Koks vienišas miestas, kuris pirma buvo pilnas žmonių! Jis buvo garsus tarp tautų, o dabar lyg našlė. Buvo lyg kunigaikštienė, o dabar lyg vergė.

Ji verkia graudžiai nakties metu, skruostai pasruvę ašaromis. Nė vienas jos meilužis neguodžia jos. Visi draugai tapo išdavikais ir priešais.

Judas ištremtas vargsta ir vergauja, gyvena tarp pagonių tautų, neturi ramybės. Jo persekiotojai pasivijo jį siaurose vietose.

Siono keliai tušti, niekas jais nekeliauja į šventes. Miesto vartai sunaikinti, kunigai dūsauja. Jo mergaitės liūdi, jis apimtas kartėlio.

Prispaudėjai viešpatauja, priešai džiaugiasi. Viešpats siuntė tą bausmę Jeruzalei dėl daugybės jos kalčių. Jos vaikai priešų išvesti nelaisvėn.

Siono dukters grožis­praeitis. Jos kunigaikščiai lyg elniai, nerandantys ganyklos, bejėgiai jie eina savo priešų priekyje.

Jeruzalė, pavergta ir pamiršta, prisimena laimingus praeities laikus. Ji pateko į priešo rankas, niekas jai nepadėjo. Prispaudėjai tyčiojasi iš jos sabatų.

Jeruzalės nusikaltimas didelis, todėl ji atmesta. Kas ją gerbė, dabar niekina, nes matė jos nuogumą. Ji pati vaitoja ir sukasi į šalį.

Jos rūbas suteptas. Ji nepagalvojo, kas jos laukia, todėl ji visko neteko, nėra kas ją paguostų. Viešpatie, pažvelk į mano vargą, nes mano priešai iškilo!

Jos brangenybės priešų rankose. Net pagonių tautos, kurioms Tu buvai uždraudęs įeiti į ją, įsilaužė į šventyklą.

Visa tauta dūsauja, trūksta maisto. Jie keičia brangenybes į maistą gyvybei palaikyti. Viešpatie, pažvelk į mano paniekinimą!

Ar tai nieko nereiškia jums, einantiems pro šalį? Pažvelkite ir pagalvokite, ar kas kenčia tokį vargą kaip aš? Viešpats baudžia mane savo rūstybės įkarštyje.

Jis siuntė iš aukštybės ugnį ir degino mane. Jis ištiesė tinklą, pagavo mano kojas ir paklupdė mane. Jis padarė mane apleistą ir besikamuojančią.

Jis uždėjo man jungą už mano nusikaltimus. Jo ranka uždėtas jungas slegia mano pečius. Viešpats palaužė mano jėgas, atidavė mane į galingesnių rankas.

Viešpats sunaikino visus mano stipriuosius; Jis sušaukė daugybę, kad sunaikintų mano jaunuolius. Viešpats mynė mergelę, Judo dukterį, kaip vynuogių spaustuve.

Aš verkiu, mano skruostais rieda ašaros. Neturiu, kas mane nuramintų, kas atgaivintų mano sielą. Mano vaikus išsklaidė galingas priešas.

Sionas tiesia savo rankas, bet nėra, kas jį paguostų. Viešpats sukėlė prieš Jokūbą jo kaimynus, jie tapo jo priešais. Jeruzalė tapo jiems kaip moteris mėnesinių metu.

Viešpats yra teisus, nes aš neklausiau Jo įsakymų. Tautos, išgirskite! Pamatykite mano vargą! Mano jaunuoliai ir mergaitės išvesti į nelaisvę.

Aš ieškojau pagalbos tarp meilužių, bet jie apvylė mane. Kunigai ir vyresnieji mirė iš bado mieste, nerasdami maisto gyvybei palaikyti.

Viešpatie, pažvelk, kokia aš nelaiminga ir nerami. Mano širdis nerimsta krūtinėje, nes aš neklausiau Tavęs. Lauke siaučia kardas, o viduje­mirtis.

Jie išgirdo mano vaitojimą, bet nėra kas mane paguostų. Mano priešai, išgirdę, kad Tu mane baudi, džiaugiasi. Tavo keršto diena teateina ir jiems, kaip ji atėjo man.

Teiškyla ir jų nusikaltimai Tavo akivaizdoje. Atlygink jiems taip, kaip man atlyginai už mano kaltes. Mano dūsavimams nėra galo, mano širdis alpsta.

Viešpats savo rūstybės debesimi aptemdė Siono dukterį. Jis nusviedė Izraelio didybę iš dangaus į dulkes. Rūstybės dieną Jis užmiršo savo pakojį.

Viešpats negailestingai sunaikino visas Jokūbo gyvenvietes, nugriovė Judo dukters tvirtoves, nusviedė į dulkes; karalystė ir kunigaikščiai neteko savo garbės.

Jis savo rūstybėje nulaužė Izraelio ragą, atitraukė nuo jo savo dešinę priešų akivaizdoje ir degė Jokūbe kaip viską ryjanti ugnis.

Jis savo dešine įtempė lanką kaip priešas ir sunaikino visą Siono dukters išdidumą. Jo įtūžis išsiliejo kaip ugnis.

Viešpats tapo priešu: prarijo Izraelį, prarijo jo rūmus, pavertė griuvėsiais tvirtoves ir padaugino Judo dukrai vargų ir kančių.

Savo palapinę Jis sugriovė kaip sodo pastogę, susirinkimų vietą sunaikino. Viešpats pašalino Sione švenčių ir sabatų iškilmes, paniekino savo įtūžyje karalius bei kunigus.

Viešpats atmetė savo aukurą, atsisakė šventyklos, o rūmus atidavė į priešų rankas. Jie šūkavo Viešpaties namuose kaip anksčiau iškilmių metu.

Viešpats nusprendė Siono dukters sienas sunaikinti. Jis, ištempęs matavimo virvę, ištiesė ranką galutiniam sunaikinimui. Įtvirtinimai ir sienos sunaikinti.

Vartai sulindo į žemę, užkaiščiai sulinko ir sulūžo, karaliai ir kunigaikščiai išsklaidyti pagonių tautose; įstatymo nebeliko, pranašai nebegauna regėjimų iš Viešpaties.

Siono dukters vyresnieji sėdi tylėdami ant žemės, galvas apsibarstę pelenais ir apsisiautę ašutinėmis. Jeruzalės mergaitės stovi, nuleidusios galvas.

Mano akys paraudo nuo ašarų, siela nerimsta, širdis plyšta iš skausmo dėl tautos sunaikinimo; kūdikiai ir vaikai alpsta miesto gatvėse.

Jie sako motinoms: “Kur grūdai ir vynas?”, kai alpsta, lyg būtų sunkiai sužeisti, ir miršta motinų glėbyje.

Jeruzale, kuo paguosiu ir kam prilyginsiu tavo kančias? Siono dukterie, kuo pastiprinsiu tave? Tavo žaizda yra didelė kaip jūra. Kas gali pagydyti tave?

Tavo pranašai pranašavo tuštybes ir kvailystes. Jie neatidengė tavo kalčių, kad apsaugotų nuo tremties. Jie matė melagingų regėjimų dėl tavęs ir apgaulę.

Dabar praeiviai ploja rankomis, švilpia ir kraipo galvas, žiūrėdami į Jeruzalę: “Ar taip atrodo miestas, kurį vadino grožio tobulybe ir visos žemės džiaugsmu?”

Tavo priešai atvėrė burnas prieš tave, švilpia, griežia dantimis. Jie sako: “Mes prarijome ją! Tai diena, kurios laukėme. Mes sulaukėme ir matome tai!”

Ką Viešpats nusprendė, tą įvykdė. Jo seniai paskelbti žodžiai išsipildė. Jis griovė ir nesigailėjo, o tavo priešams leido džiaugtis ir išaukštino jų ragus.

Jų širdys šaukėsi Viešpaties: “Siono dukters siena!” Tavo ašaros tegul teka srovėmis dieną ir naktį! Nesudėk akių ir nesiilsėk!

Maldauk vakare ir nakčia! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje. Pakelk rankas į Jį dėl savo vaikų gyvybės, kurie alpsta iš bado gatvėse.

Viešpatie, pažvelk! Argi esi ką panašaus matęs? Nejaugi motinos turi valgyti savo vaisių, kūdikius, kuriuos glamonėjo? Argi kunigai ir pranašai turi būti žudomi Viešpaties šventykloje?

Gatvių dulkėse guli jauni ir seni. Jaunuoliai ir mergaitės krito nuo kardo. Pykčio metu juos nužudei, išžudei nesigailėdamas.

Tu pašaukei iš visų kampų lyg į šventas iškilmes mano priešus taip, kad Viešpaties įtūžio dieną nė vienas neištrūko ir nepabėgo. Kuriuos auginau ir auklėjau, sunaikino priešas.

Aš­žmogus, patyręs vargą nuo Jo rūstybės lazdos.

Jis atvedė mane į tamsybę, o ne į šviesą.

Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną.

Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus.

Jis apsupo mane kartybe ir vargu,

perkėlė į tamsą kaip mirusį.

Jis uždarė man duris ir apkalė mane sunkiomis grandinėmis.

Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą.

Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis ir mano takus iškraipė.

Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip liūtas lindynėje.

Jis mane paklaidino, sudraskė ir paliko vienišą.

Įtempęs lanką, Jis pastatė mane taikiniu

ir pervėrė mano širdį strėlėmis.

Aš tapau pajuoka visai savo tautai, apie mane jie dainuoja per dieną.

Jis pasotino mane kartybėmis ir girdė metėlėmis.

Jis išlaužė mano dantis į žvyrą, užpylė mane pelenais.

Neturiu ramybės ir nežinau, kas yra gerovė.

Aš tariau: “Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo”.

Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį.

Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje.

Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties.

Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė.

Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė.

Viešpats yra mano dalis, todėl vilsiuosi Juo.

Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems.

Gera yra turėti viltį ir kantriai laukti Viešpaties išgelbėjimo,

gera žmogui nešti jungą nuo pat jaunystės.

Jis sėdi atsiskyręs ir tyli, nes tai Viešpaties uždėta našta.

Jis paliečia dulkes savo burna: “Galbūt dar yra vilties”.

Jis atsuka skruostą jį mušančiam, sotinasi panieka,

nes Viešpats neatstumia amžiams.

Jis siunčia sielvartą, bet vėl pasigaili dėl savo malonės gausos.

Jis nenori varginti žmonių ir sukelti jiems sielvarto.

Kai mindžioja kojomis belaisvius,

kai Aukščiausiojo akivaizdoje pamina žmogaus teises,

kai iškraipo žmogaus bylą, Viešpats tam nepritaria.

Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?

Ar ne iš Aukščiausiojo burnos ateina, kas gera ir kas pikta?

Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?

Patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties.

Kelkime savo širdis ir rankas į Dievą danguose.

Mes nusikaltome ir maištavome, ir Tu mums neatleidai.

Tu apsisiautei rūstybe ir persekiojai mus, Tu žudei mus nesigailėdamas.

Tu apsigaubei debesiu taip, kad maldos nepasiektų Tavęs.

Tu padarei mus sąšlavomis ir atmatomis tarp tautų.

Mūsų priešai atvėrė savo burnas prieš mus.

Baimė ir žabangai užgriuvo mus, griovimas ir sunaikinimas.

Mano akys pasruvo ašaromis dėl tautos sunaikinimo.

Mano ašaros plūs nesulaikomai, be perstojo,

kol Viešpats pažvelgs iš dangaus į mus.

Aš liūdžiu dėl savo miesto dukterų.

Priešai pagavo mane kaip paukštį be priežasties,

įmetė mane gyvą į duobę, mėtė akmenimis.

Vanduo pakilo iki mano galvos; maniau, esu žuvęs.

Viešpatie, iš duobės gilybės šaukiausi Tavęs.

Tu išgirdai mano balsą. Nenukreipk savo ausies nuo mano šauksmo.

Tu priartėjai, kai šaukiausi Tavo pagalbos, ir tarei: “Nebijok”.

Viešpatie, Tu atėjai man į pagalbą ir išgelbėjai mano gyvybę.

Viešpatie, Tu matei man daromą skriaudą, išspręsk mano bylą.

Tu matei jų įniršį ir visus jų sumanymus prieš mane;

Tu girdėjai jų patyčias ir visus jų sumanymus prieš mane.

Mano priešininkų lūpos visą laiką planuoja pikta prieš mane.

Ar jie sėdi, ar keliasi, aš esu jų daina.

Viešpatie, atlygink jiems pagal jų darbus.

Suteik jų širdims skausmo. Prakeikimas tekrinta ant jų.

Viešpatie, persekiok juos ir nušluok nuo žemės paviršiaus.

Kaip grynas auksas patamsėjo, kaip jis pasikeitė! Šventyklos akmenys guli išmėtyti visur gatvėse.

Brangūs Siono sūnūs, prilygstantys auksui, dabar laikomi moliniais indais, puodžiaus rankų darbu!

Net jūrų pabaisos maitina ir žindo savo vaikus, o mano tautos duktė tapo žiauri lyg strutis dykumoje.

Nuo troškulio kūdikių liežuvis prilipo prie gomurio. Vaikai prašo duonos, bet niekas jiems neatlaužia jos.

Valgę skanumynus, dabar miršta gatvėse badu; išauginti purpuro drabužiuose, dabar guli dulkėse.

Bausmė už mano tautos kaltę yra didesnė už Sodomos bausmę, kuri buvo sunaikinta per akimirką be žmogaus rankos.

Jos nazarėnai buvo švaresni už sniegą, baltesni už pieną, jų kūnas rausvesnis už koralus, išvaizda gražesnė už safyrą.

Dabar jų veidai juodesni už anglį, jie nebeatpažįstami gatvėje, jų oda prilipusi prie kaulų, sudžiūvusi kaip medis.

Laimingesni kritę kovoje negu mirę badu, nes jų kūnas seko pamažu ir, netekę maisto, jie mirė.

Gailestingosios moterys virė ir valgė savo pačių vaikus; tai buvo jų maistas mano tautos sunaikinimo metu.

Viešpaties rūstybė pasireiškė, Jis išliejo savo įtūžį. Jis įžiebė Sione ugnį, kuri sunaikino jo pamatus.

Žemės karaliai ir pasaulio gyventojai netikėjo, kad priešas galėtų įžengti į Jeruzalę.

Tas įvyko dėl pranašų nuodėmių ir kunigų kalčių, kurie praliejo teisiųjų kraują miesto viduryje.

Jie vaikščiojo gatvėmis lyg akli, taip susitepę nekaltųjų krauju, kad buvo baisu juos paliesti.

Apie juos buvo sakoma: “Pasitraukite, jie nešvarūs, nepalieskite jų!” Jie pabėgo ir klajojo aplinkui, bet net pagonys sakė: “Jų neturi būti tarp mūsų!”

Pats Viešpats juos išsklaidė ir nekreipė dėmesio į juos; nebuvo pagarbos nei kunigams, nei vyresniesiems.

Mes pavargome, belaukdami pagalbos, bet jos nesulaukėme. Laukėme pagalbos iš tautos, kuri negalėjo mums padėti.

Mūsų žingsniai buvo sekami, negalėjome net gatvėje pasirodyti. Mūsų galas artėjo, dienos baigėsi.

Persekiotojai buvo greitesni už padangių erelius. Jie gaudė mus kalnuose, tykojo dykumose.

Viešpaties pateptąjį jie sugavo, o mes tikėjome, kad jo ūksmėje gyvensime tarp tautų.

Edomo dukra, gyvenanti Uco krašte, džiaukis ir būk linksma! Ir tave pasieks keršto taurė, tu taip pat būsi nugirdyta ir apsinuoginsi.

Siono dukra, tavo bausmė baigta! Jis tavęs nebeištrems. Jis aplankys tavo kaltę, Edomo dukra, ir iškels tavo nuodėmes.

Viešpatie, atsimink, kas įvyko. Pažvelk, atkreipk dėmesį į mūsų vargus.

Mūsų paveldas ir namai svetimųjų rankose.

Mes esame našlaičiai, mūsų motinos­našlės;

privalome pirkti savo vandenį ir mokėti pinigus už savo malkas.

Mus vargina sunkiais darbais ir pavargus neleidžia atsikvėpti.

Prašėme pagalbos egiptiečių ir asirų, kad bent duonos gautume.

Mūsų tėvai nusikalto, o mes turime nešti jų kaltę.

Vergai viešpatauja mums, ir niekas negali mūsų išvaduoti iš jų rankos.

Bijodami kardo dykumoje, mes parsigabenome duonos.

Mūsų oda pajuodusi kaip krosnis nuo siaučiančio bado.

Moterys ir mergaitės prievartaujamos Sione ir Judo miestuose.

Kunigaikščius jie pakorė, o vyresniųjų negerbia.

Jauni vyrai verčiami girnomis malti, vaikai klumpa po sunkiomis naštomis.

Vyresnieji nebesirodo prie miesto vartų, ir vaikai nebesusirenka žaisti.

Mūsų širdies džiaugsmas dingo, žaidimai virto liūdesiu.

Karūna nuo galvos nukrito. Vargas mums, nes mes nusikaltome.

Todėl mūsų širdis alpsta, akys aptemo.

Siono kalnas apleistas, lapės gyvena jame.

Bet Tu, Viešpatie, pasilieki per amžius. Tavo sostas lieka kartų kartoms.

Kodėl Tu mus taip ilgai užmiršai ir palikai?

Viešpatie, sugrąžink mus pas save, ir mes sugrįšime. Atnaujink mus kaip anomis dienomis!

Argi Tu mus visiškai atstūmei ir rūstausi amžinai?