiko”.

“Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’

O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje.

Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.

Ir jeigu tavo dešinioji ranka skatina tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą”.

“Taip pat buvo pasakyta: ‘Kas atleidžia savo žmoną, teišduoda jai skyrybų raštą’.

O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia savo žmoną,­jei ne ištvirkavimo atveju,­skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda­svetimauja”.

“Taip pat girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Neprisiek melagingai, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’.

O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis­ Dievo sostas,

nei žeme, nes ji­Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji­didžiojo Karaliaus miestas.

Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.

Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto”.

“Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį’ ir ‘dantis už dantį’.

O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.

Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą.

Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.

Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.

Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo.

O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus,

kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.

Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?

Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?

Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”.

“Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje.

Todėl, duodamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.

Kai aukoji, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė,

kad tavo gailestingumo auka būtų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai”.

“Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.

Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai.

Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.

Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo.

Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas,

teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums,

o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų”.

“Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.

O tu, kai pasninkauji, pasitepk galvą ir nusiprausk veidą,

kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai”.

“Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.

Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia,

nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis”.

“Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus.

O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!”

“Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”.

“Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?

O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio?

Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia,

bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų.

Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?

Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’

Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.

Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.

Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo”.

“Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.

Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.

Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?

Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?!

Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies”.

“Neduokite to, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais kojomis jų nesutryptų ir atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų”.

“Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta.

Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.

Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?!

Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę?

Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo.

Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai”.

“Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių.

O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa”.

“Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.

Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?!

Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis­blogus.

Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas­gerų.

Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir įmetamas į ugnį.

Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių”.

“Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje.

Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’

Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’

Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos.

Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.

Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio.

Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus”.

Kai Jėzus baigė šiuos žodžius, minios stebėjosi Jo mokymu,

nes Jis mokė juos kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai.

Kai Jėzus leidosi nuo kalno, Jį sekė didelės minios.

Ir štai priėjo raupsuotasis ir, pagarbinęs Jį, sakė: “Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų”.

Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai išnyko.

Jėzus pasakė jam: “Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”.

Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, prie Jo priėjo šimtininkas, maldaudamas:

“Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi”.

Jėzus jam tarė: “Einu ir išgydysiu jį”.

Šimtininkas atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.

Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro”.

Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: “Iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo!

Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

Šimtininkui Jėzus tarė: “Eik, ir tebūnie tau, kaip tikėjai!” Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.

Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią.

Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir patarnavo jiems.

Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demonų apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius,

kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją: “Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas”.

Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą.

Tuomet priėjo vienas Rašto žinovas ir tarė Jam: “Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!”

Jėzus jam atsakė: “Lapės turi urvus, padangių paukščiai­lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”.

Kitas Jo mokinys prašė: “Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti”.

Bet Jėzus atsakė: “Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius”.

Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui Jį.

Ir štai ežere pakilo smarki audra, ir bangos liejo valtį. O Jis miegojo.

Mokiniai pripuolę ėmė Jį žadinti, šaukdami: “Viešpatie, gelbėk mus, žūvame!”

Jis jiems tarė: “Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?” Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.

Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: “Kas Jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras Jo klauso?”

Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gergeziečių krašte, Jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu.

Ir štai jiedu ėmė šaukti: “Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau, Dievo Sūnau?! Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?”

Toli nuo jų ganėsi didelė banda kiaulių.

Demonai prašė: “Jeigu mus išvarysi, tai leisk sueiti kiaulių bandon”.

Ir Jis jiems tarė: “Eikite!” Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa banda metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė vandenyje.

Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius.

Tada visas miestas išėjo pasitikti Jėzaus ir, Jį pamatę, maldavo pasišalinti iš jų krašto.

Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą.

Ir štai Jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant gulto. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: “Būk drąsus, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!”

Kai kurie Rašto žinovai ėmė murmėti: “Jis piktžodžiauja!”

Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: “Kam piktai mąstote savo širdyje?

Kas gi lengviau­ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos!’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?

Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes,­čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį:­Kelkis, pasiimk savo gultą ir eik namo!”

Šis atsikėlė ir nuėjo į savo namus.

Visa tai pamačiusios, minios stebėjosi ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.

Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: “Sek paskui mane!” Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.

Kai Jėzus sėdėjo namuose prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jo ir Jo mokinių.

Fariziejai, tai išvydę, sakė Jo mokiniams: “Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?”

Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.

Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai”.

Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: “Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja?”

Jėzus jiems atsakė: “Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.

Niekas sudėvėto drabužio nelopo naujo audinio lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir pasidaro dar didesnė skylė.

Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko”.

Jam taip bekalbant, prisiartino vienas vyresnysis, pagarbino Jį ir tarė: “Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis”.

Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais.

Ir štai moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė Jo apsiausto apvadą.

Mat ji pati sau kalbėjo: “Jei tik palytėsiu Jo drabužį­išgysiu”.

Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: “Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave”. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.

Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei šurmuliuojančią minią,

Jėzus paliepė: “Pasitraukite, nes mergaitė ne mirus, o miega”. Jie tik šaipėsi iš Jo.

Kai minia buvo išvaryta, Jis įėjo vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė.

Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.

Jėzui išeinant, du neregiai sekė paskui Jį ir šaukė: “Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!”

Kai Jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas Jį. Jėzus paklausė: “Ar tikite, kad Aš galiu tai padaryti?” Šie atsakė: “Taip, Viešpatie!”

Tada Jis palietė jų akis ir tarė: “Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą”.

Ir jų akys atsivėrė. Jėzus griežtai jiems įsakė: “Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!”

Tačiau tie išėję išgarsino Jį po visą tą kraštą.

Jiems išėjus, štai atvedė pas Jį demono apsėstą nebylį.

Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: “Dar niekad Izraelyje nebuvo tokių dalykų”.

O fariziejai kalbėjo: “Jis išvaro demonus jų valdovo jėga”.

Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias.

Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens.

Tuomet Jis tarė savo mokiniams: “Pjūtis didelė, o darbininkų maža.

Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį”.

Pasišaukęs dvylika savo mokinių, Jis suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visas ligas bei negalias.

Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, vadinamas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas;

Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Lebėjus, vadinamas Tadu;

Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris išdavė Jėzų.

Šiuos dvylika Jėzus išsiuntė, įsakydamas jiems: “Nepasukite keliu pas pagonis ir neužeikite į samariečių miestą,

bet verčiau eikite pas pražuvusias Izraelio namų avis.

Keliaudami skelbkite: ‘Prisiartino dangaus karalystė!’

Gydykite ligonius, apvalykite raupsuotuosius, prikelkite mirusius, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!

Neimkite nei aukso, nei sidabro, nei variokų į savo juostas;

nei kelionmaišio, nei dviejų tunikų, nei sandalų, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.

Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite.

Įeidami į namus, pasveikinkite juos.

Ir jeigu namai bus verti, teateinie jiems jūsų ramybė. O jeigu nebus verti­jūsų ramybė tesugrįžta jums.

Jei kas jūsų nepriimtų ir neklausytų jūsų žodžių, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų.

Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui”.

“Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.

Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose.

Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims.

Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti.

Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse.

Brolis išduos mirti brolį ir tėvas­sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos.

Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.

Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite išvaikščioję Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus.

Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką.

Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Jei namų šeimininką jie praminė Belzebulu, tai ką bekalbėti apie namiškius!”

“Taigi nebijokite jų. Nes nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma.

Ką jums kalbu tamsoje, sakykite šviesoje, ir ką šnibždu į ausį, skelbkite nuo stogų.

Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.

Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios.

O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti.

Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.

Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.

O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje”.

“Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo.

Atėjau sukiršinti ‘sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą.

Žmogaus namiškiai taps jam priešais’.

Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane­nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane­nevertas manęs.

Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs.

Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs­atras ją.

Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima Tą, kuris mane siuntė.

Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo atlygį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo atlygį.

Ir kas paduos bent taurę šalto vandens vienam iš šitų mažųjų dėl to, kad jis yra mokinys,­iš tiesų sakau jums,­tas nepraras savo atlygio”.

Baigęs nurodymus dvylikai savo mokinių, Jėzus iškeliavo toliau mokyti ir pamokslauti kituose miestuose.

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė du savo mokinius

Jo paklausti: “Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?”

Jėzus jiems atsakė: “Eikite ir pasakykite Jonui, ką girdite ir matote:

aklieji praregi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Evangelija.

Ir palaimintas, kas nepasipiktina manimi”.

Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: “Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės?

Ko gi išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena karaliaus rūmuose.

Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau negu pranašo!

Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties prieš Tave kelią’.

Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nepakilo didesnis už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį.

Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė grobiama, ir stiprieji ją jėga ima.

Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono

ir, jeigu norite priimti, tai jis ir yra Elijas, kuris turi ateiti.

Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

“Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams:

‘Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs neraudojote’.

Atėjo Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie sako: ‘Jis demono apsėstas’.

Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’. Bet išmintį pateisina jos vaikai”.

Tada Jis pradėjo priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas Jo stebuklų, kad jie neatgailavo:

“Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę su ašutine bei pelenuose.

Todėl sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums!

Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji būtų išlikusi iki šios dienos.

Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau”.

Anuo metu Jėzus kalbėjo: “Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.

Taip, Tėve, nes Tau taip patiko.

Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti.

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.

Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva”.

Anuo metu sabato dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad skynė varpas ir valgė.

Tai pamatę, fariziejai Jam sakė: “Žiūrėk, Tavo mokiniai daro, kas per sabatą draudžiama”.

Jis jiems atsakė: “Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami išalkę?

Kaip jie įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams.

Arba, ar neskaitėte Įstatyme, jog per sabatą kunigai šventykloje pažeidžia sabatą ir nenusikalsta?

Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla!

Jei būtumėte supratę, ką reiškia ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’, nebūtumėte pasmerkę nekaltų.

Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats”.

Iš ten išėjęs, Jis atėjo į jų sinagogą.

Ir štai ten buvo žmogus padžiūvusia ranka. Jie paklausė Jėzų (kad galėtų apkaltinti): “Ar leistina sabato dieną gydyti?”

Jis jiems atsakė: “Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per sabatą įkris į duobę, nestvers ir neištrauks?

O kaip daug brangesnis už avį žmogus! Todėl leistina daryti gera sabato dieną”.

Tada Jis tarė žmogui: “Ištiesk ranką!” Tas ištiesė, ir ji tapo sveika kaip ir antroji.

Tuomet išėję fariziejai tarėsi, kaip Jėzų pražudyti.

Tai sužinojęs, Jėzus pasitraukė iš ten. Didelės minios sekė paskui Jį, ir Jis visus išgydė,

bet įspėjo, kad Jo negarsintų.

Kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją:

“Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš duosiu Jam savo Dvasią, ir Jis skelbs pagonims teisingumą.

Jis nesiginčys, nešauks, ir niekas gatvėje negirdės Jo balso.

Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, kol nenuves teisingumo į pergalę;

o Jo vardas teiks viltį pagonims!”

Tuomet atvedė pas Jį demono apsėstąjį, kuris buvo aklas ir nebylys. Jėzus išgydė jį, ir šis prakalbo ir praregėjo.

Ištisos minios netvėrė iš nuostabos ir klausinėjo: “Ar nebus šitas Dovydo Sūnus?!”

Tai išgirdę, fariziejai sakė: “Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo jėga”.

Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: “Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ir namas neišsilaikys.

Jeigu tad šėtonas išvarinėtų šėtoną, irgi būtų savyje susiskaldęs. Kaipgi tada galėtų išsilaikyti jo karalystė?

Ir jeigu Aš išvarau demonus Belzebulo jėga, tai kieno jėga išvaro jūsų sūnūs? Todėl jie bus jūsų teisėjai.

Bet jeigu Aš išvarau demonus Dievo Dvasia, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.

Argi gali kas nors įeiti į galiūno namus ir pasigrobti jo turtą, pirmiau nesurišęs galiūno? Tik tada jis apiplėš jo namus.

Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto”.

“Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus jiems atleistas.

Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje.

Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant blogą ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių.

Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

Geras žmogus iš gero širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga.

Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.

Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas”.

Tada kai kurie Rašto žinovai ir fariziejai sakė: “Mokytojau, norime, kad parodytum ženklą”.

Jis jiems atsakė: “Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas.

Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.

Ninevės žmonės teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atgailavo, išgirdę Jonos pamokslą, o štai čia daugiau negu Jona.

Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas”.

“Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda.

Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus.

Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai”.

Jam tebekalbant minioms, štai Jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su Juo pasikalbėti.

Tada kažkas pranešė Jam: “Štai Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavim pasikalbėti”.

Jis atsakė pranešusiam: “Kas yra mano motina ir kas yra mano broliai?”

Ir, ištiesęs ranką į savo mokinius, tarė: “Štai mano motina ir mano broliai!

Kiekvienas, kas vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra mano brolis, ir sesuo, ir motina”.

Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus atsisėdo ant ežero kranto.

Prie Jo susirinko didžiulė minia; todėl Jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o žmonės stovėjo pakrantėje.

Jis daug jiems kalbėjo palyginimais: “Štai sėjėjas išėjo sėti.

Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.

Kiti nukrito uolėtoj vietoj, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.

Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.

Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.

Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

Priėję mokiniai paklausė Jo: “Kodėl jiems kalbi palyginimais?”

Jėzus atsakė: “Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.

Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.

Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta.

Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.

Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’.

Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi.

Iš tiesų sakau jums: daugelis pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir girdėti, ką jūs girdite, bet neišgirdo”.

“Tad pasiklausykite palyginimo apie sėjėją.

Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio.

Pasėlis uolėtoje vietoje­tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima.

Tačiau jis be šaknų­nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina.

Pasėlis tarp erškėčių­tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.

O pasėlis geroje žemėje­tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir neša vaisių: kas duoda šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą”.

Jis pateikė jiems kitą palyginimą: “Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą.

Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo.

Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės.

Šeimininko tarnai atėję klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’

Jis atsakė: ‘Tai padarė priešas’. Tarnai pasiūlė: ‘Jei nori, eisime ir jas išravėsime’.

Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių.

Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’ ”.

Jis pateikė jiems dar vieną palyginimą: “Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje.

Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose”.

Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: “Dangaus karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo”.

Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo,

kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: “Aš atversiu savo burną palyginimais, skelbsiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus”.

Paleidęs minias, Jėzus parėjo namo. Prie Jo priėjo mokiniai ir prašė: “Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje”.

Jis jiems atsakė: “Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus.

Dirva­tai pasaulis. Gera sėkla­karalystės vaikai, o raugės­ piktojo vaikai.

Jas pasėjęs priešas­velnias. Pjūtis­pasaulio pabaiga, o pjovėjai­ angelai.

Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos ugnyje raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje.

Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš Jo karalystės visus papiktinimus bei piktadarius

ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.

Tada teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

“Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą.

Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gerų perlų.

Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį”.

“Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su jūron metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų.

Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta.

Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų

ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

Jėzus paklausė jų: “Ar supratote visa tai?” Jie atsakė: “Taip, Viešpatie”.

Tada Jis jiems tarė: “Todėl kiekvienas Rašto žinovas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų”.

Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš ten.

Jis parėjo į savo tėviškę ir mokė žmones jų sinagogoje taip, kad jie stebėjosi ir klausinėjo: “Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklingi darbai?

Argi Jis ne dailidės sūnus?! Argi Jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Jozė, Simonas ir Judas argi ne Jo broliai?

Ir Jo seserys­argi jos ne visos yra pas mus? Iš kur Jam visa tai?”

Ir jie ėmė piktintis Juo. O Jėzus jiems atsakė: “Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose”.

Ir Jis ten nedarė daug stebuklų dėl jų netikėjimo.

Anuo metu garsas apie Jėzų pasiekė tetrarchą Erodą,

ir jis savo tarnams pasakė: “Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”.

Mat Erodas buvo suėmęs Joną, sukaustęs jį ir įmetęs į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados.

Nes Jonas jam sakė: “Tau nevalia jos turėti”.

Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių, nes jie laikė jį pranašu.

Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir patiko Erodui.

Todėl jis su priesaika pažadėjo jai duoti, ko tik ji paprašys.

O ši, savo motinos primokyta, tarė: “Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.

Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir svečių įsakė duoti.

Jis pasiuntė nukirsti kalėjime Jonui galvą.

Jo galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.

Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir nuėję pranešė Jėzui.

Tai išgirdęs, Jėzus valtimi nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui.

Išlipęs Jėzus pamatė daugybę žmonių. Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius.

Atėjus vakarui, priėjo mokiniai ir tarė: “Čia dykvietė, ir jau vėlus metas. Paleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto”.

Bet Jėzus jiems atsakė: “Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti”.

Jie atsiliepė: “Mes čia turime tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis”.

Jis tarė: “Atneškite juos man”.

Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms.

Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko dvylika pilnų pintinių likusių trupinių.

O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.

Tuojau pat Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo plaukti į kitą ežero pusę, kol Jis paleisiąs minią.

Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas.

Tuo tarpu valtis jau buvo ežero viduryje, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.

Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.

Pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: “Tai šmėkla!”

Jėzus tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”

Petras atsiliepė: “Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu”.

Jis atsakė: “Ateik!” Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų.

Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: “Viešpatie, gelbėk mane!”

Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: “Mažatiki, ko suabejojai?”

Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.

Tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino Jį, sakydami: “Tikrai Tu esi Dievo Sūnus!”

Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete.

Pažinę Jį, tos vietos gyventojai pasiuntė į visas to krašto apylinkes ir sugabeno pas Jį visus sergančius.

Jie maldavo Jį leisti palytėti nors Jo apsiausto apvadą. Ir kurie tik palietė­tapo visiškai sveiki.

Tuomet prie Jėzaus priėjo Rašto žinovų ir fariziejų iš Jeruzalės ir klausė:

“Kodėl Tavo mokiniai laužo prosenių tradiciją? Jie, prieš valgydami duoną, nesiplauna rankų”.

Jis, atsakydamas jiems, tarė: “O kodėl ir jūs laužote Dievo įsakymą savo tradicija?!

Juk Dievas įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną!’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta!’

O jūs sakote: ‘Kiekvienas, kas pasakys tėvui ar motinai:­Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie dovana Dievui­

tas gali negerbti tėvo ir motinos’. Taip jūs savo tradicija Dievo įsakymą padarote negaliojantį.

Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas:

‘Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs.

Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ ”.

Sušaukęs minią, Jis kalbėjo: “Klausykite ir supraskite!

Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų”.

Tada priėję Jo mokiniai pranešė: “Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę tuos žodžius?”

Jis atsakė: “Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas.

Palikite juos! Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris”.

Tuomet Petras paprašė Jo: “Išaiškink mums tą palyginimą”.

Jėzus atsakė: “Ar ir jūs dar nesuprantate?!

Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan?

O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.

Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai.

Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas neplautomis rankomis žmogaus nesuteršia”.

Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.

Ir štai iš ano krašto atėjo moteris kanaanietė ir šaukė Jam: “Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!”

Bet Jėzus neatsakė nė žodžio. Tada priėjo mokiniai ir ėmė Jį maldauti: “Paleisk ją, nes ji šaukia mums iš paskos!”

Bet Jis atsakė: “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”.

Tada ji priėjusi Jį pagarbino ir tarė: “Viešpatie, padėk man!”

Jis atsakė: “Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”.

O ji atsiliepė: “Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų šeimininko stalo”.

Tada Jėzus jai tarė: “O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu nori”. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo.

Prie Jo susirinko didžiulės minios, kurios atsigabeno su savimi luošų, aklų, nebylių, raišų ir daugelį kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o Jis pagydė juos.

Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius išgijusius, raišius vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir jie šlovino Izraelio Dievą.

Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė: “Gaila man minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nepaleisiu jų alkanų, kad nenusilptų kelyje”.

Mokiniai Jam atsakė: “Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti tokią didelę minią?”

Jėzus paklausė jų: “Kiek turite duonos?” Jie atsakė: “Septynis kepalus ir kelias žuveles”.

Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės.

Tada paėmė septynis duonos kepalus ir žuvis, padėkojo, sulaužė ir davė savo mokiniams, o mokiniai miniai.

Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko septynias pilnas pintines likusių trupinių.

O valgytojų buvo keturi tūkstančiai vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.

Paleidęs minią, Jis sėdo į valtį ir nuplaukė į Magadano sritį.

Atėjo fariziejų ir sadukiejų ir mėgindami prašė Jį parodyti jiems ženklą iš dangaus.

Jis jiems atsakė: “Atėjus vakarui, jūs sakote: ‘Bus giedra, nes dangus raudonas’,

ir rytmetį: ‘Šiandien bus lietaus, nes rausta apsiniaukęs dangus’. Veidmainiai! Jūs mokate atpažinti dangaus veidą, o laiko ženklų­ ne.

Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, tačiau jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas”. Ir, palikęs juos, nuėjo šalin.

Keldamiesi į kitą ežero pusę, mokiniai buvo užmiršę pasiimti duonos.

Jėzus jiems tarė: “Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų bei sadukiejų raugo”.

O jie tarpusavy svarstė: “Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos”.

Tai supratęs, Jėzus tarė: “Mažatikiai! Kodėl svarstote, kad nepasiėmėte duonos?

Argi dar nesuprantate? Ar neprisimenate penkių kepalų penkiems tūkstančiams ir kiek pintinių surinkote trupinių?

Arba septynių kepalų keturiems tūkstančiams ir kiek pintinių surinkote trupinių?!

Tad kaip nesuprantate, jog kalbėjau jums ne apie duoną. Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės!”

Tada jie suprato, kad Jis liepė saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo.

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: “Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?”

Jie atsakė: “Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų”.

Jis vėl paklausė: “O kuo jūs mane laikote?”

Tada Simonas Petras atsakė: “Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus”.

Jėzus jam atsakė: “Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.

Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.

Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje”.

Tada Jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad Jis yra Jėzus­Kristus.

Nuo tada Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad Jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.

Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė drausti: “Jokiu būdu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!”

Bet Jis atsisukęs pasakė Petrui: “Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių”.

Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.

Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.

Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?

Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.

Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį savo karalystėje”.

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno.

Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas švietė kaip saulė, o Jo drabužiai tapo balti kaip šviesa.

Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su Juo.

Tada Petras kreipėsi į Jėzų: “Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, mes pastatysime čia tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui”.

Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apgaubė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: “Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi. Jo klausykite!”

Tai išgirdę, mokiniai puolė veidais į žemę ir labai išsigando.

Tuomet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: “Kelkitės, nebijokite!”

Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: “Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių”.

Tada Jo mokiniai Jį paklausė: “Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?”

Jėzus atsakė: “Iš tiesų Elijas turi ateiti pirma ir viską atstatyti.

Bet Aš jums sakau, kad Elijas jau atėjo, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės kentėti ir Žmogaus Sūnus”.

Tuomet mokiniai suprato, kad Jis kalbėjo jiems apie Joną Krikštytoją.

Jiems atėjus prie minios, priėjo vienas vyras ir puolė prieš Jį ant kelių, sakydamas:

“Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi: dažnai įpuola į ugnį ir į vandenį.

Aš atvedžiau jį pas Tavo mokinius, bet jie nepajėgė išgydyti”.

Tada Jėzus atsakė: “O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane”.

Jėzus sudraudė demoną, šis išėjo iš berniuko, ir tą pačią akimirką jis pasveiko.

Tuomet mokiniai priėjo prie Jėzaus vieni ir klausė: “Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?”

Jėzus jiems atsakė: “Dėl jūsų netikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo.

O šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku”.

Būdamas su mokiniais Galilėjoje, Jėzus jiems sakė: “Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas,

ir jie nužudys Jį, o trečią dieną Jis prisikels”. Tada jie labai nuliūdo.

Atėjus jiems į Kafarnaumą, prie Petro priėjo didrachmų rinkėjai ir paklausė: “Ar jūsų Mokytojas nemoka didrachmos?”

Jis atsakė: “Taip!” Kai parėjo į namus, Jėzus pirmas jį prakalbino: “Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?”

Petras Jam atsakė: “Iš svetimųjų”. Jėzus jam tarė: “Taigi vaikai laisvi.

Tačiau, kad jų nepapiktintume, nueik prie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs, rasi staterą. Paimk ją ir atiduok jiems už mane ir už save”.

Tuo metu prie Jėzaus priėjo mokiniai ir paklausė: “Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?”

Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų

ir tarė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę.

Taigi kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje”.

“Kas priima tokį vaikelį mano vardu, tas mane priima.

O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.

Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.

Jei tavo ranka ar koja traukia tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar luošam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ir kojom būti įmestam į amžiną ugnį.

Ir jeigu tavo akis traukia tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį.

Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą”.

“Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę.

Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių ir neitų į kalnus ieškoti nuklydusios?

Ir jei surastų­iš tiesų sakau jums­jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo nuklydusios.

Taip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių”.

“Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį.

O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad ‘dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis’.

Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas.

Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje”.

“Ir dar sakau jums: jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.

Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų”.

Tuomet Petras priėjo ir paklausė: “Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?”

Jėzus jam atsakė: “Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių”.

“Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais.

Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų.

Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola.

Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu’.

Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.

Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’

Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską sumokėsiu’.

Bet tas nesutiko, ėmė ir įmetė jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.

Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko.

Tada, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei.

Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’

Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą.

Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų”.

Baigęs tai kalbėti, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.

Paskui Jį sekė didelės minios žmonių, ir Jis ten juos išgydė.

Fariziejai taip pat atėjo pas Jį ir, mėgindami Jį, klausė: “Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti savo žmoną?”

Jis atsakė: “Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį’,

ir pasakė: ‘Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu’.

Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”.

Tada jie paklausė Jo: “O kodėl Mozė įsakė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?”

Jis atsakė: “Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo, bet pradžioje taip nebuvo.

Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną,­jei ne dėl ištvirkavimo,­ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja”.

Jo mokiniai pasakė Jam: “Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai geriau nevesti”.

Jis jiems atsakė: “Ne visi gali išmanyti tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota.

Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano”.

Tuomet atvedė pas Jį vaikučių, kad Jis uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų, o mokiniai draudė jiems.

Bet Jėzus tarė: “Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė”.

Ir, uždėjęs ant jų rankas, Jis iš ten išėjo.

Ir štai vienas, prie Jo priėjęs, klausė: “Gerasis Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?”

Jis jam atsakė: “Kodėl vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas. O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų”.

Tas paklausė Jo: “Kokių?” Jėzus atsakė: “Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk;

gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį”.

Jaunuolis Jam tarė: “Viso to laikausi nuo savo jaunystės. Ko dar man trūksta?”

Jėzus atsakė: “Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane”.

Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Tada Jėzus tarė savo mokiniams: “Iš tiesų sakau jums: turtingas sunkiai įeis į dangaus karalystę.

Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę”.

Tai išgirdę, Jo mokiniai labai nustebo ir klausė: “Kas tada gali būti išgelbėtas?”

Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: “Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma”.

Tada Petras Jį paklausė: “Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave. Kas mums bus už tai?”

Jėzus jiems atsakė: “Iš tiesų sakau jums: atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių.

Ir kiekvienas, kas paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.

Tačiau daug pirmųjų bus paskutiniai, ir paskutiniai­pirmi”.

“Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.

Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.

Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo.

Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo.

Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.

Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus stovinčius be darbo ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’

Jie atsakė: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite’.

Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’

Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą kiekvienas gavo po denarą.

Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.

Paėmę jie murmėjo prieš šeimininką,

sakydami: ‘Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’.

Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?

Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau.

Argi aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas mano? Ar todėl tavo akis pikta, kad aš geras?’

Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji­paskutiniai; nes daug yra pašauktų, bet maža išrinktų”.

Išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems:

“Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti,

atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, ir trečią dieną Jis prisikels”.

Tada prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pagarbinusi Jį, ėmė kažko prašyti.

Jis paklausė jos: “Ko nori?” Toji atsakė: “Leisk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje”.

Jėzus atsakė: “Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?” Jie atsakė: “Galime”.

Tuomet Jis tarė: “Mano taurę, tiesa, gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, būsite pakrikštyti, bet vietą mano dešinėje ar kairėje ne Aš duodu; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paruošta”.

Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant dviejų brolių.

O Jėzus, pasikvietęs juos pas save, tarė: “Jūs žinote, kad pagonių valdovai jiems viešpatauja ir didieji juos valdo.

Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas,

ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.

Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.

Jiems išeinant iš Jericho, paskui Jį sekė didelė minia.

Ir štai pakelėje sėdėjo du neregiai. Išgirdę praeinantį Jėzų, jie ėmė šaukti: “Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!”

Minia draudė juos, kad tylėtų, bet anie dar garsiau šaukė: “Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!”

Jėzus sustojo, pašaukė juos ir paklausė: “Ko norite, kad jums padaryčiau?”

Neregiai Jam atsakė: “Viešpatie, kad atsivertų mūsų akys”.

Pasigailėjęs Jėzus palietė jų akis; jie tučtuojau praregėjo ir nusekė paskui Jį.

Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius,

liepdamas: “Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man.

O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis”.

Tai įvyko, kad išsipildytų, kas per pranašą buvo pasakyta:

“Sakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius, romus, ir joja ant asilės, lydimas asilaičio, darbinio gyvulio jauniklio”.

Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus jiems įsakė.

Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, ir Jis užsėdo ant viršaus.

Didžiulė minia tiesė drabužius ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.

Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: “Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!”

Jam įėjus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: “Kas yra šitas?”

O minios kalbėjo: “Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto”.

Įėjęs į Dievo šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus

ir tarė jiems: “Parašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai’, o jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne!’ ”

Šventykloje prie Jo susirinko aklų ir luošų, ir Jis išgydė juos.

O aukštieji kunigai ir Rašto žinovai, pamatę stebuklus, kuriuos Jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: “Osana Dovydo Sūnui!”, įpyko

ir sakė Jam: “Ar girdi, ką jie sako?” Jėzus atsiliepė: “Girdžiu. Argi niekada neskaitėte: ‘Iš vaikų ir žindomų kūdikių lūpų Tu paruošei sau tobulą gyrių’?”

Ir, palikęs juos, Jis išėjo iš miesto į Betaniją ir ten apsinakvojo.

Rytą, grįždamas į miestą, Jis išalko.

Pamatęs pakelėje figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė jam: “Tegul per amžius ant tavęs neaugs vaisiai!” Ir figmedis kaipmat nudžiūvo.

Tai pamatę, mokiniai nustebo ir sakė: “Kaip tas figmedis taip greit nudžiūvo?!”

Jėzus atsakė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą ir neabejosite, jūs ne tik padarysite taip su figmedžiu, bet ir jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’, taip įvyks.

Ir visa, ko tik prašysite maldoje tikėdami,­gausite”.

Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, priėjo prie Jo aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų, kurie klausė: “Kokią teisę turi taip daryti? Ir kas Tau davė šitą valdžią?”

Jėzus atsakė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, ir Aš pasakysiu, kokia valdžia tai darau.

Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?” Jie samprotavo tarpusavy: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mums sakys: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’

O pasakyti­iš žmonių, baisu prieš minią, nes visi laiko Joną pranašu”.

Todėl jie atsakė Jėzui: “Mes nežinome”. Tada Jis tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.

“Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą, priėjęs prie pirmojo, tarė: ‘Sūnau, eik ir padirbėk šiandien mano vynuogyne’.

Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo.

Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo.

Kuris iš jų įvykdė tėvo valią?” Jie atsakė: “Pirmasis”. Tada Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę.

Nes Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir paleistuvės juo tikėjo. Bet jūs, tai matydami, nė vėliau neatgailavote ir netikėjote juo”.

“Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo vienas šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.

Atėjus vaisių metui, jis nusiuntė savo tarnus pas vynininkus atsiimti savo vaisių.

Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmėtė akmenimis.

Jis vėl nusiuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.

Galiausiai jis išsiuntė pas juos savo sūnų, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.

Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai paveldėtojas! Eime, užmuškime jį ir pagrobkime palikimą’.

Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.

Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?”

Jie atsakė Jam: “Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių”.

Jėzus jiems tarė: “Ar niekada neskaitėte Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’.

Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir duota tautai, kuri neš jos vaisių.

Kas kris ant to akmens, tas suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins”.

Išgirdę Jo palyginimus, aukštieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jis kalbėjo apie juos.

Jie stengėsi Jį suimti, tačiau bijojo minios, nes ji laikė Jį pranašu.

Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:

“Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.

Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.

Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’

Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,

o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.

Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.

Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.

Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.

Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.

Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.

Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.

Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.

Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.

Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: “Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.

Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?”

Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: “Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?

Parodykite man mokesčių pinigą!” Jie padavė Jam denarą.

Jis paklausė: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?”

Jie atsakė: “Ciesoriaus”. Tuomet Jėzus jiems tarė: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo­Dievui”.

Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.

Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:

“Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.

Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.

Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.

Po jų visų numirė ir ta moteris.

Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję”.

Jėzus jiems atsakė: “Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.

Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.

O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:

‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!”

Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.

Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,

ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:

“Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”

Jėzus jam atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.

Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.

Antrasis­panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.

Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.

Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:

“Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?” Jie atsakė: “Dovydo”.

Jis tarė jiems: “O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:

‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?”

Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.

Tuomet Jėzus ėmė kalbėti minioms ir savo mokiniams:

“Į Mozės krasę atsisėdo Rašto žinovai ir fariziejai.

Todėl visko, ko jie liepia jums laikytis, laikykitės ir vykdykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.

Jie riša sunkias, nepanešamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.

Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų kutus.

Jie mėgsta garbės vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose,

mėgsta sveikinimus aikštėse ir, kad žmonės juos vadintų ‘Rabi, Rabi’.

Bet jūs nesivadinkite ‘Rabi’, nes vienas yra jūsų Mokytojas­Kristus, o jūs visi esate broliai.

Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje.

Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes vienas jūsų Mokytojas­ Kristus.

Kas iš jūsų didžiausias, tebūna jums tarnas.

Ir kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.

Bet vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei į ją einantiems neleidžiate įeiti.

Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs suryjate našlių namus ir dedatės kalbą ilgas maldas, todėl gausite dar didesnį pasmerkimą.

Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, ir kai jis tokiu tampa, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius.

Vargas jums, aklieji vadai, kurie sakote: ‘Jei kas prisiektų šventykla, tai nieko, o jei kas prisiektų šventyklos auksu, tai jis įsipareigoja’.

Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis­auksas ar šventykla, kuri pašventina auksą?

Arba vėl sakote: ‘Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įsipareigoja’.

Kvaili ir akli! Kas gi didesnis­ atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą?

Todėl, kas prisiekia aukuru, prisiekia juo ir viskuo, kas ant jo padėta,

o kas prisiekia šventykla, prisiekia ja ir Tuo, kuris joje gyvena.

Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir Tuo, kuris jame sėdi.

Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o paliekate, kas Įstatyme svarbiau,­teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą. Tai turite daryti ir ano nepalikti!

Akli vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį.

Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesusilaikymo.

Aklas fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės ir dubens vidų, kad būtų švari ir išorė!

Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų.

Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.

Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų kapus

ir sakote: ‘Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju’.

Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai.

Pripildykite tad savo tėvų saiką!

Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!

Todėl štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto žinovų. Vienus iš jų užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite savo sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto,

kad ant jūsų kristų visas teisus kraujas, pralietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį nužudėte tarp šventyklos ir aukuro.

Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą”.

“Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!

Štai jūsų namai jums paliekami tušti.

Ir sakau jums: nuo dabar jūs manęs nebematysite, kol tarsite: ‘Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu!’ ”

Išėjęs iš šventyklos, Jėzus ėjo tolyn. Priėjo Jo mokiniai, rodydami Jam šventyklos pastatus.

O Jis jiems tarė: “Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta!”

Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priėjo vieni mokiniai ir klausė: “Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?”

Jėzus jiems atsakė: “Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų.

Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Aš esu Kristus!’, ir daugelį suklaidins.

Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes visa tai turi įvykti. Bet tai dar ne galas.

Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus badmečių, marų ir žemės drebėjimų.

Tačiau visa tai­gimdymo skausmų pradžia.

Tada jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo.

Daugelis pasipiktins, vieni kitus išdavinės ir vieni kitų nekęs.

Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios.

Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals.

Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.

Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas”.

“Todėl, kai pamatysite per pranašą Danielių paskelbtą naikinimo bjaurastį, stovinčią šventoje vietoje (kas skaito, teišmano),

tada, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus,

kas ant stogo, tenelipa žemėn pasiimti ko nors iš savo namų,

o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.

Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!

Bet melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar per sabatą.

Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus.

Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas kūnas. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.

Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba: ‘Jis tenai!’,­netikėkite,

nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius.

Štai Aš jums iš anksto tai pasakiau!”

“Todėl, jeigu jums sakytų: ‘Štai Jis dykumoje!’, neikite, ‘Štai Jis kambariuose!’, netikėkite.

Kaip žaibas tvyksteli iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas.

Kur tik bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai.

Tuoj pat po tų suspaudimo dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus jėgos bus sudrebintos.

Tada danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, ir visos žemės giminės raudos ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su galybe ir didžia šlove.

Jis pasiųs savo angelus su skardžiais trimitų garsais, ir jie surinks Jo išrinktuosius iš keturių žemės pusių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.

Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artėja vasara.

Taip pat, visa šita išvydę, žinokite, jog tai arti, prie durų.

Iš tiesų sakau jums: ši karta nepraeis, iki visa tai įvyks.

Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.

Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nė dangaus angelai, o vien tik mano Tėvas”.

“Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.

Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą,

nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.

Tada du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.

Dvi mals girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.

Todėl budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats.

Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus.

Todėl ir jūs būkite pasiruošę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote”.

“Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė tarnauti savo šeimynai, kad ją maitintų deramu laiku?

Palaimintas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį.

Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų.

Bet jei blogas tarnas tartų savo širdyje: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’,

ir pradėtų mušti savo tarnybos draugus, valgyti ir gerti su girtuokliais,­

to tarno šeimininkas sugrįš tą dieną, kai jis nelaukia, ir tą valandą, kurią jis nemano.

Jis perkirs jį pusiau ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

“Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios savo žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.

Penkios iš jų buvo protingos ir penkios kvailos.

Kvailosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus.

Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir aliejaus.

Jaunikiui vėluojant, visos pradėjo snausti ir užmigo.

Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: ‘Štai jaunikis ateina! Išeikite jo pasitikti!’

Tada visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.

Kvailosios prašė protingųjų: ‘Duokite mums savo aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta!’

Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau eikite pas pardavėjus ir nusipirkite’.

Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos.

Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašyti: ‘Viešpatie, viešpatie, atidaryk mums!’

O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’

Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos, kurią Žmogaus Sūnus ateis”.

“Bus taip, kaip atsitiko žmogui, kuris, iškeliaudamas į tolimą šalį, pasišaukė savo tarnus ir patikėjo jiems savo turtą.

Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną­kiekvienam pagal jo gabumus­ir tuojau iškeliavo.

Tas, kuris gavo penkis talentus, nuėjęs ėmė su jais verstis ir pelnė kitus penkis.

Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė kitus du.

O kuris gavo vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

Praėjus nemaža laiko, tų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.

Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’.

Jo šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’

Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’.

Jo šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’

Priėjęs tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu­žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei.

Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, turėk, kas tavo’.

Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau.

Taigi privalėjai duoti mano pinigus pinigų keitėjams, o sugrįžęs būčiau atsiėmęs, kas mano, su palūkanomis.

Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų.

Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.

Šitą niekam tikusį tarną išmeskite laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’ ”.

“Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi šventi angelai, tada Jis atsisės savo šlovės soste.

Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.

Avis Jis pastatys dešinėje, o ožius­kairėje.

Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!

Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte,

buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane’.

Tada teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme?

Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme?

Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’

Ir atsakys jiems Karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.

Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams!

Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte,

buvau keleivis, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, ir manęs neaplankėte’.

Tada jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir Tau nepatarnavome?’

Tada Jis atsakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte’.

Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą”.

Baigęs visa tai kalbėti, Jėzus tarė savo mokiniams:

“Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti”.

Tuomet aukštieji kunigai, Rašto žinovai bei tautos vyresnieji susirinko į vyriausiojo kunigo Kajafo rūmus

ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir Jį nužudyti.

Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

Kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose,

atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus kvapiojo aliejaus indu ir Jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos.

Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: “Kam toks eikvojimas?

Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams”.

Tai sužinojęs, Jėzus tarė: “Kam skaudinate moterį? Ji man padarė gerą darbą!

Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.

Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms.

Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė”.

Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus

ir tarė: “Ką man duosite, jeigu Jį jums išduosiu?” Tie suderėjo su juo trisdešimt sidabrinių.

Ir nuo to laiko jis ieškojo progos išduoti Jį.

Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: “Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?”

Jis atsakė: “Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas arti. Pas tave švęsiu Paschą su savo mokiniais’ ”.

Mokiniai padarė, kaip Jėzus nurodė, ir paruošė Paschą.

Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika sėdosi prie stalo.

Jiems bevalgant, Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos”.

Jie labai nuliūdo ir kiekvienas klausė Jo: “Nejaugi aš, Viešpatie?”

Jis atsakė: “Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje.

Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.

Jo išdavėjas Judas paklausė: “Nejaugi aš, Rabi?!” Jis atsakė: “Tu pasakei”.

Kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”.

Po to paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: “Gerkite iš jos visi,

nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.

Ir sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje”.

Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

Tada Jėzus jiems kalbėjo: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir kaimenės avys išsisklaidys’.

Bet kai prisikelsiu, Aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją”.

Petras atsiliepė: “Jei net visi Tavimi pasipiktins, aš niekuomet nepasipiktinsiu!”

Jėzus jam tarė: “Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”.

Bet Petras tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu!” Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

Tuomet Jėzus su jais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol Aš ten nuėjęs melsiuos”.

Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti.

Tada tarė jiems: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi”.

Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: “Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!”

Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: “Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti su manimi?

Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”.

Ir vėl nuėjęs antrą kartą, meldėsi: “Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!”

Sugrįžęs vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios.

Tada, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.

Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: “Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, ir Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.

Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”.

Dar Jam tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, o su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų.

Jo išdavėjas nurodė jiems ženklą, sakydamas: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas! Suimkite Jį!”

Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: “Sveikas, Rabi!”, ir pabučiavo Jį.

O Jėzus jam tarė: “Bičiuli, ko atėjai?” Tada jie priėjo, čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.

Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.

Tuomet Jėzus jam tarė: “Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.

O gal manai, jog negaliu paprašyti savo Tėvą ir Jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų?

Bet kaip tada išsipildytų Raštai, kad šitaip turi įvykti?!”

Tą valandą Jėzus tarė miniai: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti mane. Aš kasdien sėdėjau šventykloje su jumis ir mokiau, ir manęs nesuėmėte.

Bet viskas šitaip įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai”. Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo.

Tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė Jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto žinovai ir vyresnieji.

O Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo ir įėjęs atsisėdo su tarnais pasižiūrėti, kaip viskas baigsis.

Tuo tarpu aukštieji kunigai, vyresnieji ir visas sinedrionas ieškojo melagingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų Jį nuteisti mirti,

tačiau nerado, nors buvo išėję į priekį daug melagingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du

ir tarė: “Šitas sakė: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti’ ”.

Tada atsistojo vyriausiasis kunigas ir paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!”

Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas Jam tarė: “Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu esi Kristus, Dievo Sūnus?!”

Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai. Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!”

Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą.

Kaip jums atrodo?” Jie atsakė: “Vertas mirties!”

Tada jie ėmė spjaudyti Jam į veidą ir daužyti Jį kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą,

sakydami: “Pranašauk mums, Kristau! Kas Tau smogė?”

Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: “Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu”.

Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: “Aš nežinau, ką tu sakai”.

Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: “Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu”.

Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: “Aš nepažįstu to žmogaus!”

Po kiek laiko priėjo ten stovėjusieji ir sakė Petrui: “Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo tarmė tave išduoda”.

Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys.

Petras prisiminė Jėzaus žodžius: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Jis išėjo laukan ir karčiai verkė.

Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji nusprendė, kad Jėzus turi būti nužudytas.

Surišę nuvedė ir atidavė Jį valdytojui Poncijui Pilotui.

Pamatęs, jog Jėzus pasmerktas, išdavikas Judas gailėjosi ir nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems trisdešimt sidabrinių,

sakydamas: “Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują”. Tie atsakė: “Kas mums darbo? Tu žinokis!”

Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.

Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: “Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują”.

Jie pasitarė ir už juos nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti.

Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva.

Tuomet išsipildė, kas buvo parašyta per pranašą Jeremiją: “Ir paėmė trisdešimt sidabrinių­įkainotojo kainą, už kurią buvo Jį suderėję iš Izraelio vaikų,­

ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs”.

O Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas Jį klausė: “Ar Tu esi žydų karalius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.

Aukštųjų kunigų ir vyresniųjų kaltinamas, Jis nieko neatsakė.

Tada Pilotas klausė: “Ar negirdi, kiek daug jie prieš Tave liudija?”

Bet Jis neatsakė jam nė žodžio ir tuo labai nustebino valdytoją.

Per šventę valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo.

Tuo metu jie turėjo pagarsėjusį kalinį, vardu Barabą.

Todėl, žmonėms susirinkus, Pilotas klausė: “Kurį norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Kristumi?”

Nes jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo.

Sėdinčiam teismo krėsle Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: “Nieko nedaryk šitam teisiajam, nes šiąnakt sapne labai dėl Jo kentėjau”.

Bet aukštieji kunigai ir vyresnieji įtikino minią, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų.

Tada valdytojas jiems tarė: “Kurį iš šių dviejų norite, kad jums paleisčiau?” Jie šaukė: “Barabą!”

Pilotas paklausė: “Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Kristumi?” Jie visi rėkė: “Nukryžiuok Jį!”

Jis klausė: “Ką bloga Jis padarė?” Bet jie dar garsiau šaukė: “Nukryžiuok Jį!”

Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: “Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!”

Visi žmonės šaukė: “Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!”

Tada jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.

Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į pretorijų ir surinko aplink jį visą kuopą.

Jie išrengė Jį ir apsiautė raudonu apsiaustu.

Nupynę erškėčių vainiką, uždėjo Jam ant galvos, o į Jo dešinę įspraudė nendrę. Po to tyčiodamiesi klūpčiojo prieš Jį ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!”

Spjaudydami Jį, stvėrė iš Jo nendrę ir čaižė per galvą.

Pasityčioję iš Jo, jie nusiautė apsiaustą, apvilko Jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.

Išeidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė nešti Jėzaus kryžių.

Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: “Kaukolės vieta”),

davė Jam gerti rūgštaus vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus paragavęs negėrė.

Nukryžiavę Jį, pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtą, kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: “Jie dalinosi mano drabužius ir dėl mano apdaro metė burtą”.

Ir ten pat susėdę, saugojo Jį.

Viršum Jo galvos jie prisegė užrašytą Jo kaltinimą: “Šitas yra Jėzus, žydų karalius”.

Kartu su Juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.

Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas

ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; išgelbėk save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!”

Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto žinovais ir vyresniaisiais, kalbėdami:

“Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime.

Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Tas dabar Jį, jeigu Jam Jo reikia, nes Jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus’ ”.

Taip pat Jį užgauliojo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.

Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa.

O apie devintą valandą Jėzus sušuko garsiu balsu: “Elí, Elí, lemá sabachtáni?”, tai reiškia: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!”

Kai kurie iš ten stovėjusiųjų, tai išgirdę, sakė: “Jis šaukiasi Elijo”.

Ir tuoj vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją rūgštaus vyno, užmovė ant nendrės ir padavė Jam gerti.

Kiti kalbėjo: “Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas Jo išgelbėti”.

Tada Jėzus, dar kartą sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią.

Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti.

Atsidarė kapai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė.

Išėję iš kapų po Jo prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.

Šimtininkas ir kiti su juo saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!”

Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos sekė paskui Jėzų nuo Galilėjos, Jam tarnaudamos.

Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Jozės motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.

Vakarui atėjus, atvyko vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo tapęs Jėzaus mokiniu.

Jis nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė kūną atiduoti.

Juozapas paėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę

ir paguldė savo naujame kape, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Užritęs didelį akmenį ant kapo angos, nuėjo.

Ten buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.

Kitą dieną, po Prisirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai

ir kalbėjo: “Valdove, mes prisimename, jog tas suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, sakė: ‘Po trijų dienų prisikelsiu’.

Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais nakčia atėję Jo mokiniai nepavogtų Jo ir nepaskelbtų žmonėms: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją”.

Pilotas jiems atsakė: “Štai jums sargyba­eikite ir saugokite, kaip išmanote”.

Jie nuėjo, pastatė prie kapo sargybą ir paženklino antspaudu akmenį.

Sabatui pasibaigus, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo pažiūrėti kapo.

Ir štai kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, atėjo, nurito akmenį nuo angos, ir atsisėdo ant jo.

Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.

Išsigandę jo, sargybiniai ėmė drebėti ir sustingo lyg negyvi.

O angelas tarė moterims: “Nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.

Jo čia nėra! Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo.

Ir skubiai duokite žinią Jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai Jį pamatysite’. Štai aš jums tai pasakiau”.

Jos skubiai paliko kapą, apimtos išgąsčio bei didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.

Joms beeinant pranešti Jo mokiniams, štai Jėzus sutiko jas ir tarė: “Sveikos!” Jos priėjo, apkabino Jo kojas ir pagarbino Jį.

Jėzus joms tarė: “Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys”.

Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas įvyko.

Tie susitiko su vyresniaisiais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų

ir primokė: “Sakykite, kad, jums bemiegant, Jo mokiniai atėję naktį Jį pavogė.

O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį įtikinsime ir apsaugosime jus nuo nemalonumų”.

Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Šis žodis yra pasklidęs tarp žydų iki šios dienos.

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.

Jį pamatę, jie pagarbino Jį, tačiau kai kurie abejojo.

Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.

Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu,

mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen”.