Viešpaties tarnui Mozei mirus, Viešpats tarė Nūno sūnui Jozuei, Mozės tarnui:

“Mano tarnas Mozė mirė. Pakilk ir eik per Jordaną su visa tauta į žemę, kurią duodu izraelitams.

Kiekvieną vietą, ant kurios jūsų koja atsistos, jums duodu, kaip pažadėjau Mozei.

Nuo dykumos ir Libano kalnų iki Eufrato upės, visa hetitų šalis, ir iki Didžiosios jūros vakaruose bus jūsų ribos.

Niekas prieš tave neatsilaikys per visą tavo gyvenimą. Kaip buvau su Moze, taip visuomet būsiu su tavimi. Aš nepaliksiu ir neapleisiu tavęs.

Būk stiprus ir drąsus; tu padalinsi žemę tautai, kurią duoti pažadėjau jų tėvams.

Tik būk stiprus ir labai drąsus, kad galėtum išpildyti įstatymą, kurį tau Mozė, mano tarnas, įsakė. Nenukrypk nuo jo nei į kairę, nei į dešinę, ir tau visuomet seksis, kur tik eisi.

Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis.

Atsimink, ką įsakiau,­būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi”.

Tada Jozuė įsakė tautos vyresniesiems:

“Pereikite per stovyklą ir įsakykite žmonėms paruošti maisto atsargų, nes po trijų dienų jūs pereisite Jordaną, kad paveldėtumėte žemę, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jums yra pažadėjęs”.

Rubeno, Gado ir pusei Manaso giminės Jozuė kalbėjo:

“Atsiminkite įsakymą, kurį jums davė Viešpaties tarnas Mozė: ‘Viešpats, jūsų Dievas, jums davė šitą žemę’.

Jūsų žmonos, vaikai ir gyvuliai tepasilieka žemėje, kurią Mozė jums davė šioje Jordano pusėje. O jūs visi, stiprūs karo vyrai, apsiginklavę traukite savo brolių priekyje ir jiems padėkite,

iki Viešpats duos poilsį jūsų broliams, kaip ir jums davė, ir jie užims žemę, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jiems pažadėjo. Paskui galėsite grįžti į savo žemę, kurią Viešpaties tarnas Mozė jums davė Jordano rytų pusėje”.

Jie atsakė Jozuei: “Visa, ką mums įsakysi, darysime ir visur, kur mus siųsi, eisime.

Kaip mes klausėme Mozės, taip ir tavęs klausysime. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi, kaip Jis buvo su Moze!

Kiekvienas, kuris priešinsis tavo įsakymui ir neklausys tavo žodžių, bus nubaustas mirtimi. Tik būk stiprus ir drąsus!”

Jozuė, Nūno sūnus, slaptai išsiuntė iš Šitimo du žvalgus įsakydamas: “Eikite ir apžiūrėkite kraštą ir Jerichą!” Juodu atėjo į paleistuvės Rahabos namus ir ten nakvojo.

Buvo pranešta Jericho karaliui: “Naktį atėjo du vyrai iš Izraelio vaikų išžvalgyti kraštą”.

Jericho karalius nusiuntė pas Rahabą pasiuntinius, įsakydamas: “Išduok vyrus, kurie yra tavo namuose, nes jie yra žvalgai”.

Moteris, abu vyrus paslėpusi, tarė: “Tiesa, vyrai buvo atėję pas mane, bet aš nežinojau, iš kur jie.

Prieš uždarant vartus, temstant, tie vyrai išėjo. Aš nežinau, kur jie nuėjo. Skubiai vykitės juos, gal dar pavysite”.

Ji buvo užvedusi juos ant stogo ir paslėpusi po nemintais linais, kurie ten buvo.

Jericho vyrai vijosi juos Jordano keliu iki brastos. Kai tik persekiotojai išėjo, vartus užrakino.

Jiems dar neatsigulus, ji užlipo pas juos ant stogo

ir tarė: “Aš žinau, kad Viešpats jums atidavė šitą šalį. Mus apėmė siaubas dėl jūsų, ir visi krašto gyventojai nusiminė.

Mes girdėjome, kaip Viešpats, jums išeinant iš Egipto, išdžiovino prieš jus Raudonosios jūros vandenį ir ką jūs padarėte abiem amoritų karaliams anapus Jordano, Sihonui ir Ogui, kuriuos visai sunaikinote.

Tai išgirdę, išsigandome ir netekome drąsos. Viešpats, jūsų Dievas, yra dangaus ir žemės Dievas.

Dabar prisiekite man Viešpačiu, kad jūs pasielgsite su mano tėvo namais taip, kaip aš pasielgiau su jumis, ir duokite man tikrą ženklą,

kad paliksite gyvus mano tėvą, motiną, brolius, seseris ir visus, kurie jiems priklauso, ir išgelbėsite mūsų gyvybes”.

Žvalgai jai atsakė: “Teištinka mus mirtis jūsų vietoje! Jei neišduosi mūsų, tai, kai Viešpats mums atiduos šitą šalį, mes gerai ir teisingai pasielgsime su tavimi”.

Tada Raaba nuleido juos virve pro langą, nes ji gyveno miesto mūro sienoje.

Ji tarė jiems: “Eikite į kalnus, kad jūsų nesutiktų besivejantieji, ten slapstykitės tris dienas, kol jie sugrįš; po to eikite savo keliu”.

Vyrai jai atsakė: “Mes laisvi būsime nuo tau duotos priesaikos,

jei, mums įeinant į kraštą, nepririši raudonos virvės prie lango, pro kurį mus nuleidai, ir savo tėvo, motinos, brolių ir visų namiškių neatsivesi į savo namus.

Kiekvienas, kuris išeis į gatvę iš tavo namų, bus pats kaltas dėl savo mirties, mes būsime nekalti. O kas pasiliks tavo namuose ir bus nužudytas, jo kraujas kris ant mūsų.

Tačiau jei mus išduosi, mes būsime laisvi nuo tau duotos priesaikos, kuria mus prisaikdinai”.

Ji tarė: “Tebūna, kaip sakote”. Ji išleido juos, ir jie nuėjo. Tuomet ji pririšo raudoną virvę lange.

Jie nuėjo į kalnus ir ten pasiliko tris dienas, kol sugrįžo tie, kurie juos vijosi. Jie ieškojo jų kelyje, bet nieko nerado.

Tuodu vyrai, grįžę pas Jozuę, Nūno sūnų, jam papasakojo visa, kas jiems atsitiko.

Ir jie sakė: “Viešpats tikrai atidavė mums visą šitą kraštą, nes tos šalies gyventojai labai išsigando dėl mūsų atėjimo”.

Jozuė, atsikėlęs anksti rytą, su visais izraelitais traukė iš Šitimo; jie pasiekė Jordaną ir ten, prieš pereidami jį, nakvojo.

Trims dienoms praėjus, vyresnieji ėjo per stovyklą

ir įsakė žmonėms: “Kai pamatysite Viešpaties, jūsų Dievo, Sandoros skrynią ir kunigus levitus, ją nešančius, pradėkite žygiuoti paskui ją.

Tačiau tarp jūsų ir jos privalo būti maždaug dviejų tūkstančių uolekčių atstumas. Neprieikite prie jos arti! Niekad nėjote tuo keliu, todėl sekite ją”.

Jozuė tarė žmonėms: “Pašventinkite save, nes rytoj Viešpats darys tarp jūsų stebuklus!”

Po to Jozuė tarė kunigams: “Imkite Sandoros skrynią ir eikite tautos priekyje!” Jie paėmė Sandoros skrynią ir ėjo tautos priekyje.

Viešpats tarė Jozuei: “Šiandien pradedu išaukštinti tave viso Izraelio akyse, kad jie patirtų, jog Aš būsiu su tavimi, kaip buvau su Moze.

Įsakyk kunigams, nešantiems Sandoros skrynią: ‘Kai įbrisite į Jordaną, sustokite jame’ ”.

Po to Jozuė tarė izraelitams: “Ateikite arčiau ir klausykite Viešpaties, jūsų Dievo, žodžių.

Iš to pažinsite, kad gyvasis Dievas yra tarp jūsų ir kad Jis išvarys pirma jūsų kanaaniečius, hetitus, hivus, perizus, girgašus, amoritus ir jebusiečius.

Visos žemės Viešpaties Sandoros skrynia eis per Jordaną pirma jūsų.

Paskirkite dvylika vyrų iš Izraelio giminių, iš kiekvienos po vieną.

Kai tik kunigų, nešančių Viešpaties, visos žemės valdovo, skrynią, kojos palies Jordano vandenį, tekąs žemyn iš aukštumų vanduo sustos kaip pylimas”.

Žmonės išėjo iš palapinių, kad pereitų Jordaną paskui kunigus, nešančius Sandoros skrynią tautos priekyje.

Kai kunigai su Sandoros skrynia įbrido į vandenį (Jordanas buvo patvinęs pjūties metu),

vanduo sustojo tekėjęs. Vanduo, tekąs iš aukštumų, sustojo kaip pylimas prie Adamo miesto, kuris yra šalia Cartano, o vanduo, tekąs Sūriosios jūros link, išseko. Ir tauta perėjo per Jordaną ties Jerichu.

Kunigai, nešusieji Viešpaties Sandoros skrynią, stovėjo ant sausos žemės Jordano viduryje, iki visa tauta sausuma perėjo per Jordaną.

Visai tautai perėjus per Jordaną, Viešpats tarė Jozuei:

“Paimk iš tautos dvylika vyrų, iš kiekvienos giminės po vieną,

ir jiems įsakyk: ‘Imkite iš Jordano vidurio, iš tos vietos, kur stovėjo kunigų kojos, dvylika akmenų, neškite juos ir padėkite ten, kur šiąnakt nakvosite’ ”.

Jozuė pasišaukė dvylika vyrų, kuriuos buvo paskyręs iš kiekvienos izraelitų giminės.

Ir Jozuė sakė jiems: “Nueikite prie Viešpaties, jūsų Dievo, skrynios į Jordano vidurį ir paimkite po akmenį ant peties, po vieną kiekvienai giminei,

kad tai būtų ženklas tarp jūsų. Kai ateityje jūsų vaikai klaus, ką šitie akmenys reiškia,

jiems atsakykite: ‘Jordano vanduo buvo išdžiūvęs, Viešpaties Sandoros skryniai keliantis per Jordaną’. Šitie akmenys bus atminimas izraelitams per amžius”.

Izraelitai padarė taip, kaip Jozuė įsakė. Jie paėmė dvylika akmenų iš Jordano vidurio, kaip Viešpats įsakė Jozuei, pagal Izraelio giminių skaičių, juos nunešė į nakvynės vietą ir ten padėjo.

Jozuė taip pat sudėjo dvylika akmenų Jordano viduryje, kur stovėjo kunigai, nešantys Sandoros skrynią. Jie ten yra iki šios dienos.

Kunigai, nešantys skrynią, stovėjo Jordano viduryje, iki viskas buvo atlikta, ką Viešpats įsakė Jozuei per Mozę. Tuo metu tauta skubiai perėjo Jordaną.

Kai visa tauta buvo perėjusi, Viešpaties skrynia kartu su kunigais taip pat perėjo.

Rubeno, Gado ir pusė Manaso giminės apsiginklavę perėjo izraelitų priekyje, kaip jiems Mozė liepė.

Apie keturiasdešimt tūkstančių apsiginklavusių ir pasirengusių kautynėms vyrų perėjo Viešpaties akivaizdoje į Jericho lygumas.

Tą dieną Viešpats išaukštino Jozuę viso Izraelio akyse; ir jie bijojo jo, kaip jie bijojo Mozės, visą jo gyvenimą.

Viešpats tarė Jozuei:

“Įsakyk kunigams, nešantiems Liudijimo skrynią, kad jie išeitų iš Jordano”.

Ir Jozuė įsakė kunigams: “Išeikite iš Jordano!”

Vos išėjus kunigams, nešantiems Viešpaties Sandoros skrynią, iš Jordano, vanduo sugrįžo į savo vietą ir išsiliejo, kaip anksčiau, per jo krantus.

Tauta perėjo per Jordaną pirmojo mėnesio dešimtą dieną ir ištiesė palapines Gilgale, Jericho rytų pusėje.

Tuos dvylika akmenų, kuriuos jie paėmė iš Jordano, Jozuė sustatė Gilgale.

Jis kalbėjo izraelitams: “Kai ateityje jūsų vaikai klaus tėvų, ką reiškia šitie akmenys,

jūs paaiškinsite savo vaikams: ‘Sausu dugnu Izraelis perėjo per Jordaną’.

Viešpats, jūsų Dievas, išdžiovino Jordano vandenį prieš jus, kol perėjote, kaip Jis padarė Raudonajai jūrai, išdžiovindamas ją prieš mus, kol perėjome;

kad visos žemės tautos žinotų, jog Viešpats yra galingas, ir kad jūs visuomet bijotumėte Viešpaties, savo Dievo”.

Visi amoritų karaliai, kurie gyveno nuo Jordano į vakarus, ir visi kanaaniečių karaliai, kurie gyveno prie jūros, išgirdę, jog Viešpats išdžiovino Jordano vandenis prieš izraelitus, kad jie galėtų pereiti, nusiminė ir neteko drąsos.

Tuomet Viešpats tarė Jozuei: “Pasidaryk aštrių peilių ir apipjaustyk izraelitus”.

Jozuė pasidarė aštrius peilius ir apipjaustė izraelitus ant Araloto kalvos.

Štai priežastis, dėl kurios Jozuė atliko apipjaustymą: tautos vyrai, tinkantys karui, išėjus iš Egipto, išmirė pakeliui dykumoje.

Visi išėjusieji buvo apipjaustyti, tačiau vaikai, gimusieji dykumoje, buvo neapipjaustyti.

Keturiasdešimt metų izraelitai klaidžiojo dykumoje, kol išmirė visi karui tinkami vyrai, kurie išėjo iš Egipto, kadangi jie neklausė Viešpaties. Viešpats prisiekė neleisiąs jiems pamatyti žemės, plūstančios pienu ir medumi, kurią pažadėjo jų tėvams.

Jų vaikus, kurie užėmė jų vietą, apipjaustė Jozuė, nes jie nebuvo apipjaustyti kelionėje.

Po apipjaustymo jie pasiliko stovykloje, kol pagijo.

Ir Viešpats tarė Jozuei: “Šiandien Aš pašalinau nuo jūsų Egipto gėdą”. Todėl ta vieta iki šios dienos vadinama Gilgalu.

Izraelitai, stovyklaudami Gilgale, šventė Paschą to mėnesio keturioliktą dieną, vakare, Jericho lygumose.

Kitą dieną po Paschos jie valgė tos žemės derliaus neraugintą duoną ir paskrudintus grūdus.

Jiems pradėjus valgyti tos žemės derlių, mana liovėsi kritusi. Izraelitai nebeturėjo manos, bet tais metais valgė Kanaano krašto vaisius.

Jozuė, būdamas prie Jericho, pamatė prieš save stovintį vyrą, kuris rankoje laikė nuogą kardą. Jozuė priėjo ir jo paklausė: “Ar tu iš mūsų, ar iš mūsų priešų?”

Jis atsakė: “Ne! Aš atėjau kaip Viešpaties pulkų vadas”. Jozuė puolė veidu ant žemės, jį pagarbino ir paklausė: “Ką mano viešpats turi pasakyti savo tarnui?”

Viešpaties pulkų vadas tarė Jozuei: “Nusiauk kurpes, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa”. Jozuė taip ir padarė.

Tuo tarpu Jerichas buvo aklinai užsidaręs dėl izraelitų; niekas neišeidavo ir neįeidavo.

Viešpats tarė Jozuei: “Žiūrėk, Aš atidaviau į tavo rankas Jerichą, jo karalių ir stiprius karo vyrus.

Visi kariai turi apeiti aplink miestą kas dieną po vieną kartą. Taip darykite šešias dienas.

Septyni kunigai turi nešti skrynios priekyje septynis avino rago trimitus. Septintą dieną turite apeiti miestą septynis kartus, kunigams trimituojant.

Išgirdę ilgą trimito garsą, visi žmonės turi garsiai šaukti. Tada sugrius miesto sienos, ir kiekvienas galės įsiveržti į miestą ten, kur stovi”.

Jozuė, Nūno sūnus, pasišaukęs kunigus, tarė: “Paimkite Sandoros skrynią, ir septyni kunigai tegul neša septynis avino rago trimitus Viešpaties skrynios priekyje”.

O žmonėms tarė: “Eikite aplink miestą, o ginkluotieji teeina Viešpaties skrynios priekyje”.

Jozuei tai pasakius, septyni kunigai, trimituodami septyniais avino rago trimitais Viešpaties akivaizdoje, ėjo Viešpaties Sandoros skrynios priekyje.

Ginkluotieji žygiavo priekyje kunigų, kurie pūtė trimitus, o likusieji ėjo paskui skrynią.

Jozuė įsakė tautai: “Jums nevalia šaukti nė kalbėti, iki aš jums pasakysiu: ‘Šaukite!’ Tada jūs turėsite šaukti”.

Viešpaties skrynia buvo apnešta aplink miestą. Apėję aplinkui vieną kartą, jie sugrįžo į stovyklą ir nakvojo joje.

Jozuei atsikėlus anksti rytą, kunigai paėmė Viešpaties Sandoros skrynią,

septyni kunigai septyniais avino rago trimitais trimitavo, eidami Viešpaties skrynios priekyje, ginkluotieji žygiavo pirma jų, o likusieji ėjo paskui Viešpaties skrynią, trimitų garsams skambant.

Antrą dieną jie taip pat apėjo miestą vieną kartą ir sugrįžo į stovyklą. Taip jie darė šešias dienas.

Septintą dieną atsikėlę anksti, auštant, tokiu pat būdu apėjo miestą septynis kartus.

Septintą kartą, kai kunigai pūtė trimitus, Jozuė tarė tautai: “Šaukite! Viešpats jums atidavė miestą!

Miestas ir visa, kas jame yra, bus sunaikinta Viešpaties garbei. Tik paleistuvė Rahaba liks gyva su visais, kurie yra jos namuose, nes ji paslėpė pasiuntinius, kuriuos buvome išsiuntę.

Kas skirta sunaikinti, jūs nepasisavinkite, kad nebūtumėte prakeikti ir taip neužtrauktumėte Izraelio stovyklai prakeikimo ir nelaimės.

Visas sidabras bei auksas ir variniai bei geležiniai indai yra Viešpačiui pašvęsti; visa tai Viešpaties iždui”.

Pučiant trimitams, tauta pradėjo garsiai šaukti, ir sienos sugriuvo. Kariai įsiveržė ir užėmė miestą.

Jie išžudė visus, kas buvo mieste: vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius, avis ir asilus.

Vyrams, kurie žvalgė kraštą, Jozuė įsakė: “Eikite į paleistuvės namus, iš jų išveskite moterį ir visus, kurie yra jos namuose, kaip jai prisiekėte”.

Jaunuoliai, buvę žvalgais, išvedė Rahabą, jos tėvą, motiną, brolius ir visus, kurie buvo namuose; jie išvedė visus jos giminaičius ir paliko juos už Izraelio stovyklos ribų.

Miestą ir visa, kas buvo jame, jie sudegino. Tik sidabrą bei auksą ir varinius bei geležinius indus jie padėjo Viešpaties namų iždui.

Paleistuvę Rahabą ir jos tėvo namus bei visus, kurie buvo su ja, Jozuė paliko gyvus. Taip ji liko gyventi tarp Izraelio iki šios dienos, nes paslėpė pasiuntinius, kuriuos Jozuė išsiuntė išžvalgyti Jerichą.

Tuo metu Jozuė paskelbė, prisiekdamas: “Prakeiktas bus Viešpaties akivaizdoje tas, kuris atstatys Jericho miestą! Už pamatus užmokės savo pirmagimiu, o už vartus­jauniausiuoju”.

Viešpats buvo su Jozue, ir garsas apie jį pasklido po visą šalį.

Izraelitai nusikalto, pasisavindami tai, kas buvo skirta sunaikinti. Achanas, sūnus Karmio, sūnaus Zabdžio, sūnaus Zeracho iš Judo giminės, paėmė iš sunaikinti skirtų daiktų. Dėl to Viešpaties rūstybė užsidegė prieš izraelitus.

Jozuė pasiuntė vyrų iš Jericho į Ają, kuris yra prie Bet Aveno, į rytus nuo Betelio, ir jiems įsakė: “Eikite ir išžvalgykite tą kraštą!” Tie vyrai išžvalgė Ają

ir, sugrįžę pas Jozuę, tarė: “Tegul nežygiuoja visa kariuomenė. Dviejų ar trijų tūkstančių vyrų užteks užimti Ają. Nevargink visų karių, nes jų nėra daug”.

Buvo pasiųsta apie trys tūkstančiai vyrų, bet jie bėgo nuo Ajo vyrų.

Ajo vyrai nužudė apie trisdešimt šešis izraelitus ir vijosi juos žudydami nuo vartų iki Šebarimo. Tada izraelitai nustojo drąsos ir jų širdys tapo kaip vanduo.

Jozuė perplėšė savo drabužius ir puolė veidu žemėn prie Viešpaties skrynios; taip jis ir Izraelio vyresnieji pasiliko ligi vakaro ir užsibarstė dulkių ant galvų.

Jozuė sakė: “Ak, Viešpatie Dieve, kodėl Tu pervedei šitą tautą per Jordaną, kad atiduotum mus amoritams sunaikinti? O, kad mes būtume likę anapus Jordano!

Viešpatie, ką man sakyti, kai Izraelis bėga nuo priešų?

Juk tai išgirdę kanaaniečiai bei visi krašto gyventojai susitelkę apsups mus ir sunaikins. Ką tada darysi dėl savo vardo?”

Viešpats tarė Jozuei: “Atsikelk! Ko guli kniūbsčias ant žemės?

Izraelis nusikalto; jis sulaužė mano sandorą. Jie paėmė dalį to, kas buvo skirta sunaikinti; pavogė, paslėpė ir pasidėjo prie savo daiktų.

Izraelitai negalėjo išstovėti prieš priešą ir bėgo nuo jo, nes susitepė sunaikinimui skirtais daiktais. Aš nebebūsiu su jumis, jei nepašalinsite prakeikimo tarp savųjų.

Kelkis! Pašventink tautą ir pasiruoškite rytojui, nes Aš, Izraelio Dievas, taip sakau: ‘Sunaikinti skirtų daiktų yra tarp jūsų; tu negalėsi išstovėti prieš savo priešus, kol nepašalinsi prakeikimo tarp savųjų’.

Todėl rytoj jūs privalote ateiti giminėmis: ta giminė, kurią Viešpats nurodys, privalo ateiti šeimomis; ta šeima, kurią Viešpats nurodys, privalo priartėti namais; o tų namų, kuriuos Viešpats nurodys, privalo ateiti visi vyrai.

Pas ką bus rasta sunaikinimui skirtų daiktų, tą turite sudeginti su viskuo, kas jam priklauso, nes jis sulaužė Viešpaties sandorą ir padarė niekšybę Izraelyje”.

Jozuė, atsikėlęs anksti rytą liepė priartėti Izraeliui giminėmis, ir buvo nurodyta Judo giminė.

Po to jis liepė priartėti Judo šeimoms, ir Viešpats nurodė Zeracho šeimą. Vėliau jis liepė priartėti Zeracho šeimai namais, ir Viešpats nurodė Zabdį.

Jis liepė priartėti visiems jo namų vyrams, ir buvo nurodytas Zeracho sūnaus, Zabdžio sūnaus, Karmio sūnus Achanas iš Judo giminės.

Jozuė sakė Achanui: “Mano sūnau, atiduok Viešpačiui, Izraelio Dievui, garbę bei prisipažink Jam ir pasakyk man, ką padarei; nieko neslėpk nuo manęs!”

Achanas atsakė Jozuei: “Iš tiesų aš nusidėjau Viešpačiui, Izraelio Dievui, padarydamas tai ir tai.

Pamačiau tarp daiktų prabangų apsiaustą iš Šinaro, du šimtus šekelių sidabro ir aukso gabalą, sveriantį penkiasdešimt šekelių. Aš jų užsigeidžiau ir juos pasiėmiau. Visa užkasiau į žemę, savo palapinės viduje, ir sidabras yra apačioje”.

Jozuė pasiuntė žmones į palapinę. Jie viską rado paslėptą jo palapinėje; sidabras buvo apačioje.

Paėmę tai iš palapinės, jie atnešė pas Jozuę ir izraelitus ir padėjo tai Viešpaties akivaizdoje.

Jozuė ir visi izraelitai su juo paėmė Zeracho sūnų Achaną, sidabrą, apsiaustą ir aukso gabalą, taip pat jo sūnus ir dukteris, jaučius, asilus ir avis, palapinę bei visą jo nuosavybę ir nugabeno į Achoro slėnį.

Jozuė pasakė: “Kodėl užtraukei mums nelaimę? Viešpats šiandien tave padarys nelaimingą”. Tada izraelitai jį užmušė akmenimis ir po to sudegino, kai užmušė juos akmenimis.

Jie sukrovė ant jo didelę akmenų krūvą, kuri išliko iki šios dienos. Taip Viešpaties rūstybė nurimo. Todėl ta vieta ligi šiol vadinama Achoro slėniu.

Viešpats tarė Jozuei: “Nebijok ir nenusimink! Su visais kariais žygiuok į Ają. Aš atidaviau į tavo rankas Ajo karalių, jo žmones, miestą ir visą kraštą.

Padaryk Ajui bei jo karaliui, kaip padarei Jerichui ir jo karaliui; tik turtą ir gyvulius pasiimk kaip grobį. Įrenk pasalą už miesto”.

Jozuė su kariuomene pradėjo žygį į Ają. Išrinkęs trisdešimt tūkstančių narsių karių, išsiuntė juos nakčia,

sakydamas: “Pasislėpę už miesto, laukite, nenutolkite per daug nuo jo, visi būkite pasiruošę puolimui.

Tuo metu aš su kariais artėsime prie miesto. O kai jie išeis prieš mus kaip pirmą kartą, mes bėgsime nuo jų.

Jie vysis mus ir nutols nuo miesto, nes manys: ‘Jie bėga nuo mūsų kaip pirmą kartą’.

Tada jūs iš pasalų pulkite ir užimkite miestą, nes Viešpats, jūsų Dievas, jį atiduos į jūsų rankas.

Užėmę miestą, padekite jį, kaip Viešpats nurodė; tai mano įsakymas jums”.

Jozuė išsiuntė juos į pasalą tarp Betelio ir Ajo, į vakarus nuo Ajo. Jozuė praleido tą naktį su kariais.

Anksti rytą, patikrinęs karius, Jozuė su Izraelio vyresniaisiais žygiavo karių priekyje į Ają.

Kariuomenė, priartėjus prie Ajo, pasistatė stovyklą į šiaurę nuo jo. Tarp stovyklos ir Ajo buvo slėnis.

Apie penkis tūkstančius vyrų Jozuė pasiuntė į pasalą tarp Betelio ir Ajo, į vakarus nuo miesto.

Kariuomenės pagrindinės jėgos buvo miesto šiaurėje, o pasala­į vakarus nuo jo. Jozuė praleido tą naktį slėnyje.

Ajo karalius, tai pamatęs, skubiai anksti rytą su visais savo kariais žygiavo prieš Izraelį į lygumą, nes nežinojo, kad už miesto yra pasala.

Jozuė su visa Izraelio kariuomene bėgo į dykumą tarsi pralaimėję.

Visi miesto vyrai buvo sušaukti juos persekioti; persekiodami Jozuę, jie nutolo nuo miesto.

Ajo ir Betelio miestuose neliko nė vieno vyro, kuris nebūtų vijęs izraelitų. Jie paliko miestą atvirą ir persekiojo Izraelį.

Tada Viešpats tarė Jozuei: “Ištiesk Ajo link ietį, kurią laikai rankoje, nes į tavo rankas jį atiduosiu!” Jozuė ištiesė Ajo link ietį, kurią laikė rankoje.

Tada buvę pasaloje skubiai puolė Ają. Jie įsiveržė į miestą, jį užėmė ir padegė.

Ajo vyrai, pažvelgę atgal, pamatė degantį miestą. Jiems nebuvo kur bėgti, nes izraelitai, bėgę į dykumą, atsisuko prieš persekiotojus.

Jozuė ir jo kariuomenė, pamatę, kad buvę pasaloje užėmė miestą ir jį padegė, atsigręžė ir puolė Ajo karius.

Kiti puolė juos iš miesto. Taip jie pateko į izraelitų vidurį; vieni buvo iš priekio, kiti­iš užpakalio. Izraelitai juos taip sumušė, kad nė vienas neišliko gyvas.

Ajo karalių jie paėmė gyvą ir atvedė pas Jozuę.

Izraelitai, išžudę visus Ajo vyrus atvirame lauke, dykumoje, kur jie buvo nusiviję izraelitus, sugrįžo į Ają ir išžudė jo gyventojus.

Tą dieną buvo išžudyta dvylika tūkstančių vyrų ir moterų­visi Ajo gyventojai.

Jozuė nenuleido rankos, kuria laikė ietį, kol buvo sunaikinti visi Ajo gyventojai.

Tik gyvulius ir kitą miesto turtą izraelitai pasiėmė, laikydamiesi Viešpaties nurodymų Jozuei.

Jozuė sudegino Ają ir jį pavertė akmenų krūva, dykyne iki šios dienos.

Ajo karalių jis pakorė ant medžio ir laikė iki vakaro; saulei leidžiantis, Jozuei įsakius, jie nuėmė jo lavoną nuo medžio, numetė miesto tarpuvartyje ir ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą, tebeesančią iki šios dienos.

Jozuė pastatė aukurą Viešpačiui, Izraelio Dievui, Ebalo kalne,

kaip Viešpaties tarnas Mozė įsakė izraelitams. Tai parašyta Mozės įstatymo knygoje, kad aukuras būtų pastatytas iš netašytų akmenų, kurie nepaliesti jokiu metaliniu įrankiu. Jie aukojo ant jo deginamąsias ir padėkos aukas Viešpačiui.

Jozuė ant tų akmenų įrašė Mozės įstatymą izraelitams matant.

Izraelitai su savo vyresniaisiais, vadais ir teisėjais stovėjo abiejuose skrynios šonuose akivaizdoje levitų kunigų, kurie neša Viešpaties Sandoros skrynią, kaip gimę tarp jų, taip ir ateiviai. Viena jų dalis buvo prie Garizimo, o antroji­prie Ebalo kalno, kaip Viešpaties tarnas Mozė buvo įsakęs laiminti Izraelio tautą.

Po to jis perskaitė visus įstatymo žodžius, palaiminimus ir prakeikimus, visa, kas užrašyta įstatymo knygoje.

Iš visko, ką Mozė įsakė, neliko nė vieno žodžio, kurio Jozuė nebūtų perskaitęs akivaizdoje visų izraelitų: moterų, vaikų ir ateivių, gyvenančių tarp jų.

Išgirdę apie tai hetitų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių karaliai, gyvenantys anapus Jordano, kalnuose, žemumoje ir palei Didžiosios jūros pakrantę link Libano,

susirinko kartu kovoti prieš Jozuę ir Izraelį.

Gibeoniečiai, išgirdę, ką Jozuė padarė Jerichui ir Ajui,

pasielgė klastingai. Jie pasiėmė maisto senuose maišuose ant asilų, sudriskusių ir apraišiotų vyno odinių,

apsiavė nudėvėta ir sulopyta avalyne, apsivilko nudėvėtais drabužiais; duona, kurią pasiėmė, buvo sudžiūvusi ir supelėjusi.

Atėję pas Jozuę į Gilgalo stovyklą, jie kalbėjo jam ir Izraelio vyrams: “Iš tolimos šalies atvykome su jumis sudaryti taikos sutartį”.

Izraelitai tarė hivams: “Gal jūs gyvenate mūsų žemėje? Kaip mes galėtume su jumis tartis?”

Jie atsakė Jozuei: “Mes esame tavo tarnai”. Jozuė paklausė: “Kas jūs esate ir iš kur atvykote?”

Jie atsakė jam: “Iš labai tolimos šalies atvykome dėl Viešpaties, tavo Dievo, vardo, nes mes girdėjome apie Jį visa, ką Jis padarė Egipte

ir anapus Jordano gyvenusiems amoritų karaliams: Sihonui, Hešbono karaliui, ir Ogui, Bašano karaliui, kuris gyveno Aštarote.

Mūsų vyresnieji ir visi šalies gyventojai patarė mums: ‘Pasiimkite maisto kelionei, eikite jų pasitikti kaip jų tarnai ir prašykite sudaryti taikos sutartį’.

Štai mūsų duona, kurią mes dar šiltą pasiėmėme iš savo namų išvykdami pas jus, dabar sudžiūvusi ir supelėjusi.

Šitos vyno odinės, kai jas prisipylėme, buvo naujos, dabar jos suplyšusios; taip pat mūsų drabužiai ir avalynė nuplyšo dėl tolimos kelionės”.

Izraelitai priėmė jų maistą, nepasiklausę Viešpaties patarimo.

Jozuė sudarė su jais taikos sutartį, pažadėdamas palikti juos gyvus, o izraelitų kunigaikščiai prisiekė jiems.

Praėjus trims dienoms po sutarties sudarymo, jie išgirdo, kad tai yra jų kaimynai, gyveną jų žemėje.

Tada izraelitai iškeliavo ir trečią dieną pasiekė jų miestus: Gibeoną, Kefyrą, Beerotą ir Kirjat Jearimą.

Izraelitai nežudė jų, nes tautos kunigaikščiai jiems buvo prisiekę Viešpačiu, Izraelio Dievu, laikytis sutarties. Izraelitai murmėjo prieš kunigaikščius,

kurie sakė: “Mes jiems prisiekėme Viešpačiu, Izraelio Dievu, todėl dabar negalime jų liesti.

Štai ką jiems padarysime: paliksime juos gyvus, kad Viešpats nebaustų mūsų dėl priesaikos.

Tegul jie lieka gyvi, bet padarykime juos malkų kirtėjais ir vandens nešikais Izraeliui, kaip kunigaikščiai jiems pažadėjo”.

Jozuė, pasišaukęs gibeoniečius, klausė: “Kodėl mums melavote, sakydami: ‘Mes gyvename labai toli nuo jūsų’, kai gyvenate šalia mūsų?

Todėl dabar jūs esate prakeikti ir visą laiką būsite vergais, malkų kirtėjais ir vandens nešikais mano Dievo namams”.

Jie atsakė Jozuei: “Tavo tarnams buvo aiškiai pranešta, kad Viešpats, tavo Dievas, įsakė savo tarnui Mozei jums atiduoti visą šią šalį ir išnaikinti visus šio krašto gyventojus. Mes labai bijojome dėl savo gyvybių ir taip padarėme.

Dabar mes esame tavo rankose; pasielk su mumis, kaip tau atrodo teisinga”.

Jis paliko juos gyvus ir apsaugojo nuo izraelitų, kurie norėjo juos išžudyti.

Jozuė juos padarė malkų kirtėjais ir vandens nešikais Izraeliui ir Viešpaties aukurui iki šios dienos toje vietoje, kurią Viešpats išsirinko.

Adoni Cedekas, Jeruzalės karalius, išgirdęs, kad Jozuė paėmė Ają ir jį sunaikino, kaip buvo sunaikinęs Jerichą ir jo karalių, ir kad Gibeono gyventojai sudarė taiką su Izraeliu,

nusigando, nes Gibeonas buvo didelis miestas, vienas iš karališkųjų miestų, didesnis už Ają, o visi jo vyrai­karžygiai.

Jeruzalės karalius Adonizedekas siuntė pasiuntinius pas Hebrono karalių Hohamą, Jarmuto karalių Piramą, Lachišo karalių Jafiją ir Eglono karalių Debyrą su tokiu pranešimu:

“Atžygiuokite pas mane ir padėkite man sumušti Gibeoną, nes jis sudarė taiką su Jozue ir izraelitais!”

Penki amoritų karaliai: Jeruzalės, Hebrono, Jarmuto, Lachišo ir Eglono­susivienijo prieš Gibeoną ir su savo kariuomenėmis apgulė jį ir pradėjo karą su juo.

Tada Gibeono vyrai siuntė Jozuei į Gilgalo stovyklą pranešimą: “Nepalik savo tarnų vienų! Skubiai ateik mums padėti ir išgelbėk mus! Prieš mus susirinko visi amoritų karaliai, gyvenantys kalnuose”.

Jozuė su ginkluota kariuomene žygiavo iš Gilgalo.

Viešpats tarė Jozuei: “Nebijok jų, Aš juos atidaviau į tavo rankas! Nė vienas iš jų tau nepasipriešins”.

Jozuė, visą naktį žygiavęs iš Gilgalo, netikėtai juos užklupo.

Viešpats sukėlė paniką tarp jų izraelitų akivaizdoje, ir šie juos stipriai sumušė Gibeone. Jozuė juos vijosi link Bet Horono ir persekiojo ligi Azekos ir Makedos.

Jiems bėgant nuo Izraelio ir esant Bet Horono kalno papėdėje, Viešpats lydino ant jų didelių ledų krušą iki Azekos. Jų žuvo daugiau nuo ledų, negu nuo izraelitų kardo.

Tą dieną, kai Viešpats atidavė amoritus izraelitams, Jozuė šaukėsi Viešpaties izraelitų akivaizdoje ir tarė: “Saule, stovėk Gibeone ir, mėnuli, Ajalono slėnyje!”

Saulė ir mėnulis stovėjo vietoje, kol tauta atkeršijo savo priešams. Argi tai neparašyta Josaro knygoje? Taip saulė sustojo danguje ir neskubėjo nusileisti beveik ištisą dieną.

Niekad daugiau nebuvo tokios dienos, kad Viešpats klausytų žmogaus, nes Jis kariavo Izraelio pusėje.

Po to Jozuė ir visi kariai sugrįžo stovyklon į Gilgalą.

Anie penki karaliai pabėgo ir pasislėpė oloje prie Makedos.

Jozuei buvo pranešta: “Penki karaliai rasti pasislėpę oloje prie Makedos”.

Jozuė įsakė: “Užriskite didžiuliais akmenimis olos angą ir pastatykite vyrus juos saugoti.

O jūs nesustokite! Vykitės priešus ir žudykite atsiliekančius. Neleiskite jiems pasiekti miestų, nes Viešpats, jūsų Dievas, juos atidavė į jūsų rankas”.

Jozuė ir izraelitai juos visiškai sunaikino, tik kai kurie paspruko ir pasislėpė sutvirtintuose miestuose.

Visa kariuomenė saugiai sugrįžo į Jozuės stovyklą Makedoje; niekas nedrįso išsižioti prieš izraelitus.

Jozuė įsakė atidaryti olos angą ir atvesti pas jį tuos penkis karalius.

Jie taip ir padarė: atvedė pas jį Jeruzalės, Hebrono, Jarmuto, Lachišo ir Eglono karalius.

Tada Jozuė sušaukė visus Izraelio karius ir tarė jų vadams, kurie buvo žygiavę su juo: “Priartėkite ir užlipkite šitiems karaliams ant sprandų!” Jie taip ir padarė.

Jozuė jiems tarė: “Nebijokite ir nenusigąskite! Būkite drąsūs ir stiprūs, nes taip Viešpats padarys visiems jūsų priešams, su kuriais kariausite”.

Po to Jozuė juos nužudė ir pakabino ant penkių medžių. Pakabinti jie išbuvo iki vakaro.

Saulei leidžiantis, Jozuei įsakius, jie nuėmė juos nuo medžių ir sumetė į olą, kurioje jie buvo pasislėpę, o olos angą užrito dideliais akmenimis, tebegulinčiais iki šios dienos.

Jozuė užėmė tą pačią dieną Makedą ir nužudė jos gyventojus bei karalių, sunaikino visus gyventojus taip, kad nė vienas neišliko gyvas. Jis pasielgė su Makedos karaliumi taip, kaip su Jericho karaliumi.

Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė nužygiavo iš Makedos į Libną ir puolė ją.

Viešpats ją ir jos karalių atidavė į rankas izraelitų, kurie išžudė visus gyventojus kardu. Jozuė padarė jos karaliui taip, kaip buvo padaręs Jericho karaliui.

Jozuė ir jo kariuomenė nužygiavo iš Libnos į Lachišą, apsupo ir puolė jį.

Viešpats atidavė ir Lachišą į Izraelio rankas, kuris antrą dieną paėmė jį, išžudė kardu visus jo gyventojus taip, kaip padarė Libnoje.

Tuo metu Gezero karalius Horamas atžygiavo padėti Lachišui. Jozuė sumušė jį ir jo karius taip, kad nebeliko nė vieno gyvo.

Vėliau Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė nužygiavo iš Lachišo į Egloną, apsupo ir puolė jį.

Tą pačią dieną jį užėmė. Jie išžudė kardu visus jo gyventojus ir sunaikino taip, kaip Lachišą.

Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė žygiavo iš Eglono į Hebroną ir puolė jį.

Jie paėmė jį, nužudė kardu karalių, paėmė visus jo miestus ir jų gyventojus išžudė. Jie padarė su juo taip, kaip su Eglonu.

Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė sugrįžo prie Debyro ir puolė jį.

Paėmė jį, jo karalių ir visus jo miestus. Izraelitai išžudė visus gyventojus, nepaliko nė vieno gyvo. Kaip jie padarė Hebronui, Libnai ir jų karaliams, taip jie padarė Debyrui ir jo karaliui.

Taip Jozuė nugalėjo visas kalnų, pietų, žemumų ir šlaitų šalis ir visus jų karalius; nė vieno jų nepaliko gyvo, bet visa, kas kvėpuoja, sunaikino, kaip įsakė Viešpats, Izraelio Dievas.

Jozuė nugalėjo juos nuo Kadeš Barnėjos iki Gazos ir visą Gošeno šalį iki Gibeono.

Visus šituos karalius ir jų šalis Jozuė paėmė vienu metu, nes Viešpats, Izraelio Dievas, kariavo už Izraelį.

Pagaliau Jozuė ir su juo visas Izraelis sugrįžo stovyklon į Gilgalą.

Tai išgirdęs, Hacoro karalius Jabinas siuntė pranešimą Jobabui, Madono karaliui, taip pat Šimrono ir Achšafo karaliams,

šiaurėje kalnuose gyvenantiems karaliams, ir karaliams, gyvenantiems lygumoje į pietus nuo Kinereto ežero, slėnyje ir Doro apylinkėse vakaruose.

Taip pat kanaaniečiams rytuose ir vakaruose, amoritams, hetitams, perizams, jebusiečiams kalnuose ir hivams Hermono kalno papėdėje, Micpos šalyje.

Jie išėjo ir visos jų kariuomenės su jais; jų buvo kaip smilčių jūros krante; taip pat daugybė žirgų ir kovos vežimų.

Visi šitie karaliai atžygiavę pasistatė stovyklas prie Meromo vandenų ir pasiruošė kariauti su Izraeliu.

Viešpats tarė Jozuei: “Nebijok jų, rytoj apie šitą laiką jie visi gulės izraelitų nukauti. Jų žirgams pakirsk kojas, kovos vežimus sudegink”.

Jozuė su savo kariais staiga juos puolė prie Meromo vandenų.

Viešpats juos atidavė į Izraelio rankas; jie sumušė juos ir vijosi iki didžiojo Sidono ir iki Misrefot Maimo, ir iki Mispos slėnio rytuose. Jie naikino juos, kol nė vieno nebeliko.

Jozuė padarė taip, kaip jam liepė Viešpats: žirgams jis pakirto kojas, o kovos vežimus sudegino.

Tuomet Jozuė grįždamas paėmė Asorą ir jo karalių nužudė kardu. Asoras buvo galingiausia iš šitų karalysčių.

Izraelitai išžudė kardu visus gyventojus taip, kad nė vienas neliko gyvas, o patį Asorą sudegino.

Visus tų karalių miestus Jozuė užėmęs sudegino, karalius išžudė kardu; juos sunaikino, kaip buvo įsakęs Viešpaties tarnas Mozė.

Tačiau miestų, buvusių kalnuose, Izraelis nesudegino; tik vieną Asorą.

Visą šių miestų turtą ir gyvulius izraelitai pasiėmė; bet visus žmones jie išžudė, nepalikdami nė vieno gyvo.

Kaip Viešpats įsakė savo tarnui Mozei, o Mozė įsakė Jozuei, šis viską įvykdė. Jis nieko nepaliko nepadaryta, ką Viešpats įsakė Mozei.

Jozuė paėmė visą šalį: kalnyną, pietų kraštą, Gošeno šalį, slėnį, lygumą, Izraelio kalnyną ir jo slėnį;

nuo Halako kalnų, kylančių Seyro link, iki Baal Gado Libano slėnyje, Hermono kalno papėdėje. Jis nugalėjo visus jų karalius ir juos išžudė.

Jozuė ilgai kariavo prieš visus šituos karalius.

Nė vienas miestas nepadarė taikos su izraelitais, išskyrus Gibeoną, hevitų miestą; visus kitus jie paėmė mūšyje.

Viešpats užkietino jų širdis, kad jie pasitiktų Izraelį kardu, ir jis juos sunaikintų be pasigailėjimo, kaip Viešpats įsakė Mozei.

Jozuė atžygiavęs puolė anakiečius, gyvenančius Hebrono, Debyro, Anabo, Judo ir Izraelio kalnuose ir visai sunaikino juos ir jų miestus.

Izraelyje nebeliko anakiečių; jų išliko tik Gazoje, Gate ir Asdode.

Taip Jozuė užėmė visą šalį, kaip Viešpats įsakė Mozei. Jis atidavė ją paveldėti Izraeliui, paskirstydamas giminėmis. Kraštas ilsėjosi nuo karų.

Šitie yra krašto karaliai, kuriuos izraelitai nugalėjo ir užėmė jų žemes anapus Jordano, rytuose nuo Arnono upės iki Hermono kalno visoje rytų lygumoje.

Amoritų karalius Sihonas, gyvenęs Hešbone, valdęs sritį nuo Aroero, Arnono upės pakrantėje, nuo upės vidurio, ir pusę Gileado iki Jaboko upelio, amonitų sienos,

Arabą iki Kenereto ežero rytinėje pusėje, iki Sūriosios jūros rytinėje pusėje Bet Ješimoto link ir pietuose iki Pisgos šlaitų.

Bašano karalius Ogas, iš milžinų palikuonių, gyvenęs Aštarote bei Edrėjyje

ir valdęs Hermono kalnyną, Salchą, visą Bašaną iki gešūriečių ir maakų krašto ir pusę Gileado iki Hešbono karaliaus Sihono sienos.

Viešpaties tarnas Mozė su izraelitais nugalėjo juos ir atidavė nuosavybėn Rubeno, Gado ir pusei Manaso giminės.

Šitie yra šalies karaliai, kuriuos Jozuė su izraelitais nugalėjo vakarinėje Jordano pusėje, nuo Baal Gado Libano slėnyje iki kalnų, kylančių Seyro link. Jozuė atidavė jų žemes Izraelio nuosavybėn, paskirstydamas jas giminėms

kalnyne, slėnyje, lygumoje, šlaituose, dykumoje. Tai karaliai hetitų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių:

Jericho karalius, šalia Betelio esančio Ajo karalius,

Jeruzalės karalius, Hebrono karalius,

Jarmuto karalius, Lachišo karalius,

Eglono karalius, Gezero karalius,

Debyro karalius, Gedero karalius,

Hormos karalius, Arado karalius,

Libnos karalius, Adulamo karalius,

Makedos karalius, Betelio karalius,

Tapuacho karalius, Hefero karalius,

Afeko karalius, Lašarono karalius,

Madono karalius, Asoro karalius,

Šimron Merono karalius, Achšafo karalius,

Taanacho karalius, Megido karalius,

Kedešo karalius, Jokneamo karalius Karmelyje,

Doro karalius Nafatdore, Goimo karalius Gilgaloje,

Tircos karalius. Iš viso trisdešimt vienas karalius.

Jozuei sulaukus senatvės,Viešpats tarė: “Tu pasenai, sulaukei ilgo amžiaus, o dar liko daug žemių užimti:

visas filistinų ir gešūriečių kraštas

nuo Šihoro Egipto rytuose iki Ekrono šiaurėje, kanaaniečių žemė, valdoma penkių filistinų kunigaikščių: Gazos, Ašdodo, Aškelono, Gato ir Ekrono, taip pat ir avai.

Į pietus visa kanaaniečių šalis nuo sidoniečiams priklausančios Mearos iki Afeko, amoritų sienos;

gebaliečių kraštas ir visas rytų Libanas nuo Hermono kalno papėdėje esančio Baal Gado iki Emato;

visi kalnų gyventojai nuo Libano iki Misrefot Maimo ir sidoniečiai. Aš juos pašalinsiu iš izraelitų akivaizdos, tik padalyk kraštą burtų keliu izraelitams paveldėjimui, kaip tau įsakiau.

Padalyk kraštą devynioms giminėms ir pusei Manaso giminės”.

Kita pusė Manaso giminės, kartu su Rubeno ir Gado giminėmis jau gavo paveldėjimą, kurį jiems davė Viešpaties tarnas Mozė Jordano rytinėje pusėje:

nuo Aroero, esančio Arnono upės pakrantėje, miestą upės viduryje, visą Medebos lygumą iki Dibono,

visus miestus amoritų karaliaus Sihono, kuris karaliavo Hešbone, iki amonitų sienos,

Gileadą, gešūriečių ir maakų kraštą, visą Hermono kalnyną, Bašaną iki Salchos,

visą Ogo, kuris karaliavo Aštarote ir Edrėjyje, karalystę Bašane. Jis buvo iš milžinų palikuonių, kuriuos Mozė nugalėjo ir išvarė.

Tačiau Izraelio vaikai neišvarė gešūriečių ir maakų, kurie liko gyventi tarp Izraelio iki šios dienos.

Tik Levio giminei Mozė nedavė dalies paveldėjimui, nes jų dalis yra Viešpats, Izraelio Dievas, kaip Jis sakė.

Mozė padalino žemes Rubeno giminei pagal jų šeimas.

Jiems teko sritis nuo Aroero miesto, esančio ant Arnono upės kranto, miestas upės viduryje, visa lyguma iki Medebos,

Hešbonas ir visi lygumos miestai: Dibonas, Bamot Baalas, Bet Baal Meonas,

Jahacas, Kedemotas, Mefaatas,

Kirjataimas, Sibma, Ceret Šaharas lygumos kalne,

Bet Peoras, Pisgos šlaitai ir Bet Ješimotas.

Tai karalystė amoritų karaliaus Sihono, kuris karaliavo Hešbone. Mozė užkariavo tuos miestus ir nužudė midjaniečių vadus: Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą, Sihono kunigaikščius, gyvenusius krašte;

ir žynį Balaamą, Beoro sūnų, izraelitai nužudė kardu.

Rubenitų siena buvo Jordanas su jam priklausančia pakrančių sritimi. Tai buvo rubenitų paveldėjimas.

Mozė davė Gado giminei paveldėjimą pagal jų šeimas.

Jos gavo Jazerą ir visus Gileado miestus, pusę amoritų šalies iki Aroero, į rytus nuo Rabos,

nuo Hešbono iki Ramat Micpės ir Betonimo, nuo Machanaimo iki Lo Debaro,

o slėnyje Bet Haramą, Bet Nimrą, Sukotą ir Cafoną, Hešbono karaliaus Sihono karalystės likusią dalį. Siena buvo Jordanas iki Kinereto ežero rytinėje Jordano pusėje.

Tie miestai ir kaimai buvo duoti atskiroms Gado šeimoms paveldėti.

Mozė davė paveldėjimą pusei Manaso giminės; jis teko atskiroms Manaso giminės šeimoms.

Jų sritis tęsėsi nuo Machanaimo, apėmė visą Bašaną, karaliaus Ogo karalystę ir visus Jayro miestus ir kaimus, esančius Bašane. Iš viso šešiasdešimt miestų.

Pusė Gileado bei Ogo karalystės miestai Bašane Aštarotas ir Edrėjas teko Manaso sūnaus Machyro vaikams.

Šitas žemes Mozė padalino paveldėjimui Moabo lygumoje, rytinėje Jordano pusėje, ties Jerichu.

Levio giminei Mozė nedavė jokio paveldėjimo: Viešpats, Izraelio Dievas, yra jų paveldėjimas, kaip Jis jiems pasakė.

Šitos yra žemės, kurias gavo paveldėti izraelitai Kanaano šalyje, kaip jiems paskyrė kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ir izraelitų giminių vyresnieji.

Jie burtų keliu gavo žemes paveldėti, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei padalinti jas devynioms ir pusei giminės.

Mozė davė dalį dviem ir pusei giminės rytinėje Jordano pusėje, o levitams nedavė jokio paveldėjimo.

Juozapo buvo dvi giminės: Manaso ir Efraimo. Levitai negavo kitos dalies, kaip tik miestus apsigyventi ir ganyklas gyvuliams.

Izraelitai, paskirstydami žemę, padarė, kaip Viešpats įsakė Mozei.

Judo giminės vyresnieji atėjo pas Jozuę į Gilgalą; Jefunės sūnus Kalebas, kenazas, tarė jam: “Tu žinai, ką Viešpats kalbėjo Dievo tarnui Mozei apie tave ir mane Kadeš Barnėjoje.

Aš buvau keturiasdešimties metų amžiaus, kai Viešpaties tarnas Mozė mane pasiuntė iš Kadeš Barnėjos išžvalgyti šalį, ir aš jam viską pranešiau, kas buvo mano širdyje.

Nors mano broliai, kurie ėjo su manimi, išgąsdino tautą, tačiau aš iki galo sekiau Viešpačiu, savo Dievu.

Tą dieną Mozė prisiekė: ‘Tikrai žemę, kurią mindžiojo tavo koja, paveldėsi tu ir tavo vaikai amžiams, nes tu iki galo sekei Viešpačiu, savo Dievu’.

Taigi Viešpats išlaikė mane gyvą, kaip Jis pažadėjo, keturiasdešimt penkerius metus nuo to laiko, kai Viešpats, Izraeliui klaidžiojant dykumoje, kalbėjo tai Mozei. Šiandien aš esu aštuoniasdešimt penkerių metų amžiaus.

Aš ir šiandien dar esu toks tvirtas, kaip tą dieną, kai Mozė mane siuntė išžvalgyti šalį. Vis dar esu stiprus kariauti ir vadovauti.

Taigi dabar duok man šitą kalną, apie kurį Viešpats kalbėjo. Juk tu tada girdėjai, kad ten gyvena anakiečiai ir turi didelių, sutvirtintų miestų. Gal Viešpats bus su manimi, ir aš nugalėsiu juos”.

Jozuė palaimino Kalebą ir davė jam paveldėti Hebroną.

Taip Hebroną paveldėjo Jefunės sūnus Kalebas, kenazas, iki šios dienos, nes jis iki galo sekė Viešpačiu, Izraelio Dievu.

Hebronas anksčiau vadinosi Kirjat Arba. (Arba buvo žymus žmogus tarp anakiečių.) Kraštas susilaukė ramybės.

Atskiros Judo giminės šeimos burtų keliu gavo žemes iki Cino dykumos, siekiančias Edomą pietuose.

Jų siena prasideda nuo Sūriosios jūros į pietus,

nuo Akrabimo kalvų tęsiasi iki Cino pietuose, pro Kadeš Barnėją į Hecroną, pakyla į Adarą ir pasisuka į Karką.

Iš čia į Acmoną ir pasiekia Egipto upę, ja siena pasiekia jūrą. Šita yra pietinė siena.

O rytinė siena­Sūrioji jūra iki Jordano žiočių. Šiaurinė siena prasideda nuo jūros įlankos ir Jordano žiočių.

Paskui siena pakyla į Bet Hoglą, o nuo Bet Arabos tęsiasi į šiaurę. Toliau siena siekia Rubeno sūnaus Bohano akmenį.

Iš Achoro slėnio kyla į Debyrą, nukrypdama Gilgalos link priešais Adumimo pakilimą, kuris yra į pietus nuo slėnio, ir eina į Saulės šaltinius iki En Rogelio versmių.

Iš ten siena tęsiasi į Hinomo slėnį pro jebusiečių miestą Jeruzalę. Nuo čia ji kyla į viršūnę kalno, kuris yra į vakarus nuo Hinomo slėnio, gale Refajų slėnio šiaurėje,

ir pasisuka nuo kalno viršūnės į Neftoachą­Vandenų versmę, ir prieina prie Efrono kalno miestų, paskui siena pasisuka į Baalą­ Kirjat Jearimą

ir nuo Baalo į vakarus į Seyro kalnyną; toliau į šiaurinį Jearimo kalnų šlaitą­Chesaloną, nusileidžia į Bet Šemešą ir tęsiasi iki Timnos.

Siena, pasiekusi šiaurinio Ekrono ribas, pasisuka į Šikaroną, tęsiasi iki Baalo kalno, prieina prie Jabneelio ir baigiasi prie jūros.

Vakarinė siena buvo Didžioji jūra. Tai yra Judo giminių teritorija.

Jefunės sūnui Kalebui jis davė dalį tarp Judo vaikų, kaip Viešpats įsakė Jozuei, Arbos, Anako tėvo, miestą, kuris yra Hebronas.

Kalebas išvarė iš ten tris Anako sūnus: Šešają, Ahimaną ir Talmają.

Iš ten Kalebas traukė prieš Debyrą; Debyras anksčiau vadinosi Kirjat Seferu.

Kalebas tarė: “Kas užims Kirjat Seferą, tam duosiu savo dukterį Achsą į žmonas”.

Kenazo, Kalebo brolio, sūnus Otnielis, jį užėmė ir gavo Kalebo dukterį Achsą.

Kai ji ištekėjo už jo, jis prikalbėjo ją prašyti savo tėvo dirbamos žemės. Jai atvykus ir nulipus nuo asilo, tėvas klausė: “Ko norėtum?”

Ji atsakė: “Tėve, palaimink mane! Tu davei man pietų žemės, duok man ir vandens versmių!” Jis davė jai aukštutines ir žemutines versmes.

Šitas yra Judo giminės atskirų šeimų paveldėjimas.

Judo giminė savo žemėse pietuose, Edomo link, paveldėjo šiuos miestus: Kabceelį, Ederą, Jagūrą,

Kiną, Dimoną, Adadą,

Kedešą, Hacorą, Itnaną,

Zifą, Telemą, Bealotą,

Hacor Hadatą, Kerijot Hecroną­Hacorą,

Amamą, Šemą, Moladą,

Hacar Gadą, Hešmoną, Bet Peletą,

Hacar Šualą, Beer Šebą, Biziotiją,

Baalą, Jimą, Ezemą,

Eltoladą, Kesilą, Hormą,

Ciklagą, Madmaną, Sansaną,

Lebaotą, Šilhimą, Ainą ir Rimoną; iš viso dvidešimt devynis miestus su jų kaimais.

Slėnyje: Eštaolą, Corą, Ašną,

Zanoachą, En Ganimą, Tapuachą, Enamą,

Jarmutą, Adulamą, Sochoją, Azeką,

Šaaraimą, Aditaimą, Gederą ir Gederotaimą; iš viso keturiolika miestų su jų kaimais.

Cenaną, Hadašą, Migdal Gadą,

Dilaną, Micpę, Jokteelį,

Lachišą, Bockatą, Egloną,

Kaboną, Lachmasą, Kitlišą,

Gederotą, Bet Dagoną, Naamą ir Makedą; iš viso šešiolika miestų su jų kaimais.

Libną, Eterą, Ašaną,

Iftachą, Ašną, Necibą,

Keilą, Achzibą ir Marešą; iš viso devynis miestus su jų kaimais.

Ekroną ir jo miestus bei kaimus

nuo Ekrono iki jūros: visa, kas yra Ašdodo apylinkėje.

Ašdodą, jo miestus ir kaimus; Gazą, jos miestus ir kaimus iki Egipto upės ir Didžiosios jūros kranto.

O kalnyne: Šamyrą, Jatyrą, Sochoją,

Daną, Kirjat Saną­Debyrą,

Anabą, Eštemoją, Animą,

Gošeną, Holoną ir Giloją; iš viso vienuolika miestų su jų kaimais.

Arabą, Dūmą, Esaną,

Janumą, Bet Tapuchą, Afeką,

Humtą, Kirjat Arbą­Hebroną, Ciorą; iš viso devynis miestus su jų kaimais.

Maoną, Karmelį, Zifą, Jutą,

Jezreelį, Jorkoamą, Zanoachą,

Kainą, Gibėją ir Timną; iš viso dešimt miestų su jų kaimais.

Halhulą, Bet Cūrą, Gedorą,

Maaratą, Bet Anotą ir Eltekoną; iš viso šešis miestus su jų kaimais.

Kirjat Baalą­Kirjat Jearimą ir Rabą; iš viso du miestus su jų kaimais.

Dykumoje: Bet Arabą, Midiną, Sechachą,

Nibšaną, Druskos miestą ir En Gedį; iš viso šešis miestus su jų kaimais.

Tačiau jebusiečių, Jeruzalės gyventojų, Judo giminė neįstengė išvaryti; jebusiečiai liko gyventi Jeruzalėje iki šios dienos.

Juozapo sūnų burtų keliu gautos žemės prasidėjo nuo Jordano ties Jerichu; jų siena ėjo Jericho šaltinių link, rytuose toliau į dykumą, pakilo iš Jericho į kalnus, į Betelį;

iš Betelio į Lūzą iki archų miesto Ataroto,

leidosi į vakarus ir pasiekė jafletų sieną prie Žemutinio Bet Horono; iš čisa iki Gezero ir pasiekė jūrą.

Juozapo sūnūs Manasas ir Efraimas paveldėjo šitas žemes.

Efraimo giminės ribos buvo tokios: jų paveldėjimo siena rytuose buvo Atrot Adaras iki Aukštutinio Bet Horono;

iš ten ji ėjo į vakarus; Michmetatas paliko šiaurėje; toliau siena pasisuko į rytus, į Taanat Šiloją; iš ten, jo rytų pusėje, į Janoachą;

iš Janoacho į Atarotą bei Naaratą, pasiekė Jerichą ir iš čia į Jordaną.

Iš Tapuacho siena ėjo į vakarus, Kanos slėnį, ir toliau pasiekė jūrą. Tai buvo Efraimo giminės atskirų šeimų paveldėjimas.

Be to, dar joms priklausė miestų su jų kaimais Manaso giminės žemėse.

Tačiau jie neįstengė išvaryti kanaaniečių, gyvenusių Gezeryje; jie liko gyventi Efraimo žemėse iki šios dienos, mokėdami jiems duoklę.

Manaso giminė taip pat gavo paveldėjimą, nes jis buvo Juozapo pirmagimis. Manaso pirmagimiui Machyrui, Gileado tėvui, teko Gileadas bei Bašanas, mat, jis buvo karys.

Taip pat dalį gavo likusios Manaso sūnų atskiros šeimos: Abiezero, Heleko, Asrielio, Šechemo, Hefero ir Šemido. Šitos buvo Juozapo sūnaus Manaso sūnų šeimos.

Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado sūnaus Hefero sūnus Celofhadas neturėjo sūnų, tik dukteris: Machlą, Noją, Hoglą, Milką ir Tircą.

Jos, atėjusios pas kunigą Eleazarą, pas Nūno sūnų Jozuę ir giminių vyresniuosius, tarė: “Viešpats įsakė Mozei duoti mums dalį tarp mūsų brolių”. Tada jis, kaip Viešpats buvo nurodęs, davė ir joms dalį tarp jų tėvo brolių.

Tuo būdu Manasui teko dešimt dalių, neskaičiuojant Gileado ir Bašano žemių anapus Jordano,

nes Manaso dukterys paveldėjo dalį tarp jo sūnų. Gileado šalį gavo kiti Manaso sūnūs.

Manaso siena tęsėsi nuo Ašero iki Michmeto, esančio prie Sichemo. Toliau siena ėjo pietų link pro En Tapuacho versmes.

Manasui priklausė Tapuacho kraštas, tačiau pats Tapuacho miestas Manaso pasienyje priklausė Efraimui.

Toliau siena nusileido į Kanos upelio slėnį. Į pietus nuo slėnio buvo miestų, kurie įėjo į Manaso miestų skaičių, tačiau priklausė Efraimui. Iš ten Manaso siena ėjo šiaurine slėnio puse ir pasiekė jūrą.

Pietinė dalis priklausė Efraimui, o šiaurinė­Manasui. Jų siena vakaruose buvo jūra. Su Ašeru jie susisiekė šiaurėje, o su Isacharu­rytuose.

Be to, Manasui dar priklausė Isachare ir Ašere Bet Šeanas ir jo kaimai, Ibleamas ir jo kaimai, Doras ir jo kaimai, En Doras ir jo kaimai, Taanachas ir jo kaimai, taip pat Megidas ir jo kaimai.

Tačiau Manasas neįstengė užimti šitų miestų; kanaaniečiai toliau gyveno krašte.

Kai izraelitai sustiprėjo, jie pavergė kanaaniečius, tačiau jų neišvarė.

Juozapo palikuonys kalbėjo Jozuei: “Kodėl davei mums paveldėti tik vieną dalį žemės? Juk mes esame gausi tauta, Viešpats mus laimina”.

Jozuė jiems atsakė: “Jei esate gausi tauta ir jei Efraimo kalnynas jums yra per ankštas, tai eikite į mišką ir ten įsikurkite perizų ir milžinų sūnų krašte”.

Juozapo palikuonys tarė: “Kalnyno mums neužtenka, bet kanaaniečiai, kurie gyvena lygumose, turi geležinių kovos vežimų. Jų turi ir tie, kurie gyvena Bet Šeano kaimuose ir miestuose bei Jezreelio lygumose”.

Tada Jozuė kalbėjo Juozapo giminėms, Efraimui ir Manasui: “Esate gausi ir tvirta tauta. Jums neužtenka vienos dalies.

Jums teks kalnynas; nors jis yra apaugęs mišku, iškirskite jį ir gyvenkite ten. Jūs nugalėsite kanaaniečius, nors jie turi geležinių kovos vežimų ir yra stipri tauta”.

Visas Izraelis susirinko Šilojuje ir ten pastatė Susitikimo palapinę; visa šalis jau buvo jų užimta.

Septynios izraelitų giminės dar nebuvo gavusios savo dalies.

Jozuė tarė izraelitams: “Kaip ilgai delsite užimti kraštą, kurį jums davė Viešpats, jūsų tėvų Dievas?

Paskirkite po tris vyrus iš kiekvienos giminės, aš juos išsiųsiu, kad jie pereitų visą kraštą ir jį aprašytų taip, kad kiekviena giminė gautų savo paveldėjimą. Po to jie tegul grįžta pas mane.

Kraštą tegul jie padalina į septynias dalis. Judas tepasilieka savo vietoje pietuose, o Juozapas­šiaurėje.

Jūs aprašykite krašto septynias dalis ir atneškite tai man. Tada aš mesiu dėl jūsų burtą Viešpaties, mūsų Dievo, akivaizdoje.

Levitai neturi dalies tarp jūsų, nes Viešpaties kunigystė yra jų dalis. Gadas, Rubenas ir pusė Manaso giminės jau gavo savo dalį anapus Jordano rytuose, kurią jiems davė Viešpaties tarnas Mozė”.

Tie vyrai pakilo eiti, o Jozuė jiems įsakė: “Eikite ir apžiūrėkite visą kraštą, jį aprašykite ir sugrįžkite pas mane! O aš čia, Sile, mesiu burtą Viešpaties akivaizdoje”.

Jie apėjo visą kraštą, jį aprašė knygose, pažymėdami miestus, ir suskirstė kraštą į septynias dalis. Po to grįžo pas Jozuę į Šilojo stovyklą.

Jozuė metė burtą Šilojuje Viešpaties akivaizdoje ir ten padalino šalį izraelitams, paskirdamas kiekvienai giminei jos dalį.

Benjamino giminės šeimos burtų keliu gavo žemę tarp Judo ir Juozapo giminių.

Jų siena šiaurėje prasidėjo Jordanu; toliau ėjo Jericho šiaurinėje pusėje į kalnus vakarų link ir baigėsi Bet Aveno dykuma.

Iš ten ji ėjo į Lūzą, kuri yra Betelis, pasisukusi pietų link. Toliau siena leidosi link Atrot Adaro, arti kalno, kuris yra į pietus nuo Žemutiniojo Bet Horono.

Nuo čia siena pakeitė kryptį, pasisukdama vakarinėje kalno dalyje į pietus, prieš Bet Horoną, ir ėjo iki Kirjat Baalo­Kirjat Jarimo, Judo miesto. Tai yra vakarinė siena.

Pietuose ji prasidėjo nuo Kirjat Jarimo ir tęsėsi į vakarus, ir pasiekė Neftoacho šaltinį.

Toliau siena leidosi kalno pakraščiu prie Ben Hinomo slėnio, esančio Refajų lygumos šiaurėje. Nusileidusi į Ben Hinomo slėnį, tuo slėniu pro jebusiečių kalnyną pietuose nuėjo žemyn iki En Rogelio.

Toliau ji pasisuko į šiaurę, pasiekė Saulės versmes, o iš čia ėjo į Gelilotą, kuris yra priešais Adumimo pakilimą, iki Rubeno sūnaus Bohano akmens.

Iš čia ji tęsėsi iki Bet Arabo kalnų į šiaurę ir nusileido Araboje.

Nuo čia siena ėjo iki Bet Hoglos kalnų ir šiaurėje baigėsi prie Sūriosios jūros įlankos ir Jordano žiočių. Tai buvo pietinė siena.

O Jordanas­rytinė siena. Tai Benjamino paveldėto krašto sienos.

Benjamino giminei, atskiroms jų šeimoms, teko miestai: Jerichas, Bet Hogla, Emek Kecicas,

Bet Arabas, Cemaraimas, Betelis,

Avimas, Para, Ofra,

Kefar Amona, Ofnis, Geba; iš viso dvylika miestų su jų kaimais.

Gibeonas, Rama, Beerotas,

Micpė, Kefyra, Moca,

Rekemas, Irpeelis, Tarala,

Cela, Elefas, Jebusas, kuris yra Jeruzalė, Gibėja ir Kirjat Jearimas; iš viso keturiolika miestų su jų kaimais. Tai yra Benjamino giminių paveldėjimas.

Antrasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Simeono giminės šeimoms; jų žemės buvo Judo paveldėjimo krašte.

Jie paveldėjo: Beer Šebą, Šemą, Moladą,

Hacar Šualą, Balą, Ezemą,

Eltoladą, Betulą, Hormą,

Ciklagą, Bet Markabotą, Hacar Susą,

Bet Lebaotą ir Šaruheną; trylika miestų su jų kaimais.

Ainą, Rimoną, Eterą ir Ašaną; keturis miestus su jų kaimais.

Be to, ir kaimus, kurie buvo arti šitų miestų; pietuose iki Balat Bero ir Ramato buvo Simeono giminės paveldėjimas.

Jų paveldėjimas buvo Judo giminės krašte. Judo giminei buvo paskirta daugiau žemės, negu jiems reikėjo, todėl simeonitai gavo savo dalį Judo paveldėjime.

Trečiasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Zabulono giminei ligi Sarido.

Jų siena ėjo į vakarus, į Maralą, siekė Dabešetą, toliau­upelio slėnį, esantį Jokneamo rytuose.

Nuo Sarido siena pasuko į rytus, Kislot Taboro link; iš ten į Daberatą ir toliau į Jafiją.

Nuo čia ji ėjo rytų link, į Gat Heferą, Et Kaciną, o iš čia­į Rimoną, Nėjos link.

Šiaurėje siena pasisuko į Hanatoną ir baigėsi Iftach Elio slėnyje.

Be to, Katatas, Nahalalas, Šimronas, Idala ir Betliejus; iš viso dvylika miestų su jų kaimais

buvo Zabulono šeimų paveldėjimas.

Ketvirtasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Isacharo giminės šeimoms.

Jų žemės apėmė Jezreelį, Kesulotą, Šunemą,

Hafaraimą, Šioną, Anaharatą,

Rabitą, Kišjoną, Ebecą,

Remetą, En Ganimą, En Hadą ir Bet Pacecą.

Ribos siekė Taborą, Šahacimą, Bet Šemešą ir baigėsi prie Jordano, apimdamos šešiolika miestų su jų kaimais.

Tai buvo Isacharo giminės šeimų paveldėjimas.

Penktasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Ašero giminės šeimoms.

Jų teritorija apėmė: Helkatą, Halį, Beteną, Achšafą,

Alamelechą, Amadą ir Mišalą. Vakaruose siena siekė Karmelį ir Šihor Libnatą.

Toliau ji pakrypo į rytus, į Bet Dagoną, pasiekė Zabuloną ir Iftach Elio slėnį šiaurėje, Bet Emeką ir Nejelį, iš čia pasuko į Kabulą,

Hebroną, Rehobą, Hamoną ir Kaną iki Didžiojo Sidono.

Toliau siena sukosi į Ramą, pasiekdama sutvirtintąjį Tyro miestą, o iš čia­į Hosą ir baigėsi prie jūros. Be to, Mahalebas, Achzibas,

Umas, Afekas ir Rehobas; iš viso dvidešimt du miestai su jų kaimais

buvo Ašero giminės šeimų paveldėjimas.

Neftalio giminės šeimoms burtų keliu teko šeštasis paveldėjimo paskyrimas.

Jų siena ėjo nuo Helefo ir Elono link Caananimo, Adamio, Nekebo ir Jabneelio iki Lakumo ir baigėsi Jordanu.

Ten siena pasisuko į vakarus, į Aznot Taborą, toliau į Hukoką, pasiekė Zabuloną pietuose, Ašerą vakaruose ir Judo sieną Jordano rytuose.

Be to, tvirtovių miestai: Cidimas, Ceras, Hamatas, Rakatas, Kineretas,

Adama, Rama, Hacoras,

Kedešas, Edrėjas, En Hacoras,

Ironas, Migdal Elis, Horemas, Bet Anatas ir Bet Šemešas; iš viso devyniolika miestų su jų kaimais

buvo Neftalio giminės šeimų paveldėjimas.

Dano giminės šeimoms teko burtų keliu septintasis paveldėjimo paskyrimas.

Jų žemės apėmė Corą, Ir Šemešą, Eštaolą,

Šaalabiną, Ajaloną, Itlą,

Eloną, Timną, Ekroną,

Eltekę, Gibetoną, Baalatą,

Jehudą, Bene Beraką, Gat Rimoną

ir Mejarkono bei Rakono plotą ties Jope.

Dano giminės gautas paveldėjimas buvo per mažas, todėl jie nužygiavę kariavo su Lešemu ir jį užėmė. Gyventojus išžudę, apsigyveno jame. Lešemo pavadinimą pakeitė Danu, pagal savo tėvą Daną.

Toks buvo Dano giminės šeimų paveldėjimas.

Taip jie iki galo padalino visą kraštą. Izraelitai davė Nūno sūnui Jozuei paveldėjimą tarp savųjų.

Viešpačiui įsakius, jie davė jam miestą, kurio jis prašė, Timnat Serachą Efraimo kalnuose. Jis atstatė tą miestą ir apsigyveno jame.

Kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ir Izraelio giminių vyresnieji Šilojuje, Viešpaties akivaizdoje, prie Susitikimo palapinės įėjimo burtų keliu paskirstė kraštą.

Viešpats kalbėjo Jozuei:

“Paskirkite prieglaudos miestus, apie kuriuos kalbėjau per Mozę,

kad į juos galėtų nubėgti žmogžudys, užmušęs žmogų netyčia. Tie miestai jiems bus prieglauda nuo keršytojų.

Žmogžudys, nubėgęs į vieną šitų miestų, jo vartuose išdėstys savo bylą to miesto vyresniesiems. Jie priims jį į miestą ir leis jam ten gyventi.

Jei jį atsivytų kraujo keršytojas, jie neišduos žudiko į jo rankas, nes jis netyčia užmušė savo artimą, kuris nebuvo jo priešas.

Žmogžudys galės gyventi tame mieste iki teismo sprendimo. Po vyriausiojo kunigo mirties žudikas galės grįžti į savo miestą bei namus, iš kurio jis buvo pabėgęs”.

Jie paskyrė Kedešą Galilėjoje, Neftalio kalnyne, Sichemą Efraimo kalnyne ir Kirjat Arbę, kuri yra Hebronas, Judo kalnyne.

Jordano rytuose jie paskyrė Becerą dykumoje, Rubeno giminės krašte, Ramotą Gileade, Gado giminės krašte, ir Golaną Bašane, Manaso giminės žemėse.

Šitie miestai buvo paskirti visiems izraelitams ir tarp jų gyvenantiems ateiviams, kad į juos galėtų bėgti kiekvienas, užmušęs žmogų netyčia, kad nebūtų nužudytas keršytojo prieš teismą.

Levitų šeimų vyresnieji atėjo pas kunigą Eleazarą, Nūno sūnų Jozuę ir Izraelio giminių vyresniuosius

į Šilojų, Kanaano krašte, ir jiems kalbėjo: “Viešpats įsakė per Mozę duoti mums miestų apsigyventi ir prie jų ganyklų mūsų gyvuliams”.

Izraelitai davė levitams iš savo dalies, kaip Viešpats buvo liepęs, šituos miestus su jų ganyklomis.

Burtų keliu teko kehatų šeimoms, levitams, kunigo Aarono palikuonims, iš Judo, Simeono ir Benjamino giminių trylika miestų.

Likusiems kehatams burtų keliu iš Efraimo, Dano ir pusės Manaso giminės teko dešimt miestų.

Geršonai gavo burtų keliu iš Isacharo, Ašero, Neftalio ir iš pusės Manaso giminės Bašane trylika miestų.

Merarių šeimoms teko iš Rubeno, Gado ir Zabulono giminių dvylika miestų.

Izraelitai burtų keliu davė levitams šiuos miestus su ganyklomis, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.

Iš Judo ir Simeono giminių izraelitai davė žemių

Aarono palikuonims levitams iš Kehato šeimos; jie pirmieji gavo savo dalį:

Anako tėvo Arbės miestą Hebroną Judo kalnyne su ganyklomis.

Tačiau miesto laukus bei kaimus jie davė Jefunės sūnui Kalebui.

Kunigo Aarono palikuonims davė Hebroną, prieglaudos miestą, Libną,

Jatyrą, Eštemoją,

Holoną, Debyrą,

Ainą, Jutą ir Bet Šemešą su ganyklomis; devynis miestus iš dviejų giminių.

Iš Benjamino giminės­Gibeoną, Gebą,

Anatotą ir Almoną su ganyklomis; keturis miestus.

Kunigų, Aarono vaikų, miestų iš viso buvo trylika su ganyklomis.

Levitams iš Kehato šeimos burtų keliu teko miestai iš Efraimo giminės.

Jiems davė prieglaudos miestą Sichemą Efraimo kalnyne, Gezerą,

Kibcaimą ir Bet Horoną su ganyklomis; keturis miestus.

Iš Dano giminės: Eltekę, Gibetoną,

Ajaloną ir Gatrimoną su ganyklomis; keturis miestus.

Iš pusės Manaso giminės: Taanachą ir Gat Rimoną su ganyklomis; du miestus.

Iš viso dešimt miestų su ganyklomis buvo duota likusioms Kehato šeimoms.

Gersono palikuonims levitams davė iš pusės Manaso giminės prieglaudos miestą Golaną Basane ir Beešterą su ganyklomis; du miestus.

Iš Isacharo giminės­Kišjoną, Daberatą,

Jarmutą ir En Ganimą su ganyklomis; keturis miestus.

Iš Ašero giminės­Mišalą, Abdoną,

Helkatą ir Rehobą su jų ganyklomis; keturis miestus.

Iš Neftalio giminės­prieglaudos miestą Kedešą Galilėjoje, Hamot Dorą ir Kartaną su ganyklomis; tris miestus.

Geršonų šeimų miestų iš viso buvo trylika su ganyklomis.

Merario palikuonims levitams davė iš Zabulono giminės Jokneamą, Kartą,

Dimną ir Nahalalą su ganyklomis; keturis miestus.

Rytinėje Jordano pusėje iš Rubeno giminės­prieglaudos miestą Becerą, Jahcą,

Kedemotą ir Mefaatą su ganyklomis; keturis miestus.

Iš Gado giminės­prieglaudos miestą Ramotą Gileade, Mahanaimą,

Hešboną ir Jazerą su ganyklomis; keturis miestus.

Merario palikuonys levitai burtų keliu gavo dvylika miestų.

Keturiasdešimt aštuoni levitų miestai su ganyklomis buvo izraelitų krašte.

Visi levitų miestai buvo su ganyklomis aplink juos.

Viešpats atidavė Izraeliui visą šalį, kurią Jis su priesaika pažadėjo duoti jų tėvams. Jie užėmė ją ir gyveno joje.

Ir Viešpats jiems suteikė ramybę, kaip Jis buvo pažadėjęs jų tėvams. Nė vienas iš jų priešų negalėjo atsilaikyti prieš juos; visus juos Viešpats atidavė į izraelitų rankas.

Nebuvo nė vieno žodžio, kuris nebūtų išsipildęs, ką Viešpats kalbėjo Izraeliui.

Jozuė, pasišaukęs rubenus, gadus bei pusę Manaso giminės,

tarė: “Jūs įvykdėte viską, ką jums įsakė Viešpaties tarnas Mozė, ir klausėte manęs.

Jūs nepalikote savo brolių per visą šitą laiką ir iki šios dienos stropiai vykdėte Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymą.

Viešpats, jūsų Dievas, davė jūsų broliams ramybę, kaip Jis jiems pažadėjo. Dabar grįžkite į savo palapines, į šalį, kurią jums davė Viešpaties tarnas Mozė anapus Jordano,

tik rūpestingai vykdykite Jo įsakymus ir nurodymus: mylėkite Viešpatį, savo Dievą, vaikščiokite Jo keliais, laikykitės Jo įsakymų ir Jam tarnaukite visa širdimi bei visa siela”.

Jozuė juos palaimino ir išleido. Jie sugrįžo į savo palapines.

Pusei Manaso giminės Mozė davė žemės Bašane, o antrai jos pusei Jozuė davė drauge su jų broliais vakarinėje Jordano pusėje. Jozuė, išleisdamas juos grįžti namo, palaimino

ir tarė: “Grįžkite į savo kraštą turtingi gyvulių, sidabro, aukso, vario, geležies ir rūbų. Pasidalinkite šį grobį su savo broliais”.

Rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės iš Šilojo, esančio Kanaano šalyje, sugrįžo į Gileado kraštą, į savo nuosavybės šalį, kurią jie paveldėjo, kaip Viešpats įsakė Mozei.

Atėję prie Jordano, esančio Kanaano šalyje, rubeniai, gadai ir pusė Manaso giminės pastatė ten didelį aukurą.

Izraelitai, išgirdę, kad rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės pasistatė aukurą Kanaano šalyje ant Jordano kranto izraelitams priklausančioje žemėje,

visi susirinko Šilojoje ir ruošėsi žygiuoti prieš juos.

Izraelitai siuntė kunigo Eleazaro sūnų Finejasą pas rubenus, gadus ir pusę Manaso giminės į Gileado šalį,

su juo dešimt kunigaikščių, po vieną iš kiekvienos Izraelio giminės. Kiekvienas iš jų buvo savo šeimos vyresnysis.

Jie atėjo pas rubenus, gadus ir pusę Manaso giminės į Gileado šalį ir kalbėjo jiems:

“Visų izraelitų vardu klausiame, ką reiškia šitas nusikaltimas, kurį šiandien jūs padarėte prieš Izraelio Dievą, nusigręždami nuo Viešpaties ir statydamiesi aukurą?

Argi neužtenka Peoro nusikaltimo, nuo kurio ligi šios dienos dar neapsivalėme ir dėl kurio nukentėjo visa tauta?

Jūs nusisukote nuo Viešpaties. Šiandien jūs sukilote prieš Viešpatį, o rytoj Jis baus visą Izraelio tautą.

Jei manote, kad jūsų šalis yra sutepta, tai persikelkite į Viešpaties šalį, kur yra Jo šventykla ir įsikurkite tarp mūsų. Tik prieš Viešpatį nesukilkite ir nesukilkite prieš mus, statydamiesi aukurą šalia Viešpaties, mūsų Dievo, aukuro!

Prisiminkite Zeracho sūnaus Achano nusikaltimą, kai jis pasisavino iš to, kas buvo skirta sunaikinti­Viešpaties rūstybė ištiko visą Izraelio tautą! Jis ne vienas žuvo dėl savo kaltės!”

Rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės atsakė Izraelio atstovams:

“Galingasis Viešpatie Dieve! Galingasis Viešpatie Dieve! Tu žinai, ir Izraelis težino. Jei jūs manote, kad taip atsitiko dėl maišto ar neištikimybės Viešpačiui, tai šiandien tegul Jis nepadeda mums.

Jei taip būtų, kad mes statėme aukurą, norėdami nusigręžti nuo Viešpaties ar aukoti ant jo deginamąsias, duonos ar padėkos aukas, tai pats Viešpats tegul baudžia mus.

Priešingai, iš baimės taip padarėme, galvodami, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: ‘Ką jūs turite bendro su Viešpačiu, Izraelio Dievu?

Viešpats padarė Jordaną siena tarp mūsų ir jūsų, rubenai ir gadai! Jūs neturite dalies Viešpatyje’. Jūsų vaikai tokiu būdu neleistų mūsų vaikams garbinti Viešpatį.

Statydami aukurą, galvojome jį pasistatyti ne deginamosioms ir kitoms aukoms,

bet kad jis būtų liudytojas ateityje mūsų ir jūsų kartoms. Kad mes galėtume tarnauti Viešpačiui savo deginamosiomis ir padėkos aukomis, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: ‘Jūs neturite dalies Viešpatyje’.

Mes galvojome, jei ateityje jie taip sakys mums ar mūsų kartoms, tai mes atsakysime: ‘Pažiūrėkite į Viešpaties aukuro pavyzdį, kurį padarė mūsų tėvai; jis neskirtas deginamosioms ir padėkos aukoms, bet jis yra liudytojas tarp mūsų ir jūsų’.

Tebūna mums svetima mintis, kad sukiltume prieš Viešpatį ir nusigręžtume nuo Jo, statydamiesi aukurą deginamosioms, duonos ir padėkos aukoms šalia Viešpaties, mūsų Dievo, aukuro, stovinčio prie Jo palapinės!”

Kunigas Finehasas ir Izraelio atstovai, buvusieji su juo, išgirdę, ką kalbėjo Rubeno, Gado ir Manaso vyresnieji, buvo patenkinti.

Kunigas Finėjas, Eleazaro sūnus, tarė jiems: “Šiandien patyrėme, kad Viešpats yra tarp mūsų, nes jūs esate ištikimi Viešpačiui. Tuo jūs išgelbėjote izraelitus nuo Viešpaties bausmės”.

Po to Eleazaro sūnus kunigas Finėjas ir atstovai grįžo iš Gileado krašto į Kanaano šalį pas izraelitus ir jiems viską pranešė.

Ta žinia izraelitams patiko; izraelitai garbino Dievą ir nebegalvojo kariauti su jais ir sunaikinti Rubeno ir Gado giminių krašto.

Tą aukurą Rubeno ir Gado vaikai pavadino “liudytoju”, nes jis liudijo, kad Viešpats yra jų visų Dievas.

Daugelį metų Viešpats leido Izraeliui gyventi ramybėje nuo visų jo priešų. Jozuė paseno ir sulaukė daug metų.

Jozuė sušaukė visus izraelitus, jų vadus, vyresniuosius, teisėjus bei valdininkus ir jiems tarė: “Aš pasenau ir sulaukiau daug metų.

Jūs patys matėte, ką Viešpats padarė visoms šitoms tautoms dėl jūsų, nes pats Viešpats, jūsų Dievas, kariavo už jus.

Aš paskirsčiau jūsų giminių nuosavybėn šitas likusias tautas ir visas tautas, kurias sunaikinau į vakarus nuo Jordano iki Didžiosios jūros.

Viešpats, jūsų Dievas, jas privers pasitraukti, ir užėmę jūs paveldėsite jų šalį, kaip jums pažadėjo Viešpats, jūsų Dievas.

Būkite drąsūs ir tvirtai pasiryžę vykdyti visa, kas parašyta Mozės įstatymo knygoje, ir nenukrypkite nuo jos.

Nesimaišykite su šitomis tautomis, kurios tebegyvena tame krašte. Neminėkite jų dievų vardų, neprisiekite jais, negarbinkite jų ir netarnaukite jiems;

būkite ištikimi Viešpačiui, savo Dievui, kaip iki šios dienos.

Viešpats nugalėjo jūsų akyse dideles bei galingas tautas; niekas iki šios dienos neįstengė atsilaikyti prieš jus.

Vienas jūsiškių vys tūkstantį, nes Viešpats, jūsų Dievas, kovoja už jus, kaip Jis jums pažadėjo.

Todėl žiūrėkite, kad mylėtumėte Viešpatį, savo Dievą.

Jei nuo Jo nutolsite ir susimaišysite su pasilikusiomis tautomis, kurios tebegyvena tarp jūsų, ir susigiminiuosite vedybomis, eidami pas juos, o jie pas jus,

tai būkite užtikrinti, kad Viešpats, jūsų Dievas, neišvarys šitų tautų iš jūsų krašto; jos taps jums spąstais ir žabangais, botagais jūsų nugaroms ir dygliais jūsų akims, kol jūs pražūsite iš šitos geros žemės, kurią jums davė Viešpats, jūsų Dievas.

Štai rengiuosi eiti keliu, kuriuo turi eiti visas pasaulis. Prisiminkite visa savo širdimi ir siela, kad Viešpats, jūsų Dievas, išpildė visus iki vieno savo gerus pažadus jums.

Kaip Viešpats įvykdė viską, ką buvo jums pažadėjęs gero, taip Jis ištesės jums ir blogus pažadus, išnaikindamas jus iš šitos geros žemės, kurią Jis jums davė.

Jei jūs laužysite Viešpaties, savo Dievo, jums duotą sandorą, tarnausite svetimiems dievams ir garbinsite juos, tai Viešpats baus jus ir jūs greitai pražūsite nuo geros žemės, kurią iš Jo gavote”.

Jozuė sušaukė visas Izraelio gimines į Sichemą, taip pat Izraelio vyresniuosius, vadovus, teisėjus ir valdininkus, ir jie stojo Dievo akivaizdon.

Jozuė kalbėjo visai tautai: “Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Anapus upės senovėje gyveno jūsų tėvai, Abraomo ir Nahoro tėvas Tara, ir jie tarnavo svetimiems dievams.

Vėliau jūsų tėvą Abraomą iš anapus upės vedžiau per visą Kanaano kraštą, padauginau jo palikuonis ir jam daviau Izaoką.

Izaokui daviau Jokūbą ir Ezavą. Ezavui daviau Seyro kalnyną. O Jokūbas ir jo vaikai nuvyko į Egiptą.

Vėliau siunčiau Mozę ir Aaroną ir Egiptą varginau nelaimėmis, o jus išvedžiau.

Aš išvedžiau jūsų tėvus iš Egipto. Jie atėjo prie jūros. Egiptiečiai vijosi jūsų tėvus su kovos vežimais ir raiteliais iki Raudonosios jūros.

Jiems šaukiantis Viešpaties, Aš padariau tamsą tarp jūsų ir egiptiečių, užleidau ant jų jūrą ir paskandinau juos. Jūsų akys matė, ką dariau Egipte. Po to jūs ilgai gyvenote dykumoje.

Vėliau atvedžiau jus į šalį amoritų, kurie gyveno Jordano rytuose. Jie kariavo su jumis, bet Aš atidaviau juos į jūsų rankas; jūs užėmėte jų šalį, o Aš juos išnaikinau jūsų akyse.

Po to Ciporo sūnus Balakas, Moabo karalius, kariavo su Izraeliu. Jis pasikvietė Beoro sūnų Balaamą, kad jus prakeiktų.

Aš neklausiau Balaamo ir priverčiau jį jus palaiminti. Taip Aš išgelbėjau jus iš jo rankų.

Vėliau jūs, perėję per Jordaną, atėjote į Jerichą. Jericho vyrai, amoritai, perizai, kanaaniečiai, hetitai, girgašai, hivai ir jebusiečiai kariavo prieš jus, bet Aš atidaviau juos į jūsų rankas.

Aš siunčiau širšes pirma jūsų, ir jie pabėgo. Taip buvo nugalėti du amoritų karaliai, ne kardu ir ne lanku.

Aš daviau jums žemę, kurios jūs nebuvote arę, ir miestus, kurių nestatėte. Jus maitino vynuogynai ir alyvmedžiai, kurių nesodinote’.

Taigi dabar bijokite Viešpaties ir Jam tarnaukite nuoširdžiai ir ištikimai, pašalinkite dievus, kuriems tarnavo jūsų tėvai anapus upės ir Egipte.

O jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui”.

Tauta atsakė: “Taip nebus, kad apleistume Viešpatį ir tarnautume svetimiems dievams.

Juk Viešpats, mūsų Dievas, išvedė mus ir mus saugojo visą kelią, kuriuo ėjome, ir visose tautose, kurias sutikome.

Viešpats išvarė pirma mūsų amoritus, gyvenusius krašte. Taigi mes taip pat tarnausime Viešpačiui, nes Jis yra mūsų Dievas”.

Jozuė tarė: “Jūs negalėsite tarnauti Viešpačiui, nes Jis yra šventas ir pavydus Dievas. Jis neatleis jūsų nusikaltimų ir nuodėmių.

Jei apleisite Viešpatį ir tarnausite svetimiems dievams, tai Jis baus jus ir sunaikins, iki tol jums daręs gera”.

Tauta atsakė Jozuei: “Ne! Mes tarnausime Viešpačiui”.

Tada Jozuė tarė tautai: “Jūs patys esate liudytojai, kad pasirinkote Viešpatį ir norite Jam tarnauti”. Jie atsakė: “Taip, mes esame liudytojai”.

“Dabar pašalinkite svetimus dievus iš savo tarpo ir palenkite savo širdį prie Viešpaties, Izraelio Dievo”.

Tauta atsakė Jozuei: “Viešpačiui, savo Dievui, tarnausime ir Jo klausysime”.

Jozuė tą dieną Sicheme padarė su Izraelio tauta sandorą ir jai davė įsakymus ir nurodymus.

Tuos žodžius Jozuė įrašė į Dievo įstatymo knygą ir, paėmęs didžiulį akmenį, pastatė jį po ąžuolu, kuris augo prie Viešpaties šventyklos.

Tada jis tarė visai tautai: “Šitas akmuo tebūna liudytojas jums, nes jis girdėjo visus Viešpaties žodžius, kuriuos Jis kalbėjo mums, kad neišsigintumėte savo Dievo”.

Po to Jozuė leido žmonėms grįžti kiekvienam į savo paveldėjimą.

Tada mirė Viešpaties tarnas, Nūno sūnus Jozuė, sulaukęs šimto dešimties metų amžiaus.

Jį palaidojo jo paveldėtoje žemėje Timnat Serache, Efraimo kalnyne, į šiaurę nuo Gaašo kalno.

Izraelis tarnavo Viešpačiui per visas Jozuės dienas ir per visas dienas vyresniųjų, kurie gyveno ilgiau už Jozuę ir žinojo visus Viešpaties darbus, padarytus Izraeliui.

Juozapo kaulus, kuriuos izraelitai atsigabeno iš Egipto, palaidojo Sicheme, sklype, kurį Jokūbas pirko iš Hamoro, Sichemo tėvo, sūnų už šimtą sidabrinių. Tą žemę paveldėjo Juozapo palikuonys.

Aarono sūnus Eleazaras irgi mirė; jį palaidojo Gibėjoje, jo sūnaus Finehaso žemėje, kuri buvo Efraimo kalnyne.